aA
Ilgai svarsčiau, ar rašyti šiam konkursui, ar ne. Pirmą kartą perskaičiusi konkurso sąlygas, pagalvojau, kad mano gyvenime nieko ypatingo nenutiko.
© Shutterstock nuotr.

Vėliau skaitydavau istorijas, kurios visos buvo tokios skirtingos ir kiekviena savaip įdomi ir patraukli, verčianti susimąstyti. Labai dėkoju visiems, kurie pasidalino savo patirtimi ir mintimis.

Galų gale, nusprendžiau ir aš pasidalinti savąja istorija. Iš karto noriu akcentuoti, kad mano istorija tikrai bus kitokia nei daugelis, daugelis kalba apie meilę, įsimylėjimą, žavesį – tai yra pagrindinis gyvenimo variklis.

Aš mėginsiu atkreipti dėmesį į kitas gyvenimo vertybes. Galbūt savo istoriją galėčiau pavadinti minčių, išgyvenimų, ilgų svarstymų, savęs klausinėjimo, kaltinimo ir vidinių išgyvenimų eiga, įvykiai, kurie turėjo tam įtakos, ir mano galutinis sprendimas.

Norėčiau pradėti nuo to, kad gyvenime susiduriame su įvairiais žmonėmis, kurie gali tave įskaudinti, kurie gali tave nustebinti, kurie tave myli ir kurie tavęs nekenčia. Visokių žmonių yra, visokių reikia. Ir prie to reikia prisitaikyti. Tačiau vis dažniau susiduriame su patyčių problema mokyklose, po to sekančiomis depresijomis ir netgi savižudybėmis.

Anksčiau aš laikiausi nuomonės, kad visi žmonės geri, pastaraisiais metais pakeičiau nuomonę priešingai – visi žmonės baisūs, visi žiūri savęs, džiaugiasi tavo nelaimėmis, retai, kuris išties pagalbos ranką nelaimėje. Man visada kirbėjo klausimai: kodėl visa tai vyksta? Kaip galima to išvengti ? Kaip galima tą sustabdyti ? Ar tai yra natūrali eiga ? O gal išlieka tik stipriausi ? Bet juk visi žmonės lygūs, kodėl turi kiti kentėti?

Mano vaikystė buvo tiesiog tobula – augau harmoningoje šeimoje, priežiūroje, gyvenau pasakų pasaulyje, tikėjau Kalėdų seneliu, mylėjau gyvūnus, turėjau šunį. Už tai esu be galo dėkinga savo tėvams ir juos be galo gerbiu ir myliu. Ir dabar, kai esu suaugusi, mąstau, kaip mane taip išaugino? Kaip išmokė mylėti kitus, neįžeisti, užjausti sergančius, padėti bėdoje, pamaitinti alkstančius, mylėti gyvūnus?

Pamenu, kaip dar vaikystėje planavau, kad užaugusi įsteigsiu benamių prieglaudą. Tenka pripažinti, dar neįkūriau, tačiau matydama Vilniaus miesto centre alkstančius žmones, negailiu jiems duoti pinigų ar maisto, paklausti, ar jie turi kur prisiglausti, nunešu ir šiltų drabužių. Nes man jų gaila, o jie yra žmonės, jie lygiai tokie pat kaip bet kuris iš mūsų. Niekad nežinai, kada pats gali atsidurti jo vietoje.

Čia yra viena iš opių temų, kita – gyvūnai, kaip dabar tenka girdėti naujienas iš gyvūnų globos prieglaudos, kiek daug išmestų ir alkstančių gyvūnų, kurie mylėjo savo šeimininkus, ištikimai juos saugojo... o jų likimas panašus į Biliūno „Brisiaus galas“. Nežinau kodėl, bet gyvūnų tema mane ypač pažeidžia, jei kas nors skriaudžia gyvūnus, manyje kyla gailestis jiems, pyktis dėl tokio žiaurumo.

