Prieš ketverius metus ponios Dalios istorija nuskambėjo per visą šalį. Krekenavos agrofirmos darbuotoja, pirmoji Lietuvoje išdrįsusi atvirai prabilti apie vokeliuose mokamus atlyginimus, susilaukė įvairių epitetų: nuo sijonuoto Tado Blindos, Žanos d'Ark iki skaudžių – alkoholikė.
Bet vienas paskui kitą ėję traumuojantys įvykiai moters nepalaužė: nepaisydama patirtų negandų, užgriuvusios sunkios ligos, ji iki šiol nestokoja optimizmo ir su džiaugsmu laukia artėjančių švenčių.
Krekenaviškė „Panevėžio balsui“ pasakojo, kad Kalėdos ir Naujieji metai jai visada buvusios labai svarbios šventės, nes net septyniolika metų dirbo vaikų darželio auklėtoja, yra išleidusi į mokyklą kelias krekenaviškių atžalų kartas. Lig šiol pamena, kaip per naktis namuose vaikams gamindavusi kaukes, režisuodavusi šventinius spektaklius – jai ši veikla labai patikdavusi.
Dabar ponia Dalia daugiausia laiko praleidžia namuose. Kiekvieną rytą pradeda mankšta – taip pataria gydytojai. Valgyti sau tenka gamintis atskirai, mat būti neišrankiai maistui neleidžia liga. Nemažai laiko atima ir kiti svarbūs dienos darbai: sutvarkyti kvėpavimo vamzdelį, išrūšiuoti vaistus visai dienai. Vėliau, jei gali, paruošia pietus šeimynai – vyrui ir kartu gyvenančiai abiturientei dukrai.
Kartu prisipažino, kad būna visokių dienų: kartais jaučiasi gerai, o kartais sveikata visai sušlubuoja. Bet kuriuo atveju, pas gydytojus tenka lankytis dažnai.
Krekenavietė teigė mėgstanti išeiti ir pasivaikščioti, pavedžioti šunelį Diką. Užsuka ir į vietinį turgelį. „Tai vienintelė vieta, kur moterys susitinka pasikalbėti, išgirsti naujienas“, – su šypsena kalbėjo ponia Dalia.
D. Budrevičienė teigė mėgstanti spręsti kryžiažodžius, žiūrėti televizorių – pradėjo domėtis politine situacija. Prisimena, kad anksčiau buvo gavusi pasiūlymų bandyti reikštis politikoje, tačiau juos atmetusi – jai tai nėra artima ir džiaugsmo neteiktų. „Be to, bijojau save realizuoti ten, nes nebuvau tikra, ar galėsiu pagelbėti paprastiems žmonėms“, – prisipažįsta ji.
Dabar moteriai prisidėjo dar vienas rūpestis – tenka saugoti akis, mat neseniai susirgo glaukoma. Jos teigimu, gydytojai sako, kad dažniausiai tai paveldima liga, tačiau kiek aiškinosi, tarp giminių tokių atvejų niekas neprisiminė, mama įkopusi jau į aštuntą dešimtį, o akinius prisimena tik skaitydama.
Teko susitaikyti
„Kažko vis tikiuosi, laukiu, kad vieną dieną ims ir pasikeis gyvenimas“, – D. Budrevičienė labai atvira.
Jau ketverius metus po lemtingųjų įvykių nedirbanti moteris sako dejuoti nemėgstanti, nors gyvenimas nėra lengvas. Bet, jos įsitikinimu, panašiai dabar gyvena daugelis. „Lauki, tikiesi ir gyveni – ne aš viena tokia. Daugeliui žmonių dabar sunku“, – sakė Dalia. Dienraščio kalbinta gruodžio 3-iąją, Tarptautinę neįgalių žmonių dieną, ji lyg tarp kito užsiminė, kad jiedu su vyru Algirdu turi negalią, ir pasiguodė tik tuo, jog dažnai norisi ką nors daugiau nuveikti, tačiau sveikata neleidžia.
