Klausausi aktorės minčių apie jos naujausią vaidmenį spektaklyje „Motina“ pagal M. Gorkio pjesę „Vasa Železnova“. Apie meilę, kuri išgelbės pasaulį. Apie stebuklą, kuris tikrai ateis. Apie magiją teatre ir gyvenime. Apie mamas, kurias reikia mylėti.
Atsiveria nauji klodai
Sunkiai sekasi prisijaukinti šį vaidmenį. Jis labai sudėtingas, ne mano vaidmuo, aš niekada tokiais nesižavėjau. Nors Maksimas Gorkis man labai patinka. Kai kas sako, va, gorkiomanija teatrus apėmusi. Bet tai paaiškinama. Ši medžiaga, dramaturgija labai stipri. Matyt, mes visi to pasiilgę.
Pasiilgę stebuklo, kuris įvyksta teatre ar gyvenime, tarp moters ir vyro, kai susiburia, susieina žmonės, pasirengę mylėti. Galbūt jie gyvenime visai nebūtų susitikę, jei ne režisierius. Mano patirtis man leidžia tvirtinti: nesvarbu, ką vaidinti, galėčiau ir telefonų knygą suvaidinti, svarbu su kuo.
Esu laiminga aktorė, turėjau tikrai įsimintinų vaidmenų, nors juos ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti. Bet tai jau yra daug, būna, aktorius pragyvena gyvenimą ir nė vieno tokio vaidmens neturi.
Geriausias pavyzdys – V. Kukulo ir R. Tumino „Čia nebus mirties“, nuo šio spektaklio, galima sakyti, prasidėjo Mažasis teatras. Teksto buvo tik du lapukai, bet tai genialiausias spektaklis, kurį vaidinau. Beveik visai be žodžių, o prisimenu jį kaip tikrą stebuklą.
„Vasoje Železnovoje“ mes irgi link to einame, bet dar toli gražu, dar čia tik žvalgytuvės vyksta. Dar yra toje pjesėje siurprizų, kai išeinu į sceną ir pati save nustebinu, kad dar yra kažkokie klodai, kurių nebuvau užčiuopusi.
Režisieriui sugalvojus spektaklį pavadinti „Motina“, pajutau didžiulę atsakomybę. Pjesėje yra daug prieštaravimų, tad po premjeros dar sykį viską pergalvojau, suvedžiau visus galus. Vaidmuo labai prieštaringas. Daug kur aš kaip mama ir žmogus sutinku su Vasa, bet daug kur – nė pro kur. Tad meluočiau, jei sakyčiau, kad tai lengvas vaidmuo.
Beje, prieš šį spektaklį turime ritualą: susikimbame visi aktoriai rankomis ir kartojame žodžius, pasakytus režisieriaus Kirilo Glušajevo: „Mylėkite savo mamą, kokia ji bebūtų, nes ji yra jūsų mama.“
Teatro magija ir mistika
Visuomet sakiau, kad kultūra, teatras duoda žmonėms tai, ko neduoda bažnyčia. Labai norėčiau, kad po „Vasos Železnovos“ žmonės išeitų ir pultų mamoms skambinti. Paskambintų ir paklaustų: „Kaip tu gyveni?“ O jeigu kas apsiverks, tai tegu verkia kuo daugiau, gal tada mažiau verks gyvenime. Tai būtų idealiausias spektaklio poveikis.
Kiekvieno mūsų buvimas šioje žemėje turi tam tikrą misiją. Nuo mažens draugavau, globojau mažesnius už save. Man norėjosi juos apginti. Kai sūnus Rokas užaugo, atsirado studentai, nors nelaikau savęs pedagoge, gal kokiu vyresniu draugu, kuris gali kažkuo iš savo metų, savo patirties pakeravoti. Todėl man labai smagu dirbti su jaunais režisieriais, aktoriais.
Puiki komanda susibūrė (tai režisieriaus nuopelnas) ir „Vasoje Železnovoje“. Man žiauriai patinka tų žmonių drąsa. Labai gerbiu jaunus žmones, kurie skaito, yra intelektualūs, su jais gali kalbėtis visomis temomis. Jų minusas – jie jauni, kartais nervina jų maksimalizmas, bet džiaugiuosi, kad man su jais gera. Gera, kai gali jiems padėti savo patyrimu.
