aA
Ji energingai žingsniuoja teatro koridoriumi. Atplėšia grimo kambario duris, įsisprendžia rankomis į šonus ir pareikalauja užleisti patalpą. Duoda penkias minutes. Niekas neprieštarauja. Paskui sėdi, ant kėdės užmetusi paltą. Rūko cigaretę po cigaretės. Veidas, boluojantis po dūmų uždanga, išduoda nuovargį, bet tamsios akys gyvos ir skvarbios. Srovena žemas, sodrus balsas. Tas pats, daug sykių girdėtas spektakliuose, kuriuose ji vaidino. Apie vaidmenis teatre ir gyvenime kalbamės su aktore Egle Gabrėnaite.
Eglė Gabrėnaitė (Liudo Masio nuotr.)

- Norisi pokalbį pradėti klausimu, kurį „Šeimininkė“ uždavė jums prieš 15 metų. Kaip gyvenate, Egle, kas naujo?

Pastaruosius trejus metus gyvenu tokiu tempu, kokio dar niekada neturėjau. Jaunimo teatre vaidinu spektaklyje „Kapinių klubas“. Gera dirbti kartu su režisieriumi Algirdu Latėnu, aktorėmis Nijole Narmontaite, Elvyra Piškinaite. Su Valentinu Masalskiu, visada svajojau kartu su juo padirbėti, bet tik į senatvę susitikome, puikiai sutariame.

Nacionaliniame dramos teatre kuriu vaidmenis jo režisuotuose spektakliuose „Laukim skambučio“ ir „Pasaulio gerintojas“. Tai mano kraujo žmonės. Nereikia nė kalbėti, pasižiūrime vienas į kitą ir viskas aišku.

Smagu ir su jaunais režisieriais, pavyzdžiui, Viliumi Malinausku. Mažajame teatre vaidinu jo pastatytame spektaklyje „Vestonai“, taip pat jau du dešimtmečius repertuare esančiame „Vyšnių sode“, „Madagaskare“. Dar „Idioteatro“ komedija „Boeing, Boeing“. Gruodį teko atlaikyti 18 spektaklių maratoną!

- Vis dar esate išranki rinkdamasi vaidme­nis ir atsisakote vaidinti serialuose?

Nors esu jau didelė mergaitė, turiu pakankamai patirties, bet... Aš buvau teisi, kai labai rinkdavausi vaidmenis. Nuo savęs nepabėgsi, man netinka šis receptas, bet viskas dabar taip supuolė, kad nieko negaliu padaryti. Mano charakteriui būtinos švaros dienos, kai galiu savyje susivokti. Pabūti viena, visus kampus išsivalyti. Tada jaučiuosi gerai.

Juk esu gimusi po Svarstyklių ženklu, matyt, todėl visuomet ieškau harmonijos. Dabar esu stipriai nuspaudusi stabdžius.

Per šį pusmetį atsisakiau šešių vaidmenų. Ir ne bet kokių. Serialuose, kaip ir anksčiau, nevaidinu. Ir nepateisinu kolegų, kurie sako tai darą dėl duonos kąsnio. Kai kas juokiasi, esą per aukštai iškelta mano kartelė. Bet aš tiesiog nemoku bet kaip ir su bet kuo. Galiu vaidinti ir menkiausią vaidmenį, net be žodžių, jei tik tikiu tais žmonėmis, su kuriais dirbu, jei jie tikri profesionalai. Nepakenčiu diletantų, be to, per daug gerbiu ir myliu šią profesiją, kad galėčiau sau leisti chaltūrinti.

- Ką jums reiškia meilė? Meilė vyrui, vaikui, teatrui, gyvenimui, sau.

