aA
Šią savaitę per TV3 startavusiame seriale „Svetimi“ vieną iš pagrindinių vaidmenų kuriantis aktorius Evaldas JARAS sako, kad jo Normantui tenka susidurti su tokia gyvenimiška patirtimi, kokią jis pats gali tik įsivaizduoti.
Evaldas Jaras
Evaldas Jaras
© TV3

– Kai tarėmės dėl šio interviu, sakėte, kad vakar – gastrolės, šiandien – repeticija...
– ...rytoj – vėl gastrolės...

– Esate užsivertęs darbais?..

– Teatre – nemažai veiklos. Esu etatinis Nacionalinio dramos teatro aktorius, tad per mėnesį vaidinu 16–18 spektaklių. Kiti vakarai yra skirti darbui arba televizijoje, arba kituose teatruose. Po vieną vaidmenį turiu „Jaunimo“ teatre ir Vilniaus mažajame teatre, dabar pradėjau repetuoti ir „Domino“ teatre. Savajame teatre šiuo metu repetuojame režisierės Janos Ros spektaklį „Dešimt dialogų apie meilę“. Kovo pradžioje turėtų įvykti premjera.

– Kai aplinkui – tūkstančiai bedarbių, ekonomikoje šėlsta krizė, ar nejuntate, kad darbas tarsi įgauna ypatingesnę reikšmę?

– Žmogus ir tada, ir dabar daug dirbo. Tačiau man nesuprantamos tos keistos tendencijos, kad dabar daug uždirbti lyg ir nėra gerai. Nors neretai pluši nuo ryto iki vėlumos, valdžia draudžia gauti premijas, priedus.

– Tai nė kiek nemažina entuziazmo?

– Aktoriai yra tokie žmonės, kuriems pagrindinis stimulas yra ne pinigai, o kūryba. Į pinigus atkreipi dėmesį nebent tada, kai tau pasiūlo kažkokį darbą iš šalies. Aišku, tampa apmaudu, kai dirbi nuo ryto iki vakaro ir negauni atlygio pagal atiduotas jėgas bei sugaištą laiką.

– Ar per savo kūrybos karjerą teko išgyventi didelių nepriteklių akimirkų?

– Tokiais atvejais tiesiog įtikinėji save, kad privalai apriboti savo poreikius. Kai turi galimybę uždirbti daugiau, tada ir norai didėja. Man dar nebuvo taip, kad neturėčiau už ką valgyti nusipirkti.

– Jūs esate ir aktorius, ir režisierius. Kuris darbas jums mielesnis?

– Šie darbai mane užklumpa etapais. Kai aktoriniai darbai lyg ir tampa savotiška rutina ar pernelyg dažnai imi nesutikti su režisieriaus pozicija, apninka natūralus noras pačiam imtis atsakomybės ir savo kūrybinę energiją išlieti kita linkme. Tada režisūra man tampa savotiškomis atostogomis, poilsiu nuo vaidybos. Rimtu režisieriumi savęs nelaikau. Kaip muzikoje vienas yra kompozitorius, o kitas – bardas, taip režisūroje aš esu labiau bardas – kaip noriu, taip darau.

– Vaikams pastatėte jau keliolika spektaklių...

– Tiesiog taip išeina savaime. Nesakau, kad specializuojuosi būtent šioje srityje. Vaikiški spektakliai – savotiškas žanras, kaip ir komedija ar tragedija. Suradau save šioje nišoje, ir man tai įdomu.

– Ar tai, kas patinka vaikams, sprendžiate pagal savo penkiametės dukters Marijos poreikius?

– Bendraudamas su dukra visuomet mokausi vaikų kalbos. Iki dukros gimimo tą vaikų suvokimą įsivaizdavau šiek tiek kitaip. Stebėdamas dukrą geriau suvokiu, kaip reikia kalbėti, kad mažieji žiūrovai išgirstų, kokiais keliais įsibrauti į vaiko vidų. Visuomet atkreipiu dėmesį, kurioje vietoje vaikas suklūsta, o kokius dalykus praleidžia tiesiog negirdomis.

– Vaikams ar suaugusiesiems kurti lengviau?

– Savo darbų taip neskirstau. Gal ir skambiai bus pasakyta, tačiau ar vaidinu, ar režisuoju – viską darau iš širdies. Aš esu už tokius kūrėjus, kurie vadovaujasi širdimi, o ne protu. Tuomet tie darbai pakutena ir žiūrovo širdį.

– Kokiais savo darbais jums labiausiai norėtųsi didžiuotis?

