Jau tapo tradicija, kad aktorius, režisierius, rašytojas (jo autobiografinė, dvasinių išgyvenimų knyga „Laiškai iš Drakono kalnų“ akimirksniu dingsta nuo lentynų), aktyvus visuomenininkas, dzenbudistų vienuolis Kęstutis MarčiulynasBo Haeng Sunim du sykius per metus – rudenį ir pavasarį apsilanko Lietuvoje.
K. Marčiulynas
© Asmeninio albumo nuotr.

Kitą metų laiką jis praleidžia intensyviai medituodamas įvairiuose P. Korėjos vienuolynuose. Ten jis per 18 vienuolystės metų gerai užsirekomendavo ir be jokių konkursų priimamas į pačius paslaptingiausius ir garsiausius šalies vienuolynus, pasižyminčius itin stipria dvasine praktika. Vienuoliai į juos yra labai kruopščiai atrenkami, tad sunkiai patenka patys korėjiečiai, kurie jau nuo mažens gilinasi į dzeno subtilybes, o ką jau kalbėti apie svetimšalius. Viską, ką išmoksta ir patiria Bo Haeng Sunim, visais dvasiniais turtais skuba pasidalyti Lietuvoje, nes kaip sakoma, „Ex Orient Lux“ – „Šviesa ateina iš Rytų“ ir tos šviesos šiame susvetimėjimo, materializmo, skubos ir vartojiškumo pasaulyje mums visiems labai stinga.

– Vėl ruduo ir jūs vėl Lietuvoje, kokių planų turite šiemet?

– Taip, šis kartas labiau išskirtinis, negu ankstesni atvykimai. Ne be reikalo pirmąjį susitikimą organizavome ekologinėje bendruomenėje. Tai kažkas naujo, ko nebuvo prieš man išvykstant iš Lietuvos 1999 m. žiemą. Tuo metu prasidėjo lėtas Atgimimas, pareikalavęs begalės aukų, nusivylimo, emigracijos, vidinių konfliktų. Nėra taip paprasta suvokti žodį Laisvė. Pirmiausia, tai – vidinė laisvė. Ne emocinė, o tikra, suvokiama tikėjimu, meile, viltimi… Kai visi resursai išnaudoti, žmonės apgauti, turtai pavogti arba „uždirbti“ ir kai tų turtų siurbėlės sprogsta nuo kraujo pertekliaus, tik tuomet per kančias iš lėto ateina suvokimas, kad daugiau nėra kur eiti. Pesimizmas yra liūnas, iš kurio kyšo tik akys. Išsigelbėsi ar ne. Ir tik tuomet suvoki, kad tai tavo baimė, tavo netikėjimas, tavo išplaukimas į jūrą neiškeliant burės, tavo šuolis iš lėktuvo, užmiršus parašiutą… Kaip gerai, kai po tiek laiko suvoki, kad tai buvo iliuzija, sapnas. Kad realybė yra tavo rankose. Dar esi, nors ir apdaužytas. Ir Gyvenimo Tiesa pagaliau atsiveria. Kiek kainuoja toks džiaugsmas...

K. Marčiulynas
K. Marčiulynas
© Asmeninio albumo nuotr.

– Ar tai ištrauka iš jūsų būsimo filmo scenarijaus?

– Ne, tiesiog aš tai jaučiu Lietuvoje. Sunkoka dalintis pojūčiais, pats rašymo procesas atrodo kaip fantazija, tačiau rašau apie tai, ką matau žmonių akyse, jų pasirinkime grįžti į Lietuvą ir pradėti visiškai naują nepriklausomą gyvenimą. Nepriklausomą nuo savo paties Baimės. Gyvenimo universitete įgijus ne doktorantūros, o kol kas tik bakalauro laipsnį. Sunkiai prakaitu, tikru prakaitu užirbtas, Gyvenimo patirtimi ir tavo dvasia paremtas diplomas.

– Kas iš tikrųjų vyksta realybėje?