Teisybė, meilė turi daug pavidalų. Be meilės mes nieko negalėtume. Ir scenoje be jos neapsieisi. Aš ne tokia talentinga, kad nemylėdama žmogaus, bent tą sekundę, galėčiau gerai suvaidinti. Tėvai trankydavo per nagus vaikystėje, sakydami, nebūk egoistė. Toks tada buvo auklėjimas. Bet aš manau, jei nemylėsi savęs, nesirūpinsi savim fiziškai ir morališkai, negalėsi meilės duoti ir kitam žmogui.

„Kas tai yra meilė?“ – kartą paklausiau savo močiutės. „Vaikeli, – atsakė ji. – Meilė – tai kada tu nori nešioti kito žmogaus veidą ant savojo, skalbti jo baltinius ir susilaukti su juo vaiko.“ Buvo mano gyvenime visko daug: ir aistros, ir pagarbos, bet tokios meilės taip ir nesutikau, nors ne kartą atrodydavo, kad trūksta labai nedaug. Tai baltinių skalbti nenorėjau, tai vaiko netroškau, tai veido nešioti neišėjo.

Turėjau ilgą pašto romaną, taip jį vadinu, nes bendravome tik laiškais. Jis baigėsi prieš penkerius metus sulig to žmogaus mirtim. Man visuomet norėjosi mylėti ne taip paprastai, ne taip banaliai. Tikiu likimu ir galvoju, kad taip ir turėjo būti. Vaikystėje gavau tokią didžiulę beatodairiškos senelių meilės dozę, kad daugiau, matyt, man ir nebebuvo lemta. Juk negali norėti viso torto, užtenka, kad tau jau buvo atriektas didžiulis jo gabalas.

- Ar pasikeitė kas nors po to, kai praėjusį rudenį atšventėte savo 60-ies metų jubiliejų?

Tie 60 metų man kažkaip trenkė per galvą. Nori nenori. Juokdavausi iš savo draugių, kai jos, vyresnės už mane, viską „dėliodavo į dėžutes“. Dabar ir aš savo gyvenimą bandau sudėlioti, perkratyti. Dėl to ir nutariau šešiasdešimtmetį atšvęsti Maskvoje, norėjosi pabūti su savimi, artimais žmonėmis – marčia Tania, anūku Domu, pakvėpuoti tuo oru. Nors kartą gyvenime leidau sau padaryti taip, kaip noriu.

Stebuklas, kada nuvažiavau į tą bendrabutį, kuriame mano tėvai gyveno, kai aš gimiau, radau dar tą patį komendantą, jis prisiminė lietuvių porą. Aš pati, deja, iš tų laikų nieko neprisimenu, man buvo vos metai, kai iš Žemaitijos atvažiavo močiutė ir išsivežė mane, pasakiusi, kad ruskiams vaiko nepaliks. Nuo tada augau Tytuvėnuose pas senelius, kol tėvai po studijų grįžo į Kauną.

- Ar kartais dar nuvažiuojate į savo vaikystės miestą?

Gaila, bet Kaunas man tapo visiškai svetimas. Kai prieš kelerius metus ten buvau po ilgesnės pertraukos nuvykusi gastrolių, apėjau vietas, kurias prisimenu iš vaikystės: pavaikščiojau aplinkui namą, kuriame gyvenome, prie Nemuno, ta gatvė dabar vadinasi Karaliaus Mindaugo, o man buvo ir liko Pergalės krantinė. Apžiūrėjau bendrabutį šalia Soboro, kur gyvenome kurį laiką. Viskas jau ne mano, pažįstamų žmonių nebelikę.

Bet labiausiai sukrėtė teatras, tada remontuojamas: kiemas iškastas, medžiai iškirsti, viskas išgriauta. Niekas nebelaukia. Buvo tokia tradicija: jei iš Vilniaus aktoriai atvažiuoja, sutinka juos kauniečiai kolegos teatro kieme. Žvalgausi, o kur Viktoras Šinkariukas, kur Robertas Vaidotas? Ir prisimenu staiga: ir to nebėra, ir to. Ir senojo teatro nebėra. Simboliška. Vienas etapas baigėsi, prasideda kitas.