– Nėra prasmės jais didžiuotis, nes tai – akimirkos menas. Padarei, pasidžiaugei – ir tas džiaugsmas tuoj pat ištirpsta. O jeigu dar prie tavęs prieina ir tau padėkoja, pakutena tavo savimylą – supranti, kad darei ne veltui, kad kažkam rūpi tai, ką darai. Tai ne didžiavimasis, o laimės akimirkos.

– Į filmavimus seriale žiūrite kaip į rimtą darbą ar kaip į malonų pasibuvimą su kolegomis?

– Su savo kolegomis dažnai matausi ir teatre, ne tik filmavimo aikštelėje. Serialas serialui nelygu. „Nemylimi“ – ne blogiausias variantas. Jo stiprybė yra ta, kad ten nėra iš lubų trauktų faktų – vien tam, jog kažkas vyktų. Tai serialas, kuris turi pradžią ir pabaigą. Tai, be abejo, rimtas darbas. Ir greitas, ir reikalaujantis profesionalumo. Kuo profesionalesnis aktorius, tuo geriau kūrėjams, įtikinamiau žiūrovui, be to, ir aktorius gali greičiau suvokti savo vaidmenį. Seriale negali sau leisti fantazuoti tiek, kiek teatro scenoje. Į filmavimus turi ateiti susitelkęs ir negaišinti laiko savo kūrybiniais ieškojimais.

– Su kokiais gyvenimo išbandymais Normantas susidurs antrąjį serialo „Nemylimi“ sezoną – „Svetimuose“?

– Dar ne visas serialas nufilmuotas, tačiau nemanau, kad vyresnysis pagrindinio herojaus Viktoro brolis Normantas keisis iš esmės. Bus tam tikrų gyvenimo sukrėtimų, supurtymų...

– Ar kurdamas savo personažą dažnai nuklystate į jaunystės prisiminimus?

– Normantas nėra man labai artima persona savo vidumi. Su režisieriumi Sigitu Račkiu juokiamės, kad aš vaidinu žmogų, kuriam priklauso daug autoservisų, nors pats nieko bendra neturiu su automobiliais. Normantas myli vieną, paskui draugauja su kita... Man, ačiū Dievui, šioje srityje viskas gerai. Esu laimingas su savo žmona Živile ir dukra Marija, tad man nieko daugiau nereikia. Šį sezoną Normantui pristatė dar du puikius vilkšunius. Jais džiaugiuosi, nors pats niekada nesu turėjęs jokio šuns. Tačiau dėl to man, aktoriui, tik įdomiau. Vaidinti save nėra „dėkinga“, o gilintis į kitokį žmogų, nei pats esi, – įdomu kiekvienam aktoriui.

– Ar Normantą galite įsivaizduoti kaip savo artimą draugą?

– Draugų nesirenkame pagal idealias būdo savybes. Tai įvyksta natūraliai – draugus suveda įvairios gyvenimo situacijos. Todėl tarp draugų gali atsirasti bet koks žmogus. Normantas draugystei nėra blogas vyras. Jo didžiausia bėda ta, kad jam sunku pasakyti griežtą „ne“.

– Ar seriale aktoriui nėra sunku kurti vientisą herojaus charakterį, kai šiandien filmuojamas epizodas, tarkim, iš dvyliktos serijos, o rytoj – iš septintos?

– Taip, tai nėra lengva, bet aš stengiuosi pasitikėti režisieriumi. Jis laiko tas vadeles ir savo mintyse rikiuoja serijas iš eilės. Tad jis ir pasufleruoja, koks privalai būti dabar – minkštesnis ar griežtesnis.

– Kas sunkiausia aktoriui seriale ir kas – teatre?

– Seriale stinga laiko kūrybiniams ieškojimams, nes visuomet norisi padaryti kuo geriau. Jei viskas vyktų ne taip greitai, būtų galima serialą sukurti įvairesnį. O teatre ilgai repetuoji be žiūrovų, tad kai ateina metas sukurtą istoriją pateikti žiūrovui, žiūrėk, lauktas susijungimas su sale iš karto neįvyksta. Jis plyksteli staiga ir gal tik kokiame dešimtame spektaklyje – tik tada įvyksta tikroji premjera. Todėl teatro kritikai neturėtų skubėti su savo išvadomis.

– Ar nemanote, jog kiekvienam aktoriui derėtų pasirodyti televizijoje, kad neliktų žvaigžde vien teatro publikai?

