aA
Druskininkai buvo poetų, Nacionalinės premijos laureatų Nijolės Miliauskaitės ir Vytauto P. Bložės meilės, laimės uostas. Čia sutuoktiniai darniai gyveno ir kūrė 30 metų. Poetas prisipažįsta esąs beveik aklas, apkurtęs. Viena akimi visai nematąs, antrąja regįs lyg per rūką. Pabėgo iš Druskininkų į Kauną gyventi, kad žmonos netektis mažiau slėgtų. Ir pažįstami patarė negalvoti apie praradimą. „Jie stengėsi išmušti iš manęs sielvartą, netektį, tik ar tai įmanoma?“ - klausia poetas.
Vytautui P. Bložei vasario 9 d. suėjo 79-eri
Vytautui P. Bložei vasario 9 d. suėjo 79-eri
© J.Kažemėkaitytės nuotr.
Žmonos atminimui skirtas eiles parašęs Palangoje, tarsi įkvėptas aukštybių.

Panašiai 1968–1969 m. rašė ir „Preliudus“: „Tai tarsi iš aukštybių man padiktuotas kūrinys, neatsitraukiant parašytas per 14 dienų. Jame paslėptai – dangstydamasis 1831 m. bei 1863 m. sukilimais, rašiau apie pokario rezistenciją.“ Knyga 1972 m. buvo išspausdinta, net pristatyta žurnale „Naujos knygos“, išstatyta Vilniaus centrinio knygyno vitrinoje kaip naujiena, tačiau tuo ir baigėsi jos žygis pas skaitytojus. „Preliudų“, kaip ir Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos“ tiražas, tuomet – Romo Kalantos susideginimo metais – buvo uždraustas.

Poetai Jūratė Miliauskaitė ir Vytautas P. Bložė savo sodyboje Švendubrėje (Zenono Baltrušio nuotr.)

„Prasidėjo ideologinių dalykų šturmas – į Lietuvą atvykęs Suslovas purtė leidyklas, kūrybines organizacijas. Tada ir Juozo Paukštelio propatriotinius memuarus leisti uždraudė. Kadangi labai išgyvenau uždraudus „Preliudus“, patyriau insultą. Mane, praradusį regėjimą, atmintį, ant kojų pastatė Nijolė Miliauskaitė – susirado ligoninėje ir slaugė. Kentėjau dar 10 metų, nes mano kūryba nebuvo spausdinama“, – mena V. P. Bložė. Jo „Preliudai“ pasirodė tik 1981 m., tačiau kitu pavadinimu – „Polifonijos“ bei papildyti kitais eilėraščiais.

„Išėjus knygelei pasijutau kaip ant pjedestalo: ją labai gerai sutiko lietuvių išeivijos kritika. Rimvydas Šilbajoris mane pavadino didžiausiu modernizmo klasiku lietuvių literatūroje“, – anuometinis džiaugsmas lig šiol poetą šildo.

Ligi insulto jis su 20 metų jaunesne poete, studente lituaniste N. Miliauskaite nesimatęs, tik susirašinėjęs: „Baigusi universitetą, Nijolė turėjo stilistės darbą laikraštyje „Kalba Vilnius“, norėjo gyventi sostinėje. Bet aš jaučiau, kad po insulto atsistatysiu tik Druskininkuose, pas Karolį Dineiką, gydžiusį ne vaistais, o sveika gyvensena.

K. Dineikos patartas porą mėnesių maitinausi vegetariškai. Pajutęs, kad pagerėjo nusilpusi mano rega ir klausa, Dineika pastebėjo, kad ir širdies darbas, jam pasakiau, kad iki gyvenimo galo būsiu vegetaras. Jis liepė nepersistengti.

Sakė: „Reikia turėti saiką.“ Aš jam: „Nemoku su saiku tvarkytis. Man reikia arba visko, arba nieko.“ Dineika nusileido. Iki šiol nevalgau mėsos, kiaušinių, jei valgyčiau, turbūt negyvenčiau.“

K. Dineika po insulto nevaikščiojančiam poetui įsakė dirbti kojomis – judinti jas, ropoti, tada atsistatys.

„Kadangi esu užsispyręs, valingas, į mišką išeidavau su ramentais, paskui be jų 50 kilometrų nueidavau, - tęsia P. Bložė. - Kas šeštadienį parvažiuodama į Druskininkus, Nijolė išvargdavo. „Ai, - kartą jai pasakiau, - pragyvensim iš mano II grupės invalido pensijos.“