- O tada... gyvenimas tęsiasi?

Kai tau jau tiek metų, imi suvokti, kad viskas sukasi ratu: ir tą jau mačiau, ir tas jau buvo. Bet gyvenimas tęsiasi, yra studentai. Tai bene vienintelis dalykas, kuo verta užsiimti. Man įdomu juos išspręsti kaip uždavinius. Naktim nemiegu. Labiau už juos jaudinuosi prieš egzaminus. Juk kas tai yra vaidmuo? Geras ar blogas? Kodėl už jį nešti gėlių? Žmogus – tai svarbiausia. Kai tavo akyse jis išsiskleidžia kaip gėlė, neapsakomas jausmas apima. O kažkada priėmei jį studijuoti tik iš gailesčio.

Kai kurie man dėkoja už tai, kad netapo aktoriais. Yra moteris Kaune, kurią atkalbėjau nuo aktorinio. Ji garsi, suradusi save visai kitoje srityje. Lig šiol, kai atvykstu gastrolių, ji ateina į spektaklį ir atneša man dovanų: mano mylimiausių saldainių „Sostinė“, kurių viduje toks skanus tirpstantis cukriukas, ir padėkos raštelį.

Kitas buvęs mano studentas dėkingas už tai, kad nustojo gerti. Kartą paskambino man vidury nakties iš Airijos ir sako: „Egle, noriu padėkoti, netapau genialiu artistu, nors tu ir skyrei man tiek jėgų, bet jei ne tu, manęs nebebūtų šiame pasaulyje. Aš gyvas, nebegeriu, turiu šeimą, du vaikus, dirbu.“ Štai tokie dalykai yra svarbūs.

O teatras – aš juk net niekuomet nenorėjau vaidinti. Aš troškau tik rašyti. Tas momentas, kai po rytinio dušo pasidariusi puodelį kavos sėdiesi prie balto popieriaus lapo, man iki šiol šventas. Važiavau į Maskvą, stojau į teatro kritiką, bet neįstojau. Atvažiavome su drauge į Vilnių, ėjau pro tuometę Konservatoriją, o ten ant durų kabojo skelbimas, kad renkamas papildomas aktorių kursas. Užėjau ir įstojau. Galvojau vėliau išeiti, bet taip ir pasilikau.

- Toks likimas?

Niekas gyvenime man nesiklojo lengvai, vis su klaidomis, tragedijomis, išsigandusiomis akimis, bet aš nesigailiu. Tikiu likimu. Buvo lemta išmokti laukti, anksčiau visko norėdavau tuoj pat. Nemėgau kelionių, bet visą gyvenimą lydėjo lėktuvai, gastrolės privertė tolimiausius kraštus išmaišyti. Nekenčiau kolektyvo, bet teko jame rasti savo vietą. Matyt, tam mano dūšelė ir atsiųsta į šią žemę.

Nesigailiu ir to, kad gyvenau dorai: nieko nepavogiau, niekam nepakenkiau, nesumelavau. O vienas buvęs studentas kartą pasakė: „Ir kur jūs su tuo savo dorumu nuėjote? Pati kalta, kad nemokėjote reikalauti.“ Man gėda, kad šiandien iš aktorės algos neišgaliu susimokėti už butą, dėl to reikia ieškoti papildomų pajamų.

Bet tai mano pasirinkimas, aš nenorėjau būti gera, nenorėjau vyro milijonieriaus, troškau būti savarankiška, pati užsidirbti. Neseniai vėlai vakare einu namo nusibaigusi. Nešuosi pakelį varškės ir galvoju, kaip parėjusi pavalgysiu ir griūsiu miegoti. Staiga apsidairau ir klausiu: palauk, Egle, o kur tavo lėktuvas? Tada priminiau sau, kad galėjau jį turėti, bet nenorėjau, ir man pasidarė taip ramu.

