aA
Dar prieš keletą metų žodžiai „flashmobas“ ir „Lietuva“, rodos, visai nesiderino vienas prie kito. Šiandien jau galima apie tai šnekėti. Šis socialinis reiškinys vis labiau prisitaiko prie visuomeninio gyvenimo rėmų ir atranda savo gerbėjų ratą, tampa populiarus.
Studentų suorganizuotas flashmobas
Studentų suorganizuotas flashmobas
© AFP/Scanpix

Tačiau kyla keletas kitokių klausimų: ar tai reiškia, kad flashmobas čia yra teisingai suprantamas? O, jeigu ne, tai kodėl, neskaitant keleto enciklopedinių apibrėžimų ir chronologinių detalių, niekas nebando panagrinėti jo plačiau lietuviškoje spaudoje? Juk, kaip ir kiekvienas socialinis reiškinys, savo originalumu šių dienų kontekste išsiskiriantis flashmobas negalėtų išsiversti be savo istorijos ir tam tikro ideologinio užtaiso mūsų laikų kultūrinių judėjimų kontekste.

Todėl, mano manymu, šiuo metu yra tinkamiausias laikas pažvelgti į šį fenomeną per pagrindinių XX-ajame amžiuje vyravusių idėjų bei kultūrinių sąjūdžių prizmę, ant kurių pagrindų ir užaugo šis reiškinys.

Kinizmo šaknys, protesto vaisiai

Harper žurnalo redaktorių Bill’ą Wasik’ą galima drąsiai vadinti flashmobo krikštatėviu. Savo socialinį eksperimentą jis įvardijo kaip taikų protestą prieš mūsų laikų visuomenėje nusistovėjusi konformizmą arba prisitaikėliškumą prie oficialiai įsigalėjusių elgesio normų. Tačiau verta pastebėti, jog šiame proteste, kurio pagrindinis skiriamasis bruožas yra vaidybiniai elementai, neretai galima aptikti ir specifinių provokatyvios ironijos savybių.

Ko gero pirmuosius tokios ironijos pėdsakus europinės kultūros tradicijoje galima aptikti dar senovės Graikijoje, kinizmo filosofijos ištakose, kurios pradininku laikomas Diogenas. Tai tas pats nepritapėlis, kuris dienos šviesoje su degančia žvake „ieškojo žmogaus“; kai Platonas paskelbė, jog „žmogus yra beplunksnis dvikojis padaras“, Diogenas nupešęs plunksnas nuo vištos atnešė ją į Akademiją ir pasakė: „Štai Platono žmogus“. O vokiečių filosofo P. Sloterjdijk‘o žodžiais tariant, į subtilų Platono meilės mokymą Diogenas atsakė vieša masturbacija turgaus aikštėje, savo rankoms dainuodamas vestuvinę giesmę. Šis parodijos meistras pasižymėjo tuo, ką mūsų laikų mentalitetas galėtų suvokti kaip flashmobinio pobūdžio akcijas.

Būtent šiuose spontaniškos ironijos proveržiuose glūdi kinizmo filosofijos pagrindai, kurių esminiai akcentai reiškiasi ne teorijoje, o nepriklausomo gyvenimo praktikoje. Kitaip tariant, tai plebėjiškos kultūros atsakas į valdančiosios klasės savivaliavimą bei neteisybę. Paprastai Vakarų civilizacijoje teisingumas grindžiamas elementaria logika, teorijos ir praktikos darna. Tad, jeigu koks nors politikas pamokslauja apie korupcijos žalą valstybei, o patekęs į valdžią elgiasi lygiai taip pat, kinizmas išryškina apgaulę, pasitelkdamas vaidybinius protesto, ironijos bei parodijos metodus. Pasak P. Sloterjdijk‘o: „kinikai atrado tokį argumentavimo būdą, su kuriuo rimtas mąstymas iki šiol nežino, ką daryti“.

Tad ši tradicija šimtmečiais gyvavo nuskriaustųjų, varguomenės, nepritapėlių ar beteisių žmonių socialiniuose sluoksniuose. Galiausiai XX amžiuje ji išvirto į neformalius bitnikų, hipių, žaliųjų ir kt. judėjimus.

