- Kai jūsų vadovaujamas Kauno burgundiškasis choras TV3 „Chorų karuose“ nuskynė laurus, ko daugiau jūsų sieloje atsirado – džiaugsmo, kad sunkumai baigėsi, ar liūdesio, kad teks išsiskirti?
Oi, net nežinau, ko daugiau... Aišku, smagu, kad visas mūsų pastangas vainikavo gražus ir smagus finalas. Kita vertus, gyvenimas nestovi vietoje. Stengsimės taip iš karto neišsiskirstyti, bandysime dar ką nors gražaus nuveikti.
– Tikslą laimėti „Chorų karus“ išsikėlėte nuo pat projekto pradžios?
Nepasakyčiau, kad tai buvo aršus mūsų siekis, nors tikslą laimėti, matyt, kiekvienas turi. Ar tikėjomės pergalės? Visaip buvo. Labai smagu, kad sėkmė mus lydėjo.
– Ar galite įvardyti, kur slypėjo jūsų choro sėkmės priežastis?
Neįmanoma to tiksliai nusakyti. Juk čia nėra taip, kad užvalgei vitaminų ir pirmyn į pergalę. Greičiau tai lėmė kruopštus darbas ir kiekvieno užsidegimas padaryti kažką gražaus.
– Nors kartą pamanėte, kad superfinale teks kautis su alytiškiais?
Tiesiog apie tai nebuvo kada galvoti.
– Kurie chorai, jūsų nuomone, buvo stipriausi?
Aiškaus konkurento nemačiau. Net ir negalvojau apie tai. Vienoje laidoje vieni geriau pasirodydavo, kitoje – kiti. Žiūrėk, tas, kuris vienoje laidoje atrodė silpniau, kitoje – šovė į viršų, o būdavo ir atvirkščiai. Pastebėjau, kad alytiškiai iš pradžių varžėsi dėl išlikimo su Augustės Utenos auksiniu choru. Tik labai nedideliu skirtumu Alytaus oranžinis choras aplenkė uteniškius.
– TV chorų projektuose jūs dalyvavote, atrodo, trečią kartą. Į chorų varžytuves su „Jaunyste“ įsitraukėte dar 2009-ųjų žiemą, kai pirmą kartą buvo surengtas LTV projektas „Lietuvos balsai“. Kada jums buvo sunkiausia?
Sunku pasakyti. Kiekvienas projektas pareikalavo daug atsidavimo, susikaupimo ir jėgų. Juk tai didžiulis darbas, pasiutiškas tempas. Beje, jau ne tokia jauna esu... Jaučiu, kad su kiekvienais metais ant mano sprando gulantys darbai toli gražu nėra tokie lengvi kaip pūkeliai. Tačiau įtempi jėgas, stengiesi padaryti kuo geriau ir net negalvoji, ar čia tau lengva, ar sunku.
– Vis dėlto jeigu trečią kartą pasiryžote tokiam katorgiškam darbui, vadinasi, tuose projektuose yra kažkas patrauklaus?
Negaliu sakyti, kad svaigstu nuo populiarumo. Tiesiog tai – mano darbas. Norisi įrodyti, kad kažką sugebi. Dėl to ir ryžausi. Nors trečią kartą tam pasiryžti buvo labai sunku.
– Tikėkimės, kad tai nebuvo paskutinis kartas...
Gal jau užteks. Duokite man ramybę... Reikia ir pailsėti. Juk yra kitų žmonių, kurie galbūt norėtų skleistis šioje srityje. Yra nemažai gabaus jaunimo. Reikėtų juos patraukti.
– Šiemet jūsų vadovaujamame chore matėme ir žinomų dainininkų, ir iš ankstesnio „Chorų karų“ projekto pažįstamų veidų. Žmonės veržiasi į šį projektą?
Greičiau jie įsitraukė norėdami palaikyti mane.
– Ar jame buvo daug „Jaunystės“ narių?
Vienintelė Evelina – tikroji „Jaunystės“ choristė. Antrus metus ji dainuoja mūsų chore. Kartais ateina mums padėti kiti. „Jaunystės“ jubiliejiniame koncerte solines partijas, be Evelinos, dar dainuos Laurynas, Aidas...
– Neraginote „Jaunystės“ choristų įsilieti į „Chorų karų“ projektą? Juk su saviškiais jums būtų buvę kur kas lengviau.
Manau, kad būtų neetiška pasikviesti visą chorą ir atstovauti kitu pavadinimu.
– Ar juntate, kad tokie TV projektai populiarina chorinę muziką ir žadina jaunimo norą dainuoti?
Galbūt tas jaunimo noras ir padidėjo. Tačiau abejočiau, ar šis projektas populiarina chorinę muziką. „Chorų karuose“ juk dalyvauja ne choras, o šešiolikos žmonių ansamblis ar pritariamojo vokalo grupė. Choras yra choras, o čia greičiau ansamblinio dainavimo projektas, tik įvardytas pretenzingai – „Chorų karai“.