- Ne kartą sakėte, kad mėgstate vienatvę, Jums ji reikalinga. Bet tikriausiai turite draugų, susėdate su jais prie taurės vyno?

Kai prieš keliolika metų nuskridau į Ameriką, pribloškė, kad norint pas draugus užsukti į svečius reikia pranešti prieš kelis mėnesius.

Lietuvoje dar taip nėra. Galiu paskambinti Kristei (Kristinai Kazlauskaitei) ir pasakyti: liūdna, atvažiuok, pasėdėsim. Tai tokia laimė. Apskritai mūsų karta buvo žiauriai laiminga. Kepdavome bulves su „Daktariška“ dešra sulindę į 9 kvadratinių metrų virtuvę ir ten gimdavo toks menas.

Jaunystėje mėgau svečius, o dabar ne. Nebesinori nieko į namus įsileisti. Man atrodo, kad energetiškai kažką suardys, kažką išsineš. Prisimenu prieš daug metų vykusį pokalbį su Nikita Michalkovu.

Kalbėjomės, kad, būna, sutinki gatvėje žmogų, su kuriuo tiek laiko praleista, kalbėta, bendrauta ir nieko nebejauti. Kodėl? Nikita tada taikliai pastebėjo: „Tai reiškia, jau „atidraugauta“.

Daug draugų niekada neturėjau. O tikrųjų draugų, kuriems ši taisyklė negalioja, nebėra, jie jau išėjo. Gailiuosi, kad nepasakiau jiems, kokie man buvo brangūs. Ir kodėl mes nesikalbame apie tai, ką galvojame? Kodėl reikia laukti, kol žmogus numirs, kad pasakytum, koks buvo brangus?

Baisiausia frazė, atėjusi iš Vakarų, yra „OK“. Klausi žmogaus: kaip gyveni? „OK“, – atsako jis. O akys liūdnos liūdnos. Nebemokame sakyti tiesos. Stebiuosi, kad mano studentus šokiruoja mano atvirumas. Jie giria mane už drąsą. Kokia drąsa? Argi pasakyti, ką galvoji, – tai drąsa? Pavadinti daiktus tikrais vardais? Tiesos nesakymas laikomas geru tonu, bet juk tai melas, o melo aš nekenčiu.

- Negaliu atitraukti akių nuo Jūsų suk­nelės, subtiliai suderintų raštų ir spalvų. Ar ją mezgėte pati?

Taip. Bent valandą per dieną su malonumu mezgu. Megzdama nusiraminu, susikaupiu, mintis susidėlioju. Mezgimas – lyg gyvenimo vadovėlis: kol idėjos neturi, modelio nesusikūrei, kol neįsivaizduoji, kaip tu ta suknele plevėsuodama eisi gatve, – nepradėk mezginio, nesusižavėk gražiais siūlais, neapgalvojusi, ar iš jų megztas daiktas gražiai kris, padarei klaidą – išardyk ir ištaisyk. Jei perkeltume šią metaforą į gyvenimą, juk taip ir reikia gyventi. Mezgu ne tik sau. Tik pastebėjau, kad jei mezgu moterims, nepavyksta: tai kreivas išeina, tai klaida įsipainioja. Tikriausiai iš pavydo.

- Jei jau kalba pakrypo apie moteriškus užsiėmimus, tai pasakykite, ar mėgstate vaikščioti po parduotuves? Juk visko nenusimegsi.

Tai ir yra bėda. Parduotuvių nekenčiu. Įlekiu, dažniausiai užsienyje, greitai į kokią pirmą pasitaikiusią ir nieko nematau, visko tiek daug, mirga marga. Pasimetu, susinervinu. Gerus drabužius mėgstu, bet per daug man kainuoja jų ieškojimas. Geriau pati nusimegsiu ar nusipirksiu ką nors universalaus. Bet neseniai dizaineris Juozas Statkevičius pasakė: „Egle, daraisi panaši į tetą.“ Cioce pavadino, reikia susirūpinti.

