aA
Beveik pusmetį LTV eteryje trukęs nacionalinis chorų konkursas „Lietuvos balsai“, kuriame dalyvavo 21 chorinis kolektyvas, jau paskirstė vietas ant stipriausiųjų garbės pakylos. Kauno technologijos universiteto akademinis choras „Jaunystė“, vadovaujamas Danguolės Beinarytės, užėmė trečiąją vietą.
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Mums tai didelis laimėjimas. Juk kiekvienais naujais mokslo metais kolektyvo sudėtis keičiasi, „Jaunystės“ choristai nėra baigę muzikos mokyklų, kai kurie ateina į chorą net nepažindami natų. O vis dėlto patekome į finalą, nurungę stiprius konkurentus, išstūmę iš šio projekto visus sostinės universitetų chorus.

„Jaunystė“ – tai ne tik dainą mylinčių žmonių sambūris, savo gyvavimą skaičiuojantis nuo 1926 metų. Tai jaunatviškas užsidegimas, siekiant tikslo. Tai – antroji studentų šeima, į kurią susibūrus ir balsas, ir siela dainuoja, ir meilė jaunus žmones į porą suveda“, – sako 38 metų chorvedė, kurios užkrečiančią energiją, linksmą šypseną, liepsningą temperamentą ir ugninius plaukus įsidėmėjo visi, kurie susėsdavo prie ekranų stebėti „Lietuvos balsų“ ir palaikyti savo favoritų.

Ką reiškia dirbti su studentišku kolektyvu?

Suprasti, kad jie jauni. Aš su jais ir išsirėkiu, ir pasijuokiu iš širdies. Kaip studentiško kolektyvo vadovė siekiu, kad jauni žmonės pajaustų muzikos dvasią, kad jų širdys džiaugtųsi ir dainuotų. Tai yra svarbiausia.

„Jaunystei“ vadovauju nuo 1994 metų, iki tol buvau šio choro koncertmeisterė. Kiekvienas rugsėjis – kolektyvo kaitos slenkstis. Vieni, baigę studijas KTU, chorą palieka, kiti ateina. „Jaunystėje“ dainuoja keturiasdešimt penki žmonės – ir devyniolikmečiai, ir užsilikę senbuviai trisdešimtmečiai. Nemažai naujokų neturi jokios dainavimo, net mokyklos chore, patirties. Tačiau tarp tų būsimųjų statybos, santechnikos, dizaino ir t. t. specialistų yra labai daug gabių žmonių, ieškančių terpės meninei saviraiškai, ir „Jaunystėje“ jie atranda ją.

Akademinis jaunimas meno kolektyve pirmiausia vertina sau artimą aplinką, buvimą bendraminčių būryje. Profesionalaus dainavimo aukštumos nėra jų svarbiausias tikslas. Juk studentams reikia mokytis, laikyti egzaminus, lankyti paskaitas. Tokio skatinimo choristams, koks buvo anksčiau, – stipendijos, bendrabutis, apmokėtos gastrolinės kelionės į užsienį, dabar neliko. Galiu tik paprašyti dekanatą pratęsti sesiją dainuojančiam studentui.

Džiaugiuosi, kad projektas „Lietuvos balsai“ chorą labai sutelkė. Juk nuo pat pirmojo pasirodymo televizijoje kovo 8 dieną repeticijos vykdavo kasdien. Tokiu krūviu „jaunystėnai“ sugebėjo dirbti kone pusę metų ir pasiekti puikų rezultatą. O poilsio sulauks dar negreitai – juk jau ant nosies Dainų šventė, truputį atsipūtus reikės imtis repetuoti jos repertuarą.

Mokame ne tik darniai dirbti, bet ir smagiai ilsėtis. Tarp „Jaunystės“ laisvalaikio tradicijų yra dvi, nekintančios jau daug metų. Paskutinį liepos penktadienį visada rengiamas valčių žygis iki Aukštaitijos nacionalinio parko, suburiantis ir dabartinius, ir buvusius choristus; jubiliejiniais „Jaunystei“ 2006 metais į žygį susirinko net 180 dainininkų. O paskutinį rugsėjo sekmadienį visada renkamės į šašlykų balių Kleboniškyje. Kai tuokiasi mūsų choristai, o tai būna kasmet, „Jaunystė“ visada gieda per iškilmingą ceremoniją bažnyčioje.

Koks yra „Jaunystės“ repertuaras, ką dažniausiai dainuojate?

