aA
Ore tvyrantis šurmulys, paskutinių šių metų darbų griūtis, „paskutinės minutės“ dovanų paieškos... Būtent tokia neretai mums būna metų pabaiga. Praėjus taip lauktoms Kalėdoms, vėl pasineriame į kasdienybės rutiną, dažnai nė neišgirdę tikrosios jų siųstos žinios. Tačiau Mindaugui Sabučiui ir jo žmonai Vilmai senųjų metų pabaiga ir naujųjų pradžia vis dar nušviesta Kalėdų stebuklo šviesos.
Angelas
© Shutterstock nuotr.

Dievo meilės priminimas

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupui ir jo žmonai tai nėra tik dar viena kalendorinė šventė, po kurios gali gyventi kaip gyvenęs. Anot Vilmos Sabutienės, dienoms ilgėjant žmogaus egoizmo turi mažėti, o jo vietą privalo užimti besiplečianti meilės šviesa.

Žmogaus širdis vis tokia pati

Kokia gi, Mindaugai, yra toji tik­roji šv. Kalėdų žinia, kurią vertėtų prisiminti ir jas atšventus?

Mindaugas Sabutis. Tai žinia, kad į pasaulį, kuris kartais atrodo tamsus, beviltiškas, vėl ateina Dievas ir jo šviesa. Tai žinia, kad Dievas mus myli. Kad pasaulis ir mes visi nesame atsitiktinės evoliucijos produktas, nekeliaujame iš niekur į niekur, nesame palikti likimo valiai. Esame Dievo kūriniai, o šis apsigyveno tarp mūsų, vadinasi, mūsų gyvenimas turi prasmę. Prieš porą tūkstančių metų atėjęs į Betliejų, į mūsų naktį, Dievas grįžta pas mus kasmet.

Esame smarkiai sumaterialėję. Kažin ar ši žinia šiandien pasiekia žmonių širdis?

Mindaugas Sabutis. Vienų pasiekia, kitų – ne. Sunku apibendrinti, koks yra šių dienų žmogus, problema tampa ir jo vertybių kaita, gyvenimo diktuojamas tempas. Atrodo, kad iš tų švenčių, be sotaus stalo ir dovanų, daugiau nėra jokios naudos. Regis, ta Kalėdų žinia nebereikalinga, žmonės lieka jai kurti. Kasdien girdime, matome, skaitome, kiek avarijų įvyko, kiek žmonių mirė ar nusikalto, bet dvasiškai svarbios informacijos negauname.

Neminima, kiek žmonių į gera pakeitė savo gyvenimą. Lieka nepastebėti ir tylūs, tačiau dideli darbai: įkurtos, globojamos prieglaudos, senelių namai, sriubos valgyklos. Kita vertus, tiems, kurie suvokia tikrąją švenčių prasmę, nereikia reklamuojamų, blizgių, supakuotų Kalėdų. Jie atšventė jas širdyse.

Vilma, Jūs dešimt metų dirbote liuteronų sekmadieninėje mokykloje, artimai bendravote su vaikais. Koks yra šiandienos mažo žmogaus santykis su tikėjimu?

Vilma Sabutienė. Žmogaus širdis išlieka tokia pat per amžius, ji nesikeičia vystantis civilizacijoms. Į sek­madieninę mokyklą susirenka vaikai iš tikinčiųjų šeimų. Tai yra savanoriška, neprivaloma mokykla, čia nebūtina lankytis kiekvieną sekmadienį. Jei tėvai lanko bažnyčią, yra tikintys, tai ir vaikų širdys galbūt atviresnės. Sek­madieninėje mokykloje vaikų nemažėja, nuo įsikūrimo mūsų parapija nuolat auga, prie jos prisijungia vis naujos šeimos, ateina naujų vaikų. Manau, Dievo ir vaikų ryšys išliko ir tebėra stiprus.

Mažuma gali būti ir privalumas

Lietuvoje liuteronybė – mažumos religija. Jūsų bendruomenė, Mindaugai, jungia apie 20 000 tikinčiųjų. Priklausyti religinei mažumai – tai privalumas ar trūkumas?