Idėjiniame lygmenyje, kinizmo santykis su flashmobu glūdi ironiškoje potekstėje, kurią paprastai maskuoja tam tikras simbolinis pasirodymas. Pavyzdžiais galėtų būti flashmobo „sustingimai“ ( vadinami freezai) masinių susibūrimų vietose, kurių metu įvairiose pozose sustingusi minia tarsi pašiepia aklą vartotojiškos visuomenės skubėjimą į darbus ar tvarkyti reikalų, lyg pinigai ar formalus prestižas būtų patys svarbiausi dalykai jų vienoduose, pilkuose gyvenimuose.

Arba Maskvos gatvėje vorele išsirikiavusi studentų grupelė seka milicininką ir, galiausiai jam tą pastebėjus, visi netikėtai atkiša savo tapatybę įrodančius dokumentus milicininkui prieš akis. Taip tarsi pašiepiamas autoritarinės valstybės dangstymasis po demokratijos kauke.

Kartais flashmobas sudaro įspūdį, jog jame apskritai nėra nieko prasmingo, jog tai tuščias laiko gaišimas.

„Taip tiesiog atsitinka, kai New Yorke uždraudžiama rūkyti“, - ironiškai pakomentavo pirmąją flashmobo akciją savo akimis regėjęs vokietis T. Schönebeck‘as.

Tačiau taip vertinantys žmonės šiam reiškiniui bando pritaikyti mąstymo kategorijas, kurios mūsų amžiuje dažnai būna suprojektuotos į gyvenimą ateitimi. Tuo tarpu flashmobo paskirtis pabrėžti dabarties džiaugsmą, jis visuomet remiasi esama akimirka, po kurios nieko ir nebelieka. Taip pat nereikėtų pamiršti, jog parodomaisiais menais besiremiantiems judėjimams pagrindus padėjo dadaistų sąjūdis, kurio pradininkai beprasmiškuose dalykuose ieškojo prasmės, taip išjuokdami viską, kas daugumos buvo pripažinta kaip sveiko proto nuovoka, nes būtent apšviestą, kapitalistinį mąstymą jie ir laikė pagrindine priežastimi, sukėlusia Pirmąjį pasaulinį karą.

Iš savo techninės pusės ir artimo kontakto su žiūrovais, flashmobas primena happeningus (angl. įvykis, atsitikimas) – šeštajame dešimtmetyje JAV atsiradusius meninius pasirodymus, kuriuose persipina vizualiniai bei parodomieji menai. Santykyje su žiūrovais skirtumas yra tas, jog happeningas, pasitelkdamas improvizaciją, įtraukia į savo siužetą ir patį žiūrovą, tuo tarpu flashmobas laikosi griežtai suplanuoto scenarijaus. Tačiau dėl savo netikėtumo efekto ir išorinio beprasmiškumo įspūdžio, jie visiškai panašūs.

Nuostabos perkreiptais veidais gatvėje stovinti grupelė žmonių, pirštais rodanti į kažką neįtikėtino, kas turėtų vykti, tarkim, ant didžiulio pastato stogo, akimirksniu gali sutraukti minią praeivių, kurie galiausiai supranta, kad ant stogo nieko nevyksta, tačiau dėl to, kas jau atsitiko, tai vis tiek yra „įvykis“, vadinamasis happeningas (E. Taylor nurodytas pavyzdys, sirc.org).

Tame pačiame dešimtmetyje, tik jau Europoje, pradeda formuotis ekspresyviomis vaidybos formomis pasižymintis antikapitalistinis politinis judėjimas pasivadinęs Situacionistų Internacionalu (SI). Pasak jų, žmogus gali būti laisvas tik kurdamas vis naujas gyvenimišką patirtį praturtinančias situacijas. Ši grupė, naudodamasi įvairiomis meninėmis technikomis, siekė išardyti statiškus kapitalistinės visuomenės ramsčius, taip tikėdamasi pagerinti pagrindinių žmogiškųjų troškimų kokybę.

SI sąjūdį galima suprasti kaip pasipriešinimą kapitalistinės, vartotojiškos visuomenės sugedimui. Tokią santvarką šio sąjūdžio lyderis Guy‘us Debordas (savo knygoje „Spektaklio visuomenė“, 1967 m.) pavaizdavo kaip nesibaigiančio spektaklio stadiją, kurioje pati realybė, žiniasklaidos bei reklamų dėka, yra iškraipoma iki tokio laipsnio, jog žmogus atsiduria ne pačioje tikrovėje, o tam tikroje virtualioje reprezentacinėje aplinkoje.