– Aš nežinau, ar dėl žinomumo, bet ten sveika pabūti. Pajunti kitokį darbo ritmą, atrandi kitokių raiškos būdų ir priemonių. Kad pasakytum kažką, teatre vaidini visu kūnu, o kine kartais ir antakio kilstelėjimas būna labai prasmingas. Be abejo, ekranas dar yra būdas pritraukti žiūrovą. Jei patikai kine, tavęs eis žiūrėti ir į teatrą. Tačiau televizija gali ir koją pakišti – jeigu ten pelnysi tik neapykantą, vargu ar į teatrą eis dėl tavęs... Žodžiu, reikia aukso vidurio.

– Kas jums yra didžiausias jūsų darbo įvertinimas?

– Man didžiausias įvertinimas – kolegų pasitikėjimas. Žiūrėk, su vienu bendrauja mielai, klausinėja patarimų, o su kitais santykiai kitokie: atėjo, suvaidino ir viso gero. Jeigu režisieriai ir toliau tave kviečia, su tavimi mielai bendrauja, vadinasi, esi užsitarnavęs jų dėmesio. Tai savotiškas profesinės kokybės ženklas.

– Ar neskirstote savo darbų, tarkim, šitas – dėl meno, o šitas – tik „chaltūra“?

– „Chaltūra“ turi dvejopą reikšmę: tai blogai atliktas darbas ir darbas „iš šono“. Svarbu tą papildomą darbą atlikti gerai, nors ir supranti, kad tai nėra meno aukštumos. Kartais būna akivaizdu, kad aktorius darbą traktuoja kaip „chaltūrą“, ir paskui tai jam pakiša koją teatro scenoje – būna sunku įtikinti žiūrovą, kad „nechaltūrina“.

– Aktorystė jums – atsitiktinumas ar logiškas ilgų ieškojimų rezultatas?

– Tai mano charakterio nepastovumo, dažnų pokyčių ir ilgų neapsisprendimų, kuo būti, rezultatas. Ir tiksliai pataikyta į dešimtuką! Aš visuomet labai norėdavau ten, kur manęs nėra. Ir kuo tik nesvajojau būti – norėjau tapti ir kriminalistu, ir žurnalistu, ir chemiku... Baigdamas mokyklą apsistojau ties trimis dalykais: aktoryste, žurnalistika ir psichologija. Anksčiausiai stojamieji vyko į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Galvojau, pabandysiu, o jei nepavyks – ieškosiu vietos kitur. Pavyko iš pirmo karto. Dabar jaučiuosi savo vietoje. Ir jaučiuosi ne tik aktorius, bet kartu ir psichologas.

– Jūsų žmona Živilė Baikštytė – taip pat artistė, balerina. Dažnai lankotės vienas kito teatre?

– Žmona dažniau būna mano teatre nei aš jos. Dramos teatras daugumai žmonių yra artimesnis ir suprantamesnis nei baletas. Aš nelabai suprantu baleto ir nesistengiu suprasti. Tačiau kai galiu, pasižiūriu. Žinote, kaip suprantu baleto šokį? Sakau, kad jeigu kyla klausimas, kodėl jie nekalba, vadinasi, blogai šoka, o jei šis klausimas nekyla, vadinasi, šoka gerai.

– Tad namuose neplėtojate gilesnių teatrinių diskusijų?

– Stengiamės per daug nesigilinti į vienas kito darbus. Kartais pokalbiai apie teatrą kyla savaime, bet tai nebūna kažkokių kūrybinių paieškų analizė. Juk žinome, kad ji už mane nepastatys spektaklio ir aš vietoj jos neužlipsiu ant scenos, tad kam tampyti nervus. Su savo sunkumais susitvarkome patys.

– Kada pastarąjį kartą buvote Operos ir baleto teatre?

– Pastarąjį kartą su dukra Marija žiūrėjau spektaklį „Miegančioji gražuolė“. Tai buvo, sakyčiau, kažkur prieš metus. Tai nėra kažkoks nusistatymas. Esu labai užsiėmęs ir tiesiog negaliu persiplėšti.

– Dramos ar baleto artistams gyventi lengviau?

– Aišku, dramos. Fizine prasme tikrai lengviau. Baleto artistai – panašiai kaip sportininkai: jei spėjo užsienyje užsidirbti, tai gali gyventi. O jeigu nieko neužsidirbo – turi gyventi iš varganos kelių šimtų litų rentos. Juk baleto artistai daug jėgų ir sveikatos atiduoda scenai, neišvengia ir traumų, antroje gyvenimo pusėje kenčia nuo įvairių ligų, tad norėtųsi, kad šie žmonės būtų labiau tausojami ir puoselėjami, kol dar šoka. Teatro artistas turi daugiau laiko atsiskleisti. Jis gali tai pasiekti sulaukęs ir penkiasdešimties, o baleto artistui laikas nėra patikimas sąjungininkas: nespėjai – sulaukęs 38-erių, vis tiek turi trauktis.

