Staklės birbia, namas dreba
Anatolijus Maštaler savo giminės šaknis kildina iš Rytų Prūsijos. Anatolijus sako, jo protėviai į Lietuvą atėjo kartu su kryžiuočiais. Nežinia, kaip toliau šakojosi jo giminės genealoginis medis, tačiau aišku viena: Anatolijaus tėvas vedė ukrainietę.
A. Maštaler gyveno Vilniuje, tapo statybininku ir mūrininku, vedė ir apsigyveno dviejų kambarių bute. Nuo čia prasideda visa istorija: nusprendė kartą Anatolijus, meiliai visų vadinamas tiesiog Toliku, tapti staliumi. Priežastis paprasta – butas tuščias, baldų reikia, o jie brangūs ir dar ne taip lengvai gausi – deficitas.
Ką daryti? Tolikas į viską pažiūrėjo paprastai – nusipirko medžio apdirbimo stakles ir atsitempė jas į butą. Na, žmogus darbštus ir nagingas, nieko nuostabaus, kad ne tik sau spintą, lovą, stalą susimeistravo, bet įsivažiavo taip, kad ir kitiems pradėjo duris, sekcijas obliuoti ir rinkti. Stebina kas kita.
Pirma, kaimynai. Tolikas prisimena, kai grįžęs iš darbo vakarais eidavo į „dirbtuves“ ir įsijungdavo stakles, pusę namo vibruodavo iki vėlyvos nakties. Bet nieko, kaimynai, nors ir turėjo mažų vaikų, pasirodė labai kantrūs ir tolerantiški. Laikai buvo permainingi, todėl visi suprato – privatus verslas, tai ne koks valdiškas darbelis. Gerbti tokį žmogų reikia, o ne policijai dėl triukšmo skųstis.
Antra, žmona. Ji atsikraustė su vyru į dviejų kambarių butą, o apsigyveno viename kambaryje. Birbiančios staklės už plonos sienos irgi nebuvo „įtrauktos“ į svajonių namų privalumų sąrašą. Tačiau ji taip pat nesiskundė.
Geriau bulves auginti
Pagaliau ir pačiam Tolikui pradėjo atrodyti, kad kažką jis daro ne taip. Ypač tuomet, kai reikėdavo į ketvirtą aukštą šešių metrų ilgio lentas užnešti. Vyras prisimena, kad buvo sunku siauroje laiptinėje išsisukti, bet atkaklumas nugalėdavo ir mediena sėkmingai būdavo sukišta į kambarį. Kai gamybos apsukos greitėjo, reikėjo ir kažkur pagamintą produkciją laikinai sandėliuoti. O kur? Žinoma, gretimame kambaryje. Liko laisva tik virtuvė.
Nenuostabu, kad tokia veikla nusibodo ir išvargino. Nusprendė Tolikas su žmona, kad reikia parduoti butą ir kraustytis į kaimą, „kelti žemės ūkį“. Nusipirko žemės prie ežero ir kol kaimynystėje veikė bendrovė, nuomojosi sklypą, vertėsi žemdirbyste. Vėliau atsirado žemės savininkai, su kuriais nepavyko susitarti. O koks gyvenimas kaime be ariamo lauko? Teko vėl viską mesti ir atsikelti arčiau Ukmergės į kolektyvinį sodą.
Anatolijus vėl prisiminė statybininko amatą, eidavo dirbti visur, kur kas pakviesdavo. Tačiau kartą įkrito į vieno darbininko paliktą neuždengtą šulinį ir stipriai susižalojo koją. Su sunkiais darbais teko atsisveikinti. Beliko tik smulkūs apdailininko užsakymai. Ir tie patys tik vasaros metu, todėl pragyventi buvo sunku.
Išraityta pačios gamtos
Apsidairė Tolikas aplink – ąžuolinė kaladė mėtosi. Pakapojo kirvuku, žievę nulupo, ogi koks gražus raštas išryškėjo! Dar pakilnojo išsiraičiusias šakas, vienaip ir kitaip jas sudėliojo, dar gražiau. Ir surentė Tolikas ąžuolines sūpynes. Tvirtos išėjo, dailios, su suoleliu – tik sėsk ir supkis, kol po kojomis horizontą paminsi.
