Vilnietės Irenos Marijonos Arlauskienės galvoje kirba mintis, ką gero padaryti, kaip perteikti savo žinias ir patirtį kitiems. Pirmą neįgalumo grupę turinti aštuoniasdešimtmetė nesėdi sudėjusi rankų: į parduotuves, turgų važiuoja skuteriu, mezga. Pavasarį ji ketina auginti agurkų ir pomidorų daigus, kuriuos planuoja parduoti turgavietėje.
Dirbo mokytoja
Irena Marijona pasakojo, kad nuo mažens mėgo žemės ūkio darbus, kuriuos puikiai atlikdavo. Baigusi mokyklą ji labai norėjo studijuoti Žemės ūkio akademijoje.
„Manęs nepriėmė, nes tėvai turėjo 10 ha žemės. Todėl pasirinkau kitą specialybę, kuri man taip pat labai patiko. Įstojau ir sėkmingai baigiau tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Įgijau matematikos mokytojos specialybę“, – apie profesijos pasirinkimą pasakojo pašnekovė.
Ištekėjusi moteris susilaukė trijų vaikų, gyveno ir dirbo Trakuose. Mokytojos atlyginimas nedidelis, todėl pragyventi buvo sunku.
„Nors mano vyras sakydavo, kad reikia dirbti valstybei, kuri viską duos, bet man valstybė duodavo labai menką uždarbį“, – atviravo ji. Nepajėgusi išlaikyti šeimos, moteris atsisveikino su valdišku darbu.
Augino ir pardavinėjo daigus
Prie savo namo moteris turėjo tik 15 arų žemės. Čia ėmė auginti gėles bei daržoves, o vėliau – ir jų daigus. Pasak Irenos Marijonos, žemės ūkio paslapčių sužinojo iš mamos, daug žinių pasisėmė iš daržininkystės vadovėlių, žurnalų. Ji pirmoji Trakuose ėmė auginti agurkų daigus vazonėliuose, sukūrė net stakles, palengvinančias daigų sodinimą.
Norėdama padidinti derlių ir nuo šalčių apsaugoti daigus, ėmė grūdinti sėklas.
„Kopūstus sodindavau kovo mėnesio antroje pusėje. Nuo dirvos nušluodavau sniegą ir užberdavau sausas sėklas, ant viršaus užpildavau durpių ar papuvusio mėšlo. Nereikėjo nė prižiūrėti, daigeliai nesušaldavo, gražiai išdygdavo“, – dėstė senolė. Irena Marijona Vilniaus turgavietėje buvo žinoma kaip sąžininga, kokybiškus daigus pardavinėjanti moteris, pirkėjams negailinti naudingų patarimų.
Savarankiška moteris
Sušlubavus I.M. Arlauskienės sveikatai jai buvo skirta pirma neįgalumo grupė. Tačiau moteris, remdamasi į lazdas ar vaikštynę, vis tiek dirbo mėgstamą darbą.
Vėliau skausmo suriesta senolė negalėdavo nueiti toliau nuo namų. Prieš trejus metus Trakų medikai Irenai Marijonai „išrašė“ techninę pagalbos priemonę – skuterį.
„Juo galiu nuvažiuoti į parduotuves, turgų. Gyvenu visavertį gyvenimą: susitinku su žmonėmis, bendrauju“, – pasakojo moteris. Ant skuterio sėdynės ji prisitaisė ryškios spalvos liemenę, kad būtų gerai matoma kelyje.
„Turiu vairuotojo pažymėjimą, moku kelių eismo taisykles, jų nepažeidinėju. Važiuodama miesto gatvėmis pastebiu, kad į mano skuterį kitų transporto priemonių vairuotojai visai nekreipia dėmesio. Reikia būti apdairiai, kad kas nors nenutrenktų“, – pasakojo vilnietė.
Važiuoti sudėtinga
Per dieną aštuoniasdešimtmetė skuteriu įveikia 10 km ir daugiau. Ji važiuoja į erdvius prekybos centrus, juda centrinėmis miesto gatvėmis, žino, kurias gatveles reikia aplenkti.
„Važiuodama senoviniu grindiniu, kratausi kaip velnias ant šakių. Nemalonios ir „rauplėtos“ pėsčiųjų perėjos, – juokėsi Irena Marijona. - Skaičiau, kad užsienyje neįgalieji skuteriais įveikia didelius atstumus, gali net nuvažiuoti iš vieno miesto į kitą. Iš autobuso nuleidžiami tilteliai ir žmogus lengvai įvažiuoja. Pas mus skuteriu nuvykti į kitą miestą nėra nė menkiausios galimybės“, – pabrėžė moteris. Skuteriu Irena Marijona važinėja tik Ukmergėje, kur gyvena viena jos dukra. Grįžusi į sostinę, ji naudojasi vaikštyne.
„Kartą neapsakomas skausmas surakino nugarą ir kojas. Net kelis kartus bandžiau įlipti į autobusą, bet nepajėgiau. Autobusai atvažiuodavo ir nuvažiuodavo, o aš stotelėje verkiau. Džiaugiuosi, kad atsirado gerų žmonių, kurie man padėjo“, – atviravo Irena Marijona.
Pasak jos, vaikštynės ir lazdos nepuošia neįgaliojo. Vieniems žmonėms jis sukelia užuojautą, kitiems – panieką.
„Dažnai Vilniaus autobusų stoties apsaugos darbuotojai juodais drabužiais, kuriuos aš vadinu „juodvarniais“, mane, tarsi asocialų asmenį, tiesiog išmesdavo iš pagrindinės salės. Nepagarbus elgesys labai užgaudavo širdį“, – tikino I.M. Arlauskienė.
Prekiauja turguje
Ukmergėje moteris nenuobodžiauja. Ji skaito knygas, mezga. Per dieną ar dvi senolė iš vilnos numezga dailias raštuotas kojines, kurias sėkmingai parduoda turguje. Irenos Marijonos teigimu, jai svarbiausia – ne pinigai, o bendravimas su žmonėmis. Šaltomis žiemos dienomis moteris turguje praleidžia valandą, pasišneka su prekiautojais ir skuteriu parvažiuoja į dukros namus. Senolė jau susitarė su turgavietės administracija ir pavasarį ketina pardavinėti daigus.
„Negaliu įsirengti nei stogo, nei prekystalio, bet man žadėjo skirti vietą. Jei kas nors turi žemės ir nori su manimi dirbti, aš visada pasirengusi padėti“, – pasakojo neįgali moteris.
I.M. Arlauskienė norėtų išleisti patarimų knygą daržininkams, kurioje pasidalytų savo žiniomis su žmonėmis, mylinčiais žemę.
