Kas ir kada tiksliai paskatino keliauti, Jūratė nepamena, tačiau įsimintinesnės pirmosios kelionės buvo dar mokykloje. „Dalyvaudavome įvairiuose konkursuose ir nuolat turėdavome galimybę aplankyti įvairias Europos Sąjungos institucijas. Savarankiškos kelionės prasidėjo įstojus į universitetą“, - teigia ji.
Nors studijos tiesiogiai susijusios su politikos mokslais, tačiau mergina savęs kol kas į politikės rėmus nespaudžia ir džiaugiasi turėdama galimybę aplankyti kuo daugiau šalių, pažinti ne tik paradinę jų pusę, kurią dažnai mato kelionių agentūrų turistai, bet ir susidurti su keblumais, kurie, merginos atveju, linkę pasibaigti sėkmingai.
Ispanija visada buvo svajonė
„Per internetą nuolat ieškodavau ispanų draugų, intensyviai mokiausi jų kalbos, domino jų šalis, kultūra“,- pasakoja Jūratė. Galimybė pažinti savo svajonių šalį atsirado įstojus į universitetą.
Per pirmąsias žiemos atostogas išsiruošiau mėnesiui atostogoms į Ispaniją. Lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu. Meilė Ispanijai tik sustiprėjo. Tuomet nusprendžiau, jog norėčiau šioje šalyje ne tik keliauti, bet ir pagyventi. Vos sulaukus vasaros atostogų universitete, išsirinkau kurortą ir išvykau“, - dėsto ji.
Tiesa, kelionės planus teko koreguoti, mat iš pradžių atsirado visas būrys norinčių keliauti kartu, tačiau 2008 metais Ispanijoje vyravęs didžiausias nedarbo lygis tarp Europos Sąjungos valstybių užgesino visų norinčiųjų entuziazmą, todėl J. Jucikaitė ryžosi išvykti viena. „Sezoninį darbą susiradau per vieną valandą. Turbūt tai buvo viena laimingiausių mano dienų gyvenime“, - prisimena mergina.
Didysis iššūkis laukė ne Ispanijoje, o Lietuvoje
Nors dažnai įsivaizduojama, kad atvykus į svetimą šalį užgriūva įvairiausi rūpesčiai, tačiau tai merginos laukė dar nespėjus pasiekti Ispanijos - Lietuvoje ji susidūrė su skeptišku aplinkinių požiūriu į jos užmojį kelti sparnus Ispanijos kryptimi.
„Aplinkiniai bandė atkalbėti nuo šios minties. Buvo ekonominės krizės pradžia, Ispanijoje nedarbo lygis didžiulis. Niekas netikėjo, kad bus galima rasti darbą, tačiau niekas nežinojo nieko konkrečiai, o rėmėsi tik statistika ir nuogirdomis“, - sako ji.
Realybė pasirodė visai kitokia, nors nedarbo lygis nebuvo laužtas iš piršto, tačiau kurortuose ši statistika negaliojo, ten sezoninių darbų pasiūla viršijo paklausą.
„Tam įtakos turėjo ir tai, kad ispanai, ypač pietinėje dalyje, nepasižymi itin dideliu darbštumu, dėl to darbdaviai kurortuose su malonumu įdarbina užsieniečius. Anglų kalbos ispanai taip pat nelabai moka, o turistinėse vietose tai pagrindinė vartojama kalba. Užsieniečiui, mokančiam anglų ir ispanų kalbas, susirasti sezoninį darbą yra labai lengva. Deja, tai sužinojau tik atvažiavus, o ne prieš, dėl to buvo baisoka pasiryžti išvažiuoti.
Šeimos nariai ir draugai taip pat bandė atkalbėti, jiems buvo baisu, kad man gali nepasisekti ar nutikti kas nors blogo, bet mane labiausiai nustebino aplinkinių pavydas. Atrodė, jog jeigu žmonės patys negali išvažiuoti, bando ir kitus nuo tokios minties atkalbėti, labai liūdna, bet lietuviai savyje laiko labai daug pavydo“, - pasakoja lietuvė.