Tiesa, turiu silpnybę: namų apyvokos reikmenų parduotuves. Oi, kaip aš mėgstu jose lankytis! Ten, kur visokios komodėlės, lempos, žvakidės, dėžutės. Ypač Londone, Amsterdame. O kokie ten antikvariatai! Visi mano gastrolėse uždirbti pinigai ten išleidžiami. Vis ką nors nusiperku ir namo tempiu. Jau netelpa, griūva viskas, bet man vis negana. Kaip sakiau, namuose man geriausia, tad svarbu, kad juose būtų jauku.

- Ar rūpinatės savo sveikata, grožio puoselėjimu?

Kur jau ten rūpinuosi, matote, kiek rūkau. Tik stengiuosi reguliariai pavalgyti, kas keturias valandas. O sportuoti man nereikia, ir taip per dieną nusilakstau.

Po 15 metų...

Eglė Gabrėnaitė – ne atsitiktinai debiutinio „Šeimininkės“ žurnalo pašnekovė. Prieš 15 metų, kai savaitraštis taip pat keitė rūbą, Eglė buvo viršelio veidas. Taigi atlikome eksperimentą. Pateikėme keletą tų pačių klausimų ir paprašėme Eglės palyginti: kas pasikeitė per 15 metų?

- Išeidama iš namų prisimenate, kad jūs aktorė, gatvėje pastebės, atpažins?

Niekada nesirgau liga, kad esu atpažįstama. Iš tiesų taip ir jaučiuosi. Tačiau jau nebeleidžiu sau išeiti iš namų nepasidažiusi, nudrengtu lietpalčiu. Bent jau susišukuoju ar skarą ant akių užsismaukiu. Niekada neturėjau daugybės gerbėjų, negaudavau meilės laiškų, nebent iš kalėjimo. Tik visai neseniai sulaukiau nuostabaus laiško iš žiūrovo, iš Panevėžio, su gražiomis idėjomis, pasiūlymais, pamąstymais. Apskritai provincijoje žmonės nuoširdžiausi. Tokia laiminga, energijos įgavusi grįžau iš susitikimo su žiūrovais Joniškyje, jie viskuo domisi, labai šaunūs.

- Ką darote, kai norite pabėgti nuo savo amžiaus, liūdesio, bėdų? Ar, kaip anksčiau, stengiatės prisiminti vaikystę?

Taip, niekas nepasikeitė. Kai man būna labai blogai, guluosi ant grindų, užsimerkiu ir persikeliu į vaikystę. Matau vaizdus, spalvas, jaučiu kvapus: žalio pomidoro lapo, mažų kaimiškų gvazdikėlių, neišvaizdžių, bet nuostabiai kvepiančių, kreidos, vandens. Tai elementarus teatrinis minčių perkėlimo pratimas, bet labai padeda.

- Darbas, vis darbas, o kaip buitis? Gal nekreipiate į ją dėmesio?

Viskas liko taip pat. Prieš išeidama iš namų turiu viską sutvarkyti, išblizginti, kad grįžus namai kvepėtų švara. Šaldytuvą turiu išvalyti, pasirūpinti, kad jame būtų reikalingų produktų, maistas sudėtas ir paruoštas, dėl to nepatingiu septintą valandą ryto į parduotuvę nueiti. Esu vyturys, keliuosi anksti, tad man tai ne bėda. Man tebėra svarbu namuose susikurti savo aplinką. Aš sau dar įdomi, turiu apie ką pagalvoti, todėl man gera namie vienai.

- Tai ir valgį gaminate?