Žymūs politikai čia tampa aktoriais, besivaikančiais populiarumo, o ne rimtą darbą dirbančiais valstybės tarnautojais. Tuo tarpu populiarioji kultūra virsta didžiuliu fabriku, kuriame, pasitelkiant pramogines laidas ir reklaminius ženklus, žmonės yra išnaudojami net ir po darbo, t. y. sėdėdami prie televizoriaus ekrano jie verčiami ir toliau dirbti, vartoti jiems kišamą produkciją, kuri jau yra nebe daiktinės formos, o virtusi vaizdais.

Pasak situacionistų, vartotojiška visuomenė sukuria sąlygas, įspraudžiančias individą į tam tikrus mechaniško elgesio rėmus, kuriuose jis atitolsta nuo savo tikrųjų troškimų. Troškimai, kuriuos jis jaučia, nėra tikri. Jie yra įteigiami iš išorės. Tuo tarpu viduje žmogus iš prigimties nori būti laisvas. Todėl SI sukūrė daugybę metodų, kurie laikinai sugriaudavo esamą tvarką ir iš kasdieniškos situacijos virsdavo įspūdingu reginiu.

Šiame taške SI veikla yra gimininga ir flashmobo akcijoms, kai kiekvienas pasirodymas įvyksta vis kitoje vietoje ir pagal kitą scenarijų (čia kalbu apie tikrąsias flashmobo akcijas, kai jos dar nebuvo tapusios „vieša paslaptimi“ ar adaptuotos reklamos kompanijų). Ne vienas flashmobo dalyvis yra prasitaręs spaudai, jog pasijuto lyg būtų iš naujo gimęs arba tapo „įspūdingo įvykio liudininku“.

Be abejonės, B. Wasiko eksperimentas pasižymi taikaus pobūdžio pasirodymais, tuo tarpu situacionistų veikla buvo paremta taikliu nusistovėjusios santvarkos laužymu.

Vienas tokių pavyzdžių - 1950 m. Velykinių pamaldų metu įvykęs incidentas Noter Damo katedroje. Visa ceremonija buvo transliuojama per Nacionalinę televiziją, kai netikėtai ant tribūnos užsiropštęs provokatorius, vilkintis dominikonų vienuolio apsiaustą, paskelbė, jog Dievas yra miręs...

Kitas ne mažiau šokiruojantis incidentas – tai bandymas sukompromituoti Paryžiaus įvaizdį. Radikalusis situacionistų sparnas sumanė pagrobti krovininį automobilį, vežiojantį medicininiams bandymams skirtus žmonių palaikus, kurie būdavo masiškai importuojami iš Kinijos. Pagal planą viename Paryžiaus priemiesčių, Senos upe jie turėjo būti paleisti pasroviui tiesiai į miesto centrą, tuo pačiu į vandenį išliejant ir milžinišką kiekį pramoninių dažų. Deja, eksperimentas nepavyko dėl techninių kliūčių. Belieka tik spėlioti, kokį įspūdį miesto gyventojams būtų sudaręs „kraujo“ klane plūduriuojančių lavonų vaizdas...

Situacionistų Internacionalo veikla padarė nemažą įtaką tolimesniems XX amžiaus meniniams sąjūdžiams bei suformavo naujas politinio protesto tradicijas. Savo destruktyviomis idėjomis jis davė pradžią punk rocko kultūrai bei naujiems anarchistiniams judėjimams. Situacijų konstravimo tradicijas toliau plėtojo Psichogeografijos asociacija, antiglobalistinė Reclaim the Streets ir antikonsumeristų Adbusters organizacijos.

Rodos, ši specifika nėra svetima ir flashmoberiams. Tačiau daugelis naujai atsiradusiame flashmob‘o reiškinyje pasigenda politinio protesto elementų, kiti, priešingai teigia, jog tokiems rimtiems užmojams jis yra visiškai netinkamas...

Flashmob‘as ant politinio protesto slenksčio

Tad kyla klausimas: ar „grupė žmonių, pasirodžiusi viešumoje, atlikusi ką nors neįprasto, ir paskui netikėtai išsisklaidžiusi“, gali paveikti socialinį ar politinį gyvenimą? Lyg ir būtų galima atsakyti taip, tačiau akivaizdu, jog toks pasirodymas turėtų būti kruopščiai suplanuotas ir nepriekaištingai atliktas. Čia norėtųsi grįžti į trečiojo dešimtmečio New Yorką ir iliustruoti tai dar vienu pavyzdžiu.

