aA
Kokius darbus dirbo ir kiek galėdavo užsidirbti paprasti darbininkai ir vargšai? Kokia prekyba ir paslaugos buvo teikiamos gatvėse? Prostitucija ir kova su skurdu, darbo namai su kalėjimo taisyklėmis – štai taip gyveno neturtingieji karalienės Viktorijos valdymo laikais.
© Shutterstock

XIX amžiuje žmonių socialinės klasės Didžiojoje Britanijoje buvo gana aiškiai apibrėžtos. Darbininkų klasę sudarė trys sluoksniai. Žemiausiajam sluoksniui priklausė darbininkai (working men) arba nekvalifikuoti darbininkai (labourers). Viduriniajam – protingi amatininkai (intelligent artisans). Aukščiausiajam darbininkų sluoksniui priklausė išsilavinę darbininkai (educated working men).

Pajamos. Kvalifikuotas Londono karietų (diližanų, omnibusų) meistras galėjo uždirbti daugiau kaip 5 ginėjas (1,5 svaro) į savaitę – žymiai daugiau nei dauguma viduriniosios klasės tarnautojų. Jis buvo darbininkų klasės piramidės viršūnėje. Geležinkelių transportui taip pat reikėjo darbuotojų, reikėjo vežikų kebams.

Iki 1861 m. Londono omnibusams reikėjo 16000 vadeliotojų ir konduktorių. Konduktoriaus dienos uždarbis buvo 4 šilingai, neskaitant baudų, kurias surinkdavo. Vadeliotojas gaudavo 34 šilingus (20 šilingų – 1 svaras) per savaitę, darbas prasidėdavo 7.45 val. ryto ir baigdavosi po vidurnakčio.

Nekvalifikuoti darbininkai vidutiniškai uždirbdavo 20-30 šilingų per savaitę Londone, o provincijose mažiau – to vos galėjo pakakti nuomos mokesčiui ir prastam šeimos maistui. Moterims visada būdavo vietos drabužių versle: jos siūdavo pigius drabužius, karines uniformas ar rūbus kaliniams. Moteris galėjo pasiūti vienus marškinius per dieną siūdama rankomis, prie menkos šviesos, tačiau turėdavo pirktis ir žvakes. Buvo laiminga, jei uždirbdavo 6 šilingus už tuziną. Po 1856 m. atsiradusios siuvimo mašinos pagerino daugelio moterų darbą, bet ne visos turėjo galimybę siūti mašina, daugelį baugino nauja technika.

Gatvės prekeiviai. Londone buvo apie 30,000 gatvės prekeivių (costermongers). Kiekvienas jų, nuo vežimėlių su prekystaliu (pritaikytų prekybai gatvėje) ar mažų pagalbinių vežimaičių, pardavinėdavo įvairias prekes, dirbinius, rykus: austres, karštus ungurius, žirnių sriubą, keptą žuvį, pyragėlius ir desertus, avių kojas, sūdytas sraiges, imbierinius meduolius, keptas bulves, vaistus nuo kosulio, ledus, imbierinį alų, kakavą, šaltmėtinį vandenį, drabužius, naudotus muzikos instrumentus, knygas, gyvus paukščius ir jų lizdus.

Kai kurie gatvės prekijai supirkinėdavo maisto atliekas, metalo laužą, butelius, kaulus, virtuvės reikmenis: sudužusius, sulūžusius indus, sidabrinius šaukštus bei lūžusias žvakes. Daugelis viduriniosios klasės ir darbo klasės gyventojų priklausė nuo gatvės prekeivių, nes pas juos reguliariai įsigydavo prekių.

Darbas gatvėse. Vyrai galėjo užsidirbti pensų kaip nešikai. Berniukai, palaikydami arklius, kai vežikui pertrauka, pardavinėdami laikraščius ar greitai pateikiamą karštą maistą (fast food). Tiek vyrai, tiek moterys, įvairaus amžiaus, braidydavo tamsiame, bjauriame, toksiškame Temzės dumble, tam, kad radę ką nors galėtų parduoti. Šunų išmatos buvo renkamos ir parduodamos odų raugykloms, odų apdirbimui.

Išmestos cigarų nuorūkos taip pat surenkamos, perdirbamos ir parduodamos kaip naujos. Dar galima buvo užsidirbti keletą legalių pensų pašluojant elegantiškiems ponams purvinus šaligatvius. Elgetavimas, nors ir buvo nelegalus, atnešdavo pajamų, ypač jei elgeta – moteris su kūdikiu. Elgetavimui moterys net galėjo nuomotis svetimą vaiką, kad gailiau atrodytų. Taip pat aklų ar luošų vaikų, prašančių išmaldos gatvėje, vaizdas atverdavo dažno pono piniginę išmaldos davimui.

