aA
Lankausi pas žinomą kino ir teatro aktorę Elvyrą Žebertavičiūtę, sukūrusią kelias dešimtis dramatiškų, jaudinančių gelme vaidmenų. Elvyra gyvena viena savo trijų kambarių bute. Vienišumą paįvairina tik du gražuoliai įnamiai: katinas Jonas Banditas ir katytė originaliu vardu – Šmugelis.
© Shutterstock nuotr.

Katinėliai skubiai letenėlėmis braukia per snukučius.

„Matai, prausiasi. Žino, kad viešnia atėjo“, – juokiasi šeimininkė, dengdama mažą stalelį ir statydama ant jo stiklines su žaliu gėrimu. „Paragauk, – ragina. – Kokteilis pilnas sveikatai labai vertingų vitaminų. Jau trys mėnesiai, kai vartoju tą žaliavalgystę. Ir labai gerai jaučiuosi. Net mėsos dabar nevalgau. O katinėliai gauna atskirą maistą, savo racioną. Tu ragauk, ragauk mano kokteilio, matysi, kaip gerai jausiesi.“

Elvyra nuo mažens mylėjo gyvūnus. Ir kas tik su ja negyveno!.. Buvo katė Topsė, gražuoliu Patriku tapęs buvęs benamis šuo. O kartą viename jos kambaryje mačiau būrelį dar mažyčių pusaklių šunelių, kuriuos atnešė kaimynė, nenorėjusi jų auginti.

Vaidinimų pinigai – ledams

Galima drąsiai sakyti, kad Elvyra jau vaidino būdama vos kelerių metukų. Aktorė prisipažįsta, kad dabar, kai jau nedirba teatre ir nevaidina kino filmuose, randa laiko sugrįžti į vaikystę. Sako, kad seniau darbai neleisdavo užpulti prisiminimams.

„Gyvenimas buvo labai intensyvus: teatre – repeticijos, spektakliai, režisieriai kviesdavo į statomus kino filmus, dar – namai, mergaičių auginimas, valgių gaminimas ir kiti moters rūpesčiai“, – pasakoja gyvenimo epizodus.

Žiūriu į talentingą aktorę, gyvenime patyrusią ne tiek daug asmeninės laimės. Moteris daug kentėjo dėl ilgus metus kankinusios nemigos, prisipažino, kad nepadėjo jokie vaistai, jokios ligoninės. Vienu metu gyvenimas taip prislėgęs buvo, kad pačios juodžiausios mintys lįsdavo į galvą. Ir gėriuosi Elvyros nepaprasto grožio mėlynomis akimis, stebiuosi jos gyvybingumu.

Dabar ji neskaito kadaise mėgtų romanų. Labiau domina mokslo knygos, naujovės. Mėgsta žiūrėti iš balkono į Vilniaus tolius. Ji gurkšteli savo stebuklingojo žalio gėrimo. Vėl siūlo ir man paragauti.

„Pamatysi, kaip gerai jausiesi“, – tikina. Katės sukasi aplink šeimininkę. Tačiau Elvyra jau grįžta į vaikystę – sunkią, su nepritekliais. Prisimena, kai dar buvo mažutė, gal trejų ar ketverių metų, su vaikais vaidindavo kieme spektaklį.

„Vaidindavome už pinigus, – pasakoja. – Bilietas kainavo kelis centus, už juo vėliau pirkdavome skaniausių pasaulyje ledų. Mano mama vertėsi sunkiai, skanėstams pinigų neturėjo. Teko pačiai vaidinant užsidirbti. Juk mūsų Aleksoto priemiesčio vaikai nebuvo iš turtingų šeimų, kartais be cento kišenėje. Tad ir nutarėm pinigų ledams prasimanyti vaidinimais. Ateidavo žiūrėti ir vaikai, ir suaugusieji kaimynai. Aš buvau kasininkė ir artistė. Vaidindavome kažką apie šventųjų gyvenimą, angelus. Žinojom apie juos, juk mamos nuo mažens vesdavo į bažnyčią“.