1929 m. kovo 31 d. incidentas, įvykęs New Yorke Velykinio parado metu, svarbus tiek propagandos ir feminizmo istorijos tyrinėtojams, tiek ir tabako kompanijoms. Būtent tuo metu atlikta „Laisvės deglų“ (angl. „Torches of Freedom“) kampanija sulaužė iki tol Amerikoje nusistovėjusius tabu, draudžiančius moterims rūkyti viešose vietose, ir taip kolektyvinėje sąmonėje įtvirtino „rūkančios moters įvaizdį“.

Šios akcijos autorius, Edward'as Bernays, pasirūpino, jog parado metu grupelė merginų demonstratyviai prisidegtų cigaretes priešais žurnalistų objektyvus. Tai, kas slypi už šios scenos, yra nepriekaištingas S. Freudo idėjų inkorporavimas į minios psichologiją. Reklaminės kampanijos metu, apealiuojant į pasąmonę, moterims buvo įteigta mintis, jog cigaretė – tai valdžios ir laisvės simbolis, todėl, norėdamos išsilaisvinti iš "priespaudos", jos pradėjo masiškai rūkyti viešose vietose.  B. Wasik‘as savo garsiajame straipsnyje „Mano minia“ (harpers.org) bandos instinktą įvardija kaip vieną pagrindinių faktorių, lėmusių žaibišką flashmobo išpopuliarėjimą.

Tačiau jėga, siekianti manipuliuoti bandos instinktais, yra orientuota į kur kas labiau apčiuopiamus rezultatus nei pacifistiškos flashmobo akcijos. Kaip kad „Laisvės deglai“ pridegė cigaretes milijonams moterų ir uždirbo dar daugiau milijonų tabako kompanijoms, taip ir visi iš anksto suplanuoti pasirodymai privalo turėti savo inžinierių, kaip Edward'ą Bernays, kuris pilkoje žmonių minioje įžvelgė iracionaliais instinktais besivadovaujančią bandą, kurią galima valdyti, pasitelkus pažangias propagandos bei informavimo technologijas.

Vargu, ar Bernays idėjos yra taip lengvai pritaikomos XXI-ajame amžiuje, kai dalį informavimo priemonių į savo rankas perėmė patys vartotojai. Atpigus aukšto lygio technologijoms, išsiplėtojus komunikacijų tinklams, visuomenėje išsisklaido vis daugiau informacijos srautų. Šalia propagandos egzistuoja antipropaganda, greta televizijos - internetas. I-Pod'ų, mobiliųjų telefonų, bevielių kompiuterių ir integruotų filmavimo kamerų eroje auga nauja karta, kurią Howardas Reinholdas įvardija kaip smart mobus.

Josh Clark‘as teigia (people.howstuffworks.com), jog policija ir Nacionalinis saugumas buvo nustebinti protestuotojų sugebėjimo riaušių metu žaibiškai reaguoti į kiekvieną pokytį. Taip apibūdinamas vienas pirmųjų smart mobų, kai 1999 m. Seatle susirinkusi keturiasdešimties tūkstančių protestuotojų minia aptemdė Pasaulinės prekybos organizacijos (WTO) suvažiavimą.

Susidaro įspūdis, jog vartotojų rinką užkariavusių naujųjų telekomunikacijų panaudojimas nepriekaištingai pasitarnauja mobilizuojant dideles grupes žmonių. Tai įgalina jas akimirksniu persigrupuoti ir kontroliuoti savo pačios srautus.

2001 m. Filipinuose buvo nužengta dar toliau. Nuo tos valandos, kai eterio erdvę perskrodė pirmoji mobiliojo ryšio žinutė, keturių dienų bėgyje vienoje pagrindinių Manilos aikščių jau būriavosi virš milijono civilių, reiškiančių nepasitenkinimą prezidento Josepho Estrados valdymu. Jis tapo pirmuoju istorijoje, smart mobo dėka nuverstu prezidentu, nepraliejus nei lašo kraujo. H. Reinholdas daro išvada, jog būtent šios „gudriosios“ technologijos, o ne politinės partijos ar pavieniai asmenys, sustiprina demokratijos sklaidą. Tikroji demokratija pamažu grįžta į paprastų žmonių rankas.