Galvoju, kuo toliau, tuo labiau laisvės šis spektaklis. Per savo amžių mačiau, kaip gimsta koks visai šleivas kreivas ir po kurio laiko tampa kažkokiu stebuklu. Arba iš pradžių būna stebuklas, bet po kelių spektaklių jis išeina pasivaikščioti ir negrįžta. Teatras – tai magija, mistika, iš anksto negali nuspėti, kas išeis. „Vasoje Železnovoje“ dar ta chemija vyksta, alus darosi. Aš tikrai tikiu iki šiol, kad ir grožis, ir teatras gali padėti žmogui.
Viso pasaulio beprotybė
Šioje M. Gorkio pjesėje nagrinėjamos temos aktualios šiandien. Kiek man tenka visko išklausyti dirbant su jaunais žmonėmis, aš esu ne kurso vadovė, o psichoterapeutė. Liūdniausia, kad jie neturi su kuo pasikalbėti. Retas kuris pasako, kad, va, važiuoju pas mamą, pasikalbėsiu. Neranda bendros kalbos su tėvais.
Aš vis tą patį pavyzdį duodu, bet jis man įstrigo. Atėjo mergaitė į mano paskaitą, kailiniai iki žemės, nagai lakuoti. Priėjau ir sakau, mergaite, eik namo, aš tau parašysiu, kiek nori, kam čia laiką gaiši.
Žiūriu, po paskaitos ji laukia manęs. Krito ant kėdės, pradėjo raudoti. Sako, tėvas atvažiavo, numetė porą tūkstančių, bet nė nepaklausė, kaip aš gyvenu.
O kiek yra tragedijų aplinkui mus, kiek vaikų, jaunų žmonių žudosi, kiek sergančių depresija. Ir visa tai dėl nesusikalbėjimo, dėl nekalbėjimo, sudaiktėjimo. Aišku, taip yra ne tik Lietuvoje, čia viso pasaulio beprotybė. Ar galima pasakyti, kad meilė išgelbės pasaulį? Galima, kalbos nėra.
Mano karta gyveno kitaip. Aš, žinoma, nenoriu kaip sena boba burbėti, kad tada ir cukrus buvo saldesnis, bet taip yra. Labai gelbsti, kai tu žinai, kad gali naktį paskambinti kam nors ir pasakyti: labai man bloga, va, imu vyno ir atvažiuoju pas tave. Ir nė kalbos nebūdavo, kad nepatogu.
Kai prieš kelis dešimtmečius nuvažiavusi į Ameriką išgirdau, kad čia net į svečius prieš mėnesį reikia užsirašyti, kaip į priėmimą, galvojau, ačiū Dievui, kad Lietuvoje tu gali eiti gatve, staiga susigalvoti ir užeiti pas ką nors, pasakyti: man liūdna.
Bet dabar juk teigiama, kad negalima kitiems savo problemų užkarti. Paklausi žmogaus: „Kaip gyveni?“ Jis atsako: „Gerai“, bet akys pilnos ašarų.
Žmonių, pas kuriuos ir vidury nakties galėčiau užeiti, jau mažai, jau nebeliko. Tų žmonių, kurių nuomonė man buvo svarbi, nebėra. Nebėra Vytauto Žalakevičiaus, Sauliaus Macaičio. Man užtekdavo po premjeros tik jo balsą ragelyje išgirsti sakant: „Labas, varna“ ir jau suprasdavau, ką jis nori pasakyti.
Sunkiai pasiekiama kartelė
Aš jau tiek esu prabuvusi šiame pasaulyje, kad pati geriausiai žinau, kas gerai, kas blogai, kur nepadaryta iki galo. Ir man nereikia kritikų nuomonės. Man kur kas svarbiau, ką paprastas žmogus, žiūrovas, galvoja po spektaklio.
Kažkada, prisimenu, labai sirgau ir pažįstami sako, gal reikia tave parvežti. Veža mane namo tikras banditas. Jis pirmą kartą gyvenime buvo spektaklyje. Tu ten kaip verkei, tikrom ašarom, paklausė manęs. Tikrom, aišku, atsakau. Jis patylėjo ir sako: žinok, jei tau bus gyvenime blogai, pasakyk, kad pažįsti Staską G. Ar valgyt neturėsi ko, ar kur nors tave reikės nuvežti, man tik paskambink. Ir užrašė savo numerį ant skiautelės popieriaus. Tai man šimtą kartų yra svarbesnis toks pasakymas.