– Realybė yra tokia, kokia yra. Nenoriu kalbėti apie tai, kuo gyvename. Ką matai? Ką girdi? Dauguma mato verkšlenimus… Aš tuo netikiu. Kiti mato apgaules, pseudovalstybę. Toks matymas ir suteikia Išminties surasti savo atspirties tašką. Priklausomybė Partijai, kuri tik viena mato žydrą dangų?! (juokiasi) Ar yra tokia partija? Žingsnis vidinės laisvės ir laisvės suvokimas link?

– Kokių veiksmų patartumėte imtis, kad tai pasiektume ne tik kalbomis?

– Pozityvumas nėra kostiumas ant kūno. Pozityvumas net neegzistuoja, nes negatyvumas dingsta, ir išlieka vientisas Tikėjimas, kurio nepavadinsi pozityvumu. Juk obelis, pražydusi pavasarį, nėra nei pozityvi, nei negatyvi… Jai nereikia stebėtojo… Tačiau aš gyvenu vienuolyne, mes praktikuojame bodhisatvos, atjaučiančios būtybės praktiką – mokomės padėti kitiems. Matyti kitus, užmiršus save. Tik toks matymas įmanomas. Tuomet tiesa prieš tavo akis, ir veiksmas nesukelia kančios, nes yra atliekamas harmonijoje. Veiksmas ir yra ta tiesa. Mano pastebėjimai kyla tik iš praktikos. Jau vos ne 30 metų medituojame ir atliekame tam tikrus pratimus…

Kam? Kad pamatę kibirkštėlę, įpūstume ugnį. Būtent kibirkštėlę. O ją pamatyti nėra paprasta, jei esi šalto vandens kibiras. Kaip ir kiekvieną pavasarį, rudenį, ypatingoje vietoje, pajūryje, Karklėje, kartu su keliomis dešimtimis žmonių atliekame dviejų dienų dinaminę giedojimo praktiką KIDO. Tai mano pagrindinis atvykimo į Lietuvą tikslas. Ateiti į praktiką reiškia šimtaprocentinį atvykimą… Ši praktika keičia ne vien dalyvaujančius, bet ir aplinką. Per kelis metus tai atliko apie tūkstantis žmonių… Karklė yra mažas akupunktūrinis taškas prie jūros mūsų šalyje. Tad jį „pamasažavus“ su gera intencija, padedame visai šaliai… Kviečiame ir šįkart prisijungti.

K. Marčiulynas
K. Marčiulynas
© Asmeninio albumo nuotr.

– Ar tai tikra dvasinė praktika?

– Pyktis ir netikėjmas – liga, destrukcija. Su tuo nekovojame, nes tai tik pasekmė. Ieškome, kodėl pilnatvė apleido mus. Tai suvokę, atrandame ne emocinį, o mentalinį tikėjimą.

– Kokie dar numatomi šio jūsų vizito renginiai, nes kaskart mus kažkuo nustebinate?

– Šįkart neatvežiau nei kaligrafijos meistro nei pansori dainininkės, bet tradiciškai visuose didžiuosiuose miestuose susitikinėsiu su žmonėmis, skaitysiu paskaitas, vesiu seminarus, pristatinėsiu savo knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“. Galbūt šio vizito metu bus mažiau mano pasirodymų scenoje, vienas monospektaklis „Auksinė šventykla“ – Klapėdoje ir improvizacijų vakaras „Laiškai iš vienuolyno“ pagal mano autobiografinę knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“ – Kaune.

– Ar monospektaklis „Auksinė šventykla“ lieka nepakitęs?

– Taip, jis ir toliau gvildens egzistencines problemas, žmonių tarpusavio santykius, dvasines vertybes ir vidinį virsmą. Dar kartą rodau „Auksinę šventyklą“. Kodėl? Šiame spektaklyje sprendžiamas vienas svarbiausių žmogui kylančių klausimų. Kas yra ta tikroji Meilė, kuri niekados nesudrebės, nesikeis ir kurios niekados niekas neišmuš iš pamatų, kad ir kokios katastrofos, kokios netektys bebūtų, kad ir kokie išmėginimai tautos, sąjungos ar paties žmogaus lauktų.

