– Per „Išsipildymo akciją“ išgirdome, kad globosite mergaitę, bet, kiek supratome, tai nebus įprastinė globa – mergaitė turi mylinčius tėvus. Ką reikš šis jūsų statusas?
– Iš tikrųjų aš netapau oficialia mergaitės globėja – man būtų per daug garbės. Tiesiog keli vaikai, kurie buvo išrinkti „Išsipildymo akcijai“, kartu gavo ir globėjus, kurie turėtų su jais bendrauti, stebėti, kaip jiems sekasi. Man buvo pasiūlyta tapti viena iš globėjų, ir aš sutikau. Juk pati auginu dukrą.
– Ką dėl globotinės tikitės nuveikti?
– Mano mergaitė buvo patekusi į autoavariją, smarkiai sužalota, patyrė komą, ir dabar jai reikia reabilitacijos. Tiek, kiek gali skirti valstybė, yra labai mažai. Prikelti ją normaliam gyvenimui reikia kur kas daugiau jėgų ir pastangų – juk po komos ne taip gerai veikia rankytės, kalbos aparatas. Kai nurims švenčių šurmulys, manau, pamatysime, kaip klostysis mūsų santykiai, kiek ir kokios mano pagalbos bei pastangų reikės. Tikiuosi savo pareigą atlikti garbingai ir daryti viską, ko reikės.
– Kartkartėmis vis paburbama, kad iš tų televizijos gerumo akcijų nieko gero, tik reklama, kad jos yra neskaidrios, kad pinigėlius gauna ne tie, kuriems labiausiai reikia, ir t. t. Koks jūsų požiūris į tokias labdaros akcijas?
– Tokių akcijų neskaidrumu tikrai netikiu. Ir manau, kad jei nuo jų bent kam nors tapo lengviau gyventi, tai jau gerai. Žinoma, kiekvienas supranta, kad žymiai daugiau žmonių Lietuvoje reikia pagalbos, tačiau turime daryti tai, ką galime mes ir ko negali mūsų valstybė. Nė vieno iš mūsų keli litai nenuskurdins ir gyvenimo kokybės nepablogins. O juk kažkam padėsime. Be to, dar yra žmonių, kurie šioje srityje dirba nuolatos, sakykim, Edita Mildažytė. Tai, mano nuomone, ir yra svarbiausias dalykas, apie kurį turime galvoti, o visi kiti – antraeiliai.
– Kaip manote, ar esame rūpestingi, pakantūs vaikams?
– Pati žmonių nepakantumo vaikų atžvilgiu nesu patyrusi – auginu gana ramią mergaitę, ir buvo gal tik pora atvejų, kai dėl jos elgesio nežinojau kur dėtis. Tačiau šiaip, keliaudama užsienyje, pastebėjau, kad esame daug griežtesni savo vaikams. Dažnai, stebėdama vaikus užsienyje, ir pati pagalvodavau, kad šitaip savo dukrai tikrai neleisčiau elgtis. Darbe diskriminacijos taip pat nepatyriau – mūsų darbo specifika gera tuo, kad nebūtinai turi sėdėti darbo vietoje nuo aštuntos iki penktos valandos. Tačiau bloga tuo, kad darbas žūtbūt turi būti padarytas, tad tokiems atvejams turėjau pagalbininkę.
– Tačiau darbas, pokalbiai su herojais, neleidžia atitrūkti nuo rūsčios realybės?
– Visas mūsų gyvenimo fonas neleidžia nuo jos atitrūkti. O tos politikos naujienos, kurios dar lieka neaptartos spaudoje, televizijoje ir internete, vakare sugrįžta namo kartu su vyru...