Matyt, tokiu laisvu skrydžiu ir susižavėjo pro šalį ėjusi ponia. Sako, kad iš Amerikos, bet mokanti dolerius skaičiuoti. Derėjosi ji su meistru dėl kainos, derėjosi, ir vis tiek jai atrodė, kad ąžuolinės sūpynės per brangios. Tada susitarė, kad Tolikas padarys tokias pačias, tik iš pušies. Tada ir jų kaina bus mažesnė. Taip ir prasidėjo meistrystė iš medžio, apipinta raitytomis šakomis. O kad tos šakos vis kitaip gamtos išvingiuotos, tai ir nė vieno baldo ar pavėsinės tokios pačios net ir norėdamas nepadarysi. Gandas apie auksinių rankų meistrą ėjo iš lūpų į lūpas, vienam padaro, kitas pamato, taip pat užsako. Kai gaminys gražus, reklamos nereikia. Toliko kieme nė vieno baldo nepamatysi. Jei ką nors sau ir pasidaro, tuoj pat atsiranda norintysis pirkti.
Ilgas kelias iš miško į sodybą
Meistras miške ieško sausuolių, nes jie labiausiai tinka gaminti lauko baldams ir pavėsinėms. Jei ąžuolas su žieve, medieną nužievina, kirvuku apkapoja supuvusias vietas. Šakos panaudojamos pavėsinių šonams dekoruoti, o iš pjautinių lentų sukala stalviršius. Kojas padaro iš apvalių tvirtų šakų, kurios nebūtinai turi būti tiesios kaip stygos – kuo labiau išlenktos, tuo įdomiau.
Baldai ar kiti lauko statiniai surenkami meistro kieme, po to išardomi ir vežami į užsakymo vietą. Vėl iš naujo surenkami, sutvirtinami. Medžio paviršius dar įtrinamas alyva, kad būtų atsparesnis aplinkos poveikiui. Tačiau nuo kaitrių saulės spindulių ar kandaus žiemos šaltuko vis tiek neapsaugosi – medis arba džiūdamas traukiasi net poškėdamas atsiveriančiais plyšiais, arba nuo drėgmės plečiasi.
Į alyvą galima ir spalvoto pigmento įmaišyti. Pavyzdžiui, medinių lentų tvorą Tolikas ištepė nafta, kad būtų tamsi. Tačiau tokia spalva visai netinka pavėsinei. Ji turi atrodyti natūraliai. Vienai pavėsinei pagaminti ir pastatyti reikia trijų mėnesių.
Prie medžio dera akmuo
Jau penkerius metus Anatolijus dirba vienoje Ukmergės sodyboje. Iš pradžių pastatė sūpynes, po to pavėsinę. Na, ir prasidėjo. Sodybos šeimininkui Alvydui pasirodė taip gražu, kad užsakė dar ir židinį iš akmenų sumūryti, aplink jį pavėsinę su kėdėmis sukonstruoti. Įėjimą į sodą puošia medinė arka, kieme šulinio rentinys irgi meistro auksinių rankų pagamintas, dangtis susilanksto kaip atverčiama knyga.
Sodybos šeimininkė Virginija Bundonienė sako, kad meistrui nereikia nurodinėti, ką ir kaip daryti, jis pats viską sugalvoja ir pasiūlo. Jo iniciatyva sodyboje atsirado didžiulis tvenkinys. Atvažiavęs traktorius išrausė trijų metrų gylio duobę, o Tolikas su šeimininku iš Ukmergės apylinkių pririnko lauko riedulių. Jų reikėjo tikrai daug, kelių sunkvežimių vien tik tvenkinio kraštams sutvirtinti. O kur dar akmenimis grįsti takeliai, akmeninis židinys – ne koks nors kuklus ugniakuras, bet aukštas ir platus tarsi tvirtovės gynybinis bokštas. Prie jo šliejasi lenktas grakštus suoliukas – taip ir kviečia prisėsti, į vandenį žiūrint pasvajoti.
Pavasarį tvenkinys buvo pilnas vandens, laiptukais nusileidi ir maudykis. Jo dugne trykšta šaltinėlis, todėl vanduo net ir per vasaros karščius neišdžiūvo. Šeimininkai į jį prileido žuvų – karpių, lynų, karosų, šapalų, plačiakakčių. Sako, kad jų priviso tiek daug, kad net vanduo „verda“. Teks dalį išgriebti ir paleisti į ežerą. Nes išmaitinti jau sunku – įleidžia pilną puodą grūdų, o jau kitą dieną vanduo būna švarus.
Į tvenkinį čiurlenantis kriokliukas – irgi Toliko sumanytas ir įgyvendintas.
Atrodo, kad A. Maštaler šioje sodyboje darbo negreit pristigs. Šeimininkai mano, kad dar reikia išpuošti medžio dirbiniais aplinką kitoje namo pusėje. Taigi jam nėra kada liežuviu pliaukšti, darbai laukia.