Taip niekada ir nepaskambinau tuo telefonu. Ačiū Dievui, neprisireikė. O apie „Motiną“ girdėjau paprastų žmonių atsiliepimus, malonūs, netgi per daug, ypač džiugina, kad jaunimas pasakė tokių labai tikslių pastebėjimų, pastabų.
Bet neduok Dieve sau patikti, tada jau laikas eiti iš teatro. Mes su Valentinu Masalskiu vis pasiguodžiame: jam vis viskas blogai ir man taip pat. Jau visi sako: amžinai tai Gabrėnaitei viskas blogai. O aš galvoju, kol dar tau atrodo, kad kažko teatre nepadarei, kad kažko trūksta, tai tu dar gyvas.
Taip, aukštai pakelta ta mano kartelė, bet negaliu jos nuleisti, ne. Kitaip aš būčiau ne aš, tegu būna ta kartelė tokia, nepasiekiama. Visada ir savo sūnui, ir studentams sakau: išsikelkite sau didelį uždavinį, eikite po truputį, bet jis ir turi būti sunkiai pasiekiamas. Tegu visą gyvenimą teks siekti, daryk tai nesiblaškydamas.
Esu mama draugė
Aš sudėtinga mama. Mama draugė. Prisimenu, vyko kažkokia šventė su studentais ir mano sūnus kartu šventė. Jam gal kokių aštuoniolika metų tada buvo. Netyčia nugirdau jo pokalbį su vienu mano studentu. Rokas pasakė: „Dieve, kaip aš visą gyvenimą norėjau turėti mamą didele krūtine, su prijuoste, blynus kepančią. O mano mamos tai vis nėra, tai ji išvažiavusi, tai ji teatre.“
Ir tada pirmą kartą gyvenime suvokiau, kiek jis iš manęs negavo, nors man atrodė, kiek galėjau, sugebėjau, tiek daviau. Nuo tada nešiojuosi savyje tarsi kokį kompleksą, kad nedaviau savo vaikui tiek, kiek jam reikėjo.
Juk aktoriaus profesija reikalauja visiško atsidavimo, jos neišeina padalyti. Prieš premjerą tu esi visiška beprotė, pjaustydama kopūstus garsiai su savimi kalbiesi, įėjęs kas nors į virtuvę gali pagalvoti, kad jau visai nučiuožusi. Kartais pažvelgi į save gatvėje iš šono ir pastebi, kad eidama gestikuliuoji.
Aktorės ir mamos profesijos labai sunkiai suderinamos. Bet, manau, tai, jog esu savo sūnui draugė, ne taip mažai. Kartais sūnus padėkoja man už vieną ar kitą praėjusio gyvenimo momentą, kai jam buvau draugė. Tai paguodžia.
Nesu ir niekad nebuvau iš tų moterų, kurių pašaukimas būti tikra motina. Man nuo vaikų cypimo galvą skauda, pavargstu. O čia pas mane anūkas Domas atvažiuoja ir man toks vargas meniu sugalvoti, nes jam tai tas skanu, tai tas ne. Kiek kartų buvau į kibirą išmetusi varškėčius kažkokius.
Atrodo stengiesi, bet, matyt, neduota, čia yra talentas, kurį turi arba neturi. Vis bandau būti tokia tikra tradicine močiute, bet sunkiai sekasi. Mane tai erzina, vienu žodžiu, nemoku.
Laukiu, kol paaugs, jau dabar jam dvylikti metai, pradėjau geriau susikalbėti ir apie mergaites galima pašnekėti. Tas periodas nuo kokių aštuonerių metų buvo labai sudėtingas, jis labiau norėdavo su tėčiu bendrauti, o aš maisto darytoja buvau. Mane žemindavo, kad aš tik košių virėja esu.