Spektaklį „Auksinė šventykla“ šįkart dėl laiko stygiaus rodau tik Klaipėdoje. Įprastai jau likus savaitei iki renginio į mažas sales bilietai būna išparduoti. Todėl Klaipėdoje spektaklis bus rodomas Didžiojoje salėje. Galbūt tada jį pamatys visi norintys, o kažkas dar kartą nueis… Paprastai spektaklis „Auksinė šventykla“ žiūrimas kelis kartus, nes tai mokomasis spektaklis, skirtas ne geram laiko praleidimui.

Iškeliamas klausimas – kiek turi savyje Meilės? Kaip gali atsakyti į klausimą, užduodamą spektaklio metu? Šį kartą po pasirodymo palauksiu, ir jeigu žmonės ras kokį nors atsakymą, galės prieiti ir pasitikrinti. Šiuo metu karminiai reiškiniai labai greitai vyksta.

Neverta tikėtis labai gerų naujienų, nes žmogus per savo neišmanymą nuėjo ne tuo keliu. Ne tam tas kūnas skirtas. Ir dabar už tai reikia sumokėti. Tai galioja visiems žmonėms šioje planetoje. Vėl reikia grįžti atgal. Į pradinį tašką. Vėl žiūrėti, koks tas tikras mūsų kelias. Kam mes įgijome žmogaus pavidalą. Kas yra tos teisingos vertybės. Spektaklis apie tai. Kviečiu Jus į šį spektaklį.

– O improvizacija Kauno kameriniame teatre “Laiškai iš vienuolyno” matyt toliau seks jūsų autobiografinės knygos “Laiškai iš Drakono kalnų” puslapiais?

– Tai mano naujausias debiutas, kurio pristatymas visuomenei įvyko tik pernai metais. Jame pasakoju apie savo būtį, dvasinį virsmą. Kiekvienas laiškas yra noras, kad tave išgirstų. Galbūt tu pats, nes tu ir rašai. Tačiau turi laišką skirti ir kažkam, kas jaučiasi nelaimingas. Rašiau tuos laiškus, iš kurių vėliau išėjo mano knyga „Laiškai iš Drakono kalnų“, nes buvau beprotiškai vienišas.

Tai yra paradoksas, nes vienuolis ir turėtų būti vienas. Visą gyvenimą. Nors gyvendamas vienuolyne visada esi su kitais vienuoliais, vienuolėmis, pasauliečiais. Daug žmonių sukasi aplink tave. Ir santykis su jais turi būti toks, o ne kitoks. Esi stebimas 24 valandas per parą. Ką pasakysi, kaip pasielgsi... Tokia situacija padeda atsiskleisti, koks esi iš tikrųjų.

Praktikuodamas apie save sužinai viską, net ir tai, ko negalėjai pagalvoti, kad turi... Tokį PAVYDĄ... PYKTĮ... net Tokį GEISMĄ... Ir kitų „nuostabių“ dovanų, kurios turi būti išrautos kaip piktžolės. Nepaliekant šaknų. Trūksta žmonėms orumo, savigarbos, žodžio laikymosi. Žmonės nebekontroliuoja, ką kalba. Patyčios – normali bendravimo norma. Ar gerbia save tas, kuris, būdamas valdžioje, vagia žmonių pinigus? Argi tokiu būdu susikrovęs turtus gali laukti sėkmės savo vaikams ar anūkams? Tu juk dvasine prasme lavonas, auginantis kitus lavonus. Todėl ir kyla karai, tarpsta nusikaltimai.

Auginame piktžoles, užuot puoselėję gėles. Nesu šventas ir aš, tačiau čia – mūsų kraštas. Kad ir kaip būtų sunku, reikia turėti orumo ir savigarbos išbūti. Mūsų meilė savo tėvų ir senelių žemei yra begalinė. Todėl renku panašiai mąstančių žmonių komandą, mėginsime kažką keisti, dirbsime socialinius darbus. Kiek čia liko laiko, veiksime ir gerinsime padėtį. Reikia nedaug, tik teisingai pataikyti, ir viskas gali pasisukti kita linkme. Gėris yra mažuma, tačiau visi jo nori. O pavydas, abejingumas – silpnumas, liga. Tai pagydoma. Griežtumas sau, o paskui jau disciplina ir pastovumas. Turi būti viltis ir pozityvumas.

