- Kodėl pasirinkote teatrą ir kaip atsiradote „Cezario grupėje“?
Brigita Arsobaitė: Visiškai atsitiktinai, nors, kaip sakoma, atsitiktinumų šiame gyvenime nebūna. Prieš įstojant į būtent šią specialybę mane domino daug meno sferų. Galima sakyti, susipažinau su teatru tada, kai įstojau. Mane labiau traukė kinas, bet tuomet kino, kaip specialybės, nebuvo. Dar anksčiau trejus metus mokiausi medicinos.
Vilma Raubaitė: Baigdama mokyklą buvau nusižiūrėjus keletą specialybių. Nežinojau nieko konkretaus – tik tai, kad noriu stoti į Vilnių. Lengviau papasakoti, kaip atsidūriau „Cezario grupėje“. Mes kartu mokėmės, kartu baigėme, o Cezaris Graužinis kartu su Vladu Bagdonu buvo vieni iš pagrindinių mūsų specialybės dėstytojų. Tad magistrantūros studijų metu mes susibūrėme ir sukūrėme spektaklį „Arabiška naktis“. Taip viskas ir prasidėjo.
- Kokie vaidmenys buvo įsimintiniausi? Ką dar svajojate suvaidinti?
B. A.: Teatre egzistuoja toks nuostabus dalykas. Pavyzdžiui, jei turi svajonę suvaidinti Kleopatrą ar kokį kitą personažą, tu gali tai padaryti vaidindamas visai kitą veikėją. Tai, ką tu norėtum išreikšti vieno personažo lūpomis, gali padaryti kito. Ir galbūt todėl svajonių vaidmens neturiu. Svajoju apie kitką: esu išalkusi kino. Lietuvoje jo mažai, tad sukurti vaidmenį kine – nedaug galimybių, bet ateina jauna talentingų ir ambicingų kino režisierių karta. Turėtų viskas pasikeisti į gera.
V. R.: Niekada nebuvo taip, kad būčiau norėjus suvaidinti konkretų personažą. Bet visada linkau prie tam tikrų autorių, su kurių tekstais būtų įdomu dirbti, tarkime, M. Bulgakovas ar F. Dostojevskis. Matyt, ateina laikas, kai nori savo mintis ar būseną išreikšti būtent konkretaus autoriaus žodžiais. O jei šnekėtume apie vaidmenis, palikusius didžiausią įspūdį... Mes, kaip „Cezario grupė“, jau aštuoneri metai kartu. Per tą laiką buvo daug įsimintų vaidmenų, įstrigusių atmintyje dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, visada išliks atmintyje pats pirmas pastatytas spektaklis; taip pat didžiulį įspūdį padarė pirmas susitikimas scenoje su kitais aktoriais, tikrais savo srities profesionalais, iš kurių gali daug ko pasimokyti.
- Kas Jums yra teatras?
B. A.: Namai, gyvenimas. Jei jo nebūtų, būtum toks, na, nepasakysi, kad „ubagas“, bet „nabagas“ tai tikrai.
V. R.: Niekada apie tai negalvojau. Nei kas man yra teatras, nei kas aš esu teatrui. Kažkaip susimąsčiau apie kitą dalyką. Mūsų situacija yra palanki tuo, kad mes turime grupę ir esame būtent tie žmonės, dirbantys būtent su tuo režisieriumi. Tai yra didžiulė dovana žvelgiant tiek iš gyvenimiškos, tiek iš kūrybos pozicijos.
- Kartu mokėtės, dabar dirbate, esate ne tik kolegės, bet ir draugės. Kiek laiko jūs jau pažįstamos, draugaujate?
V. R.: 13 metų.
- Kuo ypatinga moterų menininkių draugystė?
