Žavėdamiesi iškiliais Lietuvos ir užsienio kūrėjais dažnai susimąstome, kokie jie yra iš tikrųjų, ir kaip jiems pavyksta sukurti tai, kas mums atima kvapą. Vienas tokių žmonių neabejotinai yra teatro OKT režisierius Oskaras Koršunovas, kurio pavardė ilgus metus garsiai tariama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
© DELFI / Tomas Vinickas

Šiandien šią asmenybę, jo spektaklių gimimo pėdsakus bei visus teatro OKT užkulisius galime pamatyti iš arčiau. Tiesa, ne gyvai, bet knygos puslapiuose, kuriuose savo ketveriais metais, praleistais su šiuo teatru bei garsiuoju režisieriumi, pasidalino rašytoja Dovilė Zelčiūtė.

Apie tai, kas bendra tarp literatūros ir teatro, apie Oskaro Koršunovo talentą, užburiantį teatro bei repeticijų pasaulį, apie spektaklius ir kūrybą kalbamės su knygos „Kelionės su Oskaru Koršunovu“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, autore Dovile Zelčiūte.

- Kaip ir kodėl pasirinkote rašyti teatro tema?

- Teatras gyvena mano tekstuose jau nuo pirmosios poezijos knygos, išėjusios 1991 metais – „Akligatvio erdvė“, vėliau – jis atgimė eilėraščių rinkinyje „Pagrindinis vaidmuo“ ir dešimtyje kitų. Priežastis kaip ir akivaizdi – vos ne kiekvienos mano parašytos knygos anotacijoje akcentuojama: „Autorė užaugo aktorių šeimoje“... Prieš kelerius metus leidykla „Alma littera“ išleido mano pokalbių ir esė knygą apie šiandieninio lietuvių teatro kūrėjus „Po repeticijos“.

Vieni žmonės pasirenka rašyti apie savo realybę: kaimą, tėviškę. Tuo metu aš rašau taip pat apie realybę, tik teatro. Kitos artimesnės realybės neturiu, ji prasidėjo man dar net negimus. Nuoširdus, talentingai kuriantis teatras, visų pirma, yra didieji Kūrybos namai – visuomet atviri pasauliui, bet plačiausiai atverti pačiam žmogui, jo sielai. Teatras, jei tai gyvas teatras, yra stebuklinga vieta, apgaubianti žmogų viltimi, sugrąžinanti tikėjimą gyvenimu. Nesu teatrologė, taigi mano „raštai“ punktyriniai, fragmentiški, kaip ir pačios eilės. Eilės netgi konstruktyvesnės. 

Oskaro Koršunovo kūrybinės dirbtuvės, A. Miyake nuotr.
Oskaro Koršunovo kūrybinės dirbtuvės, A. Miyake nuotr.
„O. Koršunovas turi mirtiną atsakomybę prieš žiūrovą, nesvarbu, kur spektaklis būtų vaidinamas – Varėnoje ar Veronoje“. Dovilė Zelčiūtė

- Ar sunku derinti dvi visiškai skirtingas plotmes – teatrą, sceną, užkulisius ir rašybą, literatūrą?

- Bet juk tai nėra visiškai skirtingos plotmės! Visa yra viena. Nuo teatro rašymas skiriasi tik priemonėmis. Žinoma, skirtumų yra: rašoma vienumoje, tyloje, o scena – kolektyvinis menas. Tačiau bet kurią kūrybą maitina toji pati – dosni Aukščiausiojo ranka.

Man nieko nereikia „derinti“. Priešingai, tai teatras „suderina“ mane kaip dermę prarandantį instrumentą. Todėl nuolat privalau kai kuriuos spektaklius pasikartoti – atėjus nerimo laikui, iškart žinau, kokio „vaisto“ griebtis: „Hamleto“ ar „Išvarymo“, „Mirandos“, „Dugne“ ar „Žuvėdros“. O gal paklausyti įrašų per radiją, kai mano tėvelis skaito poeziją.

Manau, teatro žmogumi, teatro kūrėju būti yra vis tik nepalyginamai sunkiau nei rašyti. Nors aktorių ir yra kur kas daugiau nei rašytojų, tiek vienais, tiek kitais tikrai labai sunkiai tampama, tačiau rašytojas turi laimę „tapti kitu“ ar perkeisti tikrovę į savąją tylomis, likti nepastebimas bent tuo metu, kol kuria.

