Apdovanojimai įpareigoja. „Auksinis scenos kryžius“ – ypač, sako Kauno dramos teatro aktorė Daiva Stubraitė. Pasak jos, šis apdovanojimas – tai aktoriaus darbo kokybės ženklas. Elos vaidmuo spektaklyje „Nekalti“ buvo ilgai lauktas, savas. Už vaidmenį ir gautą apdovanojimą ji dėkinga ir Fortūnai. Susirgus aktorei Gražinai Balandytei, režisierius patikėjo Elos vaidmenį daug jaunesnei D. Stubraitei.
Aktorė Daiva Stubraitė
– Dauguma žmonių, sutikti gatvėje ir paklausti, kur einantys, atsakys – į darbą. Neteko išgirsti taip sakančio aktoriaus. Kodėl?

– Priežastis labai paprasta. Ši profesija ypatinga. Sakyčiau, net ne profesija. Greičiau gyvenimo būdas. Uždarius teatro duris, aktoriaus darbas nesibaigia. Net tada, kai eini gatve, perki bandeles ar gamini šeimai pietus – galvoji apie vaidmenį, kuri jį toliau. Pradėjęs repetuoti tarsi išardai savo vidinę struktūrą. Ir toks išsiardęs lieki keliems mėnesiams. Kai pradedi vaidinti žiūrovams, situacija keičiasi.

– Tačiau juk gali būti, kad išardžiusi save, kaip sakai, vėliau vargiai gali sunku surinkti atgal. Ne veltui aktoriai kartais vadinami keistais ar „priplaukiusiais“.

– Praėjęs sezonas man buvo nelengvas. Vienu metu repetavau du vaidmenis: moters mono spektaklyje „Rudens stiliaus moteris“ ir Elos „Nekaltuose“. Labai skirtingos herojės. Viena turtinga ir tarsi nežinanti ko nori, išlepinta poniutė – iš pradžių man buvo svetimas personažas ir sunkiai suvokiamas.

– Nesi turtinga ir išlepinta?

– Niekada tokia nebūsiu, nes kurdama šeimą pasirinkau ne pinigus, o žmogų. Ela destruktyvi, negatyvi savo vidumi, nepatenkinta savimi ir kitais, bendraujanti tik su televizoriumi, pikta ant viso pasaulio. Repetuodama šias dvi moteris, gilindamasi į jų dvasinį pasaulį pajutau, kad man ima dvejintis. Kalbėdama su draugais pradėjau jausti, kad beriu tų moterų žodžius, kalbu tarsi jos. Labai keisti pasijutau. Tada supratau, kad man reikia sustoti. Kažkurį darbą atidėti į šoną. Va tada turėjau puikią progą įsitikinti, kad stipriai kuriamas vaidmuo gali daryti įtaką psichikai.

Turi vaidinti viską

– Kaip atsitiko, kad svarbiausią savo gyvenimo vaidmenį, kuris tau pelnė tokį aukštą įvertinimą, gavai būdama jau brandaus amžiaus?

– Aktorinę sėkmę lemia ne vien talentas. Svarbu ir fiziniai duomenys, ir gyvenimo patirtis. Aš esu iš tų keistų aktorių, kurių duomenys nelabai tinka mergaičių ar saldžių panelių – meilužių vaidmenims. Mano fiziniai duomenys įpareigoja įgyti gyvenimo patirtį, o kol jos neturėjau, buvau nesusipratimas. Taigi tik sulaukus to meto, kai atsiranda patirtis, tarsi kokią formą užpildanti mano kūną ir sielą, atsiranda ir vaidmenys.

– Nesuklysiu teigdama, kad režisieriai tave vadina įdomia aktore. Vis dėlto kaip pati save apibūdintum, ar esi charakterinė, lyrinė ar dramatinė aktorė?