B. A.: Kai išeini į sceną, žinai, kad jei parpulsi, suklysi ar tau pro ausis pradės bėgti „fontanai“, tu visada jausi draugo petį šalia. Negali to nevertinti ar uždaręs teatro duris užmiršti. Šioje draugystėje būna visko: konfliktų, ginčų, palaikymo, apsikabinimų. Bet nėra taip, kad lėktume kartu apsipirkti. Kartą bandėme, nepavyko (juokiasi).
- Ar moteriai aktorei labai svarbu išvaizda, fiziniai duomenys?
B. A.: Kiekviena nusprendžia pati, kiek dėmesio ji skiria išvaizdai. Kita vertus, visokių aktorių yra, visokių reikia. Neaišku, ko kada prireiks vienam ar kitam režisieriui. Tai labiausiai priklauso nuo kūrėjo fantazijos ir skonio. Šiaip manau, kad aktoriais gali būti visi: nesvarbu, kokių duomenų ar figūros būtų.
- Ar domitės mada, sekate tendencijas?
B. A.: Taip, bet kuriu ir savo madą. Mada labiau intuityvus dalykas. Paimi šį tą iš aplinkos, žurnalų, kino ir pritaikai sau. Mada sukasi ratu, juk kartais sakome: grįžo mamų ar močiučių mada... Atsirenki patinkamus dalykus, atmeti nepatinkamus.
Pavyzdžiui, matau, ateina kokia tendencija, tarkime, batų su platforma. Atsiverčiu žurnalą, ilgai ilgai žiūriu... Nepatinka, tačiau madinga! Na nepatinka... Pati nenešiočiau, bet gal mano personažui toks apavas gali patikti?
V. R.: Būtų neteisinga sakyti, kad visai nesidomiu mada. Galbūt nedomina dabartinė mada ar tendencijos, bet man labai įdomi ir graži aštuntojo dešimtmečio mada, pokario laikotarpis. Tai tarsi paveikslas, kuriuo grožiesi.
- Koks Jūsų aprangos stilius?
B. A.: Vilma maišo klasikinį stilių su hipišku. Rengiasi jaunatviškai. Tarkime, statistinė subrendusi tokio amžiaus moteris neišdrįstų į gatvę išeiti su „tašike“, ant kurios būtų dvi vyšnaitės. (Juokiasi.) ji tarytum žaidžia derindama iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus.
V. R.: Brigita mėgsta odinius drabužius. Nuo seniai – dar nuo tada, kai buvo baikerė. Šį sezoną ypač mėgsta mėlyną spalvą. Tiesiog alpsta. O šiaip jai tinka ir patinka rytietiškas stilius, bet pastarąjį, deja, ji retai demonstruoja.
B. A.: Aš dažniausiai rengiuosi kaip Lara Kroft. (Abi smagiai nusijuokia.)
- Ar turite mėgstamiausią mados kūrėją?
V. R.: Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė, taip pat Giedrius Šarkauskas. Iš pasaulinių – Yohji Yamamoto, Kenzo linijoje yra puikių dalykų.
B. A.: Man patinka, kai moteris yra moteriška. Patinka moterys iš Alfredo Hitchcocko filmų. Todėl dažniausiai drabužius siuvuosi.
- Ar turite stiliaus etaloną?
B. A.: Grace Kelly.
V. R.: Marlene Dietrich, Sophia Loren. Tai lemia asmenybė, o ne aprangos stilius ar etiketė.
- Kokį vaidmenį spektaklio metu atlieka drabužiai?
B. A.: Svarbiausia, kad apranga būtų patogi ir, pageidautina, ne sintetinė. Tokie yra pagrindiniai reikalavimai, nebent personažo drabužis tyčia turėtų būti nepatogus. Tiesa, teatre, ypač valstybiniame, drabužius ir batus siuva. Bet mums yra tekę tiesiog eiti į parduotuvę ir pirkti. Štai kad ir paskutiniam spektakliui „Nutolę toliai“. Dieną prieš premjerą į vieną mašiną susėdo režisierius ir 5 artistai (iškart atsiprašome kelių policijos) ir nuvažiavo į didelį centrą, pilną visokių parduotuvių. Visi sulindom į kabinas, o režisierius nešė mums krūvas drabužių. Matuojiesi, išlendi pasirodyti, deriniesi su kolegom... Taip per kokias 3 valandas susipirkome visus spektakliui reikalingus apdarus. O po premjeros teko išgirsti ne vieną komplimentą. Noriu labai pagirti mūsų režisierių C. Graužinį. Net pavydu kartais būna, kokį gerą skonį jis turi.
