Girnų muziejus
Pasvalio Lėvens ir Kalno gatvių sankirtoje gyvenantis A. Stapulionis nė kiek nesistebi išvydęs po jo sodybos kiemą vaikštinėjančius nepažįstamus žmones ar būrius smalsuolių. Šią vietą puikiai žino pasvaliečiai ir dažnai čia atveda savo svečius.
A. Stapulionis savo miestą garsina po atviru dangumi 16 arų sklype sukaupęs didelę dubenuotųjų akmenų ir girnapusių kolekciją, kuri geriausiai žinoma kaip Girnų muziejus. Muziejuje – apie 400 eksponatų: girnapusės, dubenuotieji akmenys, pėduotieji akmenys, akmeniniai riboženkliai... Yra malūno krumpliaračių ekspozicija.
Didžiausias muziejuje esantis dubenuotasis akmuo – daugiau nei metro pločio, mažiausias – vos 20 cm skersmens. Muziejaus kūrėjui pavyko rasti ir kelis akmenis su dangaus kūnų atvaizdais, aštuonis mitologinius pėduotuosius akmenis, kuriuose, kaip pasakoja legendos, pėdas paliko mitinės būtybės ar dievai.
Įdomūs radiniai – akmeniniai žemių valdų riboženkliai, kuriais kitados dvarininkai žymėjo savo valdų ribas. Ant vieno akmeninio riboženklio yra iškalti grafo Paco titulų inicialai ir metai – 1775.
Čia kartu eksponuojamos malūnų įrangos detalės, akmeninės ir lietos girnapusės. Seniausia kolekcijoje – granito girnapusė.
Patraukė paslaptingumu
Vilniaus pedagoginiame institute istorijos mokslus krimtęs, tačiau neilgai pedagogo duonos ragavęs, todėl save mieliau vadinantis kraštotyrininku ir muziejininku A. Stapulionis prisipažįsta, jog akmenys – jo silpnybė. Susidomėjo jais daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, kai kaimus ėmė šluoti melioracijos banga, o sodybose gulėję dubenuotieji akmenys buvo pasmerkti akmenskaldžių kūjams. A. Stapulionis sako, kad tie akmenys jį patraukę savo grožiu ir paslaptingumu.
Kai buvo vykdoma intensyvi melioracija ir žmonės vejami iš vienkiemių į gyvenvietes, seni daiktai, juo labiau akmenys ir net girnos, į naują gyvenimo etapą žengiantiems žmonėms dažnai atrodė dėmesio neverti dalykai. Išsikeldami kitur, gyventojai tuos akmenis tiesiog palikdavo prie namų. Retas kuris ypatingus akmenis norėjo išsaugoti kaip senelių palikimą ar tiesiog dėl grožio pasilikti kieme.
Istorijai neabejingas pasvalietis suprato, kad dubenuotieji akmenys netrukus bus palaidoti melioracijos grioviuose, tad reikia juos gelbėti.
Ypatingų akmenų pakerėtam A. Stapulioniui labai parūpo išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra tie dubenuotieji akmenys, kuriuose aiškiai matyti įvairių dydžių ir formų įdubų, dubenų, duobučių ir kuriuos senieji žmonės taip brangino.
Pasirodo, unikalių akmenų sodybose turėję žmonės manė, kad juose išgremžtose duobutėse protėviai maldavo grūdus. Kiti yra girdėję iš senelių, esą duobutėse būdavo trinami lašiniai.
Dubenuotieji akmenys, skirti dievams garbinti, buvo laikomi namuose. Į jų dubenis buvo dedama šventos žemės ir laikomi žalčiai. Šių akmenų įdubų būdavo pačių įvairiausių: pėdų, duobučių, plokščiadugnių ar smailiadugnių dubenų.
Antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai valakų reformos metu buvo kuriami gatviniai kaimai, iš pamiškių į sodžius keliami gyventojai, tebesilaikantieji pagoniškų papročių tuos akmenis atsitempdavo jaučiais į naujuosius namus. Aukuruose besikaupiančiam lietaus vandeniui buvo priskiriama magiška ar gydomoji galia, ant jų buvo dedamos aukos, atliekami tradiciniai aukojimo ritualai.
Įsitvirtinant krikščionybei, pagoniški akmenys prarado savo šventumą ir sugulė į pastatų pamatus ar tiesiog buvo sunaikinti akmens skaldyklose ir panaudoti kitokiems žmonių poreikiams. Išliko tik skrupulingai kelių kartų saugotieji.
Sovietmečiu manyta, kad dubenuotųjų akmenų nėra daug, tad juos saugoti ėmėsi valstybė. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad šie akmenys nėra tokie reti eksponatai, tad atsisakyta juos saugoti.
Iš kaimų – į Pasvalį
Antaną nuo mažų dienų domino senų kaimo žmonių pasakojimai, kraštovaizdis ir viskas, kas susiję su istorija, bet iš kur tas susidomėjimas atsirado, jis teigia nežinąs.
Vedęs A. Stapulionis ilgą laiką su žmona Valerija gyveno Pasvalio daugiabutyje. Vėliau jauna šeima sumanė susiręsti savo namą. Penkerius metus abu su Valerija plušo, kol pasistatė. Tačiau vos tik 1979 metais namą užbaigė, Antanas susidomėjo, kartu ir savo žmoną užkrėtė dubenuotųjų akmenų ir girnų rinkimu. Iš pradžių tai atrodė lyg nekaltas pomėgis, bet kuo toliau, tuo labiau jis stiprėjo. Dirbdamas rajono vykdomajame komitete, ponas Antanas skersai išilgai išmaišė visą rajoną, turėjo galybę pažįstamų. Prie savo „GAZ-iko“ prisikabinęs priekabą iš atkampiausių vietovių tempė į namus aptiktus dubenuotuosius akmenis. Vienam nebuvo lengva. Ne kartą buvo užklimpęs, be to, kelias tonas sveriančius akmenis nebuvo paprasta įveikti. Tekdavo prašytis kitų žmonių ar melioratorių pagalbos.