Tiesa, jai pačiai išgirsti, kad likusį gyvenimą bus neįgali, buvo nemenkas smūgis. „Gulint ligoninės palatoje labiausiai rūpėjo kuo greičiau pagyti ir vėl ieškotis darbo, tačiau realybė pasirodė kitokia, – atsiduso Dalia. – Daktarai patarė džiaugtis kiekviena diena, gėrėtis žydru dangumi, augmenija, paukšteliais, artimais žmonėmis. Pasakė: esi neįgali.“
D. Budrevičienė sako visada įsivaizdavusi, jog žmogus, turintis tokį neįgalumo lygį, kaip ji, sėdi vežimėlyje ir mažai ką gali pats padaryti.
„Persilaužti buvo labai sunku. Net gėda buvo, kai automobilį pastatydavome invalidams skirtoje vietoje, o šalia iš kito automobilio išlipdavo žmogus be kojos“, – prisimena D. Budrevičienė.
Ji teigė iš pradžių nepatikėjusi daktarais, pabandė namuose po langais sutvarkyti gėlių darželį – pasilenkė, o atsistoti nebegalėjo – tokie buvo skausmai.
Ponia Dalia lig šiol negali kiloti ir nešti sunkių daiktų, gyvena nežinodama, kurią minutę prireiks medikų pagalbos, tačiau nesiskundžia. „Man labai sunku, bet yra daug žmonių, kuriems dar sunkiau. Tikiuosi kaip nors susitvarkyti“, – tvirtai sako D. Budrevičienė, prisipažįstanti, jog nemėgsta aplinkinių gailesčio. Moters įsitikinimu, gailestis žmones žlugdo. „Tačiau reikia mokėti patiems savęs pagailėti“, – priduria.
Koma pakeitė viską
Daugiau nei pusantro mėnesio – 47 paras – buvusi komos būklės, D. Budrevičienė sako dabar visai kitaip mąstanti apie gyvenimą, žmones.
Ji prisiminė, kad prieš ligą buvo toks laikas, kai per dieną priaugdavo kone du kilogramus svorio, nors valgyti negalėjusi. O kartą ji būdama namuose tiesiog neteko sąmonės – būtent tą dieną, kai turėjo laikyti mokyklinį egzaminą vairuotojo teisėms gauti. „Baigėsi visos mano kelionės – kelionė buvo tik į komą“, – su kartėliu prisiminė D. Budrevičienė.
„Dievas mane sugrąžino“, – įsitikinusi krekenaviškė, nes gydytojai artimiesiems didelių vilčių neteikė ir patarė rengtis laidotuvėms. „Kur buvau tuo laiku, jei papasakočiau, niekas nepatikės. Gyvenimas yra ten, mes čia – tik svečiai“, – sakė ji. Panašių prisiminimų, moters žiniomis, turi ir kiti, patekę į komą.
Po ligos ant kūno liko ne tik randų, bet ir į trachėją visam gyvenimui įvestas vamzdelis.
Ponia Dalia neabejoja, kad prie ligos gerokai prisidėjo per vadinamąjį vokelių skandalą patirtas stresas, įtampa (tikina vienu metu net pastebėjusi, jog buvo sekama), bemiegės naktys, didelis aplinkos spaudimas.
Dieną, kai pabudo iš komos, D. Budrevičienė puikiai pamena. Pirmiausia moteris išgirdo balsus – tuomet jai atrodę, kad kviečia vaikai, tačiau šalia stovėjo gydytojai ir svarstė, ar nevertėtų jau išjungti gyvybę palaikančių aparatų. Laimė, to neprireikė. Tačiau kai gydytoja paprašė paspausti ranką, D. Budrevičienė teigė maniusi, jog spaudžia iš visų jėgų, o iš tikrųjų sugebėjusi tik pajudinti pirštus.
Pavydi galintiesiems dirbti
Dabar Budrevičių šeima gyvena iš abiejų sutuoktinių neįgalumo pensijų. Taupo, kaip ir visi. Teismo poniai Daliai priteistų pinigų – bemaž 50 tūkstančių litų – šeima nebeturi. Ši suma tik iš pradžių atrodžiusi didelė, ji greitai ištirpo.