Atliekame daug religinės muzikos, tad galime rengti koncertus sakralinėse erdvėse. Mūsų choro balsai dažnai skamba Prisikėlimo bažnyčioje. Prieš porą metų dalyvavome Vatikano organizuojamame tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje Loreto mieste Italijoje, kur sulaukėme labai gerų atsiliepimų.

„Jaunystė“ atlieka ir nemažai laisvesnio stiliaus dainų, kai kurias pati kuriu, aranžuoju. Choro patirtį praturtina Dainų švenčių repertuaro perliukai. Esame įgyvendinę ir didesnių projektų – Zitos Bružaitės operą „Undinė“, Džono Raterio „Magnificat“ su orkestru. Dabar brandinamas labai įdomus sumanymas – Kauno technologijos universitetas nori pastatyti roko operą, kurioje dalyvautų visi universiteto meno kolektyvai, o jų yra arti dvidešimties. Kol kas nenoriu atskleisti detalių, tačiau šis muzikinis projektas turėtų būti labai įspūdingas, jį pristatytume ne tik Kaune.

Be „Jaunystės“, dirbate ir su kitais chorais... Tai labai skirtinga patirtis?

Esu Prisikėlimo bažnyčios vargonininkė ir choro vadovė. Taip pat penketą metų vadovavau Vilkaviškio vyskupijos krikščioniškojo centro Česlovo Sasnausko kameriniam chorui. Tame chore dainavo škotas chorvedys, atvykęs į Lietuvą pagal mainų programą. Pamenu, per repeticijas mano pasakytas pastabas jis visada užsirašydavo. Tos pačios klaidos antrą kartą niekada nekartodavo. Tokio atidumo, skrupulingumo „Jaunystės“ choristams trūksta. Manau, čia pasireiškia mūsų mokyklos ir auklėjimo namuose spragos.

Projektas „Lietuvos balsai“ siekė parodyti žiūrovams chorinio dainavimo patrauklumą ir jo stilių įvairovę. Šis tikslas pasiektas, bet ar to pakanka, kad chorinė kultūra Lietuvoje atgimtų ir klestėtų?
Ji nemerdėtų, jei sulauktų didesnio valstybės palaikymo, Kultūros ministerijos dėmesio. Anksčiau chorai, „pririšti“ prie didelių fabrikų, įstaigų, buvo jų išlaikomi reprezentaciniai kolektyvai.

Dabar tokių beliko vienas kitas, jų gyvavimui trūksta lėšų, kai kur patys choristai „susimeta“, kad sumokėtų vadovui. „Jaunystės“ chorui irgi trūksta materialinio skatinimo, lėšų didesniems projektams įgyvendinti, nes universitete yra arti dvidešimties studentiškų kolektyvų. Dalyvaudami konkurse „Lietuvos balsai“ mes išnaudojome savo trejų metų finansų limitą: kainavo autobuso nuoma dažnoms kelionėms į Vilnių, natų atšvietimas...

Jums pačiai kelias į muziką buvo tiesus ir aiškus nuo mažens?

Aš užaugau muzikalioje šeimoje, todėl pasirinkimas studijuoti chorinio dirigavimo ir vargonų specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete buvo neatsitiktinis. Mano tėvas Pranciškus Beinaris yra Kauno arkikatedros bazilikos vargonininkas. Mūsų yra penki vaikai, iš jų trys esame profesionalūs muzikai.

Sesuo Areta groja Kauno muzikiniame teatre, brolis Arnoldas – birbynininkas, dirba Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje. Vyriausiasis brolis turi šešis vaikus, penki iš jų savo gyvenimą susiejo su muzika. Dvidešimtmetė mano dukra Marija – būsimoji muzikos mokytoja: studijuoja chorinį dirigavimą ir didaktiką LMTA Kauno fakultete.

Kaip atsigaunate po savo darbų maratono? Kiek Jūsų laisvalaikis yra nutolęs nuo muzikos?

Grįžusi vėlai vakare po repeticijų, nuo muzikos kitąsyk užmigti negaliu. Net sapne ir toliau zulinu natas... Todėl ieškau kitų atgaivą teikiančių užsiėmimų. Jie labai įvairūs. Mėgstu verti visokius karolius, vėrinius. Papuošalus pasidarau pati, susipirkusi visas detales Urmo bazėje, ten yra tokia speciali parduotuvėlė. Man patinka lavos akmenėliai, koralai.