Mindaugas Sabutis. Trūkumas yra nebent tai, kad kartais nusibosta aiškinti, kas toks esi. Žmonėms kyla įvairių klausimų, pavyzdžiui, kodėl liuteronų kunigams leidžiama tuoktis. Mums, užaugusiems šioje bend­ruomenėje, tai atrodo natūralu: tiesiog mūsų tikėjimas to nedraudžia. Dažniausiai mažumai priklausyti yra gerai: tai skatina geriau suprasti save patį ir kitus, suvokti savo tapatybę, siekti pažinti istoriją, žinoti, iš kur visa atsirado, kaip prasidėjo. Galbūt mums kyla daugiau klausimų negu didelės religinės bendruomenės nariams, kuriems viskas atrodo aišku: esi kaip ir visi, priklausai daugumai, o tai teikia saugumo jausmą.

Apie liuteronybę žinome nebent tiek, kad čia neprivalomas išpažinties sakramentas, ne toks stiprus yra Mergelės Marijos kultas. Kuo gi dar ypatingas jūsų tikėjimas?

Vilma Sabutienė. Tai – labai bend­ruomeniška religija. Mūsų šalyje bendruomeniškumas apskritai yra nusilpęs, tačiau mes, liuteronai, ypač stengiamės jį išlaikyti. Būna, pamatai gatvėje žmogų, nežinai jo vardo, bet iš veido atpažįsti, kad tai – liuteronų bendruomenės narys. Mūsų bažnyčioje labai svarbus yra giedojimas. Tai – visos bendruomenės reikalas. Per pamaldas giedame visi kartu, išpažįstame visi drauge savo nuodėmes. Išpažinties sakramentas neprivalomas, tačiau ir liuteronas, jei pageidauja, gali atlikti asmeninę išpažintį kunigui. Pamokslai visada būna skirti žmogui, sakomi per žmogų, kad kiek­vienas esantis bažnyčioje pajustų, jog išsakyti žodžiai skirti būtent jam.

Visose religijose šeima pabrėžiama kaip svarbi institucija, kaip pamatinė vertybė. Liuteronybė – ne išimtis?

Mindaugas Sabutis. Šeima šiandien išgyvena sudėtingą laikotarpį. Matome, kiek daug yra skyrybų, vis girdime nelaimingų, nedarnių šeimų istorijas. Didelę įtaką tam daro ir šiuolaikiškas, inovatyvus gyvenimas: žmonės tapo itin mobilūs, daug keliauja. O kiek yra šeimų, išsibarsčiusių po svečias šalis, kurių nariai negali dažniau matytis, bendrauja tik naudodamiesi technologijomis! Tai, be abejonės, turi įtakos šeimos tvirtumui. Man, liuteronui, šeima – iš vyro ir moters santuokos kylanti sąjunga, tampanti vienu kūnu. Šeima yra svarbiausias žmogaus pašaukimas, šeimos institucija – viena iš pamatinių vertybių. Juk ir bažnyčia prasideda šeimoje, čia gimsta tikėjimas.

Vilma Sabutienė. Mums, liuteronams, šeima ypač svarbi. Tai – tarsi mažoji bažnyčia: tikėjimo pirmiausia mokoma šeimoje. Anksčiau tėvas, šeimos galva, vaikus sekmadieniais mokydavo iš šventųjų knygų, kartu giedodavo giesmes. Posakis „Vaikai, prie knygų!“ pirmiausia ir reiškė, kad šiandien – sekmadienis, visiems kartu dera eiti skaityti pamokslo. Tėvo vaid­muo šeimoje išliko labai svarbus.

Ne toks sentimentalus moters paveikslas

Gal moters vaidmuo liuteronų šeimoje nėra toks svarbus?