– Ar aktoriui teatras gali būti ir vieta maloniam laisvalaikiui?

– Man smalsu pažiūrėti į kolegų darbus. Tačiau jeigu jau ketinu vakare pasižiūrėti spektaklį, tądien po darbo stengiuosi į namus negrįžti. Esu baisus namisėda ir jaučiu didžiulę namų trauką, tad jau sugrįžus vėliau išsijudinti iš namų būna nepaprastai sunku. Idealiausias man poilsis – mano namai ir šeima. Tačiau visi trys mes ne vien sėdime namie, bet ir važiuojame prie jūros ar dar kur nors. Kai saviškius matau šalia savęs, nereikia sukti galvos, kur jie dabar ir ką daro. Matai ir viskas būna gerai – tada gali ilsėtis.

– Laukėte serialo „Svetimi“ starto?

– Negaliu sakyti, kad laukiau nekantriai. Aš maždaug žinau, ko galiu tikėtis. Keletą pirmojo sezono serijų mačiau. Nemanau, kad dabar stilistika kardinaliai pasikeis. Kartais man būna smalsu pažiūrėti, kaip pavyko tie epizodai, kurie filmuojantis sukėlė tam tikrų abejonių.

– Esate nors kartą rimtai žiūrėjęs kokį nors serialą?

– Daug jų žiūriu. Tačiau kadangi negaliu pakęsti pernelyg dažnai juos nutraukiančių reklamų, man labiau patinka tuos serialus atsisiųsti internetu ir ramiai žiūrėti. Prieš miegą neretai įsijungiu ir pažiūriu kokias tris–penkias serijas. Esu didelis tarybinių klasikinių filmų gerbėjas. Galiu daug kartų žiūrėti Georgijaus Danelijos filmus. Man labai patinka trumpi serialai, tarkim, „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ ar „Septyniolika pavasario akimirkų“... Nemėgstu tų, kuriuose faktai iš lubų laužti ir rutuliojami keliuose šimtuose serijų.

„Savaitė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Tomas Janeliūnas: ką jūs veikėte Seime vakar, yra išties niekšinga (105)

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Tomas...

Į Lietuvą staigiai plūstelės šiluma: termometrų stulpeliai gali šokti ir virš 15 laipsnių (47)

Artimiausiomis dienomis temperatūra neturėtų kilti aukščiau dešimties laipsnių, numatomos...

Karbauskis – apie medikų algas: nekalbėsiu su opozicija, kalbės premjeras (406)

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako nesistebįs antradienio vakaro įvykiais Seimo...

Kas iš tiesų vyksta Baltarusijoje? Mus tiesiog įspėjo: nebandykite juokauti žmonėms nerimą kelia daugybė plaučių uždegimo atvejų (242)

Vitebske gyvenantiems sutuoktiniams Daškevičiams tuo pat metu diagnozuotas plaučių uždegimas....

Linas Kojala. Kai nėra ko klausti, kaip savaitgalis praėjo (6)

Daugybė žmonių pradeda pamiršti, kuri šiandien savaitės diena; lyg tai turėtų didelės...

Svarbi žinia vairuotojams: nuo balandžio keliuose įsigalioja keli pakeitimai (45)

Balandžio 1 -oji vairuotojams – svarbi data, kadangi nuo šios dienos keliuose įsigalioja...

Matulas sulaukė skambučio iš Kauno medikų: vienkartines kaukes naudoja po tris paras papildyta 11:20 val. (314)

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys iš opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių...

Painiava dėl koronaviruso plitimo: kada ir kur iš tikrųjų reikia saugotis (36)

Koronavirusas neperduodamas ir neplinta per orą. Tokią išvadą, neva remdamasi Pasaulio...

Nausėda pažėrė kritikos Seimui: man visiškai neįdomu, kas yra kaltas, – kalti visi papildyta (985)

Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienio rytą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM)...

Savarankiškai dirbantiems žmonėms žada 2 metams atidėti PSD įmokų mokėjimą (27)

Siekdama, kad dėl karantino pasekmių savarankiškai dirbantys žmonėms patirtų kuo mažiau...

|Maža didelių žinių kaina