– Turiu ir charakterinių, ir dramatinių, ir tragiškų, ir komediškų vaidmenų. Aš save vadinčiau dramatine aktore. Tokio charakterio vaidmenys man geriausiai sekasi. Tačiau kai esi profesionalas, turi vaidinti viską. Galų gale apsilaužai, išlavini, išpleti diapazoną, prapleti savo galimybes, ištampai sielą ir vaidini viską. Būna, perskaitai pjesę ir matai, kad visai nesuprantamas tipažas. Toks, pavyzdžiui, buvo pirmas mano vaidmuo pas Gintarą Varną „Tolimoj šaly“ – Kotryna, drebanti, didelių akių mergaitė epušė. Buvo sunku ją prisijaukinti, bet kai pradedi dirbti ir padarai. Tačiau daugiau nei dvidešimt metų dirbdama teatre supratau, kad ir ką vaidintum, daug lemia tavo išvaizda.

Abejonės kirminas

– Visi menininkai – muzikai, dailininkai, skulptoriai, režisieriai, perteikdami savo idėjas ir emocijas naudojasi tam tikromis priemonėmis. Aktoriaus instrumentas – kūnas. Kaip jį reikia lavinti, kad gerai skambėtų?

– Aktoriaus instrumentas – ne kūnas, o siela. Gali būti ir apkūnus, ir lieknas. Tačiau tada transliuojami kiti kodai, kita informacija, kitas pasaulis. Tada atsiranda vadinamasis amplua. Aktoriai savo instrumentą – save lavina įvairiai. Vieni treniruoja kūną, kiti sielą. Aš priklausau prie pastarųjų. Svarbiausia išminkyti, ištampyti, ištreniruoti sielą taip, kad prireikus būtum pasirengęs, galėtum pasinaudoti vienu ar kitu atrastu išeities tašku. Iki tol reikia per save pervaryti daugybę įvairių situacijų. Dar labai svarbu, ko aktorius siekia. Juk vieniems reikia pinigų, kitiems garbės, tretiems tobulinti save kaip atlikėją profesionalą.

– Ar niekada nekilo abejonė dėl pasirinktos profesijos?

– Buvo. Kartą sėdžiu užkulisiuose, laukiu išėjimo į sceną ir staiga į galvą lenda keistos mintys, esą ką gi čia darau, kam viso šito reikia? Kokia keista profesija, galvoju. „Einu į sceną, kuriu iliuziją, kad ją pamatytų čia susirinkę žmonės ir pajustų ten, žiūrovų salėje. Ir kam gi jiems šito reikia“, – toliau kirba abejonės kirminas. Anksčiau tokių minčių nekildavo.

– Viename interviu sakei, jei nebūtum gavusi „Auksinio scenos kryžiaus“ už Elos vaidmenį, būtum maniusi, kad teisybės nėra. Iš kur toks pasitikėjimas savimi?

– Visada žinai ir jauti, ar vertą vaidmenį sukūrei. Tačiau yra kitas dalykas. Visada bus kolegų, tą patį sezoną sukūrusių puikių vaidmenų, tačiau negavusių apdovanojimo. Tai loterija. Kažkas gavo, o tu žinai, kad kitas tikrai dirbo geriau. Tai Fortūnos dalykai. Kita vertus, jei aktorius tikisi gauti šį ar kitą įvertinimą, turi praeiti, aišku, keleri metai. Turi atlikti ne vieną puikų vaidmenį, kol už vieną būsi apdovanotas. Tačiau tai nereiškia, kad prieš metus ar dvejus, kai buvai nominuotas, bet negavai apdovanojimo, vaidinai blogiau.

Atpažintas vaidmuo

– Aktoriai sako: mano vaidmuo. Ką tai reiškia? Kaip atpažinai, kad Ela tarsi specialiai parašyta tau?

