– Esate nemažai pasiekusi teatro scenoje ir kine, kaip išsikovojote vietą po saule Lietuvos aktorių gretose?
– Kovoti reikia su savimi, su savo tinguliu arba, kai labai nesiseka, tenka labai stipriai save motyvuoti, kad pabaigtum, ką pradėjai. Aš tiesiog einu savo keliu ir negalvoju apie konkurenciją ar, kad man reikia kažką stumdyti.
– Kuo skiriasi atrankos į filmą, televizijos serialą ir spektaklį, kaip jos vyksta?
– Sakoma, kad aktoriai – jautrūs, įžeidūs ir keisti žmonės. Kaip pavyksta darniai sutarti, visai trupei praleidžiant tiek daug laiko repeticijose ar filmavimo aikštelėse?
– Oi tie šablonai… O ką, kiti žmonės jau, suprask, nejautrūs? Aišku, aktoriaus darbas turi būti matomas, kitaip jis – ne aktorius. Ir pati profesija reikalauja tam tikro narciziškumo, bet tai reikėtų suvokti kaip profesijos, o ne asmenybės dalį. Apskritai, kiek man teko susidurti su profesionalais, tiek Lietuvos, tiek užsienio žvaigždėmis – jie tiesiog dirba savo darbą, o ne demonstruoja savo kaprizus ir savo nuotaikas. Netgi atvirkščiai, kai tik prastas aktorius, ne profesionalas, va tada ir prasideda… Irzlūs, savimylos, įžeidūs, stipriai reaguojantys į kritiką ir taip toliau… Teatro ir kino aikštelėse tai – netoleruojama. Tokie žmonės turi greitai ką nors daryti – pasikeisti arba išeiti.
– Kokius kuriozus, patirtus vaidinant, manote, atsiminsite visą gyvenimą ir pasakosite savo anūkams?
– Filme „Nepatyręs“ nemažai intymių scenų. Kaip į tokius vaidmenis reaguoja jūsų artimieji?
– Intymios scenos man visada pačios sunkiausios… Kodėl taip paprasta suvaidinti įsiūtį, susimušti ir įžeisti, o suvaidinti šitas scenas man taip sunku? Na, aš nedariau nieko, kas kažkaip šokiruotų mano artimuosius, pats filmo kontekstas ir pati tema, be abejo, labai „slidūs”.
– Nuogumas ekrane – viena iš sudedamųjų bene kiekvieno šiuolaikinio filmo dalių. Ar sudėtinga buvo nusirengti prieš kameras pirmą kartą?
– Vaidinant teatre iš šalies pažvelgti į savo personažą – sudėtinga, tačiau kine tai natūralu. Kaip jaučiatės matydama save kaskart vis kitokiame amplua, kuris turbūt ne visada atitinka jūsų charakterį?
– Tie amplua manęs netrikdo, man tik būna labai nesmagu, jei nepadarau savo darbo, ne iki galo atskleidžiu savo personažą. Kuo toliau, tuo labiau galiu atsiriboti nuo savo veido ekrane, galiu matyti savo darbą, o ne „blogus ir gerus” rakursus.
– Nežinau… Konkrečiai negalėčiau įvardinti… Jei kalbant apie teatrą, man patinka Miro Gavrano dramaturgija, Gintaro Varno režisūra. Paskutiniai mano kino pasaulio favoritai: A.Zviagincevo ir I.Vyrypajevas.
– Kiekvienoje komedijoje, kaip ir kiekviename pokšte, yra dalis tiesos. Kaip manote ar tokių istorijų, kaip nepatyrėlio Ramūno, išties pasitaiko gyvenime?