Pamenu, kartą internetiniame tinklalapyje, radau savo pažįstamo Velykinį sveikinimą – atviruką, kuriame buvo pavaizduotas zuikis, kuris partrenktas automobilio guli ant kelio, o šalia spalvoti vištų kiaušiniai... Negalėjau sulaikyti ašarų... Tiesiog ta Velykinė nuotaika, tokia pakili, tokia dvasinga, buvo dar kartą sutrypta žmonių abejingumo, kažkokios pajuokos...

Galbūt aš taip jautriai reaguoju todėl, kad vaikystėje gyvūnus buvau savo vaizduotėje nupiešusi kaip stebuklingus gyvūnus, padedančius žmonėms, taikius. Aš jiems nešdavau žiemą į mišką obuolių, kad jie nebadautų, eidama ieškodavau zuikio pėdučių, gal kur nors jį pamatysiu ? Ir vėlgi manyje kyla klausimai: iš kur toks žmonių žiaurumas?

Čia paminėjau, pakankamai globalias temas, bet , žinau, kad ne kiekvienas apie tai susimąsto, ne kiekvienas atkreipia dėmesį, ne kiekvienam tai rūpi. Tačiau čia dar ne esminė mano istorijos tema, šiais pavyzdžiais tiesiog noriu parodyti, kokios priežastys išprovokavo mane mąstyti ir save keisti.

Taigi, vaikystė buvo gera, mokykloje irgi puikiai sekėsi. Gal paminėčiau, kad mano mokykliniu laikotarpiu, irgi buvo patyčių, tačiau ne konkrečiai man, tačiau teko matyti... Paauglystėje, gerų draugų, kuriais galėčiau pasitikėti, nesutikau, galbūt nemokėjau prisitaikyti, prie patrakusių klasiokių, kuriems daugumai galvoje buvo tikrai ne mokslai.

Galima būtų pavadinti, kad buvau kažkiek ir outsider‘ė nes daugiau buvau susikoncentravusi į mokslus, knygas, šokius, fortepijono pamokas. Taigi, pamenu, buvau nusivylusi mokykloje esančiais „ draugais“. Dėjau viltis į kitą mokyklą – ji geresnė, tai buvo gimnazija, ten radau tokių pat rimtuolių kaip ir aš. Po to įstojau į prestižinę specialybę Vilniaus universitete. Čia irgi tikėjausi, kad dauguma bus kultūringi, mandagūs žmonės. Deja, ir čia teko nusivilti.

Bet tai nėra kažkas konkretaus. Atrodo, pradedi pasitikėti žmogumi, draugais ar draugėmis, ir jie tau iškrečia kokią nors šunybę. Kadangi šiuo metu didėja konkurencija tarp studentų – tai auga vieni kitiems priešiškumas. Ir tie, kuriuos laikiau kažkuo geresniais irgi pasirodė esantys tokie pat savanaudžiai... Iš tiesų, noriu akcentuoti, kad netgi ir kultūringoje aplinkoje vyksta visokios apkalbos, „aukštesnio lygio“ ( neakivaizdi) pašaipa, ironija, sarkazmas, kandūs pasakymai ar įžeidimai.

Ką aš visais šiais pavyzdžiais noriu įrodyti? Noriu pasakyti, kad supratau vieną dalyką – kad niekur nebus tokios idilės, kurios ieškojau. Gal tai ir gerai, išmoksti atsilaikyti, išmoksti kovoti už save, išmoksti laikytis savo nuomonės. Bet ar iš tiesų visada dauguma laikosi savo nuomonės ? O gal tik saldžiai kiekvienam kalba tai, ką jis nori išgirsti ? Kaip atrasti tą balansą?