– Gavęs pjesę ir perskaitęs pajunti tą „mano vaidmenį“, žinai nuo ko pradėsi jį kurti, į kurią pusę eisi. „Nekaltų“ Ela – sudėtingas vaidmuo. Tačiau esu turėjusi daug paprastesnių vaidmenų, kuriuos daug sunkiau sekėsi repetuoti. Ela man suprantama iš vidaus, atitinka mane išoriškai. Tas vaidmuo sunkus kitais aspektais. Herojė destruktyvi, vadinasi, ir tu turi parinkti tam tikrą dvasinę būseną. Tai sunku. Tačiau Ela man suprantama. Ji viena iš mano dalių. Ir dar, kai vaidmuo yra tavo, režisierius neturi ką pasakyti, jam beveik nereikia dirbti su aktoriumi, gali apsieiti be jo patarimų. „Mano vaidmuo“ tarsi jau surežisuotas tavo viduje. Turėjau ne vieną tokį vaidmenį.

– Minėjai, kad „Nekalti“ dekadentiškas spektaklis, teigiantis, esą pasaulis kupinas neteisybės ir beprasmybės. Ko ieškai kitose meno formose? Koks pasaulis yra tavo akimis?

– Prieš keletą metų, atvykusi į Šveicariją, atradau operą. Nežinau, kaip atsitiko, kad anksčiau šis muzikos žanras man buvo nežinomas. Kalnai ir skambančios Luciano Pavarotti arijos padarė neišdildomą įspūdį. Tada pradėjau lankytis Pažaislio vienuolyno festivaliuose. Opera man tapo nuostabiausia sielos atgaiva. Man patinka harmoningas pasaulis, gerumas, atjauta, grožis. Visa, kas mūsų gyvenimą daro šviesesnį.

– Ar nemanai, kad sensti? Jaunystėje juk žavėjaisi rokenrolo meistrais.

– Žinoma, senstu. Kaipgi kitaip. Dabar man labai įdomu stebėti vaikus ir senukus. Vaikai tokie tyri, jiems būdingas Dievo duotas pirmapradiškumas, mane žavi senukų ramybė. Iš jų spinduliuoja gyvenimo patirtis ir išmintis. Jie nebeskuba.

– O kokią save matai senatvėje? Būsi anūkų apsupta močiutė?

– Nematau ir nenoriu matyti.

– Tačiau dabar labai populiaru save tarsi užprogramuoti. Esą taip ir atsitiks.

– Nesąmonė. Nereikia kurti iliuzijų. Reikia išmokti gyventi čia ir dabar. Ką gali užprogramuoti? Gyvenimas apverčia viską aukštyn kojomis.

Geležinė logika

– Na, bet jaunystėje buvai ko nors prisisvajojusi?

– O! Jaunystė! Didžiausias galvosūkis man buvo atpažinti būsimą vyrą. Kaip? Pagaudavau save, žiūrinčią į vyrus ir bandančią atspėti, o kuris gi tas mano tikrasis? Tada puoliau bandyti. Visos draugystės baigdavosi išvada – ne tas, ne tas ir vėl ne tas. Vis klydau. Kai praradau tikėjimą, ar išvis jis kur nors yra, ar jį sutiksiu, nustojau ieškoti. Ir kai galutinai apsisprendžiau likti viena, be savo Žmogaus, tada atsirado Jis. Savo vyrą pažinau iš kvapo. Mes abu pajutome, kad radom vienas kitą. Vieną dieną jis pravėrė mano duris ir tarė – aš atvažiavau pas tave. Buvom tokie artimi savo vidumi, kad kartais būdavo net nejauku. Vėliau sužinojau, kad esame gimę vos ne tuo pačiu laiku, tuose pačiuose Klaipėdos gimdymo namuose. Ir gyveno jis, pasirodo, ilgą laiką tik per kelis namus nuo manęs.

– Su Sergejumi, kuris taip pat teatro žmogus, scenografas, esate kartu jau dvidešimt metų. Auginate dvi dukras Bertą ir Paulę. Koks tas buvimo kartu receptas? Nejaugi Jūsų šeima niekada nepatyrė krizių, nebuvo noro skirtis?