Gražu, kaip vaikystėje
Kai buvau maža, kol tėvai aktoriai Antanas Gabrėnas ir Genovaitė Tolkutė mokėsi Maskvoje, mane augino seneliai. Gyvenau su jais Tytuvėnuose. Tai, ką gavau iš senelių būdama maža, yra kaip stebuklas. Tie prisiminimai iki šiol veikia kaip meditacija: atsigulu ant kilimo ir grįžtu į vaikystę pas senelius, į tėvų namus.
Matyt, tą didžiulės besąlygiškos meilės torto gabalą atsiėmiau tada, todėl neturiu teisės sakyti, kad kažkas mano gyvenime buvo ne taip. Buvo meilė kaip kine, kaip romanuose, tokia šiluma, toks visiškas atsidavimas. Ir kai dabar sako: nemylėkite per daug vaikų, nes išleps, aš įsitikinusi: meilės niekada per daug nebus.
Net nemoku papasakoti, kas ten buvo taip ypatinga. Visos šventės, primenančios tikrą pasaką, su eglutės, cinamono kvapais. Kūčios, kurių tais laikais nebuvo galima švęsti, su močiutės sugalvotais patiekalais. O miegojimas močiutės glėbyje – jaučiausi jame lyg iš pūkų padarytoje tvirtovėje. Taip ir neišmokau susikurti savų švenčių tradicijų, matyt, kad vis lyginau su anomis.
Gal dėl to aš neturėjau ir tokios pat meilės daugiau nei kartą gyvenime? Tai nepasikartojo. Tobuli tarpusavio santykiai senelių, tėvų šeimose liko kaip matas, pagal kurį matavau savo santykius su vyrais. Jie buvo geri žmonės, bet tai neturėjo nieko bendra su mano įsivaizdavimu apie šeimą, dviejų žmonių santykius, elgesį.
Mano močiutė buvo tikra tradicinė močiutė, galinga tokia. Ji buvo vedlys, o senelis buvo laimingas, kad gali jai paklusti. Močiutė diriguodavo visai šeimynai ir buvo jos galva. Bet visa tai buvo įvilkta į tokį gražų žaidimą. Jokių konfliktų. Jei ir pasitaikydavo, jie dažniausiai liesdavo mane.
Kai tėtis nusprendė, kad mane reikia auklėti, ir užsidaręs kambaryje mokė matematikos, močiutė baladojo į duris šaukdama: „Unte, paleisk vaiką. Ką, pats negali išspręsti tų uždavinių, ko vaiką kankini.“ O mano matematikos mokytojas Sidaras sakydavo: „Gabrėnaite, gražūs tavo plaukai, bet po jais nieko nėra. Tik nedaryk man gėdos, nestok ten, kur reikia matematikos.“
Iki trečios klasės niekaip nemokėjau batų užsirišti. Jau visi mane gėdindavo, būdavo, kaip karvė guliu mokykloje, kol močiutė ateina ir batus man raišioja. Sumuštinio pasidaryti nesugebėjau. Močiutė man buvo kaip ikona, kaip šventenybė.
Prisimenu, kai statėme „Antigonę“, režisierė Irena Bučienė visiems liepė išsirinkti sakinį, dėl ko norime joje vaidinti. Ten buvo tokie žodžiai: „Aš noriu, kad viskas būtų gražu“, kaip vaikystėje. O jeigu ne – tai numirti. Taip man tas sakinys ir liko atmintyje. Jeigu kas, tie vaikystės prisiminimai mane ir gelbsti.
Didžiulis tėvų talentas
Tėvų šeimoje santykiai buvo gražūs, bet sudėtingi, nes dviem aktoriams kartu gyventi nelengva. Tėtis daug filmavosi, važinėjo. O mama paaukojo savo gyvenimą mums visiems – man, broliui, tėčiui. Ji juk buvo labai gera aktorė, kai išvažiavo studijuoti į Maskvą, Lietuvoje jau buvo žvaigždė. Bet vėliau „nusiėmė“ nuo teatro.
Matydavau, kad ji nėra visiškai laiminga. Mamai vis dėlto teatras buvo labai svarbus, bet toks buvo jos apsisprendimas. Tačiau mes apie tai šeimoje nebuvome linkę kalbėti. Vėliau ji labai daug padėjo man. Aš pasigimdžiau sūnų mokydamasi trečiame kurse. Nežinau, ką būčiau dariusi be tėvų pagalbos.