Vieną dieną, po kažkokio įvykio, dabar nepamenu, kas konkrečiai tai buvo, bet galiu įvardinti, kad tai buvo „lipimas per galvą“ ir mano gerumo ir nenorėjimo įžeisti kitus pasinaudojimas. Kaip jau esu minėjusi, visada stengiuosi padėti žmonėms, nesipykti, ginčus spręsti taikiai. Tačiau mano kantrybės taurė tądien persipildė ir vakare atsisėdusi nusprendžiau – gana būti gerai, dabar ir aš elgsiuosi taip – išnaudosiu kitus pirmai pasitaikiusiai progai, dar pasijuoksiu kartu su kitais ir pirmoje vietoje galvosiu tik apie save (tai yra visiškai priešingai negu mano vertybinė sistema buvo susiformavusi).

Savaitę mėginau taip gyventi, gal ir nieko, tačiau tai nebuvau aš, nors sau meluodavau, kad gal ir gerai, kad užlindau kam nors pirma ar pan. Bet vis vien jausdavau, kad sąžinės balsas mane graužia. Tačiau esu principinga ir laikiausi nustatyto rėžimo – su kai kuriais iš vis nebekalbėjau, su kai kuriais tik oficialiai ir daugiausia žiūrėjau savo interesų.

Bet tai ilgai netruko, vėlgi vieną vėlų vakarą, kažko ieškodama stalčiuose ir vartydama senus popierius radau senus laiškus... Tai buvo mano vaikystės laiškai vėžiu sergančiai mergaitei, greičiausiai buvome bendraamžės. Mano tėtis buvo onkologas ir kažkaip buvau sugalvojusi sergantiems vaikams nusiųsti atvirutes ar laiškus. Kai pamačiau savo draugės laiškus, kuriuos ji rašė sunkiai, ištiesusi ranką, nes į veną buvo įstatytas kateteris ( šią detalę man pasakojo tėtis) ir jis taip pat pasakojo, kiek daug džiaugsmo aš suteikiau tai mergaitei, kaip ji laukdavo laiškų, kaip ji šypsodavosi juos gavusi ir su nekantrumu uos atplėšdavo... kai aš juos dar kartą perskaičiau.. negalėjau sulaikyti ašarų... tai buvo tarsi ženklas iš aukščiau, angelo bakstelėjimas per petį.

Ašaros buvo dėl daug ko: pasijaučiau tokia pasipūtėlė, tokia žemai puolusi su savo naujai nustatytomis „gyvenimo normomis“ ir supratau, kad vaikystėje buvau daug nuoširdesnė, daug supratingesnė. O dabar aš net nežinau, ar ta mergaitė pasveiko,ar ne... tą vakarą aš atsiprašiau visų pirma savęs ir visų, kuriuos galbūt norėdama ir nenorėdama įžeidžiau ar kitaip įskaudinau, ir vėl tapau savimi.

Istorijos niekam nepasakojau, nes iš tiesų net neturiu kam. Tai yra labai asmeniška ir ilga istorija ir labai nemėgstu, kai mane kas nors mato verkiančią, tad visada stengiuosi rasti kampą, kur būsiu nematoma ir negirdima. Ką aš norėjau pasakyti savo istorija ? Esmių esmė – išlikti savimi. Tai, kas įdiegta vaikystėje – niekada nedings. Negalima eiti prieš save, tačiau nenoriu vien moralizuoti, kad reikia būti geram.

Ne, negalima visada būti geram, reikia nebijoti išsakyti tai, ką galvoji, nebijoti kitų nuomonės. Reikia mokėti apginti savo save, nesileisti vadovaujamiems kitų. Ir dar vienas esminis dalykas – neprarasti elementaraus žmogiškumo, užuojautos. Juk kartais vienas žodis, vienas prisilietimas, gali kitą prikelti iš liūdesio, širdgėlos, depresijos, juk tam ir esame visi kartu, kad vienas kitam padėtume, o ne skaudintume.

