aA
Įdomus ir mylimas darbas, stabilios pajamos, vaikų mokslai ir būreliai neturi tapti inkaru, sulaikančiu gyvenimo laivą saugiame namų uoste bei užgožiančiu tikruosius norus. Tuo įsitikinusi žinoma psichoterapeutė, gydytoja, šeimų konsultantė ir laiminga septynių vaikų mama Aurima Dilienė. Moteris, prieš trejus metus palikusi gimtinę ir su šeima išvykusi į Prancūziją, sako, kad šie metai jos šeimai buvo reikšmingiausi – emigracija suartino ir iš naujo išmokė būti kartu.
© Asmeninio albumo nuotr.

Pirmuosius įspūdžius apie gyvenimą svečioje šalyje ir persikraustymą lydėjusias mintis A. Dilienė sudėjo į leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Laiškai iš Bordo“.

Devynių asmenų šeimą į nuotykį Prancūzijoje pastūmėjo A. Dilienės noras pakeisti gyvenimo būdą ir geriau pažinti save. Apsvarsčiusi visus galimus variantus, autorė pasirinko Bordo regioną, pardavė savo namą Vilniuje ir kartu su vyru, penkiais vaikais bei kate pajudėjo Prancūzijos link.

„Persikėlus į Prancūziją, mūsų šeimos gyvenimo būdas tapo visiškai kitoks. Be to, pakeitus aplinką, lengviau keistis ir pačiam žmogui, nes tai yra tarsi pagalba iš šalies. Savo profesinėje praktikoje dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie užduoda klausimus apie tikruosius savo norus. Vieną dieną supratau, kad ir pati noriu atsakyti į šį klausimą ir susipažinti su tikrąją savimi. Nors išvykimas iš Lietuvos nebuvo vien rožėmis klotas, tačiau man to labai reikėjo“, – emigracijos pradžią atsimena A. Dilienė.

Išvykusi iš Lietuvos, moteris nenutolo nuo savo profesinės veiklos ir toliau konsultuoja šeimas, padeda joms spręsti iškylančius tarpusavio santykių sunkumus bei kiekvienam geriau pažinti save.

Lietuva ir Prancūzija – skirtingo dydžio šalys, tad ir darbo kultūra jose visai kita. Prancūzija – mandagumo, orumo, savigarbos ir tolerancijos pavyzdys. Esu laiminga būdama čia ir mokausi savyje ugdyti šias savybes, kurių lietuviams taip trūksta“, – sako A. Dilienė.

„Laiškai iš Bordo“ – itin asmeniškas ir tikrus įvykius atspindintis autorės monologas, paliečiantis pačias įvairiausias temas. Skaitytojai knygoje ras pirmųjų psichoterapeutės šeimos gyvenimo metų Prancūzijoje istoriją, o šį pasakojimą papildys ir kita – vidinė – autorės kelionė.

„Nesitikėjau, kad rasiu laiko parašyti knygą ir ją išleisti. Man atrodė, kad tam reikia važiuoti į negyvenamą salą ir atsiskirti, kad niekas netrukdytų. Anksčiau nebuvau rašiusi dienoraščio, tačiau prieš išvykstant iš Lietuvos kolegos padovanojo nuostabią užrašų knygelę su M. K. Čiurlionio paveiksliuku ant viršelio. Būtent tada nusprendžiau rašyti dienoraštį ir darau tai iki šiol – iš jo ir gimė „Laiškai iš Bordo“, – pasakoja A. Dilienė.

„Manau, kad daugumai smalsu, kaip man sekasi Prancūzijoje su tokia gausia šeimyna. Prisipažinsiu, kad pradžioje niekas netikėjo, jog mes tikrai išvyksime iš Lietuvos – nei draugai, nei tėvai, tačiau aš tai žinojau ne vienerius metus. Egzistuoja patarlė „Kai mokinys pasiruošęs – ateina ir mokytojas“, tačiau mano atveju – tiesiog atėjo laikas permainoms“, – sako A. Dilienė.

Devynių asmenų šeimos emigracijos į Prancūziją užkulisiai: buvo visko
© Asmeninio albumo nuotr.

Pateikiame ištrauką iš jos knygos

Vietoj prologo

Kodėl Bordo? Tai ilga istorija...