Ir mama, ir tėtis buvo labai tolerantiški, net tada, kai ėjau per visus savo gyvenimo akmenis. Kartais pagalvoju: norėčiau tokia tolerantiška būti savo vaikui, kokie jie man buvo.
Pažįstama skulptorė man papasakojo apie vieną pokalbį, kai paskutinįkart prieš mano tėčio mirtį su juo matėsi. Jai paklausus, ar jis man padeda, tėtis atsakęs: „Juk ji asmenybė, kaip aš galiu jai diriguoti. Aš tik galiu pabūti šalia, o ne pasakyti: tu daryk taip ar kitaip.“
Tik tada aš jį iki galo supratau. Būdavo momentų, kai nubėgdavau pas tėtį ir klausdavau, ką man daryti. Abu ilgai vaikščiodavome po Kauną, aš kalbėdavau, jis klausydavosi ir tylėdavo. O aš vis galvodavau: ir kodėl jis man nieko nepataria.
Ir už tai, už tą šilumą, kuri visuomet buvo juntama, esu tėvams be galo dėkinga. Tai didžiulis talentas išlaikyti pagarbą savo vaikui ir tam tikrą atstumą, o kartu elgtis taip, kad jis nebijotų ateiti pasipasakoti, jaustųsi suprastas, laukiamas.
Jaučiu ryšį su kosmosu
Aš apskritai gyvenime esu mistikė, jaučiu ryšį su kosmosu. Pavyzdžiui, jau mėnuo nerūkau. O buvau tokia rūkalė, vieną cigaretę po kitos traukdavau. Bet atsibudau vieną rytą ir supratau, kad su tuo baigta, nereikėjo nei pleistrų, nei knygų, kaip mesti rūkyti.
Filmuojantis Azerbaidžane prieš daug metų viena tokia keista moteris priėjo prie manęs ir stebėdamasi pasakė: „Oi, kaip jus kažkas iš ten saugo.“ Supratau, kad tai mano seneliai, jaučiu, kad jie iš aukštybių mane globoja.
Gyvenime tam tikrais kertiniais momentais aš laukiu to ženklo ir jis ateina. Supranti, kad jau viskas, baigta. Ir kad su tuo žmogumi reikia gražiai atsisveikinti. Padėkoti, kad jis buvo tavo gyvenime ir eiti savo keliu.
Kaip surasti tą siūlą, vedantį į kito žmogaus pasaulį, kaip surasti tinkamą kelią – pats sudėtingiausias dalykas. To tenka mokytis visą gyvenimą. Bet aš manau, kol dar įdomu mokytis, kol esi mokinys, kol dar pagalvoji: „Ach, o kaip šiandien bus, kažin kas laukia už to kampo“, tas jaudulys, tas siurprizų laukimas toks geras.
Aš ne optimistė. Bet tikiu, kad gėris nugalės. Baisu, kas dedasi su kultūra. Žmonės be kultūros prapuls. Laimė, dirbu su jaunimu ir matau, kad yra tarp jų labai protingų. Tikiu, kad ateina kitokie žmonės, nežiūrintys televizorių. Jie viskuo domisi, turi savo nuomonę, apsiskaitę, išsilavinę, tolerantiški.
Daug kas mane dabar šiurpina, bet sakau sau: kai negali pakeisti pasaulio, reikia keisti savo santykį su juo. Prisimenu, kai buvom jauni ir atėjome į teatrą, daug kas iš vyresnių kolegų nuo mūsų šiurpdavo. Žiūrėdavau ir galvodavau: kokie jie visi seni ir durni. Kad taip nenutiktų ir man, stengiuosi daugiau bendrauti su jaunais žmonėmis. Tai suteikia vilties.
Noriu palinkėti visiems, kad kiekvieną rytą būtų įdomu atsikelti. Ir laukti kažko ypatingo. Esu patyrusi, kad planuoji viena, o įvyksta tai, kas į galvą neateitų. Negyvenama sala, aplinkui jūra, kriauklės, tu ten staiga atsiduri. Kaip tas pūkelis, nežinai, kur tave nublokš. Todėl reikia tikėti, kad bus ta negyvenama sala. Laukti stebuklų, nes jie tikrai yra. Tai priklauso nuo mūsų pačių.
