O taip pat nesuskaičiuojamai daug nemiegotų naktų, nerimo bei patirto vargo ir skaudžių aplinkinių patyčių.
Misija: išgyventi už 500 eurų
Daugiavaikė šeima gyvena mažame, vos dviejų kambariukų butuke Kėdainių rajone, Dotnuvos seniūnijoje prisiglaudusiame Beržų kaime. Jų mėnesinės pajamos – 500 eurų, o šeimos galva Vidmantas kone prieš ketvirtį amžiaus pakliuvo į kraupią avariją, po kurios vos išgyveno, o galiausiai neteko kojos.
Pati Elena po dvylikos nėštumų ir sunkaus darbo šiuo metu sveikata pasigirti taip pat negali. Nepaisant to gausios šeimos namuose vyrauja tvarka ir švara, daržuose baigiamas nuiminėti paskutinis derlius – viskas, ką šeima užsiaugino, bus marinuojama ar konservuojama bei užšaldoma, o jų pačių auginamos mėsinės vištos nukeliaus ant šeimos stalo.
„Visada viską auginame ir gaminame patys, perkame tik kruopų, duonos ar makaronų – savas maistas ir pigiau ir sveikiau“, – pasakoja kiek pavargusi, tačiau besišypsanti moteris.
„Taip, mūsų gyvenimas sunkus, bet juk gyvas į žemę nesulysi, stikliuko kilnoti nepradėsi. Ne, ne taip mudu su vyru auklėti. Jei sunku – verkiu. Pagerėja, pasipurtau, nusišypsau ir... einu į priekį. Išmokau, pagaliau jau išmokau, nebekreipti dėmesio į piktas apkalbas ar smerkiančius žvilgsnius – va vaikus vieną po kito gimdo. Taip, gimdžiau, ir, beje, visos mano atžalos labai lauktos ir mylimos.
Žinoma, visko buvo, ne kartą ir ne du esu verkusi, o ir vyras ašarą nubraukė, kai pildant dokumentus dėl invalidumo gydytojas iš Vidmanto pasišaipė: „Koja nupjauta, darbo normalaus nebedirbi, tai tik vaikus gaminti temoki“. Ir tai gerbiamas, solidaus amžiaus sulaukęs gydytojas šitaip pasakė. Skaudu“, – atsidūsta Elena, bet čia pat vėl nusišypsojusi sako, jog ji tokiems cinkams turi tik vieną atsaką – sveikus, dorai išauklėtus ir mokslus kremtančius vaikus.
Padeda ir savi, ir svetimi
Nė vienas iš vaikų niekuomet neturėjo bėdų su teisėsauga, vyriausi jau gyvena savo gyvenimus, turi savus namus ir savus vaikus. Ir, žinoma, padeda tėvams – perka drabužėlių mažesniesiems, susidėjo pinigų ir abiejų tėvų penkiasdešimtmečio proga padovanojo dujinę viryklę. Tokiomis akimirkomis Elena sako su Vidmantu nubraukiantys džiaugsmo ašarą.
„Jie žino, kaip mums sunku, nes niekuomet nepamiršta, kiek bemiegių naktų jiems atiduota, kaip gyventi sunku buvo, o ir stalas ne visada toks gausus, kaip kad norėtųsi, buvo. Tad dabar, kai užaugo, patys dirba ir užsidirba – padeda mums kiek gali. Ir pinigais, ir daiktais, ir mažiausius lepina“, – savo vaikais didžiuojasi prieš trejus metus Kėdainių krašto metų mama tapusi Elena.
Šiai šeimai, beje, padeda ne vien savi vaikai, o ir aplinkiniai. Ji su šypsena pamena, kad pamatęs, jog rankomis skalbia drabužius, kaimynas pasiteiravo, ar skalbimo mašina sugedusi, moteriai atsakius teigiamai, jau kitą dieną namuose atsirado to paties kaimyno atiduota skalbyklė.
Tačiau būti našta kitiems ši šeima nemėgsta. Sako, gal jei būtų įžūlesni, eitų, reikalautų ar triukšmą keltų, ir namus didesnius turėtų, ir vandentiekį ar kitus patogumus, tačiau tai – ne jų būdui.
„Su tėveliu vis pašnekame, kad esame turtingi vaikais ir žinojome, ką darome kiekvieną kartą į pasaulį pasibeldus naujai gyvybei. Tai – mūsų džiaugsmas ir, žinoma, tik mūsų abiejų sprendimas bei atsakomybė“, – užtikrintai sako ji.
Gal ir todėl, kai šią šeimą aplankė labdaros ir paramos fondo „Viltis – Vikonda“ patikėtiniai, jokių ypatingų prašymų ar nusiskundimų Elena su Vidmantu neturėjo, o gautą finansinę paramą sumaniai paskirstė mažesniųjų vaikų mokslams. Kokia, anot moters, gali būti geresnė investicija į jų ateitį.
Dvylika vaikų – Dievo skirtas išbandymas
„Žinoma, ne visos dienos vienodai šviesios ir visokio gėrio gausios“, – netikėtai liūdnai ištaria Elena. – „Sunkiausia būna, kai vaikai suserga ar grįžę iš mokyklos pasisako apie užgauliojimus, ar kai galų gale matai tuščią šaldytuvą ir žinai, kiek burnų reikia pamaitinti. Ne kartą ir ne du, būdama visiškoje neviltyje, esu savęs klaususi: kodėl man, Viešpatie, tokia našta? Tačiau visuomet man padėdavo ir suteikdavo stiprybės šviesaus atminimo tėvas Stanislovas“, – pasakoja moteris ir sako, jog tikėjimas Dievu, lankymasis bažnyčioje, jų šeimai – įprastas dalykas.
„Kiekvieną šeštadienį eidavome į tėvo Stanislovo laikomas mišias, po jų jis visuomet visus mus pasikviesdavo pokalbiui, o ir vaikus ne kartą į pažintines stovyklas yra nusivežęs. O atėjus metui vaikus krikštyti, tada, pamenu, net šešis iš karto būtent jis ir pakrikštijo“, – prieš dešimtį metų anapilin iškeliavusį kapucinų vienuolį su šypsena ir liūdesiu mena moteris.
„Nors jo nebeliko, tačiau iki šiol dažnai atsimenu ir jį ir jo pamokymus. Ir per tą sunkų gyvenimą eiti tampa tikrai daug lengviau. Žinau, kad ten, viršuje, kažkas mus tikrai saugo, saugo visus dvylika mano vaikų ir mudu su tėtuku – pavargusius, ligotus, bet laimingus, nes mūsų gyvenimas vis dėlto prasmingas“, – uždegdama žvakutę tėvui Stanislovui atminti sako moteris.