Pirmą kartą noras išvykti iš Lietuvos kilo bebaigiant vidurinę mokyklą. Nors užaugau mažame kurortiniame miestelyje, dar būdama mokinė turėjau galimybę ir neakivaizdžiai studijuoti Jaunųjų biochemikų mokykloje Vilniaus universiteto Gamtos fakultete. Per atostogas, nuvažiavusi į jos organizuotą moksleivių pažintinę stovyklą, apsilankiau šio fakulteto Neurofiziologijos laboratorijoje ir tai mane paskatino susidomėti biofizika – svajojau ją studijuoti Maskvos Lomonosovo universitete. Tačiau mama šių studijų finansuoti nesutiko. Tuomet nutariau mokytis medicinos Vilniaus universitete.

Antrą kartą buvau stipriai pasiryžusi išvykti už jūrų marių jau visai bebaigdama medicinos studijas, t. y. šeštame kurse, kai mano pusbroliai ir pusseserės labai aktyviai važinėjo pas tėvo seserį į Jungtines Amerikos Valstijas. Atrodė, kad tai šansas ne tik užsidirbti, bet ir pamatyti pasaulį. Jau buvau ištekėjusi, todėl kartu su vyru planavome tai padaryti dviese. Ši galimybė dingo man nelabai planuotai pastojus.

Trečią kartą vėl pradėjau galvoti apie emigraciją, kai vyras pradėjo dažnai keliauti po visą pasaulį mokytis naujos srities – informacinių technologijų ir telekomunikacijų. Tada namuose jaučiausi tarsi spąstuose – mane ribojo tik tai, kad gerai nemokėjau užsienio kalbų. Buvau pasiryžusi kraustytis į bet kurią šalį, kur tik jis galėtų gauti darbą. Tačiau vyras nesutiko – jam užteko ir kelionių.

Ketvirtas kartas, kai panorau išvažiuoti iš Lietuvos, buvo tuomet, kai pati netyčia aptikau, kad mano profesija yra paklausi Skandinavijos šalyse. Netgi gavau reklaminį laišką, kviečiantį dirbti Danijoje, tik reikėjo labai staigiai išmokti danų kalbą – ir ne šiaip sau, o laisvai susikalbėti. Pasiryžau. Prikalbinau ir vyrą. Kartu su juo ėmėme lankyti danų kalbos kursus. Tačiau aš save tiesiog prievartavau. Nepavyko. Neišmokau. Neišvažiavom. Tuomet patyriau visai nemenką savivertės krizę. Pasijutau netikusi, nesugebanti, netobula. Tačiau šie nesėkmingi mėginimai nenumalšino mano troškimo išmėginti gyvenimą kitoje šalyje, noro išmokti kitos kalbos ir susidurti su iššūkiais.

Kaip tik tuomet ir kilo mintis išnaudoti paskutinius savo resursus – prieš daugybę metų vidurinėje mokykloje čiupinėtą prancūzų kalbą. Taigi, Prancūzija tapo ta šalimi, kurią nutariau užkariauti.

Supratau labai paprastą dalyką: jeigu ko nors noriu – pati ir tegaliu imtis tai įgyvendinti. Ir ėmiausi.

Laukė rimtas darbas. Pirmiausia reikėjo įtikinti vyrą, kuris nebuvo nusiteikęs nei permainoms, nei iššūkiams. Jo bruožas visuomet paspausti stabdį mane vargino, nors, kaip sakoma, lazda visada turi du galus – vyras tam tikra prasme mane „įžemindavo“, kad neišskrisčiau į Mėnulį.

Šį kartą stabdį spustelėjo stipriai – kategoriškai pasakydamas „ne“. Jo argumentai: čia turintis namus, mėgstamą darbą, nemokantis prancūzų kalbos ir tingintis jos mokytis. Tiesiog neįveikiama tvirtovė.

Pykau. Verkiau. Net šiek tiek rėkiau. Išsikroviau emociškai... ir įjungiau protą. Įtikinsiu. Įkalbėsiu. Įkvėpsiu. Tik reikia laiko ir, svarbiausia, nenuleisti rankų.

Pradėjau mokytis kalbos. Pradžioje pati, savarankiškai: išsitraukiau knygas, kurių seniai buvau prisipirkusi, nes vis planavau pasimokyti, tik atidėliodavau. Mokiausi darbe, budėjimo valandomis, namie, nors tam laiko mažai telikdavo. Vis dažniau vyrui užsimindavau, kad labai noriu išvažiuoti, pasakodavau apie gyvenimo kitoje šalyje perspektyvas: kelionės, šiltas klimatas, galimybė daugiau uždirbti ir išmokti naujų dalykų. Tačiau tai nelabai veikė, na, bent jau vyras nerodė jokių ženklų, kad būtų linkęs keisti savo nuomonę.

Devynių asmenų šeimos emigracijos į Prancūziją užkulisiai: buvo visko
© Asmeninio albumo nuotr.