Laimė – tai nėra geras gyvenimas. Laimė – tai savęs suvokimas. Gyvenimas yra puikus, tačiau ne visada geras. Tam suvokti reikia jėgos. Savo pasirodymais, spektakliais stengiuosi tai perteikti žmonėms ir į tai įdedu itin daug energijos. Važinėju po Lietuvą, susitikdamas su žmonėmis. Po truputį randu bendrą kalbą. Aš mokiausi budistų vienuolyne, tapau dzenbudistų vienuoliu. Tačiau tik tam, kad sustiprinčiau žmonių dvasią, o ne visus mokyčiau svetimos kultūros. Tai tik technika. Meilė, gailestis, užuojauta nesiskiria, kad ir kokioms religijoms priklausytum.

Renginiai su vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu – Bo Haeng Sunim:

Dinaminės meditacijos praktika KIDO („Energijos kelias“) prie jūros Karklėje rugsėjo 29 – spalio 1 d. Registruotis: kidobohaeng@gmail.com
Improvizacijų vakaras „Laiškai iš vienuolyno“ pagal jo paties autobiografinę knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“ spalio 2 d. 18 val. Kauno Kameriniame teatre.
Monospektaklis „Auksinė šventykla“ Klaipėdoje spalio 25 d. 19 val. Klaipėdos dramos teatre, Didžiojoje salėje.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Miestelis, kur Žolinės atlaidai – svarbiau nei Naujieji (9)

Nė dviejų tūkstančių gyventojų neturinti Krekenava rugpjūčio 15 dieną pasikeičia...

Amžius – svarbus rodiklis imant būsto paskolą (92)

Jei esate vyresnio amžiaus ir norite pasiimti paskolą, bankai jos gali ir nesuteikti.

Iš kuklios sumos išgyvenantis daugiavaikis tėtis prisipažino: ne finansiniai sunkumai yra didžiausias iššūkis (167)

800-1100 eurų – iš tokių mėnesinių pajamų Mažeikiuose gyvena Juozo daugiavaikė šeima ....

Įvertino prezidentines socdemų svajas: apie patekimą į antrą rinkimų turą svajoti neturėtų (78)

Vytenis Povilas Andriukaitis, Vilija Blinkevičiūtė ir Rasa Budbergytė – ši socdemų trijulė...

Pajuokauti sumanę Laisvės alėją rekonstruojantys darbininkai netikėtai pateko į kadrą (100)

Karštą vasaros dieną rekonstruojamoje kauniečių pamėgtos Laisvės alėjos dalyje vyko...

Avarija Vilniuje: susidūrus BMW ir „Volvo“ automobiliams buvo sužaloti 3 žmonės (16)

Trečiadienį Vilniuje įvyko eismo įvykis: susidūrė BMW ir „Volvo“ automobiliai. Medikai į...

Ekspertai juokauja: jei toks bus Karbauskio pasirinkimas, tai Vilniau, laikykis (430)

Europarlamentaro Antano Guogos vis dažnesni pasirodymai valstiečių-žaliųjų draugijoje ėmė...

Trumpas priėmė Putino iššūkį: šių ginklavimosi varžybų Kremlius tęsti tiesiog nepajėgs (1801)

Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur. Taip dar 2016-ųjų gruodį sakė tuomet...

Įrengė 22 kv. metrų butą Vilniaus senamiestyje: čia tikrai galima gyventi ir dviese (146)

Mažas butas, jeigu yra tinkamai įrengtas, gali būti puiki erdvė gyventi jaunam žmogui arba net...

Mokslininkas turi gerų žinių Palšytei ir neabejoja – Gudžius šturmuos pasaulio rekordą (8)

Rūtai Meilutyt ei būtina didinti galią, o Andrius Gudžius turi galimybių pagerinti pasaulio...