– „Jaunystė“ dainuoja visai kitokią muziką, nei mes girdėdavome sekmadienio vakarais?
Taip. Mes atliekame nemažai religinės muzikos, nes dalyvaujame dainų šventėse – mokomės jų repertuaro kūrinius. Televizijai reikia daugiau gero vaizdo, daugiau judesio, kitokio repertuaro. Choras tam nėra pasiruošęs. Būtų labai sudėtinga tai padaryti.
– Ką jums reiškia dirbti su jaunimo choru?
Atsakysiu trumpai: tai – mano profesija.
– Esate griežta chorvedė?
Nors kai kam gali pasirodyti kitaip, tačiau nelaikau savęs kietaširde, tiesiog mano darbas reikalauja tvirtumo ir konkretumo.
– Ar labai skiriasi darbas su jaunimu ir, tarkim, vidutinio amžiaus choristais?
Aišku, darbo specifika skiriasi. Sunku net lyginti. Dar priklauso, kokio išsilavinimo tie žmonės. Tačiau ir vieniems, ir kitiems tenka įdėti daug darbo ir atiduoti daug meilės. Mane labiausiai džiugina tai, kad žmonės ne sėdi užsidarę namuose, o ateina dainuoti ir jaučiasi laimingi, galėdami sukurti kažką gražaus.
– Ar šiuo metu jūsų vadovaujamam „Jaunystės“ chorui užtenka progų koncertuoti?
Kvietimų koncertuoti gauname labai daug. Tačiau prieš tai turime gerai pasverti savo jėgas, ar galėsime dalyvauti. Kur kas paprasčiau, jei tas koncertas vyksta Kaune. Tačiau jei tenka važiuoti toliau, viskas atsiremia į finansavimą: bus pinigų – važiuosime, nebus – atsisakysime.
– „Jaunystei“ vadovaujate kone aštuoniolika metų. Koks įvertinimas, kurio choras sulaukė per tuos metus, jums maloniausias?
1993-iaisiais atėjusi į chorą, metus buvau chormeisterė, vėliau – jo vadovė. Tų širdį glostančių įvertinimų buvo tiek daug, kad vieno net negalėčiau išskirti. Ir studentų dainų bei šokių šventės „Gaudeamus“, ir dalyvavimas operose, ir „Lietuvos balsų“ konkursas... Net ir, atrodytų, menkiausias pasirodymas mums yra svarbus. Svarbiausia – kaip tave priima klausytojas.
– Ko reikia, kad chorui publika plotų atsistojusi?
Mylėti muziką ir gerai bei gražiai dainuoti.
– Kas sunkiausia chorvedžio darbe?
Sakyčiau, sunkiausia yra gebėti suvokti tikrąją muzikos esmę, mokėti perteikti muzikines idėjas, kad kiekvieno choristo sielą pasiektų tavo mintys ir visas choras mąstytų taip, kaip tu mąstai. Manau, kad viską lemia psichologiniai dalykai.
– Ar sunku jaunimą paversti savo sąjungininkais?
Jeigu ateina dainuoti, vadinasi, to nori. Sunkumas tas, kad vienas pažįsta natas, kitas – ne. Ne kiekvienam paprasta susidoroti su šiuo darbu. Reikia daug pastangų ir ne visada geras rezultatas išeina. Viskas priklauso, kokie žmonės yra tavo komandoje.
– Ar dažnai jauni žmonės, kupini entuziazmo dainuoti, palūžta?
Labai daug tokių. Iš šalies žiūrint gali pasirodyti, kad dainavimas chore yra labai paprastas dalykas – atsistojai, padainavai ir nulipai nuo scenos. Iš tikrųjų dainavimas chore – sunkus ir kruopštus darbas. Nedainuojantiems žmonėms tai suvokti labai sunku.
– Kada jaunimas mažiau bijojo sunkumų – anksčiau ar dabar?
Visais laikais visokių būdavo. Vieni atrodydavo stabilesni, kiti blaškydavosi ieškodami savo vietos, o tretiems norėdavosi viską išbandyti. Dabar, sakyčiau, jaunimas yra labiau vėjo blaškomas.
– Ar jūsų choras puoselėja daug gražių tradicijų?
Turime visokiausių tradicijų. Esame tarsi viena didelė šeima. Be dainų švenčių ir studentų festivalių, vyksta įvairūs susibūrimai, tarkim, cepelinų ar šašlykų vakarėliai. Vasarą dešimčiai dienų išvykstame į kūrybinę stovyklą Aukštaitijos nacionaliniame parke. Aplankome gražiausias jo vietas.
– Esate sakiusi, kad nuo pat vaikystės padėdavote savo tėčiui vargonuoti Kauno arkikatedroje bazilikoje. Ar šiandien dar turite galimybę prisėsti prie vargonų?
Taip, aš dirbu Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Nuo 2002-ųjų ten groju vargonais.
– Paprastai retai nutinka, kad tėvai nori, jog vaikai sektų jų pėdomis. Jūsų mama – dainininkė, o tėtis – vargonininkas, chorvedys ir kompozitorius... Jūsų atveju buvo kitaip?