Tuomet ėmiau žaisti atviromis kortomis – pasakiau, kad gerbiu jo sprendimą, tačiau noriu gerbti ir save, todėl važiuosiu viena, o detales, kaip suderinti klausimus dėl vaikų ir buities, kaip nors sustyguosime. Ir buvau išties tam pasiryžusi. Neblefavau. Šiam sprendimui reikėjo drąsos, bet juk artėjau prie gyvenimo vidurio – kada, jeigu ne dabar, begaliu nuveikti ką nors tokio, ko tikrai labai norisi...

Vyras mane išgirdo, susimąstė. Po kurio laiko pasakė: važiuojam dviese į „tą tavo Prancūziją“, išsirinksi, kur nori gyvent.

Ir išvažiavome. Į šiaurinę dalį nesižvalgėme dėl klimato. Pradėjome nuo Monako – patyrinėjome Viduržemio jūros pakrantę. Kanai, Nica, Monpeljė, Provansas, Tulūza... kol pasiekėme Atlanto vandenyno pakrantės perlą Bordo. Čia sutikome Naujuosius metus. Dviese. Bordo.

Dabar čia gyvename. Todėl, kad žiemą čia žydi medžiai ir gėlės, nėra kalnų, daug miškų ir lygumų. Pirėnai ir Ispanija tik už 250 km – galima nuvažiuoti kaip į Palangą iš Vilniaus. Daug vandenų, ir tai ne tik beribis Atlantas, bet ir ežerai, didžiulės upės. Daugybė paukščių, kurie visus metus čiulba taip, kad kartais sunku susikalbėti. Beveik mieste gyvena stirnos ir bėgioja šernai (gana pavojinga). Yra daug baravykų, o rudmėsių galima prisirinkti net gruodžio pabaigoje – kaip tik Naujųjų metų stalui. Panašu į Lietuvą, tik daug geriau.

Ir tai toli gražu ne visi šio regiono pranašumai. Apie juos – toliau...

Vasara

1 laiškas
Pakeliui namo...

Štai aš jau ir čia. Rašau iš gražaus Atlanto vandenyno pakrantės miesto Bordo.
Kai kurie iš mano draugų sako, kad apie tai, jog gyvensiu Prancūzijoje, esu užsiminusi dar vidurinės mokyklos laikais, na, studijuodama universitete tai jau tikrai – daug kas tai prisimena. Pati negaliu tiksliai pasakyti, nei kada, nei kodėl. Tikrai žinau tik vieną dalyką – dėl klimato. Man visuomet buvo šalta gyventi Lietuvoje. Negaliu pasakyti, kad labai mėgstu karštį, ne, bet labiausiai nekenčiu tų atšalimų iki minus dvidešimt ir daugiau... brrr... Lengviau prisitaikau prie šilumos – tik ne Afrikos karščio. Todėl ir esu čia, kur Atlantas palaiko vėsą ir beveik lietuvišką drėgmę.
Mums atvykus kaip tik stipriai sušilo – iki +40 °C. Toks karštis, čia vadinamas canicule, pasitaiko vasarą, bet paprastai netrunka ilgiau kaip savaitę dvi. Žiūrėsim, kaipgi bus šiais metais.

Grįžkim šiek tiek atgal...

Devynių asmenų šeimos emigracijos į Prancūziją užkulisiai: buvo visko
© Shutterstock


*
Iš Lietuvos išvažiavome po intensyvaus kraustymosi: pardavėme namus, kuriuose gyvenom 13 metų, o tai reiškia, kad buvome prikaupę ojojoi kiek „turto“. Prieš išvažiuodami jau rengėme reguliarius „valymus“, tačiau galutinis visų daiktų išpardavimas, paskirstymas ir pakavimas išsėmė beveik visas fizines ir psichologines mano jėgų atsargas, kurias buvau sukaupusi augindama septynetuką...

Pirmadienis, mes visi 7 automobilyje, kartu su daiktais vienam ar dviem mėnesiams. Vietos nebeliko net katei. Ją palikome kaimynų globai, kol parvyksime pasiimti likusių daiktų.
Taip prasidėjo dviejų su puse tūkstančio kilometrų kelionė.

Kadangi mėgstu planuoti iš anksto, sumečiau, kad pakeliui verta pamatyti ką nors, kur dar nesam buvę, todėl pasirinkau maršrutą per Belgiją. Pirmą naktį nakvojome prie Lenkijos ir Vokietijos sienos, tad kitą dieną po pietų jau buvome Briuselyje.