Elvyrą ne tik vaikai, bet ir suaugusieji jau iš mažens vadino artiste, primadona, žvaigžde. Tai pakutendavo mergaitės savimeilę, ir tolesnio savo gyvenimo be teatro ji neįsivaizduodavo. Tik iki šiol apgailestauja, kad mama jos nevesdavo į tikrą teatrą, nes tam neturėjo pinigų.

„Mama viena tris vaikus augino, ne teatrai jai buvo galvoje. O aš, dar maža, buvau pakviesta į tikrą teatrą suvaidinti mažytį vaidmenėlį – teko vos porą replikų pasakyti. Didžiavausi tuo vaidmenėliu, tolesnio gyvenimo be teatro jau negalėjau įsivaizduoti. Tačiau didžiausias vaikystės įspūdis – matytas nuostabus spektaklis „Hanelė“, tiesiog sukrėtęs mane tikrojo teatro jėga. Ir nieko daugiau netroškau tik būti aktore. Vaikščiodavau užrietusi nosį, kai koks suaugęs žmogus mane pavadindavo žvaigžde.“

„Kas toji trigonometrija, įsivaizduoti negalėjau“

Jau paauglė Elvyra Žebertavičiūtė lankė dramos būrelį. Vaidindavo ir gyvenime. Prisiminė, kaip kartą sugalvojo pažaisti su Lenino biustu. Užmetė skulptūrai ant galvos kažkokią skarą ar kepurę. Galėjo skaudžiai nukentėti už tai. Juk buvo sovietmetis, Leninas – dydysis vadas. Laimė, nuo išmetimo iš mokyklos ir kitokių bausmių jaunąją artistę išgelbėjo protinga mokytoja Andrejevienė.

Todėl ir toliau mokėsi vaidybos. Pateko į Kauno profsąjungų rūmų dramos studiją, kuriai vadovavo aktorius Alfonsas Zauka. Čia jauna scenos mylėtoja vaidino spektaklyje „Timūras ir jo būrys“. O vėliau, po „Pelenės“ premjeros, tapo žvaigžde. „Nesimokiau, vaikščiojau išdidžiai, mat, vadino artiste, primadona. Man pranašavo studijas Konservatorijos teatro fakultete“, – prisimena Elvyra.

Šiandien Elvyra juokiasi, kad su tomis studijomis kažkaip ne taip išėjo. Mat į Vilnių laikyti egzaminų ji norėjo važiuoti su savo geriausia drauge Dičpetryte. Tik šioji turėjo baigti vidurinę mokyklą metais anksčiau negu Elvyra. Galvojo būsimoji artistė, ką daryti. Ir sugalvojo planą, kad galėtų į Konservatoriją keliauti su drauge.

„Nutariau per porą mėnesių išlaikyti baigiamuosius egzaminus, – prisiminė fantazijų nestokojusi mergaitė. – Ir tada stosiu į teatrinį. Kai dabar prisimenu, drąsos ir įžūlumo man jaunystėje netrūko. Mokytojai mane mėgo, artiste vadino, tad maniau, kad mano sugalvotas planas išdegs. Tačiau mane sukirto trigonometrijos, mokslo, kurio mes dar nesimokėme ir aš apie jį nė menkiausio supratimo neturėjau, egzaminas. Sukūriau fantastišką planą: susirgsiu, per vasarą pasimokysiu ir rudenį laikysiu egzaminus“, – pasakoja E. Žebertavičiūtė.

Elvyra ėmė vykdyti savo planą. Prisiminė, kaip sesuo nusidegino ranką ir nieko negalėjo dirbti. Galvojo, kad jei ranka bus sužeista, atidės egzaminą. Todėl atliko tikrą egzekuciją.

„Paspirginau lašinių, uždėjau ant rankos. Skausmas nesvietiškas. Rėkiu. Noriu, kad pūslė iššoktų, atseit rašyti negalėsiu. Apsirišu nudegintą ranką, einu į egzaminą. Stoviu aš, mažutė, priešais aukštą matematiką, prašau atidėti egzaminą, mat ranką nusideginau. O šis sako: „Gal galėsi formulę parašyti“.

