Kaune gimusiai ir profesionalios balerinos išsilavinimą turinčiai aktorei šiandien priklauso keliolika pačių ryškiausių vaidmenų, tarp jų yra garsinusių mūsų teatrą bei įvertintų nacionaliniais ir tarptautiniais apdovanojimais.
Dauguma jų Eglė kūrė keldama trumpo atsakymo neturinčius klausimus, diskutuodama su spektaklių režisieriais, dažnai su jais nesutikdama ar netgi išdrįsdama prieštarauti. Aktorė prisipažįsta – apie teatrą ji nesvajojo nuo mažumės. Šiandien jos scenoje nebūtų, jeigu ne ilgą laiką nepasotintas sielos alkis ir tylus Dostojevskio „kuždesys“.
- Turite balerinos išsilavinimą, bet pasirinkote teatrą. Kodėl?
Aš jo nesirinkau. Viskas įvyko savaime, plastiškai. Vaikystėje nenujaučiau, kad tapsiu aktore, vykdžiau tėvelio valią, kuris norėjo, kad šokčiau. Baleto mokslus baigiau tik dėl to, kad taip norėjo tėvas. Tačiau visada jaučiau, kad kažko trūksta, kad nenumalšinu to troškulio vien tuo, ką darau. Ilgai negirdėjau savęs, kol Dostojevskis nepakuždėjo.
Prisimenu, su draugu atostogavome Jūrmaloje. Tuo metu skaičiau Dostojevskio „Baltąsias naktis“. Vieną vakarą gėrėme vyną ir aš garsiai pagalvojau, kad gal norėčiau būti aktore. Jis paragino stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Grįžusi iš pajūrio, egzaminams išmokau eilėraštį ir prozos gabaliuką. Įstojau. Iš tiesų mintis būti aktore atėjo gan vėlokai. Galbūt dėl to ne kartą girdėjau, kad esu per daug susiformavusi asmenybė, o režisieriams tokių nereikia.
Nežinau, ką tai reiškia ir ką jie įžvelgė manyje, bet dėl to nepatyriau sunkumų. Priešingai, režisierius Jonas Vaitkus kartą prasitarė mano mamai, kad su manimi, kaip su studente, turėjo mažiausiai problemų. Vienus reikėjo nuolat skatinti, motyvuoti, o aš pirmoji verždavausi į kūrybines užduotis. Negalvodavau, ar man pavyks, ar ne, tiesiog ėjau, klydau, kėliausi, taisiausi.
- Kasdieniame gyvenime, atrodytų, niekuo neišsiskiriate iš kitų moterų. Esate paprasta, gal net – trapi. Tačiau scenoje atsiskleidžiate kaip be galo charakteringa, tvirta, asmenybė, visada ištikima tiesai, kuria tikite. Kas lemia šią metamorfozę?
Gyvenime visi mes paprasti žmonės. Tai normalu. Ar galėčiau kasdien būti tokia, kokia pavyksta būti scenoje? Tokia, kokias moteris turime, kad ir mūsų valdžioje? Tai jos yra būtent tos asmenybės, kurios veda tautą ir prisiima už tai atsakomybę. Kurios nevaidina, o iš tikrųjų eina prieš srovę, išgyvena vidinius ir išorinius konfliktus. Mes, esantieji teatre, tik atskleidžiame tą tikrovę, kurią matome, per vieną valandą išgyvendami visą jų gyvenimą.
- Tačiau galbūt stiprių charakterių kūrimas padeda ir pačiai sutvirtėti?
Man be galo įdomus tas visas personažo ieškojimo procesas. Analizė, kylantys klausimai neleidžia užmigti, skatina mąstyti, kas man labai patinka. Tačiau kuriami personažai paprastai būna stipriai deformuoti. Mano asmeninis gyvenimas kartais visiškai skiriasi nuo to, kurį gyvenu scenoje.
Atrodytų, iš savo kuriamų charakterių galėčiau perimti visą jų išmintį, pasaulėžiūrą, vertybes, mokytis, kaip įveikti įvairius gyvenimo sunkumus. Kurį laiką gali tikėti tuo, kol kasdienė tikrovė nuginkluoja ir apnuogina iki to, kas iš tiesų esi. Gali susirinkti visą išmintį ir žinoti geriausius atsakymus, bet, susiklosčius sunkioms situacijoms, supranti, kad iš tiesų nežinai, ką daryti.
- Kokių personažų nesutiktumėte vaidinti?
Nėra personažų, kurių nesutikčiau vaidinti. Net mažiausias vaidmuo yra vertas dėmesio. Kiekvienas personažas yra mūsų visuomenės spalva. Mes, aktoriai, kalbame apie žmogų, kad ir koks jis būtų, kad ir kiek aukštai pakilęs ar kiek žemai kritęs. Tie kritusieji vėl pakilę būna ypač gražūs. Kaip tame paveiksle, sūnus palaidūnas, suklupęs po tėvo kojomis ir prašantis atleidimo.
Myliu visus savo sukurtus vaidmenis. Nepamenu nė vieno, kuris mane slėgtų. Pradedant nuo Renė de Sad (J. Mišima „Markizė de Sad“, rež. Jonas Vaitkus), Jorko hercogienės (Šekspyras „Ričardas III“, rež. Rimas Tuminas). Esu laiminga gyvenime gavusi būtent tokius vaidmenis. Gal ir gyvenimas dėl visų jų kontrastingos įvairovės tampa spalvingesnis: žmogus per šimtą metų niekada negalės išgyventi tiek istorijų, kiek pavyksta sukurti teatre.