Aplankėme tradicinius turistinius objektus: Mažosios Europos parką, Šokolado muziejų, centrinę aikštę ir sisiojančio berniuko skulptūrą, pusryčiams ragavome tradicinių belgiškų vaflių. Diena buvo turininga. Smagu ir tai, kad iš mūsų miesto centre išsinuomotų apartamentų palėpės galėjome grožėtis Briuselio senamiesčio stogų vaizdu.

Iki tikslo – Bordo mieste išsinuomoto 7 kambarių namo – liko 900 kilometrų. Juos reikėjo įveikti iki nelabai vėlyvo vakaro, nes taip pageidavo šeimininkė.

Ši kelionės atkarpa – tai paskutinis žingsnis, skiriantis mus nuo naujo gyvenimo. Labai simboliška... Mus visus labai sujaudino tuo metu automobilyje skambanti Marijono Mikutavičiaus daina „Pakeliui namo...“ Visi septyni pradėjome dainuoti garsiai – tai buvo taip stipru!!! Jaučiausi važiuojanti NAMO.

Euforija truko neilgai (tai jai būdinga), nes likus vos 200 km iki Bordo paskambino iš įdarbinimo agentūros, su kuria susisiekiau prieš pat kelionę ir kurios darbuotojas žadėjo man surengti susitikimą su potencialiais darbdaviais. Žinia, kad pokalbis vyks jau kitą savaitę, buvo teoriškai gera, bet man sukėlė didžiulę sumaištį – ir galvoje, ir jausmuose... Slapčia tikėjausi, kad po sunkios kraustymosi procedūros turėsiu galimybę sugrįžti iš pusiau kominės būsenos ir kokią savaitę visai nieko neveikti, negalvoti, mėgautis vandenynu ir saule... Klydau.

Likusią kelio dalį buvau paskendusi prieštaringose emocijose: susitikimas su darbdaviais – tai galimybė gauti darbą, vadinasi, ir socialines finansines garantijas, greičiau integruotis naujoje vietoje. Tačiau man toks įprastas perfekcionizmas – noras pasirodyti nepriekaištingai, geriausiai, o tai neįmanoma dėl ribotos prancūzų kalbos, kėlė didžiulį nerimą ir tiesiog užkūrė vidinę pirtį.

Į Bordo atvykome gan anksti, šeimininkė pasirodė draugiška, šiek tiek angliškai kalbanti pensininkė, buvusi socialinė darbuotoja. Pasiklausinėjusi apie mūsų tikslus ir profesijas, pasisiūlė supažindinti su savo drauge, gydytoja terapeute – taip pat pensininke, gyvenančia netoliese.
Kitą rytą 11 valandą – mes buvome vos spėję atsikelti – ji jau stovėjo prie mūsų durų, o dar kitos dienos vakare jau svečiavomės jos šeimos namuose. Prancūziškas apéro padėjo susikalbėti keliomis kalbomis, tarp jų ir gestų, o mūsų vaikai kartu su prancūzės anūke smagiai pasimaudė baseine.

Taigi, antrą savo naujo gyvenimo naujoje šalyje dieną jautėmės neįtikėtinai socializuoti ir iš tiesų parvykę NAMO.

Vandenynas. Beribis. Galingas. Bangos milžiniškos. Potvyniai ir atoslūgiai įspūdingi. Pirmasis susitikimas atminty išliks ilgam...

Vaisiai. Žemuogių skonio braškės, trešnės, persikai, arbūzai. Kai oro temperatūra +35–37 °C, nieko geriau ir skaniau už vaisius nėra. Dar sūriai. Jų čia begalybė – bus ką veikti daugel metų juos ragaujant.

Devynių asmenų šeimos emigracijos į Prancūziją užkulisiai: buvo visko
© Shutterstock

Kadangi vandenynas už 50 km, atradome išeitį – baseiną šalia namų. Jį turi kiekviena vadinamoji komuna, arba kitaip rajonas. Paprastai maudyklos būna šalia mokyklų, nes dalį fizinio lavinimo pamokų vaikai plaukioja. Jos yra uždarosios ar atvirosios, nes šiltasis sezonas gana ilgas – trunka beveik devynis mėnesius.

Apžiūrėjome apylinkes, šalia Garonos upės radome keletą parkų. Ja laivu-autobusu galima nukeliauti ir iki Bordo centro. Tai toks tarsi kelto formos laivas, visuomeninio transporto rūšis, kur galioja autobusų ir tramvajų bilietai. Įsigijome prancūziškas mobiliojo ryšio korteles (pagal abonentinę sutartį): jas pirkdami vėl susidūrėme su draugiškais žmonėmis, kurie keliomis kalbomis iš visų jėgų stengėsi mums paaiškinti, kaip viskas veikia, palydėjo iki kitos parduotuvėlės, kad galėtume nusipirkti kelias trūkstamas korteles, nes patys neturėjo mums reikiamo kiekio to paties operatoriaus kortelių.