Nedrąsiai linksiu. Ir kaip dabar prisimenu: mokytojas diktuoja: „Alfa plius beta“. Rašau tą alfą – visą žodį lentoje. Mokytojas sako: „Pasimokyk metelius ir ateisi“. Taip ir neteko su geriausia drauge į Vilnių važiuoti. Dar metus vidurinėje krimtau mokslus. Tačiau kitą rudenį, apsivilkusi paprastutę suknelę, su mediniu lagaminu, užrakintu didžiule spyna, iškeliavau į išsvajotą Vilnių mokytis aktorystės meno.“

Prisiminė, kaip per stojamuosius egzaminus Aleksandras Kernagis paprašė padeklamuoti eilėraštį. „Deklamavau labai įsijautusi. Egzaminatorius tylėdamas išklausė ir paprašė: „Sakyk be patoso, taip, kaip jauti“. Pasakiau tą eilėraštį iš visos dūšios. Ir tapau Konservatorijos studente, būsimąja aktore“, – pasakojo kelias dešimtis metų lietuviškajam teatrui ir kinui atidavusi menininkė.

O vaidmenų buvo daug, įvairių, džiuginančių vidiniu išgyvenimu, sulaukusių publikos didžiausio dėmesio, pagyrimų. Pirmasis kino filmas buvo „Vienos dienos kronika“, kuriame Elvyra vaidino su Algimantu Masiuliu, kūrė vaidmenį kino juostoje „Birželis, vasaros pradžia“, vaidino filmuose „Laimė“, „Nesėtų rugių žydėjimas“. „Mosfilmo“ kino studijos filme sukūrė mokslininko Lomonosovo uošvę. Elvyros kino vaidmenų sąrašą galima dar ilgokai tęsti. Tačiau patys iškiliausi buvo Marijampolės (tuo metu dar Kapsuko) bei Vilniaus jaunimo teatruose.

„Turėjau gražių vaidmenų, – prisiminė aktorė. – Nors kartais man jų trūkdavo, prastovos labai vargindavo. Būdavo, lauki, kol režisierius tau paskirs vaidmenį. Mielai prisimenu Žaną spektaklyje „Vyturys“, šis vaidmuo sulaukė kone aukščiausio, mano supratimu, įvertinimo. Net gatvėje sutikti žmonės už jį dėkodavo. Vaidinau Džono Osborno „Atsigręžk rūstybėje“, moterį Žano Kokto „Žmogaus balse“, Petronėlę Žematės „Trys mylimos“. Ir dar nemažai psichologiniu gilumu žavinčiose pjesėse.“

Aktorė pasiguodžia, kad dabartinis teatras pasikeitė.

„Ne mano šis teatras, – tikina. – Bet aš dar suspėjau į tą tikrąjį, mano, teatrą. O dabar, jei sugrįžtų jaunystė, kažin ar norėčiau būti aktore“.

Ji sako, kad net dukroms nelinkėjo tapti aktorėmis. Su aktoriumi Algimantu Bružu sulaukta dukra Fausta dirba žurnaliste, o Raimondo Vabalo palikuonė Mėta, nors ir baigė aktorystės mokslus, dirba finansų srityje.

Elvyros vyrai nesuprato

Aktorė buvo ištekėjusi du kartus. Tiek su Bružu, tiek su Vabalu ji kartu gyveno po aštuonerius metus. Neišlaikiusi vyrų gyvenimo būdo, kai jie nepakankamai rūpinosi šeima, dukromis – išsiskyrė. Dukros gyvena atskirai nuo mamos. Susitinka retokai, bet sugyvena gerai.