Galiu gaminti, draugai giria, kad skaniai, bet nepasakyčiau, kad labai mėgstu tai daryti. Svarbiausia gaminti su meile, tada ir paprastas kopūstas taps skaniausiu pyragu. Virtuvėje esu labai konservatyvi, verdu senoviškai, ką esu išmokusi iš močiutės. Ir geriausiais restoranais manęs nesuviliosi, man arba skanu, arba ne. Mėgstu grynus produktus, nekenčiu daržovių. Vaisiai patinka tik labai saldūs, pavyzdžiui, gerai išnokę ananasai, lietuviškų rūgščių obuolių neįsiūlysite.

- Ar kopūstus pati ir raugiate?

Tai kad nemoku. Ir nieko nekonservuoju. Technikos nekenčiu, ji žlugdo žmogų. Tai mane nupurto, tai trumpas sujungimas įvyksta. Pagaliau įsigijau mobilųjį telefoną, bet ir jo nekenčiu. Jis man reikalingas tik tam, kad po spektaklio galėčiau taksi išsikviesti ar miške pasiklydus pasakyti, kur esu. Skalbimo mašiną turiu, bet nemoku įjungti. Internetu ir kompiuteriu nesinaudoju, rašau ranka į sąsiuvinį.

- Vis dar gyvenate su sūnumi Roku?

Tarpais jis tebegyvena su manimi, tarpais – ne. Mes kaip laivai: plaukiojame šalia, bet vienas kitam netrukdome. Sutariame gerai, nors, būna, retai susitinkame, kiekvienas turime savo reikalų, bet į juos nesikišame.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sukrečianti turtingiausio kada nors gyvenusio žmogaus istorija: švaistydamasis pinigais sugriovė kitos šalies ekonomiką kelionėje lydėjo 60 tūkst. žmonių  (38)

Remiantis 2019 metų „ Forbes “ reitingu, pats turtingiausias pasaulio žmogus yra bendrovės „...

Alkoholį vartojanti moteris visuomet rizikuoja: jei vaisius pažeidžiamas pirmomis dienomis – padariniai negrįžtami (13)

Medikai ir toliau kovoja dėl girtos, Klaipėdoje gimusios, naujagimės ateities. Kas laukia mažylės...

Padraugavo su estais ir užteks: Kremliaus ruporas rusus ragina ruoštis karui su JAV Baltijos šalyse (1110)

Objektyviai turime savų interesų, susijusių su Baltijos jūros regionu. Tai susitikime su Estijos...

Politologas sumaišė visas kortas: dabartiniai prezidento rinkimai – beprasmiški (701)

Sprendimas prezidentą Lietuvoje rinkti visuotiniuose rinkimuose – beprasmiškas ir tuščiai...

Mokslininkus nustebino keistas radinys auglyje: vėžys keičiasi (16)

Mokslininkai iš auglių paimtuose pavyzdžiuose aptiko tarp plaučių vėžio ląstelių...

Gatvės mada: drąsiausi šiltus rūbus jau nukišo į tolimiausią spintos kampą (67)

Antrąją Velykų dieną prie stalų vilniečiai užsibūti nepanoro – pagrindinėmis sostinės...

Skirtingais periodais vaikų susilaukusi Renata Kovtun paneigė dažną mitą: buvo neramu, kad kažkuris gali pasijusti mažiau mylimas (10)

Grožio salono savininkė, lengvojo kultūrizmo čempionė Renata Kovtun juokiasi, kad apie vaikus...

Filipinus supurtė žemės drebėjimas, yra žuvusiųjų

Filipinų šiaurinę dalį pirmadienio popietę supurčius 6,3 balo stiprumo žemės drebėjimui,...

Danų milijardierius Šri Lankoje neteko trijų iš keturių savo vaikų (166)

Danų milijardierius verslininkas, kuris yra pagrindinis internetinio mados verslo milžino ASOS...

Rimvydas Valatka. Blogas Gaidys, labai blogas (292)

Kokia didžiausia tragedija įvyko Didžiąją savaitę? Ne, tai ne Notre-Dame de Paris gaisras,...