Vis dėlto, noras įgyvendinti savo svajonę buvo stipresnis už skeptikų bandymus įkalbėti likti čia ir Jūratė išvyko.
Ispanų svetingumas ir nelankstus biurokratizmas atvykėliams
Pirmasis įspūdis nuvykus į Ispaniją buvo geras, tai lėmė domėjimasis svečia šalimi, bendravimas su tos šalies gyventojais. Įsikūrimo procesas taip pat nesukėlė galvos skausmo: „interneto pagalba išsinuomavau kambarį. Gyvenau su moterimi ir jos sūnumi iš Čilės. Kaip jau minėjau, per pirmą valandą susiradau darbą. Pati nustebau, kaip viskas puikiai sekėsi. Iš vėlesnių vasaros sezonų patirties galiu pasakyti, kad viskas ėjosi taip lengvai dar ir dėl to kad važiavau viena. Mažiau žmonių – mažiau problemų“.
Ispanų svetingumą pašnekovė apibūdina kaip ryškiausią tautos bruožą.
„Ispanų svetingumas buvo viena iš priežasčių dėl kurios taip įsimylėjau Ispaniją. Ispanai bendrauja labai lengvai, labai paprastai, jie yra atviri ir nuoširdūs. Jiems be galo svarbi draugystė ir bendravimas. Priešingai nuo lietuvių, ar britų, kurie sudaro daugumą turistų Ispanijos kurortuose, ispanai į barus eina pabendrauti, o ne prisigerti.
Ispanams svarbiausia pakalbėti, pasikviesti draugus pas save vakarienės. Vieną kartą susitikus bendroje vakarienėje su 15 žmonių, visi iškart tampa draugais. Lyginant ispanus su lietuviais, ispanai mažiau individualistiški, jiems visada reikia kompanijos. Jie net kavinėse tarpusavyje dalinasi maistą ir retai užsisako patiekalus individualiai. Ypač pietinėje Ispanijos dalyje yra įsigalėjusi tapas kultūra – maži užkandžiai, atnešami prie alaus ar vyno. Susirinkę ispanai kavinėse bendrai užsisako daug šių užkandžių ir visi viskuo dalinasi.
Nors ispanai yra draugiški užsieniečiams, tačiau dažnai pasireiškia jų nacionalizmas. Jeigu užsieniečiai dirba jų šalyje, nemokėdami ispanų kalbos, susilaukia nemažai patyčių“.
Nepaisant palankaus ispanų požiūrio į atvykėlius sunkumų išvengti nepavyksta, ypač tiems, kurie į Ispaniją atvyksta ne poilsiauti, o dirbti: „kiekvienam užsieniečiui, turinčiam dirbti Ispanijoje, reikia susitvarkyti kalną dokumentų – gauti leidimą iš policijos, vėliau socialinį numerį.
O jeigu nori prisiregistruoti ligoninėje, prasideda kiti kryžiaus keliai – gyvenamosios vietos registracija. Atsimenu, mano dokumentai svėrė apie kilogramą, kai paskutinį kartą ėjau į policiją užregistruoti savo gyvenamąją vietą. Svarbiausia, kad dažnai patekdavau į aklavietę, norint gauti vieną dokumentą, reikia trijų kitų, kurių neįmanoma gauti neturint pirmojo. Užburtas ratas, visi biurokratai siuntinėja vieni pas kitus ir niekas negali išspręsti problemos. Tačiau viskas įmanoma, visi užsieniečiai galiausiai susitvarko dokumentus“, - optimistiškai reziumuoja Jūratė.
Stereotipai: tinginių čia netrūksta, o susižavėjimą keliantys paplūdimiai egzistuoja kelioniniuose lankstinukuose
Apie kiekvieną šalį sukurti tam tikri stereotipai, kurie gali būti patvirtinti arba paneigti tik asmeniškai pabuvojus toje šalyje.