Laikini darbai. Daugelis versdavosi atsitiktiniais darbais. Laivų statykloms ir dokams šiauriniame Londone reikėdavo daug darbo jėgos, bet poreikis būdavo nenuspėjamas. Todėl kiekvieną rytą minios vyrų susirinkdavo prie vartų su viltimi gauti darbą tai dienai už 3 pensus į valandą. Bet dokai ar laivų statyklos galėdavo užsidaryti dėl nepriteklių ar blogo oro ir vyrai netekdavo pajamų, tad išeitis likdavo tik labdara arba darbo namai.

Po darbų. Jei vyras turėdavo pakankamai noro ir energijos, po ilgos darbo dienos galėjo mokytis: studijuoti mokslinius dalykus, lotynų kalbą ar sutrumpintą mechanikos kursą viename iš koledžų. Profsąjungoms atstovauti taip pat reikėjo sumanių savamokslių vyrų. Didžiuliams valstybiniams inžineriniams darbams – geležinkeliams ir dokams reikėjo prižiūrėtojų (foremen), jų visuomet reikėdavo ir gamyklose. Laikraščiais, tokiais kaip „The Penny Newsman“, kuriuos galėdavo įpirkti, dalindavosi su draugais. Dirbančios moterys galėjo mokytis prancūzų kalbos moterų koledže. Darant pažangą, tai suteikdavo galimybę pakilti laipteliu aukščiau nei, kad namų darbininkė ar tarnaitė ir tapti kambarine.

Darbo namai (Workhouses, spikes). Jei užpuldavo bėdos ir nebuvo kur dėtis, neįmanoma pragyventi, likdavo vienintelis kelias – darbo namai. Jie buvo įkurti kovai su skurdu, kur nelaimėliai galėjo prisiglausti. Nors juose laukė sunkus darbas, gyvenimo sąlygos kaip kalėjime, fizinės bausmės, karceriai, maisto davinių mažinimas, norinčių patekti, kad nemirtų badu gatvėje, buvo begalė.

Siekiant sumažinti vargšų išlaikymo kaštus, buvo stengiamasi juos atbaidyti nuo darbo namų. Turbūt ir eidavo jie ten tik tuomet, kai nebūdavo kur dėtis. Priėmimo kriterijai nežmoniški: galėjo nepriimti net mirštančio badu, jei jis turėjo nors kokį stogą virš galvos, pavyzdžiui: septyniasdešimtmetė siuvėja, silpstančiu regėjimu, buvo pravaryta, kad eitų ir susirastų darbą, nes dar esanti pakankamai jauna ir galinti dirbti. Jei priimdavo šeimą, tai visi šeimos nariai būdavo atskirti ir galėjo daugiau niekada vienas kito nepamatyti.

Matyt, dėl darbo jėgos trūkumo, 1834 m. įstatymu besikreipiančius pagalbos buvo imta net prievarta talpinti į darbo namus. Vyrams reikėjo sunkiai dirbti, nepaisant silpnos sveikatos. Prityrę darbininkai turėjo atnešti 9 pensus pelno į dieną skaldydami akmenis. Tarnautojai, kurie nieko sunkesnio už plunksnakotį nėra laikę rankoje, turėjo mažesnį krūvį: sunkiu kūju daužyti granito akmenis, po atvira stogine, nesvarbu, ar šalta, ar karšta.

Dar vienas naudingas užsiėmimas tarnautojams ir moterims – virvių iš pakulų, naudojamų užkamšyti laivų siūlėms, vijimas, tepimas degutu. Tam reikėjo stiprių rankų, o buvę tarnautojai nepajėgdavo pagaminti reikiamo kiekio. Už darbus vargetos gaudavo užmokestį duona: 4 svarus duonos į savaitę, o jei turėjo vaikų – dar po du svarus kiekvienam vaikui. Pavalgyti duodavo tiek, kad įnamis nemirtų badu.

Aprūpindavo drabužiais ir, kartais, progai pasitaikius, nuprausdavo. Vaikams priklausė pradinis išsilavinimas, bet dažniausiai darbo namų prižiūrėtojai į tai nekreipdavo dėmesio, vaikus netgi išveždavo darbams į Anglijos kolonijas. Ir, vis tik, darbo namai buvo nepajėgūs patys save išlaikyti, nors kaip įmanoma išnaudojo savo įnamius.