– Problemų buvo tik gyvenant kartu su tėvais. Tiesiog skyrėsi jų ir mūsų gyvenimo būdas. Manau, kad nepatvarios tos poros, kurias sieja tik aistra. Ji greitai išblėsta. Ir kas tada lieka? Seržas yra ta mano antroji pusė, kurios kiti žmonės ieško visą gyvenimą.

– Kuo ilgiau gyvename, tuo daugiau, rodos, turėtume suprasti, būti išmintingi ir niekuo nebesistebėti. Kas vis dar stebina tave?

– Aš vis dar stebiuosi geležine logika, kuria vadovaujamasi siekiant kažkokio vieno, kiekvienam parinkto tikslo. Jaučiu, kad mano gyvenimas yra valdomas. Kažkas veda mane per išbandymus, kad patirčiau kažką, suvokčiau, kad elgiuosi ar gyvenu ne taip, darau klaidas, kurias reikia taisyti. Nėra atsitiktinumų žmogaus gyvenime. Jei nedarai išvadų ir nepasitaisai, aplinkybės pradeda kartotis, kol neišspręsi tau skirto galvosūkio. Jaučiu dėsnius, kurių negaliu įvardyti, bet kad jie yra, tikrai matau ir man tai yra didžiausias stebuklas. Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi tam tikrą prasmę, kurios jis negali suvokti. Ir nereikia stengtis to daryti.

– Tiki Fatumu ar Dievu?

– Tikiu logika. Nieko nėra chaotiško ir atsitiktinio. Tikiu, kad kažkas rašo mūsų gyvenimo scenarijų.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po Trumpo pasisakymų „Fox“ televizijai – nauji priekaištai: tai „dovana Putinui“ (97)

Praėjus porai dienų po kritikos audrą sukėlusio savo susitikimo su Rusijos lyderiu Vladimiru...

Ši ūkininkė įspūdį paliktų bet kam: atgaivinta senelių sodyba žavisi ir lietuviai, ir užsieniečiai pasidalino daržininkystės patarimais (12)

Lazdijų rajone, Babrauninkų kaime, įsikūręs ūkis – kiek neįprastas – gamtinės...

Svajojantys apie būstą turėtų suklusti: dalis butų jau pinga (56)

Skirtingų NT agentūrų skaičiavimais, pastarąjį pusmetį 0,2–0,3 proc. smuktelėjo naujos...

Policija ieško be žinios dingusios skandalingosios buvusios „pupytės“ Sandros Grafininos (72)

Šiaulių apskrities policijos Šiaulių miesto ir rajono komisariato pareigūnai ieško be žinios...

Ypatingas pasiūlymas: pačiame Vilniaus centre išnuomojamas mokyklos pastatas pradinė nuomos kaina – simbolinė (3)

Didžiosios sinagogos komplekso teritorijoje, sostinės kultūros paveldo apsuptyje stovinčiam beveik...

Pasieniečiai prajuokino: kiek bėglių matote šiame vaizdo įraše?

Savo feisbuko paskyroje Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) darbuotojai pasidalino linksmu...

Generolo Vėtros anūkė metė baisius kaltinimus seneliui ir Lietuvai: kas slepia tiesą? (1520)

Prieštaringai vertinamo Jono Noreikos-Generolo Vėtros vardas vėl kursto aistras. Apie šį buvusį...

Šiuolaikiniai sukčiai keliautojus apgaudinėja pasitelkę naujus apgavysčių scenarijus (1)

Nors vasara daugeliui asocijuojasi su atostogomis, tačiau kišenvagiams šis metų laikas – pats...

„Žalgiriui“ nubyrės solidi suma: „Rockets“ užsibrėžė išpirkti Vokietijos talento kontraktą (29)

NBA čempionate kitą sezoną greičiausiai rungtyniaus Lietuvos krepšinio gerbėjams dar vienas...

Statybų nestabdo, keičia patį būstą: planai kasmet vis įspūdingesni (1)

Naujo būsto pasiūla šalies sostinėje ir jos apylinkėse pasiekė naujas aukštumas. Jeigu...