Pasak D. Budrevičienės, pinigų reikėjo brangiems vaistams, kurių dauguma nekompensuojami. Be to, ligos metu dukterys skolinosi pinigų mamai gydyti – moteris šias skolas grąžino. Pasiremontavo ir butą. D. Budrevičienė teigė dėl to dar svarsčiusi, tačiau dukterys patarusios nedelsti pagerinti aplinką – mat dabar didelė dalis jos gyvenimo tik ir sukasi apie namus.
Užsidirbti Dalia nebesitiki – kas priims neįgalų žmogų, kai tiek sveikų bedarbių? Tiesa, pastaruoju metu Dalia įsidarbinti ir nebandžiusi.
„Norėčiau dirbti. Net pavydžiu, kai matau rytais skubančius žmones į darbą“, – su liūdesiu sako ji.
Vyras galbūt ir gautų darbą – visą gyvenimą dirbo vairuotoju. Tačiau dabar daugiausia siūloma dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, o ponas Algirdas palikti žmonos ilgesniam laikui negali, nes ponios Dalios liga – neprognozuojama, o pati viena ji ir daugelio elementarių dalykų negalėtų padaryti – pavyzdžiui, atsinešti malkų.
Rūpestis sutuoktiniams ir jaunėlė duktė: ji abiturientė, tačiau mokytis toliau ją tėvai nelabai išgalėsiantys leisti. Tad visų trijų mintys sukasi apie užsienį, nors tėvai tikisi, jog pavyks rasti išeitį ir dukrai nereikės darbo svetimuose kraštuose ieškoti.
Dėl meilės teko aiškintis
D. Budrevičienė labai džiaugiasi, kad visų įvykių metu šeima ją labai palaikė. Juolab kad nujaučia, jog ir jiems teko sunkus išbandymas ir didžiulis spaudimas. Tiesa, nenorėdami jaudinti, artimieji jai daug ko nesakydavo, neprasitardavo.
Krekenaviškė savo motinos širdimi jaučia, kad ir keturios jos dukterys labai kentėjo, patyrė didelį spaudimą. Tą ji spėja ir iš įvairių vėliau nutikusių įvykių.
„Mačiau, kad joms sunku, tokius dalykus motinos širdis jaučia, bet nesakė nieko“, – su liūdesiu prisiminė D. Budrevičienė.
Jos tėvai taip pat sunkiai išgyveno tą istoriją. Tėtis mirė po kelių mėnesių, o mama gyvena atskirai.
Dalios vyras taip pat jautė nemažą spaudimą. „Ką ta boba pridarė?!“ – ponas Algirdas pamena laikus, kai šį klausimą girdėdavo visur, kur nueidavęs.
Jiedu susituokė labai jauni po dvejų metų draugystės ir kartu jau 33 metus. Abu tikina niekada nesigailėję taip anksti sukūrę šeimą: kai tuokėsi, Daliai dar nebuvo devyniolikos, o ponui Algirdui – septyniolika. Kadangi vyras tuo metu buvo nepilnametis, įsimylėjėliams teko išgirsti nemažai atkalbinėjimų. „Anais laikais gavau velnių nuo valdžios, kad vyresnė su jaunesniu draugavau“, – su šypsena prisimena D. Budrevičienė.
Prieš tuokiantis teko gauti leidimą, o komisijai, jos teigimu, teko atsakyti į daugiau klausimų nei kad mamai. Šeima susilaukė keturių dukterų, šiuo metu jau džiaugiasi ir anūkėle bei dviem anūkais.
„Vis tiek nesigailiu jauna ištekėjusi. Vaikai jau dideli, turiu anūkų“, – džiaugiasi moteris, bet patikina, kad ir jos gyvenime būta visko – kaip, tikriausiai, ir visose šeimose. Tačiau prireikus dėl jos ponia Dalia kovodavusi kaip liūtė.
Ji teigė tekėdama nebuvusi bagota – paprasta kaimo mergelė, tačiau stengėsi kaip išmanydama tvarkytis namuose ir teigė dėl to niekada nesulaukusi jokių priekaištų. Tad kalbos, kad ji alkoholikė, moterį ypač skaudino.