Mano kuriami personažai turi atsakyti į klausimą „kodėl?“. Kodėl pasirinktas būtent jis, kodėl būtent toks. Jeigu nežinau atsakymo, negaliu repetuoti. Gali būti dainingiausias, talentingiausias ir visoks kitoks, bet neatsakęs į šį klausimą negalėsi žengti nė vieno žingsnio. Ne visada pavyksta perteikti tai, ką iš tiesų nori. Vaizduotėje matai vienokį vaidmenį, o scenoje jis toks neišeina, vis kažkoks iki galo neatskleistas. Pieši jį, tapai, o staiga kažkur viskas nutrūksta ir nežinai, nuo ko tai priklauso.
- Kaip kuriant daugybę vaidmenų pavyksta išvengti pasikartojimų ar šablonų?
Manau, pernelyg toli nuo savęs nepabėgsi. Šablonų sunku išvengti, jeigu medžiagą palieti tik paviršutiniškai. Tačiau jeigu prisikasama iki pat šaknų, nebelieka vietos jokiems trafaretams. Esu iš tų žmonių, kurie ieško pačios gelmės. Nekuriu tol vaidmens, kol jo nesuprantu. Ilgai ieškojau Anuškos charakterio (M. Bulgakovas „Meistras ir Margarita“, rež. Oskaras Koršunovas), kol vieną dieną į rankas pateko chrestomatija, kurioje perskaičiau vos keletą sakinių apie tai, kaip Anuška matė gyvenimo prasmę rinkdama smulkius, niekam nebereikalingus daiktus. Išmestuose menkniekiuose ji atrasdavo reikalingumą. Tik tada, tokią ją pamačiusi ir supratusi, galėjau pradėti kurti.
- Neseniai įvyko spektaklio „Antigonė Sibire“ premjera, kur atliekate pagrindinį – Antigonės – vaidmenį. Kokia ji yra kuriama Jūsų?
Režisierius Jonas Jurašas anksti atrado spektaklio struktūrą, todėl buvo aiškiau, nuo ko pradėti ir kaip ieškoti charakterio. Tačiau kurti Antigonę (Aušra Marija Sluckaitė „Antigonė Sibire“, rež. Jonas Jurašas) nebuvo lengva. Šiame spektaklyje visos mintys išsakomos ne atvirai, o visada keliant klausimus ir paliekant erdvės atsakymams bei pasirinkimams. Kokia yra Antigonė, jau pasako pats vardas. „Anti“ reiškia prieš.
Tame spektaklio kuriamame laike ir erdvėje ji yra būtent toji, kuri išdrįsta pasakyti ne. Ne dėl to, kad ji, kaip asmenybė, siekia viskam prieštarauti. Šioji Antigonė priešinasi visai sistemai. Ji savo gyvybe sumoka už pasipriešinimą valdovo draudimui palaidoti išniekintą brolio kūną. Taip pat ji iškelia pasirinkimo dilemą – prisitaikyti ar likti ištikimai savo idealams ir žūti už savo principus. Užvis labiau ji siekia šį atsakymą išpešti ne iš savęs. Antigonė iki paskutinės minutės stengiasi įrodyti, jog to priešiškumo reikia ne jai, o būtent valdovui Kreontui, kad būtent jis sugebėtų išeiti iš to rato, kurį pats susikūrė, valdydamas ir išleisdamas įstatymus.
Kurdama šį vaidmenį daug diskutavau su režisieriumi. Jis palieka nemažai erdvės paties aktoriaus apmąstymams, man tai ypač svarbu. Tada režisierius tarsi pasėja grūdą, o tu pagal savo supratimą jį augini. Norint būti gyvam, reikia mąstyti, ne tik nesutikti ar prieštarauti. Vienas pats prieštaravimas, be aiškaus pagrindo ir motyvacijos, yra nuogas, tuščias ir beprasmis.
- Ar pasibaigus spektakliui lengvai sugrįžtate į kasdienybę?
Tuo metu dažniausia apima keistas jausmas: ką tik buvai apsuptas daugybės žmonių ir kolegų, išgyvenai galybę emocijų ar istorijų, o staiga grįžti namo vienas, pats su savimi. Manau, daugeliui aktorių pažįstamas toks kontrastas ir iš jo kylanti tuštuma. Ar tai būtų ruduo, žiema, ar pavasaris, ji niekur nepradingsta, tik kaskart įgauna naujų spalvų. Tą akimirką, kai palieki teatrą ir eini namo, gali klausti savęs, ar prasmingai praleidai laiką, ar pavyko scenoje atlikti tai, ką norėjai, ir kas nepavyko. Jeigu viskas pasiseka – džiaugiesi, jeigu ne – pasidaro truputį liūdniau.
- Kas Jums gyvenime ypač svarbu?
Likti ištikimai savo draugams. Neišduoti jų. Ištikimybė socialinei aplinkai kiek sunkesnė – mokesčiai vis tiek prispaudžia. Tai jau ne nuo manęs priklauso, o nuo visos sistemos ir struktūros, kuriai mes priklausome. Tais „priespaudos“ momentais kyla įvairiausių svarstymų. Kartais susimąstau apie išvažiavimą iš šalies. Dažnai kaip tik tada, kai jau stoviu prie šios ribos, kas nors pasiūlo įdomų darbą, dėl kurio lieku. Gal čia koks ženklas...