Matydami A. Stapulionį, aktyviai prie namų tempiantį akmenis, pasvališkiai įvairiai kalbėjo. Vieni keistuoliu ar net kvailiu ėmė vadinti, kiti sakydavo, kad geriau daržą toje vietoje būtų susikasęs, o treti stebėjosi ir džiaugėsi. Vėliau kolekcininkui jau nebereikėjo didelių pastangų ieškant muziejinių vertybių: melioratoriai ir akmenskaldžiai patys apie įdomius radinius jam pranešdavo. Į tą vietą, iš kurios paimdavo dubenuotąjį ar kitaip žymėtą akmenį, A. Stapulionis padėdavo kitą – paprastesnį. Kai prie namų ėmė daugėti šių akmeninių stebuklų, teko pasukti galvą, kur ir kaip juos visus sutalpinti.
Stapulionių šeimos namas buvo iškilęs dviejų gatvių sankirtoje, o priešais sodybą buvo laisvas apleistas žemės lopinėlis, kur miestelėnai suveždavo įvairias statybų atliekas. Tad Stapulioniai pasamdė buldozerį, išlygino sklypelį, žolyte apsėjo, kartu su kaimynais medelių prisodino. Čia ir nutarė įkurdinti unikalius eksponatus.
Muziejaus kūrėjas pasakoja, jog visi apeiginiai akmenys yra surasti Pasvalio rajono sodybose, iškeltose melioratorių. Dažniausiai šiuos akmenis žmonės mielai atiduodavo, bet buvo ir tokių, kurie tai darydavo su gailesčiu, retas kuris ir visai neduodavo – sakydavo, kad pernelyg sunku skirtis su protėvių palikimu. Visus akmenis kraštotyrininkas registruodavo: aprašydavo kiekvieno jų radimo vietą, apimtis, pasakojimus apie tokių akmenų paskirtį. Iš rajone žinomų 126 dubenuotųjų akmenų 66 savo vietą atrado A. Stapulionio įkurtame Girnų muziejuje.
Derlingose Pasvalio, Pakruojo, Biržų ir Panevėžio rajonų žemėse kitados būta labai daug vėjo malūnų. Kai vėjo energiją pradėjo keisti garas ir elektra, vėjo sukami malūnai nebeteko savo paskirties ir ėmė nykti. Tad griūvančiuose Šiaurės Lietuvos vėjo ir vandens malūnuose atsirado daug nebereikalingų girnapusių, kurias A. Stapulionis taip pat gelbėjo nuo pražūties – kiek galėjo, susivežė į savo sklypą. Mažesnės, rankinės, girnos atkeliavo iš senųjų sodybų kamarų. Dabar muziejuje yra daugiau kaip 300 įvairaus dydžio girnapusių.
Šiandien garbaus amžiaus muziejininkas juokiasi paklaustas, iš kur semiasi sveikatos ir stiprybės: „Niekada nebuvau atletas. Bet man ir nereikėjo specialiai mankštintis. Ilgus dešimtmečius grūdinausi kilnodamas ir tampydamas į namus įvairaus sunkumo akmenis. Man tai buvo geriausias sportas.“
Rinko ne sau
Įspūdingos kolekcijos savininkas neslepia, kad pasklidus žiniai apie Pasvalyje atsiradusį unikalų muziejų ne kartą į jį kreipdavosi turtingi žmonės, siūlydami dideles sumas ir prašydami parduoti kokį nors eksponatą. Tačiau A. Stapulionis nė už ką nesutikdavo leistis į kokį nors sandorį. Net pačiam Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse direktoriui atsisakė parduoti ar padovanoti nors vieną girną. Vis dėlto nedorėliai kelis eksponatus pavogė, ne sykį juos buvo išvartę.
2008-aisiais, kai Pasvalio krašto muziejus, kuriame darbavosi ir pats Antanas, šventė savo dešimtmetį, daugelį nustebino dubenuotųjų akmenų ir girnapusių kolekcininko poelgis – kelis dešimtmečius kauptą kolekciją jis padovanojo Pasvalio krašto muziejui. O paklaustas, kodėl taip pasielgė, tik kukliai šypsojosi: „Taigi ne sau rinkau – norėjau išsaugoti mūsų krašto protėvių istorinį paveldą, o tai buvo galima padaryti tik sutelkus visus išlikusius eksponatus į vieną vietą.“ Ir dar prasitarė, jog dabar turėsiąs daugiau laiko kitam savo sumanymui įgyvendinti – prisiminimų knygai parašyti: atmintyje sukaupta labai daug medžiagos, tad tereikia viską ant popieriaus suguldyti.
Šiandien vis gausiau į Girnų muziejų užsukančius smalsuolius A. Stapulionis mielai priima, pasakoja apie ritualinius akmenis, muziejaus kūrimo istoriją. „Man smagu, kad žmonės tai vertina. Ypač malonu, kad jaunimas domisi ir nori susipažinti su mūsų krašto kultūros paveldu“, – atkeldamas svečiams vartus į savo ilgai ir kruopščiai rinktą dubenuotųjų akmenų ir girnapusių kolekciją sakė žinomas Pasvalio kraštotyrininkas.