Istorijos pradžia 2013 metų vasarį. Tuomet buvau šokių salėje, kur atlikome tempimo pratimus, kai prasivėrė durys ir įžengė trys vyrai. Aukšti, gražūs ir susidomėję mūsų veikla. Vienas iškart patraukė savo šypsena ir meiliais veido bruožais. Pirmas pokalbis mūsų įvyko šokio metu, kai apkabinęs per juosmenį žengę pirmąjį žingsnį užlipo ant kojos. Nerūpėjo man ta koja, aš tik jaučiau jo kvepalus, alsavimą į veidą ir tvirtas rankas.
Šokių repeticijos būdavo laukiamos ištisą laiką. Šokio su juo - dar labiau. Ir štai mūsų pirmasis koncertas, pirmoji kelionė, pirmieji pašnekesiai autobuse. Su juo jaučiausi laisvai, pasitikėjau savimi, atrodė, kad pažinočiau jį jau senai. Mūsų kalbos liejosi laisvai, ir nors kelionė truko valandas, man buvo per trumpa. Sužinojau apie jo gyvenimą, jo veiklas ir jo praradimus. Apie jo nenusisekusią draugystę ir meilės reikalus. Sunkus žmogaus gyvenimas buvo, bet galbūt aš ta, kuri jam prašviesins gyvenimą.
Po kelionės mes vis daugiau praleisdavome laiko kartu. Prasidėdavo naktiniai pasivažinėjimai, teatrai, kino filmai, ėjimas į restoranus, draugų vakarėliai. Tai svaigino ir džiugino. Tai buvo nuostabu, gera. Ėjo laikas ir supranti, kad nėra dienos kai kartu laiko neleisdavome. Pokalbių temos buvo įvairiausios, diskusijos virdavo iki pat ryto, o bučiniai, meilės naktys, gražūs ir mieli žodeliai, dovanėlės, staigmenos. Atrodė, kad buvome tvirta, vienas kitą mylinti pora. Tačiau...
Išaušo diena, kai mūsų laimingus veidus pamatė jo buvęs praradimas - buvusi mergina. Jis man ne kartą tvirtino, kad viskas baigta, kad nebeturi jis jokių ryšių su ja. Aš tikėjau juo. Aš pasitikėjau juo. Aš buvau rami. Bet...
Sulaukiau skambučio su mintimi, kad reikia susitikti. Nuojauta sakė, dėl ko toks rimtas pokalbis laukia, ieškojau sprendimo, bet supratau, kad niekas man nepadės. Apgalvojusi rimtai priėjau prie išvados, kad žmogaus nenulaikysiu. Susikaupiau, paslėpiau savo jausmus kažkur giliai ir užsidėjau orumo kaukę.
Pokalbis truko ilgai. Jis sakė, kokia aš nuostabi, tiesiog tobulybė, bet jis myli ją. Išklausiau jo, pasakiau savo nuomonę, nužvelgiau ateities galimus įvykius ir jų veiksmus. Paprašiau, kad jis parvežtų mane namo ir atsisveikindama pabučiavau. Visą tą vakarą išlikau ori. Išklausiau jo kalbas, padariau išvadas ir taikiai atsisveikinau. Jis visada laikė mane stipria moterimi ir manė, kad aš atlaikyti galiu visus smūgius. Tokią jis mane matė. Tačiau...
Grįžusi namo verkiau, kaip niekad neverkiau. Nekilau iš lovos, drebėjau ir pykino. Visi artimi žmonės, draugai mane bandė guosti, bet tai nepadėjo. Dabar nors ir dar jaučiu tą gyvenimo momentą, einu į priekį siekdama savo naujai susikurtų tikslų.
Taigi orumas, tas be galo stipraus, pasikėlusio žmogaus vaizdinys, mane emociškai sužlugdė. Noras neparodyti savo silpnybių padarė mane agresyvia, pikta ir pastoviai bumbančia. Savo jausmų slėpimas neleidžia užmegzti naujų pažinčių, kartu slopina senąsias.
Orumas mat. Tai tiesiog kaukė, kuria stengiesi paslėpti savo silpnąsias vietas, bet jos niekur nedingsta. Tai tikriausiai išliks mano didžiausia paslaptis.
Viktorija
***************
Šis rašinys yra konkurso „Didžiausia mano gyvenimo paslaptis“ dalis. Kviečiame dalyvauti! 5 geriausių istorijų laukia J. K. Rowling nauja knyga „Netikėta vakansija“ su pačios autorės autografu, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
***************