Neretai tai būna vienas iš kelionei pastūmėjančių faktorių – noras patikrinti tų stereotipų realistiškumą.
Bene garsiausias stereotipas apie ispanų tingumą nėra laužtas iš piršto ir nors dažnai patys ispanai bando atremti šį kitataučių jiems klijuojamą epitetą, kaltindami didelį nedarbo lygį šalyje, tačiau Jūratė tvirtina kad: „nors statistiškai yra daug bedarbių, tačiau su turistinėmis vietomis tai mažai susiję. Čia be galo daug darbų, kai kur net jaučiamas darbuotojų trūkumas. Problema yra visai kitur – ispanai nenori dirbti. Bedarbio pašalpa Ispanijoje dažnai prilygsta minimaliam atlyginimui, dėl to čia žmonės nesivargina.
O kurortuose, kur sezonas yra pakankamai trumpas, ispanai taip pat nesiveržia į darbus, nes trumpo sezono metu tenka dirbti daug ir intensyviai. Taip pat užsienio kalbų žiniomis ispanai negali pasigirti. Nenuostabu, kad darbdaviai pirmenybę teikia atvažiavusiems užsieniečiams“. Nors gana ilgai ir dažnai minima Ispanijos ekonominė krizė, tačiau, atrodo, bent jau pramogų sektoriuje ji tikrai neegzistuoja: „paprastas pavyzdys iš Ibizos gyvenimo - naktiniame klube telpa 10 tūkst. žmonių. Įėjimas kainuoja apie 50 eurų (apie 170 litų). Kiekvieną naktį naktinis klubas pilnut pilnutėlis žmonių. Tokių naktinių klubų bent 5 Ibizoje. Kur krizė?“,- ironiškai klausia pašnekovė.
Be kita ko, vykstant į bet kurią šalį, norisi ją pažinti, aplankyti dėmesio vertas vietas ir parsivežti kuo daugiau gerų įspūdžių, tačiau svajojantiems apie viliojančius Ispanijos paplūdimius, kuriuos dažnai matome reklaminiuose lankstinukuose, teks nusivilti: „Ispanijos kurortai prie Viduržemio jūros yra nežmoniškai perpildyti, visi paplūdimiai nusėti kavinėmis, restoranais, viešbučiais. Dažnai nėra net kur rankšluosčio patiesti, nes ten vis dar restorano staliukai.
Ramybę sunku atrasti. Paplūdimiuose smėlis dažnai irgi nuvilia. Jis tamsus, labiau primena žvyrą, o kai kur yra tiesiog vien akmenys. Šiukšlės paplūdimyje ir vandenyje irgi yra dažna problema. Žinoma, išvažiavus iš turistų pamėgtų kurortų, galima rasti mažai lankomų paplūdimių, kuriuose yra daug erdvės ir ramybės, tačiau turistinėse vietose, mano nuomone, Ispanijos paplūdimius lenkia net ir lietuviški. Mūsų pajūris yra apsaugotas parkais, miškais, smėlio kopomis, o ispaniškus „saugo“ cementas ir virtinės pastatų“, - iliuzijas apie tobulus Ispanijos paplūdimius išsklaido Jūratė.
Artimiausioje ateityje Ispanijos nėra
Nepaisant to, kad Jūratei pavyko įveikti svetimtaučiams paspęstas biurokratines žabangas bei neblogai įsitvirtinti Ispanijoje, kurioje yra nuoširdūs ir lengvai bendraujantys žmonės, puikus oras, garantuotai karšta vasara, daug saulės, be galo geras maistas ir, žinoma, gerai apmokamas darbas, tačiau kol kas tvirčiau čia įleisti savo šaknų ji neplanuoja. Artimiausi planai siejasi su magistro studijomis Jungtinėje Karalystėje, po kurių Jūratė įsivaizduoja save dirbančią nevyriausybiniame sektoriuje, teikiančiame humanitarinę pagalbą.