Taip pat piešiu ant šilko ir ant drobės. Pradėjau megzti, nors to nebuvau dariusi nuo mokyklos laikų, kai tereikėjo pažymiui šaliko gabalėlį sukurpti. Pernai vasarą parsivežiau lentų ir pati išsiklojau medžiu savo buto Šilainiuose balkoną. Dar labai norėčiau išmokti drožinėti medį, net visus reikalingus įrankius jau susipirkau. Turiu siuvimo mašiną, tad kartais pasisiuvu visokių „nesąmonių“, dekoruotų oda, medžio gabaliukais.

Mėgstu natūralumą. Mano namuose visi baldai ąžuoliniai. Nelakuoti, tiesiog grynas natūralus medis. Gaminti valgį irgi labai mėgstu, ypač kai laukiu svečių. Bet pastarąjį pusmetį net normaliai pavalgyti nebuvo kada. Visą dieną repeticijos tuščiu skrandžiu, o paskui nakčiai prisikapoji kiek telpa. Taip svoris ir auga...

Ar po sunkios darbo dienos grįžus namo pasitinka koks nors gyvūnėlis, pralinksminantis savo pokštais?

Anksčiau turėjau spanielį Beną, kurį man pavogė. Labai išgyvenau, maniau, kad kito šuns jau neįsitaisysiu, nes niekas Beno neatstos. Tačiau dabar turime baltą nykštukinį šnaucerį Bosą, kuriuo negalime atsidžiaugti. Labai draugiškas, protingas ir drausmingas šuo, supranta nurodymą iš pusės žodžio. Negriebia maisto nuo stalo, „neelgetauja“ žiūrėdamas žmogui į akis ir sekdamas kiekvieną jo kąsnį.

Turi mylimą žaisliuką – kamuoliuką, kurio nenori paleisti iš akiračio net ėsdamas; pasideda šalia dubenėlio. Jei kamuoliukas kur nusimeta, Bosas visada sugeba jį rasti pagal kvapą, net po kalnu rankšluosčių. Kadangi grįžtu namo vėlai, pasirūpinti šuneliu dažniau tenka dukrai Marijai. Tačiau jis yra mūsų abiejų numylėtinis.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Kainos svetur: kiek už duoną ar bananus teks sumokėti Emyratuose (31)

Jungtiniuose Arabų Emyratuose tikrai ne visur vienodos kainos – Abu Dabis ar Dubajus jau...

Kauno klinikose nukentėjusios paauglės mama: gydytojas prašė apie tai niekam nepranešti, siūlė kompensaciją (185)

Penktadienį vakare per Lietuvą nuskriejo žinia, kad paauglei iš Jonavos Kauno klinikose į...

Paliktos nuotakos byla atsidūrė teisme: tikruosius jaunikio motyvus išdavė draugui rašytos žinutės (124)

Nauja meile patikėjusiai, išsiskyrusiai ir vaiką auginusiai merginai teko skaudžiai nusivilti. Jai...

Net pats stipriausias imunitetas gali nepastebėti vėžio: onkoimunologas – apie priemones, kurios sumažina riziką sirgti (58)

Prasidėjus peršalimo ir gripo sezonui, vis daugiau girdime apie imuniteto stiprinimą. Vieni siūlo...

Statybų sektoriuje krizė už durų? Geras naujienas keičia nekokios (27)

Statybos sektoriaus augimas, stebinęs pajamų ir pastatytų kvadratinių metrų ar butų kiekio...

Karbauskis teigia neatsisakąs planų dirbti Seimo vadovybėje (31)

Valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia neatsisakąs planų dirbti Seimo...

Sankt Peterburgo gyventojai apie valdžios priimtą sprendimą: sveiki atvykę į pragarą (200)

Istoriniame Sankt Peterburgo centre esančioje Rubinšteino gatvėje gyvenanti Marina Pogolša rodo į...

Didžiosios Britanijos parlamentarai balsuos dėl pasiūlymo 3 mėnesiams atidėti „Brexitą“ (21)

Šeštadienį Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių Rūmų deputatai balsuos dėl pataisos,...

Dėl gaisro Alytuje tarša normas viršija 4 kartus: gyventojams skubiai išsiųsti įspėjimai (50)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Situacijų koordinavimo skyrius DELFI informavo,...

Eurolygoje žibantis Giedraitis – apie kartėlį dėl pasaulio čempionato ir trūnijimą ant suolo rinktinėje specialiai Krepšinis.lt iš Barselonos (13)

Eurolygos debiutantas Rokas Giedraitis neatrodo kaip turnyro naujokas – Berlynos ALBA klubo...