Kitas klausimas, kurį buvau iškėlusi pradžioje – kaip mano tėvai išaugino tokią, kokia esu? Mano galvoje susiformavo ir šis atsakymas į klausimą: esmė auginant vaikus, yra laikas kartu praleistas su vaikais, bendravimas, visų minėtų vertybių įrodymas praktiškai.

Tačiau šiais laikais, kai žmonės yra pakankamai pasiturintys, dažnai leidžia vaikams viską, ko jie nori. Nenoriu sakyti, kad reikia imtis kraštutinumų, tačiau nebūtina nupirkti visus žaislus, kurie jie nori. Mažiau materializmo, daugiau žmogiškumo. Gyvenime ne visada bus tėvai, pildantys kiekvieną jų norą ir ne visada bus tokių situacijų, kai pasiseks. Antra vertus, nesėkmės kaip tik skatina tobulėjimą.

Tad artėjančių Kalėdų proga, noriu visiems skaitytojams palinkėti atrasti savo vertybes, harmoniją gyvenime, išlikti savimi ir kad stebuklas aplankytų kiekvieną!

R.

***************

Šis rašinys yra konkurso „Didžiausia mano gyvenimo paslaptis“ dalis. Kviečiame dalyvauti! 5 geriausių istorijų laukia J. K. Rowling nauja knyga „Netikėta vakansija“ su pačios autorės autografu, kurią išleido leidykla „Alma littera“.

***************

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sirijoje žuvusio „Vagner“ samdinio artimieji: neleido net karsto atidaryti (52)

Šių metų balandžio viduryje į Rusijos miestą Čitą iš Sirijos buvo pargabentas privačioje...

Žemės ūkio turizmas Baltarusijoje: mitologija, „dalelė SSSR“ ir savininkai-pensininkai (4)

Šiuolaikinis Lietuvos žemės ūkio turizmas dešimtmečiu vyresnis už Baltarusijos: ši verslo...

Prasidės tikrieji rudens nemalonumai: Lietuvą skandins lietus (5)

Anticiklonas savo pozicijas užleidžia labai nenoriai. Šiandien jis dar žada nepastoviai debesuotus...

Krepšinio aikštelėse – smurto proveržis: nokautai Lenkijoje ir Austrijoje epizodų įrašai (3)

Šeštadienio vakaras buvo neramus Europos krepšinio aikštelėse. Net dviejų šalių – Lenkijos...

Pasipiktinusi mama beda pirštu į savivaldybės apsukrumą: tai vaikų luošinimas (178)

„Neverkite, mamytės, jeigu jūsų vaikas negavo vietos valstybiniame darželyje. Jums pasisekė“,...

Rapšys įspūdingai pagerino rekordą ir laimėjo auksą – visus varžovus pralenkė net 6 sek. (18)

Vroclave (Lenkija) vykstančiose XXIX Marka Petrusewicza atminimo plaukimo trumpajame (25 metrų)...

Į Lietuvą grįžusi ir mažą miestelį pamilusi lietuvė: atrodo, čia net vaikai gimsta kitokie (125)

Monika Peldavičiūtė gyvenimą kūrė milijonus gyventojų skaičiuojančiuose miestuose, tačiau...

Indijoje viešėjusi kaunietė: šią šalį rekomenduoju tiems, kurie pasiryžę daug ištverti (49)

„Oro uoste, Amsterdame, sutikau pasaugoti paryžiečio, skrendančio į Indiją, lagaminą. Kai jis...

Ispanijoje – skausminga Messio trauma, kuri užtemdė svarbią pergalę

Šeštadienio vakarą buvo žaidžiamos trejos Ispanijos „La Liga“ čempionato 9-tojo turo...

Apie modelių tragedijas ryžosi prabilti ir manekenė Radvilė Labutytė: pasinaudoti merginomis siekia ne vienas (117)

Iš Lietuvos kilusiam modeliui Radvilei Labutytei jau seniai ne naujiena darbotvarkė, kurioje –...