„Per šventes su dukterimis susitinkame, – sako vienišės gyvenimo būdą pasirinkusi Elvyra. – Susėdam visos: abi dukros, dvi anūkės, kaip aš juokauju, moterų ekipažas. Kartais prisimenu sunkias dienas, kai buvę vyrai manęs nesuprato. Būdavo, kad mažoms mergaitėms trūkdavo net pieno. Aš pasakydavau tai vyrams. Jie kažkur nusukdavo kalbą. O aš tokia – pasakiau, bet antrą kartą nekartosiu, nors ir skaudžiai kentėsiu. Kartą vyresnioji Fausta, kai jai pasakojau apie savo vedybinį gyvenimą, stebėjosi, kodėl aš negalėjau vienam ar kitam vyrui būti griežtesnė. O aš manau, kad žmogus turi pats suprasti, kad jis turi gyventi ne vien kinu ar teatru, gal ir su svetimomis mylimosiomis. Juk yra pareiga šeimai, vaikams. O šito mano vyrams labai trūko“.

Abi patylėjome, bet Elvyra vėl pasuko kalbą apie teatrą.

„Atsimenu, kai aš, režisieriaus liepta, scenoje smarkiai tvojau Šurnai per veidą, Antanas tik sužaibavo akimis ir tvojo man atgal. Aš tik susiūbavau. Teko ir į vaistinę nueiti. Davė dimedrolio ir vaidinau toliau“.

Jaunesnė būdama aktorė apimta blogos nuotaikos naktimis nuklysdavo pasivaikščioti į Vingio parką. Vieniša paklaidžiodavo. Nebijodavo. Tada jokių užpuolikų miške nepasitaikydavo. „Einu per tankius krūmus, mąstau, kaip čia man reikės toliau gyventi. Gal jau antra nakties. Tamsu. Žmonių nematyti. Ir staiga iš krūmų iššoka didžiulis šuo. Pribėga prie manęs ir kvėpuoja tiesiai į veidą. Ne juokais išsigandau. Tačiau šunelis gal suprato, kad esu jo draugė, nes nė vienam šuniui gyvenime nieko blogo nesu padariusi, ir staiga nubėgo. Daugiau naktimis po miškus neklaidžiojau“, – nusijuokė iš savo nuotykių gyvūnų mylėtoja.

Elvyra ilgisi kaimo, kur gyveno dar mažutė būdama. Sako, jei turėtų automobilį, tai nuvažiuotų kartais į kaimą, pakvėpuotų grynu oru, naujų jėgų pasisemtų. Daugelį metų kentėjusi nuo alinančios nemigos, pagaliau išgydyta, dabar kabinasi į gyvenimą. „Nors ir dabar dar kartais einu miegoti su baime, bet jau nemiga nebepuola ir leidžia gyventi toliau“, – sako aktorė.

Tarsi gyvenimo balansą suvedė

Elvyra dabar domisi rimta moksline, psichologine, medicinos literatūra. Jai svarbūs ir Lietuvos ateities klausimai, politika.

„Man nenuobodu gyventi, – aiškina dešimtis literatūrinių herojų gyvenimų nugyvenusi moteris. – Dabar lyg savo gyvenimo balansą suvedu. Metai bėga labai greitai. Aš pavargstu nuo šurmulio. Norėjau surasti archyvuose ką nors apie mūsų šeimą, bet nieko neradau. Rašinėju, ką prisimenu savo dukterims, kad bent ką žinotų apie mūsų šeimos žmones, primenu apie jų senelę, mano mamą. Iš tų trupinėlių jos ką nors sužinos. Gaila, kad mamos apie jos gyvenimą nespėjau išklausinėti.

Kartais liūdžiu, kad gyvenimas eina į pabaigą. Metai skuba vis greičiau, lyg juos kas vytųsi. Aš pamažu pratinuosi prie senatvės, nors su tuo vis dar negaliu susitaikyti. Šiaip jaučiuosi neblogai. O kai negera, užsirakinu duris, išjungiu telefonus, su niekuo nebendrauju, kol išsilaižau. Man Dievulis davė energijos, vaikystėje net pravardę turėjau – Energingoji. Jei reikia, susiimu, pratinuosi prie dabartinės būsenos. Juk niekur nedingsi, senatvė aplanko kiekvieną. Tik prašau Dievo, kad nesiųstų baisios ligos, ilgai nekankintų“.