V. R.: Man svarbiausia, kad scenos drabužį gaučiau ne paskutinę dieną ir ne prieš savaitę. Deja, dažniausiai būna kitaip. Apdarą turi prisijaukinti, tai svarbi personažo dalis.
- Ar kasdienybė – puošnaus teatro atsvara?
B. A.: Nelabai tas mūsų teatras puošnus, mes greičiau esame skurdžiojo teatro atstovai: dekoracijų mažai, kostiumai minimalistiniai. Spektaklį „Nutolę toliai“ vaidinome basomis kojomis, „Pasikėsinimuose“ visi buvome apsirengę vienodais vyriškais kostiumais. Skyrėsi tik marškinių spalva ir kaklaraiščiai. Kai kūrėme „Arabišką naktį“, kartu su savo mylimu režisieriumi kulniavome apsipirkti į „Ponių laimę“. Ko gero, puošniausias spektaklis – „Užsispyrėlės tramdymas“ (scenografė Vilma Masteikienė).
Bet kad ir koks būtų aktoriaus kostiumas, jis bus ypatingas. Personažo džinsai – tai ne tie džinsai, kuriuos nešioji gatvėje. Jie kitokie, turi kitą gyvybę.
V. R.: Kostiumai teatre – tai informacija, papildanti ir siužetą, ir kuriamą personažą. Kartais į kostiumus gali žiūrėti kaip į atskirą paveikslą ar meno kūrinį. Drabužis gatvėje – kas kita. Tai susiję su energija. Kai vaidini, išeikvoji daug energijos. Net jei spektaklis gerai pasisekė, buvo grįžtamasis ryšys, vis dėlto po jo jautiesi išsekęs. Turi vėl prikaupti jėgų, kad galėtum vaidinti. Todėl kasdien nesipuoši, norisi sugrįžti į save, kuo mažiau atkreipti dėmesį.
- Jei staiga dingtų toks reiškinys kaip mada, ar kasdienybėje būtų mažiau teatro?
B. A.: Kaip toks reiškinys gali dingti? (Balse girdima pasipiktinimo gaidelė.) Mada – tai viena iš meno nišų. Jei dingtų mada, dingtų ir kūryba. Kita vertus, mada – savęs išraiška, ar tai reiškia, kad nebeliktų kūrėjų?
V. R.: Būtų mažiau klounados. Jei niekas nediktuotų mados, neliktų masiškumo. Būtų mažiau „pakazuchos“. Kuriantis žmogus niekur nedingtų. O jei nebūtų ką naudoti, kiekvienas žmogus taptų kūrėju. Atsirastų daugiau kūrybos ir mažiau noro pasirodyti.
B. A.: Bet vis tiek vieni nusižiūrinės nuo kitų... Aš manau, kad net akmens amžiuje buvo mada. Net tada, kai žmonės su kailiniais sijonais lakstė! Juk pastebėdavo, kad, pavyzdžiui, drabužiai iš jaguaro kailio atrodo gražesni arba patogesni.
- Kas dar, be vaidybos, teikia Jums džiaugsmo?
B. A.: Piešimas, švarūs namai, šuo, geras kinas. O visu tuo galiu mėgautis, jei virš galvos nekaba nebaigtų darbų sąrašas kaip koks Damoklo kardas.