Prostitucija. Gyvenant tokiomis sąlygomis nenuostabu, kad daug moterų užsiėmė prostitucija, kai alternatyvos buvo ne kažin kokios. Prostitutės gyveno Londono gatvėse ir landynėse. Dauguma merginų, metai iš metų matydamos lengvą kelią kaip greit užsidirbti nedidelį kapitalą ir su viltimi vėliau įkurti smulkų verslą, tuo užsiimdavo. Tačiau jų ateities planus sugriaudavo lytiniu keliu perduodamos ligos.

Dauguma ligoninių turėdavo vos keletą lovų tokioms ligonėms specialiose palatose. Be to, jos būdavo priimamos į venerinių ligų ligonines, bet nebuvo vaistų lytiniu keliu perduodamam sifiliui gydyti. Vos tik ligonė apsveikdavo nuo aštrios ligos fazės, nepaisant, kad ji vis dar serganti – būdavo išleidžiama. Nelikdavo nieko kita kaip tik grįžti atgal į gatvę tęsti ankstesnio gyvenimo, toliau apkrėtinėjant naujus klientus. Buvo išvystytas ištisas nekaltų mergelių verslas. Lengvai galima buvo nusipirkti vos trylikos metų mergytę.

1888 m. prostitucijos versle Rytų Londone, East End’e, pasipylė siaubingų žmogžudysčių lavina. Visos aukos buvo prostitutės. Žudikas taip ir nebuvo išaiškintas ir sugautas, bet žmonės jį praminė Džeku Skerdiku dėl įpročio išmėsinėti savo aukas.

Daug labdaros organizacijų, pavienių žmonių, mėgino gelbėti prostitutes, kurių dauguma buvo atstumtos ir beviltiškoje padėtyje. Namai puolusioms moterims, kaip ir kiti socialiniai būstai, skambios frazės ir pažadai bandė atvesti merginas į naują gyvenimą: duoti darbą, saugią pastogę, bet vos tik gavusios laisvę, dauguma jų grįždavo į ankstesnį gyvenimą.

Žymiausias to meto prostitučių gelbėtojas buvo Ministras pirmininkas Viljamas Evart’as Gladston’as. Dėl tokios veiklos nesusigadino savo reputacijos vien todėl, jog buvo gerai žinomas kaip doras ir sąžiningas asmuo.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prekybos centrų plėtra nestoja: po paslapties skraiste planuojamos dešimtys naujų parduotuvių

Milijoninės investicijos , dešimtys naujų prekybos vietų – tokie laukia 2019 metais prekybos...

Noah Smith. Taip, bitkoinas buvo klasikinis burbulas. Ir jis sprogo

Regis, kiekvieną finansinį burbulą lydi koks nors visiems žinomas anekdotas apie tai, kaip kažkas...

Audringas savaitgalis Kijeve: vietos, dėl kurių čia keliauja tūkstančiai lietuvių (428)

Tūkstančiai lietuvių keliaują į Ukrainos sostinę ieškodami ten pigių pramogų, restoranų ir...

„Bayern“ vedlys įsidėmėjo „Žalgirio“ pasiųstą žinutę, žvaigždė – agresyvų kauniečių stilių specialiai Krepšinis.lt iš Miuncheno (4)

Penktadienio vakarą Eurolygos 12-ojo turo rungtynėse Miunchene akis į akį susirems du vienodą...

Traumą patyrusiam Valančiūnui atlikta operacija – „Raptors“ pasikvietė kitą centrą (25)

Absoliutūs NBA lygos lyderiai Toronto „Raptors“ (23/7) neribotam laikui neteko savo centro iš...

Dėl atnaujintos gatvės pasiskundę Kauno vairuotojai tokio valdininkų atsakymo nesitikėjo (112)

Kauno centre esanti Kęstučio gatvė yra svarbi miesto transporto linija. Lygiagrečiai Laisvės...

Šaltiniai policijoje: Strasbūro šaulys nukautas (77)

Šaltiniai iš Prancūzijos policijos praneša, kad Strasbūro šaulys nukautas. Jis buvo sandėlyje...

„Valstiečiai“ kandidatu į Vilniaus merus išsirinko Sinkevičių (151)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vilniaus skyrius ketvirtadienio vakarą nusprendė, kad...