Mano tėvai manęs ne tik neatkalbinėjo nuo muzikos, bet netgi nukreipė šia linkme. Aš šeimoje buvau ketvirtas vaikas iš penkių. Muzika nuo vaikystės skambėjo mūsų namuose. Tad nenuostabu, kad trys iš penkių mes pasukome į muziką.
– Mokykloje apie kitokią profesiją net nesvajojote?
Iš tikrųjų aš norėjau būti smuikininkė, bet tuo metu Kaune nebuvo įmanoma studijuoti tokios specialybės. Išvažiuoti į Vilnių negalėjau, nes viena auginau dukrą. Tad teko keisti savo planus. Pasirinkau tuo metu naują specialybę – chorinį dirigavimą ir vargonus.
– Kam norėtumėte žemiausiai nusilenkti už tai, kuo šiandien esate?
Be abejo, savo tėvams... Ir savo dukrai Marijai. Tai, ką visą gyvenimą darau, darau dėl jos ir savo šeimos.
– Kas jums yra „mano šeima“?
Man patys artimiausi žmonės: dukra Marija, trys broliai, sesuo su šeimomis... Ir dar šuo Bosas.
– Jūsų dukra taip pat nenutolo nuo šeimoje iš kartos į kartą gyvuojančios tradicijos – muzikos?
Ne. Ji Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete studijuoja muzikos didaktiką.
– Tokiam pasirinkimui jūs nė kiek neprieštaravote?
O kur daugiau dėsis?..
– Jai nebūtų patikę, tarkim, tapti gydytoja?
Apie mediciną ji negalvojo. Jai labiau patinka kulinarija. Ji mėgsta gaminti, eksperimentuoti virtuvėje. Dabar gamina dažniausiai ji. Tam aš visai neturiu laiko.
– O jeigu būtų galima kartoti gyvenimą iš naujo, eitumėte tuo pačiu keliu?
Manau, kad taip. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus gimdamas atsineša tam tikrą jam skirtą atsakomybę ir lemtą nešti darbų krūvį. Tačiau vienu momentu jam sekasi geriau, kitu – sunkiau. Nebūna taip, kad visąlaik jis klykautų iš džiaugsmo ir laimės. Kiekvienas gyvenimo etapas turi savą, tik jam būdingą spindesį. Užtat jis ir vadinamas gyvenimu, o ne egzistavimu. Mane likimas įspraudė būtent į tokius rėmus. Tiesa, kažkada turėjau slaptą svajonę atidaryti savo bariuką, kur galėtų susieiti seni draugai, kartu smagiai pabendrauti, pypkę papapsėti, pagerti gero vyno ir paklausyti geros muzikos.
– Gal dar nevėlu siekti tokios svajonės išsipildymo?
Gal kada nors, kai jau negalėsiu dainuoti, įgyvendinsiu šį seną savo norą.
– Koks jūsų gyvenimo momentas jums iki šiol ryškiausiai įsiminė?
Kiekviename gyvenimo etape yra visokiausių akimirkų – ir džiugių, ir liūdnesnių. Tokio ryškiausio negalėčiau išskirti, nes nežinau, kokių gražių dalykų dar gyvenimas padovanos ateityje.
– Kam dabar, pasibaigus „Chorų karams“, skiriate savo laiką?
Gegužę „Jaunystės“ choras švęs savo koncertinės veiklos 85-metį. Šia proga Kauno muzikiniame teatre parodysime miuziklą „Jotvingio rauda“. Taigi ir dabar darbų tikrai užtenka.
– Kas jus geriausiai atpalaiduoja nuo kasdienių rūpesčių?
Namai. Ramiai atsisėdu prie stalo – tai tapau ant drobės, tai karoliukus veriu... Tokie darbeliai man padeda atsipalaiduoti ir negalvoti apie jokius muzikinius dalykus. Kai reikia, galiu ir remontus daryti, dizainą kurti. Žodžiu, ką sugalvoju, tą ir darau.
– O kokia muzika sudaro jūsų namų foną?
Dažniausiai fone – įjungtas televizorius, bet aš iš esmės jo beveik negirdžiu, nebent viena ausimi žinias paklausau.
– Ar yra tokių kūrinių, kuriems suskambus jūsų kūnas tiesiog nueina pagaugais?
Daug tokių. Man labiausiai prie širdies yra klasikinė muzika. Konkrečių kūrinių net neminėsiu. Būtų labai ilgas sąrašas tų kūrinių, kuriuos mėgstu ir klausau.
– Kur jums labiausiai patinka atostogauti vasarą?
Vasarą laisvo laiko turiu daugiau, bent jau pirma savaitės pusė nebūna tokia užimta kaip savaitgaliai. Tada ramybės dažniausiai ieškau prie ežero. O jeigu lyja, gerai jaučiuosi ir namuose. Juk visą laiką vis bėgdama, lėkdama daugelį darbų apleidžiu, tuomet bent vasarą stengiuosi atsidžiaugti namais, apsitvarkyti.