Neteisia
Dalia prisipažino svajojusi kada nors gyventi Krekenavoje – čia, toli nuo didmiesčių šurmulio, jai patikę. Svajonė išsipildė, bet už tai teko brangiai sumokėti.
Drąsi krekenaviškė apie vokeliuose mokamus atlyginimus Krekenavos agrofirmoje prakalbo 2006 metų vasarį. Sako, padariusi tai spontaniškai – tarsi kažkokia jėga stūmusi. Paremti ponią Dalią kovoje tuo metu žadėjo daugelis, tačiau kai prireikė, moteris susigriebė likusi viena.
Beje, visa ši istorija nutikusi D. Budrevičienės atostogų metu. Sugrįžus po atostogų, sako, jau iš autobusų stotelėje sutiktų žmonių reakcijos supratusi, kad gerai nebus. Gana greitai ponia Dalia jau buvo bedarbė.
Paklausus, ar nesigailinti tuometinio savo žingsnio, Dalia patikina, kad ne. „Dariau tai sąmoningai, neišsigandau bauginimų, kalbėjau už daugelį“, – sako ir priduria, jog nė nesvarstanti, ar ryžtųsi tokiam poelgiui dar kartą, mat pakartoti to niekada nebeteks – niekas jos neįdarbins.
Iki ligos moteris dar aktyviai ieškojusi darbo, daugiausia – telefonu, nes visur iš Krekenavos neprivažinėsi. Pasak D. Budrevičienės, potencialūs darbdaviai maloniai bendraudavo, ne vienas sakydavo turintis laisvą vietą, tačiau išgirdę pavardę apgailestaudavo suklydę – esą jau kažkas priimtas į tą vietą.
D. Budrevičienė lig šiol džiaugiasi, kad atsirado gerų žmonių, kurie pagelbėjo, kai buvo sunku. Bet buvo nemažai ir tokių, kurie žadėjo pagalbą, dėjosi bendraminčiais, tačiau paliko. Kodėl tie žmonės kalbėjo vienaip, o padarė kitaip, D. Budrevičienė sakė neįsivaizduojanti, tačiau spėjo, kad kai kurie tuo pasinaudoję gal palypėjo karjeros laipteliu, gavo kitokios naudos. Ji įsitikinusi, kad laikas ir Dievas viską sustatys į savo vietas, o pati užantyje akmens nesinešiojanti. „Aš tik žmogus, negaliu kitų bausti“, – sako ji.
Moteris teigė jau susitaikiusi su ją užklupusiais smūgiais ir einanti toliau. O žmonės, anuomet pabijoję prakalbti apie vokeliuose gaunamus varganus centus, jos įsitikinimu, kada nors to pasigailės. Nutikus nelaimei ar sulaukus pensinio amžiaus, visa tai skaudžiai finansiškai pasijus – tą ji iš dalies patyrusi ir savo kailiu. Nors ponia Dalia čia pat pridūrė suprantanti buvusius bendradarbius – bendrovė daugeliui krekenaviečių yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, paprastus žmones gal atbaidė ir patiriamas spaudimas. Tačiau tokių, kurie, jos teigimu, „už pinigus pardavė savo sąžinę“, ji niekada nepateisinsianti.
D. Budrevičienė prisipažino po skandalingųjų įvykių net maniusi, kad Krekenavoje kone visi nori ja nusikratyti. Bet gana greitai pastebėjo, jog aplinkui labai daug gerų žmonių. Iki šiol ji dar sulaukianti ir buvusių kolegų skambučių – jie gailisi patylėję tada, kai prabilti ryžosi Dalia.
Faktai
Žmogaus teisių stebėjimo institutas Daliai Budrevičienei suteikė 2006 metų Žmogaus Teisių Šauklio vardą ir skyrė piniginę premiją.
D. Budrevičienė yra gavusi ir „Metų garbės“ apdovanojimą. Prezidentas Valdas Adamkus moteriai yra įteikęs medalį „Už nuopelnus Lietuvai“.