Elvyra tiki, kad žmogų valdo likimas. Nematoma ranka sudėlioja žmogaus gyvenimą. Ta pati ranka leido aktorei sutikti du sutuoktinius, patirti ir meilę, ir kančią.

Ji atvirai prisipažįsta, kad nepatenkinta viena savo charakterio savybe – visus sunkumus susikrauti ant savęs. Negalėjo kitų prašyti, kad jai padėtų.

„Jei galiu, griūdama, puldama darau pati. Gaila, kad mano abu vyrai neatsidėkojo, nesuprato mano sunkumų, aukojimosi šeimai. Nebardavau jų, nors man ir nusikalsdavo. Tačiau vyrai naudojosi mano nereiklumu, geraširdiškumu. Nemokėjau ko nors reikalauti sau. Mirsiu, bet iš paskutinių jėgų rūpinsiuosi kitais. Priminti, nurodinėti man neapsiverčia liežuvis“.

Elvyra kartais susapnuoja teatrą, kartais prisimena savo geriausius vaidmenis ir tomis akimirkomis būna laiminga. Žinoma, būdavo ir neregėto pasisekimo, ir nesėkmės užklupdavo. Tačiau ji ėjo pirmyn, stengdamasi nugalėti kliūtis, matydama priešakyje šviečiančią, kelią rodančią kūrybos ugnelę. Nelengva kartais būdavo, bet gyvenimas buvo paaukotas teatrui. Todėl ir atpildo sulaukdavo.

Jos talentu apgaubti vaidmenys įėjo į mūsų lietuviškojo teatro istoriją, įrašyti į aukso fondą, jie padėjo žmonėms rasti savo vietą gyvenime, pelnė jų meilę ir pasitikėjimą. Tačiau kartais E. Žebertavičiūtei taip norisi nuklysti į kalnus, kur daug erdvės, tolių, ateities alsavimo... Kartu ji pasiimtų ir savo katinėlį, kad būtų šalia ištikimas draugas.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įspėja dėl netikrų Europos draugų: tokio „egzorcizmo“ nesupras ir Baltijos šalys (96)

Kokį vaidmenį Europos Sąjungoje turėtų vaidinti nacionalinė valstybė? Ieškant atsakymo į šį...

Užkalnis: šią vietą išgelbėjo kiaušiniai (19)

Buvo laikai, kai Zoe’s Odminių gatvėje Vilniuje, su vaizdu į Katedrą buvo gero gyvenimo...

Tobulos šeimos įvaizdis slėpė šiurpią tiesą: vaikų namai buvo perpildyti, o abortu baigdavosi 4 iš 5 nėštumų (1301)

Darni, į ką tik pastatytus namus įsikelianti laiminga šeima – vienas paveikiausių Sovietų...

Kulviečio tritaškiai KMT mažajame finale paskandino beviltiškai atrodžiusį „Neptūną“ (42)

Šeštadienį pusfinaliuose pralaimėjusios Panevėžio „Lietkabelio“ ir Klaipėdos „Neptūno“...

Smarkiai klystate, jei dantis valotės papusryčiavę: burnos higienistė patvirtino ir paneigė 7 faktus (69)

Dantis valytis po pusryčių ar prieš? Nėščiajai jau planuoti vizitą pas odontologą, nes...

Vilniaus dalis, kur niekas nestato daugiabučių: pirkėjus vilioja itin mažos kainos (87)

Trakų Vokė – Vilniaus pietvakariuose įsikūręs ganėtinai ramus ir tvarkingas rajonas. Tai yra...

Keli veiksmingi būdai taupyti senatvei (60)

Finansų ekspertai teigia, kad, norėdami oriai gyventi sulaukę senatvės, turėtume pasirūpinti,...

„Huawei“ ir „Honor“ nustebino: pristatė beveik identiškus telefonus – kurį pasirinkti? (34)

Ką pasirinkti, kai ta pati kompanija siūlo du vienodus telefonus už identišką kainą? Tokia...