Kukliai, net varganai gyvenome, juk manęs nespausdino. Užtai Nijolę pradėjo spausdinti. Iš pradžių žiemas leisdavome vaistinės pusrūsyje. Jį mums pasiūlė vaistininkas, kai prisipažinau, kad neturiu kur gyventi, kad mano tėvas buvo caro laikų farmacininkas. Tas druskininkietis vaistininkas mane labai vertino už mano dainas, jos tada dažnai skambėjo: „Prie apleisto seno namo“, „Oi, žirgeliai mano“, kitos. Iš viso parašiau apie 500 dainų (tekstų). Vasaras su Nijole leisdavome Keturvalakiuose.

Mus susiradusi rašytojo Kazio Borutos sesuo Ona Bajerčienė pasiūlė nemokamai gyventi, išskyrus vasarą, jos sūnaus Mindaugo, aerodromo viršininko pavaduotojo, kambarėlyje, kurį jis turėjo Druskininkų viešbutyje. Tai ir likom... Paskui Aleksandras Česnavičius, ministro pirmininko pavaduotojas kultūros reikalams, sužinojęs, jog esu po insulto bei vertinęs mano dainas, padėjo pasistatydinti kooperatinį butą.“

Vėliau poetų pora apsigyveno namelyje

Ar visada poetas buvo valingas, užsispyręs?

„Taip! – tvirtina jis. – Kai atvykau į Kauno „Aušros“ gimnaziją, klasėje pirmas mokinys buvo Edvardas Gudavičius, būsimas istorikas, bet greitai jis tapo antras, aš – pirmas. Alkoholio nevartoju daugiau kaip 40 metų. Paskutinį kartą įkaušęs buvau 1965 m. gruodžio 23 d. Norint mesti gerti, labai efektyviai veikia nusistatymas tai daryti nuo Naujųjų metų.

Kartodamas, kad negersiu nuo šios datos, jos pasiilgęs nusprendžiau negerti nuo Kalėdų. Nerūkau daugiau kaip 30 metų. Išgėrinėti pradėjau 26 metų. Iki 35 metų per daug išgėrinėjau… Nemokėjau protingai gerti. Visur smarkiai persistengdavau. Nemokėjau nuo stalo nueiti ne paskutinis. Paskui pamačiau, kad taip elgiantis ir darbas sunkiau sekasi, ir visa kita.…

Mano tėvas buvo alkoholio priešas, nors darė vyną, juo vaišino svečius; o pats iš vaistinės atsinešdavo injekcinio kofeino: įsilašindavo į distiliuotą vandenį ir su visais būdavo linksmas. Baisogaloje turėjom 86 ha dvarą, didžiulį sodą. Tėvas labai skanius, nestiprius ir, kaip jis sakė, sveikus vynus vaistinės induose darė iš serbentų, šermukšnių. Ir iš obuolių, bet toks vynas, sakė tėvas, prasčiausias.

Tėvas labai draugavo su Antano Sniečkaus broliu Juozu, Baisogalos miškų urėdu. Jis su šeima atvažiuodavo į Mišias, pas mus pasistatydavo arklius, kartu pietaudavom. Urėdijoj specialiai laikydavo stirnų – ponijai, kad ji įveikusi nedaug – 100 kilometrų, jas medžiotų. Ir Antanas Smetona medžiojo. Kitąkart J. Sniečkus mums atsiųsdavo gražų arklį su gražia lineika. Jų bernas mus nusiveždavo. Man, tada vaikui, įstrigo, kad svečiuose valgydavom labai skaniai – konservuotų grybų, gėrėm sultis.“

„Aušros“ gimnazijos klasė, kurioje mokėsi poetas, buvusi nuostabiausia per visą šios mokymo įstaigos istoriją. Tai pripažino ne vienas. Joje dar mokėsi Vytautas Žalakevičius, net trys Lietuvos krepšinio rinktinės nariai: Dapkus, Timleris, Sabulis. Pastarasis garsėjo gebėjimu kamuolį mesti ne nuo krūtinės, o atlošus rankas už nugaros. V. P. Bložė atkūrė sunykusį gimnazijos literatūros būrelį, subūrė vokalinį kvartetą.