Vilma Sabutienė. Nors vyras čia – pagrindinis tikėjimo „prievaizdas“, žmonos vaidmuo – taip pat labai svarbus. Dar nuo Liuterio laikų pabrėžiamas motinos išsilavinimas tikėjimo reikaluose, juk būtent ji yra pirmoji vaikų mokytoja. Daug dėmesio skiriama mergaičių lavinimui. Liuteronams svarbiausias yra Kristus, o katalikams – Mergelė Marija. Pastarieji nuo senovės ir sieja su ja doros – švelnios, nuolankios, atlaidžios – moters prototipą.

Liuteronės, palyginti su katalikėmis, gali atrodyti griežtesnės, konkretesnės, esu tai girdėjusi ir iš savo pažįstamų. Liuteronės auklėjamos ne tik šeimai, jos skatinamos atrasti save ir veikloje, darbe. Liuteronai į moterį, motiną žvelgia ne taip sentimentaliai.

Užsiminėte, Mindaugai, kad aplinkiniai neretai stebisi, jog jūs, šventikas, turite šeimą. Romos katalikams tai sunkiai suprantama, taigi sunku ir įsivaizduoti, koks yra liuteronų vyskupo šeimyninis gyvenimas...

Mindaugas Sabutis. Mūsų šeimos vertybės ir principai – tokie patys, kaip ir krikščioniškų šeimų. Žinoma, visi esame žmonės, kiekvienas su savo charakteriu, tad ir tų žmogiškų nesusipratimų pasitaiko. Didžiausias skirtumas yra, matyt, dienotvarkė, mūsų darbo specifika. Pavyzdžiui, draugai savaitgalį kviečia susitikti, jiems – šventadienis, o mums sekmadienis – svarbiausia darbo diena. Be to, negaliu tvirtinti, kad bažnyčioje dirbsiu nuo aštuonių iki penkių. Juk bendruomenės narys gali bet kada paskambinti, gali naktį netikėtai užgesti... Labai sunku planuoti laiką. Todėl liuteronų šventikų žmonos turi būti labai nuolankios ir kantrios. Joms tenka didelis kryžius. Manau, pusę kunigystės naštos neša būtent žmona.

Vilma Sabutienė. Nė vienos šventės nesame praleidę kartu su gimine: visiems – poilsio, o mūsų šeimai – darbo dienos, nes tarnystė ir yra darbas bendrąja prasme. Šitaip gyvendama net nustembi, kad tos kantrybės turi daug daugiau, negu manei turinti... Kai susituokėme, Mindaugas jau buvo liuteronų pastorius. Studijų metais triūsėme abu kartu. Tiesiog nepatyriau kitokio gyvenimo, sunku būtų ir palyginti, kuo kunigo žmonos kasdienybė skiriasi nuo kitos moters šeimyninio gyvenimo kasdienybės. Gyvendami santuokoje, po vienu stogu, žmonės tampa savaime priklausomi vienas nuo kito. Paralelių vis dėlto randu, pasidairiusi į kitas profesijas. Pavyzdžiui, medikų žmonos taip pat pripratusios prie netikėtumų pilnos dienotvarkės: vyrą gydytoją gali iškviesti pas ligonį ir naktį, ir savaitgalį.

Kaip buvo sutiktos Kalėdos Sabučių namuose?

Mindaugas Sabutis. Atsakysiu nuoširdžiai: jau daugelį metų ir per Kūčias, ir per šv. Kalėdas pirmiausia einame į bažnyčią. Būtent bažnyčia, Kristaus gimimas ir yra svarbiausi šios šventės akcentai. Nuo katalikų skiriamės ir tuo, kad neturime papročio valgyti kūčias. Taip, po vakarinių pamaldų sėdame prie stalo vakarieniauti, tačiau tai nėra toks svarbus ritualas kaip Romos katalikams. Neturime ir Kūčioms būdingo pasninko, o patiekalus ant stalo suskaičiuojame dažniausiai sekdami katalikų tradicija ar dėl smagumo.