H. Reinholdo knyga „Gudriosios minios: Naujoji socialinė revoliucija“ („Smart Mobs: The Next Social Revolution“) pasirodė 2002 m. Daugelio ekspertų nuomone, smart mobai buvo vienas pagrindinių stimulų, paskatinusių B. Wasiką sukurti flashmobo eksperimentą, pritaikius jam parodomųjų menų elementus.

2003 m. kovo mėnesį įvykus pirmajam flashmobui, o po keleto mėnesių jam persiritus ir į Europą, politiniame proteste taipogi įvyksta lūžis. Jis įgauna vaidybinių elementų. 2004 m. pasižymi politinių flashmobų gausa: Sankt Peterburgo gatvėmis bėgioja V. Putino kaukes dėvintys neokomunistai ir „mėto akmenis į prezidento daržą“, Bukarešte Nacionalinės televizijos pastatą apspinta lipnia juostele burnas apsiklijavusi gauja, taip išreikšdama nepasitenkinimą spaudos laisvės varžymu.

Galima tik pabrėžti, jog parodomųjų menų ir naujųjų technologijų hibridas išplėtė politinio protesto ribas. Jis peršoko konvencionalumo sieną ir liko už tai nenubaustas. Iš dalies tokių akcijų organizavimui yra būdingi ksirokratiniai (angl. Xerocracy) principai. Tai terminas, skirtas kritinių masių judėjimų santvarkai apibūdinti. Kitais žodžiais tariant, kritinė masė - tai grupiniai dviratininkų reidai, 1992 m. susiformavę San Francisko mieste ir skirti sveikam gyvenimo būdui propaguoti bei pabrėžti motorizuotų transporto priemonių aplinkai daromą žalą.

Ksirokratija - tai valdymo forma, kuri nesiremia jokia hierarchine struktūra, o valdžia priklauso tam, kas tuo metu platina skrajutes arba mobiliojo ryšio pagalba informuoja apie būsimus dviratininkų reidus. Taip išvengiama ir biurokratinių trukdžių. Politiniam flashmobui adaptavus šiuos principus, pavyksta išvengti įprastų valdžios sankcijų už pažeistus protesto įstatymus, nes niekas nelieka kaltas už pasirodymo suorganizavimą, akcijos surengiamos anonimiškai.

Nors daugelyje šalių protestuotojai ir perėmė flashmobo metodiką, tačiau tai, ką mes matome arba apie ką girdime šiandien, nėra tikrasis B. Wasiko kūrinys. Sunku būtų spėlioti, ar tai - tolimesnė šio fenomeno evoliucija ar lėta mirtis kultūros industrijos gniaužtuose...

Siela be kūno, gilzės be parako

Galima tik pridurti, kaip ir minėjo pats B, Wasikas, jog tikrasis flashmobas mirė praėjus keletui mėnesių po pirmojo savo pasirodymo 2003 m. birželio 3 dieną. Tai, kas sekė toliau, buvo arba epigoniškas šios idėjos fabrikavimas, arba jos kooptavimas į verslo sritį.

Septintame dešimtmetyje Situacionistų Internacionalas konceptualizavo du vartotojiškoje visuomenėje įsigalėjusius dėsningumus: atstatymą (pranc. recuperation) ir iškraipymą (pranc. detournament). Pirmoji, atstatymo, samprata žymi natūraliai susiformavusių idėjų suprekinimą ir jų pavertimą populiariosios kultūros dalimi. Antroji, iškraipymas, yra kultūrinės industrijos arba komercijos suniokojimas, leidžiant suprasti, jog ne viską šiame pasaulyje galima įkainoti. O tai, kas vyksta vartotojiškoje visuomenėje, yra nuolatinė kova tarp to, kas nori išlikti autentiškas, ir to, ką norima supakuoti ir sėkmingai parduoti.