„Visi klasės draugai 1948 m. baigė gimnaziją, tik aš nebaigiau“, - sako poetas. Gegužę vyko egzaminai, o jis nėjo į juos. Būtų ėjęs – gimnazijoje lūkuriuojantys trys vyrukai būtų sučiupę. Teko slapstytis nuo tremties. Išvengti jos kartą padėjo V. Žalakevičius – tarsi netyčia stumtelėjo V. P. Bložę atėjusius suimti vyrukus, ir šis paspruko. Kad po metų baigtų gimnaziją, poetas – juo garsėjo jau čia mokydamasis – sugalvojo tokį planą: „Studentas Polikarpas Barkauskas, būsimas Šv. Jokūbo ligoninės vadovas, iš Kauno klinikų pavogė blanką su antspaudu, o Leonas Povilaitis, būsimas kompozitorius, jame parašė, kad Bložė tikrai pernai čia gulėjo susirgęs plaučių uždegimu, ir suklastojo klinikų vyr. gydytojo parašą. Tada gaunu teisę kitais metais ne eksternu laikyti egzaminus, o į atestatą perkeliant kai kurių dalykų pažymius. Turėjau labai gerą atmintį – į egzaminus atvykau visai nesimokęs – neturėjau vadovėlių, užrašų, o gavau penketus.

Per egzaminų laiką – 24 dienas – išverčiau Michailo Lermontovo poemą „Mcyri“. Buvau vunderkindas – jei reikėdavo išmokti eilėraštį, dukart jo skaityti man nereikėjo... Atmintinai rusiškai mokėjau „Mcyri“. Tuo metu tai buvo mano mėgstamiausias kūrinys. M. Lermontovą labai vertinu dėl vieno jo kūrinio, kuris nutylimas – poemos „Litvinka“ („Lietuvaitė“), labai patriotiškos, lietuviškos dvasios. Ją išverčiau 1964 m.“

Kaip poetas tarpukariu susipažino su rusų literatūra?

Nagi gimnazistas gyvenęs pas Marijoną Šarakauskienę, jos vyras Juozas buvo geras tėvo draugas, grojo Baisogaloje jo įkurtame orkestre, vadovavo skautams. Stačiatikė, bajorė, Sankt Peterburgo kilmingų panelių institutą baigusi M. Šarakauskienė „buvo rusų kultūros žmogus: namuose turėjo didžiulę biblioteką – ir užsienyje baltagvardiečių leistas knygas.“

Rusų kalbos poetas išmokęs dar tėvų namuose: „Baisogaloje pas mus apgyvendindavo rusus karininkus, vėliau gyveno vokietis. Ir išmokau abiejų kalbų. Be to, rusiškai namie dažnai kalbėdavo tėvai. Tėvas farmacijos mokslus ėjo Rusijoje. Jo tėvas buvo pagerbtas aukščiausiu Rusijos apdovanojimu – Georgijaus kryžiaus riterio ordinu kaip Rusijos ir Turkijos karo didvyris už žygdarbį, kad vienintelis drįso iš mūšio lauko šliauždamas ant brezento išvilkti sužeistus kareivius ir buvo peršautas įstrižinės kulkos, ji išėjo per pėdą į šlaunį. Senelio pulke tarnavo katalikai – lietuviai ir lenkai.“

Senelis netoli Baisogalos, savo seklyčioje Kemėrų kaime, įsteigė daraktorių mokyklą. Kai seneliui patikimi žmonės atidūmę pranešdavo, kad, uosdami, kas vyksta, žandarai atvyksta tikrinti, jis apsivilkdavo karinę uniformą su įsegtu ordinu ir pasipūtęs sutikdavo svečius. Šiems likdavo ordininkui atiduoti pagarbą ir iškurti.

V. P. Bložės tėvas Pranas buvo stambiausias to meto bitininkas – turėjo apie 120 avilių. „Jis, kaip ir Justas Paleckis, buvo kairiojo sparno valstiečių partijos narys. Rėmė prieš generolą Franką kovojusius ispanus. Motina sakydavo: „Jei ne tėvo pinigai, Ispanijos karas būtų baigęsis. Vaikams nėra už ką nupirkti batukų, o jis pinigus į Ispaniją siunčia, - pasakoja poetas. - Tėvas karo metais rėmė ir rašytoją Ievą Simonaitytę, nes jos antivokiška kūryba tada nebuvo spausdinama.