Vilma Sabutienė. Kalėdos be bažnyčios pas mus neįsivaizduojamos. Augau tradicinėje liuteronų šeimoje, kurioje niekada nebuvo tvirtinama, kad Kalėdos – šeimos šventė. Mums tai yra bažnyčios šventė, nors šventykloje susirenkame, žinoma, šeimomis.

Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?

Mindaugas Sabutis. Linkiu nebijoti pasitikėti Dievu, jo meile. Linkiu suvokti, kad Dievas myli mus visus, myli konkretų žmogų. Svarbu žinoti, kad Dievas ir jo meilė niekur nuo mūsų neatsitraukia ir po Kalėdų. Nesvarbu, kaip būname nuo jo nutolę, jo širdis nuo mūsų neatitolsta. Taigi linkiu pasikliauti Dievo meile ir gailestingumu, pakelti akis į dangų ir padėkoti už tai, ką turime.

Vilma Sabutienė. Linkiu neįstrigti tamsos baimėje. Taip, dienos vis dar trumpos ir tamsios, žiema nepasibaigusi, tačiau visa tai ir mūsų gyvenimus valdo ne paslaptinga gamta, o Kūrėjas, sutvėręs ir šviesą, ir tamsą. Linkiu, kad dienoms ilgėjant mažėtume ir mes, o Kristus mumyse augtų. Nebijokime priimti Dievo asmeniškai, įsileisti į savo gyvenimus ir širdis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Didžiųjų miestų merams palikus Liberalų sąjūdį Gentvilas žada keisti partijos pavadinimą ir lyderį (216)

Vilniaus, Klaipėdos ir ne tik šių miestų merai liberalai į rinkimus eis be partijos paramos. Kad...

Mama gavo rekomendaciją per streiką vaiko nevesti į darželį: klausimas, ar dar nereikės ir susimokėti (152)

Pirmadienį Lietuvoje prasidėjo neterminuotas švietimo darbuotojų streikas. Prie jo kasdien...

Orai: plikledis primins apie artėjančią žiemą (1)

Artėjantis savaitgalis bus žiemiškai vėsus, tačiau termometro stulpelis į minuso pusę persiris...

Nepažinta pagrindinės Vilniaus gatvės pusė: Florencijos renesanso rūmai ir kiti didingi pastatai, išdygę vietoj kopūstų lysvių (25)

Pasivaikščiojimo po Gedimino prospektą metu praeiname pro Lietuvos banko, Lietuvos pašto, prekybos...

Slaugytojas tarsi iš siaubo filmo įtariamas sąmoningai numarinęs virtinę pacientų kai nebeturėjo, ko vogti, ieškojo naujų aukų (21)

Ne vienerius metus slaugos namuose Vokietijoje dirbęs lenkų tautybės slaugytojas pražudė...

Į Kauną grįžęs Pangosas atskleidė, ko išmoko iš Šaro ir perspėjo savo naujuosius komandos draugus (14)

Buvęs Kauno „Žalgirio“ vedlys Kevinas Pangosas ketvirtadienio vakarą su „Barcelona“ ekipa...

Tritaškėmis bombomis varžovų kovingumą užgesinę „dizaineriai“ išplėšė pergalę Stambule „Budočnost“ rekordas (10)

Milano „AX Armani Olimpia“ (5-2) su dviem lietuviais ketvirtadienį įveikė vieną iš Eurolygos...

Baisias ligas ir įvairias vėžio formas sukelia tik vienas įprotis (102)

Lietuvoje rūko apie 30 proc. vyrų, tai yra labai daug palyginus su Skandinavijos šalimis arba JAV,...

Trileris Zagrebe baigėsi kroatų triumfu – ispanus įveikė per teisėjo pridėtą laiką (1)

UEFA Tautų lygos pagrindinis mačas ketvirtadienį vyko Zagrebe, kur pasaulio vicečempionai...

Stiliaus tragedija: į karališkosios šeimos puotą atvyko su permatoma suknele ir be liemenėlės (40)

Praėjusią naktį vykusios princo Charleso 70-ojo gimtadienio iškilmės neabejotinai tapo vienu...