Jausdami tikrai didelę įtampą dėl kalbos barjero, abu su vyru suskubome užsirašyti į prancūzų kalbos kursus, kuriuos vasarą organizuoja Bordo universitetas ir Alliance Française. Jų biurai įsikūrę miesto centre, nuo mūsų gyvenamosios vietos apie 40 minučių tramvajumi plius pėsčiomis. Kursų kaina įspūdinga – 200 eurų už savaitę. Tiesa, pamokos trunka beveik visą dieną, penkias dienas per savaitę, tik trečiadieniais trumpiau – iki pietų. Apskritai Prancūzijoje vidury savaitės nustatyta trumpesnė darbo diena visose mokymo institucijose, o dažnai ir nedarbo diena kai kuriose valstybinėse įstaigose. Myliu Prancūziją. Laisvas trečiadienis – sena mano svajonė.

Deja, kursus kitą savaitę pradėsiu aš viena, nes nesusirinko visiškų naujokų, t. y. debiutantų, grupė, į kurią užsirašė mano vyras (ją tikisi sudaryti vėliau). Mano lygis buvo nustatytas testais. Pasirodo, jis dviem pakopomis žemesnis nei nurodytasis Lietuvoje – Prancūzų kalbos institute.

Tokia ta mūsų pirma savaitė Prancūzijoje. Mes, užsieniečiai, blogai kalbantys prancūziškai, nežinantys vietinių taisyklių, kiek­viename žingsnyje sulaukiame visiškai nepažįstamų žmonių pagalbos, nuoširdaus dėmesio ir pastangų suprasti mus, kalbančius angliškai ar netaisyklingai prancūziškai.

Įžvalga
Aplinkinis pasaulis tėra mūsų vidinis atspindys.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ukrainos kariuomenės karininkas: rusai į Ukrainą važiuoja kaip į safarį – pašaudyti į „chacholus“ (1006)

Atskridus į Kijevą įtarti tai, kad šalis kariauja, galima dėl sugriežtintos patikros oro uoste...

Dėl sulaužyto gyvenimo dabar nebežino, kur kreiptis: gailiuosi, kad nuvedusi dukterį pas gydytojus, paklausiau jų patarimo (57)

Prieš daugelį metų globėjų į užsienį kartu su seserimi išvežta lietuvaitė po dešimties ten...

Stulbinantis atsitiktinumas: lietuviai sutrumpino darbo laiką – pelnas išaugo kartais (137)

Dvi Lietuvos įmonės „Engineer“ ir „Valandinis“, veikiančios statybų srityje, nuo rugsėjo...

Naminiai kukuliai: kam eiti į „Ikea“, jei gali paruošti namuose (16)

Tradicinis švedų patiekalas yra beveik tokia pat legenda, kaip cepelinai Lietuvoje, tik labiau...

Pratęsime „Žalgirį“ skandinęs Pangosas – apie Šarą, šiltus prisiminimus ir keistą jausmą Kaune

Likus dešimčiai minučių iki penktadienio vakaro Eurolygos mūšio tarp Kauno „Žalgirio“ ir...

Geriausių išmaniųjų dvidešimtukas pagal kainos ir kokybės santykį (84)

Išmaniųjų gamintojai nuolat pristato naujausius savo gaminius. Technologijos vis tobulėja, auga ir...

Ekspertė pateikė gluminančių įžvalgų, kodėl reikėtų kuo skubiau atsisakyti drėkinamojo kremo (1)

Drėkinamasis kremas paprastai laikomas pačia būtiniausia odos priežiūros priemone, tad kuo gali...

Karališkosios šeimos atstovų populiarumo reitinge karalienė Elžbieta II liko antroje vietoje: viskas išsidėstė labai netikėtai (2)

Didžiosios Britanijos karalienei po šių metų apklausos teko užleisti pirmąją populiariausių...

Vairavimo egzaminuotojas apie darbo užkulisius: žmonės šalia manęs verkia (34)

Jokiame universitete šios profesijos neišmoksi, todėl įdarbinimo procesas ilgas ir sudėtingas,...

Lažybose didžiausios sumos statomos ne už prezidento reitinguose pirmaujantį Nausėdą, bet už Šimonytę (123)

Nors vykdytos visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad populiariausias tarp kandidatų laimėti 2019...