Būtent pastaruoju metu flashmobas ir tapo rekuperacijos įkaitu. Visu pirma, to jau nebegalima pavadinti komercijos tikslų nebeturinčiu reiškiniu, kai po sėkmingai atlikto pop hito, tūkstantinė minia ekrane išvysta T-Mobile emblemą, tai jau nėra netikėtai viešumoje pasirodžiusi grupė žmonių, kadangi noras būti matomam, nugalėjo norą nustebinti. Tokių akcijų data skelbiama ne vidiniais komunikacijų kanalais, o viešose žinių ar komercinių tinklalapių portaluose.

Pavyzdžiui, praėjusių metų Baltijos kelio flashmobo akcija didžiuosiuose Lietuvos miestuose puikavosi net ir savivaldybių renginių programose. Tai jau nėra kūrybinis, spontaniškas procesas, o, priešingai, labiau primena kopijavimo aparatą: tie patys scenarijai mėgdžiojami šimtus kartų, tik jau skirtingose vietose.

Apžvelgiant situaciją Lietuvoje, įdomu nebent tai, jog čia flashmobas įgauna keistą patriotiškumo išraišką (prisiminus praėjusių metų Baltijos kelią ir R. Kalantos susideginimo minėjimą), tačiau, bendrai vertinant, mūsų šalyje žodį „kūrybingas“ reikėtų pakeisti į „pamėgdžiojamasis“.

Tikrasis flashmobas spinduliavo savotiška laisvės aura, kurį laiką jis buvo nepaperkamas ir neišaiškinamas. Tačiau nuo tos dienos, kai jis tapo žiniasklaidos taikiniu, buvo panaudotas komercijai pagal tuos pačius E. Bernays psichoanalitinius adaptacijos dėsnius kaip pagalbinė priemonė pirkėjui pritraukti.

Savo straipsnyje „Mano minia“, B. Wasikas rašo, jog flashmobo pasirodymas visuomenėje yra lygiai toks pats beprasmiškas kaip ir pats išnykimas, ir tai tik metaforiškai atspindi tą pačią prisitaikėlišką visuomenę, kurioje jis užgimė.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Gydytojas Morozovas apie koronavirusą: jeigu kontaktavę su užsikrėtusiąja ir sukarščiavę atėjo į poliklinikas – labai blogai (96)

Lietuvoje 39 metų moteriai Šiauliuose nustačius koronavirusą, ji kartu izoliuota Respublikinėje...

Šiaulių ligoninėje – nerimas, pacientai ir medikai drąsina vieni kitus (7)

Šiaulių respublikinėje ligoninėje, kur paguldyta pirmoji šalyje koronavirusu užsikrėtusi...

Šiauliuose koronavirusu užsikrėtusi moteris parskrido iš Bolonijos lėktuve buvo 169 žmonės

Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį Vyriausybei pranešus apie pirmąjį koronaviruso atvejį...

Po tragiškos nakties Turkija atveria vartus, šimtai migrantų jau plūstelėjo Europos link (327)

Šimtai migrantų Turkijoje plūstelėjo į pasienio regionus Europos link, pasirodžius...

Valdantieji aptarė koronaviruso grėsmę, Skvernelis perspėja – bus visko (7)

Po to, kai Lietuvoje buvo patvirtintas pirmasis koronaviruso atvejis, valdančiosios daugumos atstovai...

Šiauliuose – pirmasis koronaviruso atvejis Lietuvoje: kas bus daroma mieste papildyta 12.32, meras perduoda svarbią žinią (25)

Penktadienį paryčiais paaiškėjo, kad Šiauliuose patvirtintas pirmasis koronaviruso atvejis...

Šeši mėginiai iš Šiaulių dėl koronaviruso yra neigiami patikslinta (86)

Šeši penktadienio rytą ištirti mėginiai dėl galimo koronaviruso buvo neigiami, tačiau su...

Pateikė informaciją, kodėl Šiaulių centre uždaryta mokykla papildyta 12.19 (8)

Lietuvą pasiekus pirmajam koronaviruso atvejui penktadienio rytą Šiaulių ligoninėje buvo...

Lietuvoje užfiksuotas pirmasis koronaviruso atvejis: kas bus daroma toliau papildyta 10.24 (544)

Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį Vyriausybė pranešė apie pirmąjį koronaviruso atvejį...

Plečiamas vietovių sąrašas, į kurias nenorintys vykti turistai gali susigrąžinti pinigus

Vartotojų teisių apsaugos tarnyba išplėtė sąrašą vietovių, į kurias nebenorintys vykti...

|Maža didelių žinių kaina