Mano tėvai buvo įsimylėję Simonaitytę už jos „Aukštujų Šimonių likimą“. Kai Kaune gyvenau pas M. Šarakauskienę, ji mane, šešiolikmetį frantelį, siųsdavo į kaimynystę atsivesti Simonaitytės valgyti Kūčių vakarienės. Rašytoja vertino mano poeziją, prašydavo, kad paskaityčiau prie stalo. Tėvas dažnai į Kauną atvykdavo, didžiulę – beveik 200 kilogramų svorio kiaulę ant rogių atsiveždamas.“

Kiaulės mėsytė padėdavo poeto tėvui iš vokiečių vaistų sandėliuose dirbusių žydų gauti veiksmingų kariškų, kaip sako pašnekovas, vaistų. Paskui kiti gydytojai iš visos Lietuvos traukdavo į Baisogalą jų įsigyti. Tada siautė meningitas. Jis bei plaučių, kiti uždegimai sėkmingai gydyti P. Bložės „kariniu vaistu „Prontozil“, panašiu į vėliau išrastą peniciliną.“

Poetas mena ir Salomėją Nėrį. Jo sesuo Roželė – Kėdainių gimnazijoje ne kartą rinkta grožio karaliene – prižiūrėdavo poetės sūnelį Balanduką.

„S. Nėris labai mėgo mano seserį, - mena poetas. - Partizanų ryšininkė Roželė, kaip ir M. Šarakauskienės duktė Laimutė, buvo suimtos. Mūsų Rožė Vorkutoje sunkias kančias atvargo, susirgo.“

Tremtinio dalią patyrė ir poeto mama, brolis, joje mirė tėvas. Poetas stoja prie savo namų sintezatoriaus ir labai gražiai džiazo ritmu improvizuoja. Tada visas atgyja – kūnas lyg jauno linguoja, veidas nušvinta. Esąs savamokslis muzikantas.

Netoli lovos – pusiau krikščioniškas, pusiau rytietiško tikėjimo altorėlis. Poetas sako, kad per gyventojų surašymą su Nijole bene vieninteliai užsirašė esą transkonfesinio tikėjimo.

Savaitraštis
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Gydytojas Morozovas apie koronavirusą: jeigu kontaktavę su užsikrėtusiąja ir sukarščiavę atėjo į poliklinikas – labai blogai (92)

Lietuvoje 39 metų moteriai Šiauliuose nustačius koronavirusą, ji kartu izoliuota Respublikinėje...

Šiaulių ligoninėje – nerimas, pacientai ir medikai drąsina vieni kitus (4)

Šiaulių respublikinėje ligoninėje, kur paguldyta pirmoji šalyje koronavirusu užsikrėtusi...

Šiauliuose koronavirusu užsikrėtusi moteris parskrido iš Bolonijos lėktuve buvo 169 žmonės

Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį Vyriausybei pranešus apie pirmąjį koronaviruso atvejį...

Po tragiškos nakties Turkija atveria vartus, šimtai migrantų jau plūstelėjo Europos link (324)

Šimtai migrantų Turkijoje plūstelėjo į pasienio regionus Europos link, pasirodžius...

Valdantieji aptarė koronaviruso grėsmę, Skvernelis perspėja – bus visko (6)

Po to, kai Lietuvoje buvo patvirtintas pirmasis koronaviruso atvejis, valdančiosios daugumos atstovai...

Šiauliuose – pirmasis koronaviruso atvejis Lietuvoje: kas bus daroma mieste papildyta 12.32, meras perduoda svarbią žinią (24)

Penktadienį paryčiais paaiškėjo, kad Šiauliuose patvirtintas pirmasis koronaviruso atvejis...

Šeši mėginiai iš Šiaulių dėl koronaviruso yra neigiami patikslinta (86)

Šeši penktadienio rytą ištirti mėginiai dėl galimo koronaviruso buvo neigiami, tačiau su...

Pateikė informaciją, kodėl Šiaulių centre uždaryta mokykla papildyta 12.19 (8)

Lietuvą pasiekus pirmajam koronaviruso atvejui penktadienio rytą Šiaulių ligoninėje buvo...

Lietuvoje užfiksuotas pirmasis koronaviruso atvejis: kas bus daroma toliau papildyta 10.24 (544)

Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį Vyriausybė pranešė apie pirmąjį koronaviruso atvejį...

Plečiamas vietovių sąrašas, į kurias nenorintys vykti turistai gali susigrąžinti pinigus

Vartotojų teisių apsaugos tarnyba išplėtė sąrašą vietovių, į kurias nebenorintys vykti...

|Maža didelių žinių kaina