V. R.: Dar kava, knygų skaitymas, kelionės. Įvairios keliones: ir sąmonės, ir pasąmonės, ir tiesioginės, ir perkeltinės.
- Ar tikrai gyvenimas yra kaip teatras?
B. A.: Ar gyvenimas yra kaip teatras, ar teatras – kaip gyvenimas? Scenoje stengiamės perteikti tikrumą – vieni blankiau, kiti ryškiau, treti sukuria ypač paveikią formą. Ir gyvenime taip pat: vieni kaukėmis prisidengia, kiti visai nevaidina, o dar kiti vaidina ir nejaučia, kad įkūnija savo giliai paslėptą esmę; arba visai nevaidina ar išvis save susigalvoja... Pasaulis labai įdomus.
V. R.: Jeigu imtume kokį nors vieną spektaklį kaip pavyzdį, tai galima būtų ir taip sakyti, nes kiekviename spektaklyje yra mažas gyvenimo modelis. Galbūt tik kiek sutirštintas ar sureikšmintas. Tai normalus procesas, juk mes vienaip bendraujame tarpusavyje, kitaip su tėvais, skirtingai su mėgstamu ir nemėgstamu žmogumi.
Dosjė
MĖGSTAMIAUSIAS POSAKIS
B. A.: Ars longa vita brevis. (liet. Menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas.)
MĖGSTAMIAUSIAS DRABUŽIS
V. R.: Kojinės.
B. A.: Treningai.
KVEPALAI
V. R.: „Kenzo“.
B. A.: „Cinema“.
MĖGSTAMIAUSI SPEKTAKLIAI
V. R.: A. Camus „Kaligula“ (rež. C. Graužinis); F. Dostojevskio„Idiotas“(rež. E. Nekrošius); B. M. Koltès „Roberto Zucco“(rež. O. Koršunovas); „Juoda šalis“ (rež. A. Schillingas).
B. A.: W. Shakespeare’o „Otelas“ (rež. E. Nekrošius).
MĖGSTAMIAUSI FILMAI
V. R.: K. Kieślowskio „Trys spalvos. Mėlyna.“; režisieriai: O. Iosseliani; Wong Kar Wai; W. Herzog.
B. A.: F. Fellini „Kelias“.
SPALVA
V. R.: Mėlynesnė už mėlyną...
B. A.: Mėlyna.
SVAJONĖS
V. R.: Kad atvėrus langą pamatyčiau mėnulio dydžio Saturną su visais žiedais.
B. A.: Sėdėti savo nuosavame name, viena ranka supti lopšį, kuriame gulėtų dvynukai, ant didelio projektoriaus tuo metu būtų rodomas filmas, kurį pati nufilmavau ir suvaidinau pagrindinį vaidmenį. Be abejo, filmas apdovanotas visais įmanomais prizais. Tuo metu mano vyras virtų man kavą ir klaustų: „Mieloji, ar tu norėsi pyragaičio?“ Į mobilųjį telefoną ir vėl skambintų D. Lynchas su nauju pasiūlymu filmuotis.... Ir kaip visada ne laiku už lango sukauktų mano kosminio erdvėlaivio signalizacija.
MĖGSTAMIAUSIAS PATIEKALAS
V. R.: Kimchi.
B. A.: Sušis.
SVAJONIŲ ATOSTOGOS
V. R.: Kinijoje.
B. A.: Tibete.
MĖGSTAMIAUSIA KNYGA
V. R.: J. Cortázaro „Žaidžiame klases“.
B. A.: J. Nikulino „Beveik rimtai“.
*****************************************************
Naujame "L'Officiel" numeryje skaitykite:
Mini, maksi ir futurizmas: 2011 m. pavasaris
Jo brangenybė kašmyras
Juodoji diktatūra: mitai ir realybė
Primirštieji mados iliustratoriai
25-oji Prancūzijos antikvarų bienalė: neįtikėtinos pasaulio civilizacijos grožio akimirkos
Privati meno erdvė Niujorke