- Kuo Oskaro Koršunovo teatras skiriasi nuo kitų Jūsų matytų, pažintų teatrų? Kuo panašus į kitus?

- Oskaro spektakliai visąlaik gyvi, jei kuris spektaklis ir nebevaidinamas, tai tik dėl laiko diktuojamų pokyčių. Režisierius rūpestingai prižiūri savo kūrinius. Koršunovo spektaklis nuolat kinta, aktoriams šimtus kartų sakomos pastabos, vėl ir vėl ieškoma, repetuojama, analizuojama. Mirtina atsakomybė prieš žiūrovą, nesvarbu, kur spektaklis būtų vaidinamas – Varėnoje ar Veronoje.

Visi režisieriai, visi aktoriai, visi teatrai siekia būti išgirsti, būti reikalingi. Teatrai panašūs savo misijos suvokimu, ir, žinoma, ta beprotybe, kuri užsuka karštligišką kūrybos mechanizmą: be miego, be poilsio, visiškai pasiaukojant. Aktoriai panašūs gebėjimu žaisti, būti ir likti vaikais.

D. Zelčiūtė: O. Koršunovas yra sielų chirurgas
© DELFI

- Koks yra pats Oskaras Koršunovas – kaip žmogus ir kaip režisierius?

- Geras ir gražus žmogus. Jaučiantis pasaulį lyg būtų be odos. Jo teatro pasaulis – be melo. Tai atsveria gyvenimo tamsumus, kurie neišvengiami kiekvieno jautraus, maksimalius uždavinius sau keliančio menininko kelyje. Tokiems labai sunku. Manau, kūryba yra jo skydas ir vėliava. Ir sykiu – gintis.

Man įstabiausia Oskaro savybė – galia įkvėpti žmogui viltį. Sielų chirurgas. Jo kūrybos priemonės scenoje kartais atrodo drastiškos, net žiaurios, bet reikia tik dėkoti Dievui, kad dvigubų standartų, dvasios nuopuolio, kičo bei trivialių vertybių sklidiname mūsų laike gyvena ir kuria tokio lygio menininkas. Jo kryžius sunkus, ir jo „kelionės bilietas“ į tikslą labai brangus. Kaina didelė... Ir be aukos čia neapsieinama.

Seniai žinoma tiesa, jog „savam kaime pranašu nebūsi“. Nesakau, kad reiktų dievinti kiekvieną iškilų menininką. Tiesiog adekvačiai suvokti, su kuo esame, šalia ko gyvename, nelaukiant, kol pirmiau apie tai prabils užsienio spauda ar kritikai.

„Norėjau užčiuopti ir pamatuoti Oskaro Koršunovo teatro „kraujo spaudimą“. Dovilė Zelčiūtė

- Kas iš viso knygos kūrimo ir darbo su O. Koršunovu Jums įsiminė labiausiai?

- Įsiminė nuolat persmelkianti jausena, kad nėra jokio gyvenimo „vėliau“, „paskui“. Yra tik „dabar“, o jeigu tasai „dabar‘“ – kūrybos valanda, tai nieko neatidėliodamas turi galimybę panirti į dievišką kūrybos gelmę. Tai itin asmeniška pajauta, man suteikusi ir suteikianti beribį buvimo džiaugsmą, kurį patiriu gyvendama teatre. Tokį būties džiaugsmą išgyvenu tik su artimaisiais, skaitydama ar rašydama poeziją.

Žinoma, galėčiau vardyti gastroles, kuriose būta, kalbėti apie dekoracijų vilkiką Peterburge ar Žironoje, užkulisius ir kataloniškus „Mirandos“ titrus, pasakoti apie Vysockio paminklą Voroneže ar artėjančią baisią audrą prieš pat spektaklį „Salto“ teatre. Ir viso to bus per maža...

Mūsų pusryčiai, juokas, vakarinės repeticijos, grimo kambariai, įtampa ir besikeičiantys aktorių veidai, kai per pusvalandį Samuolytė virsta Ofelija, o Meškauskas – Hamletu, kai Gavenonis viena veido puse yra Klaudijus, o kitąja – Tėvo Šmėkla... Kai visais personažais geba būti pats režisierius... Tai įstabios valandos. Gal todėl dar prieš šią „Kelionę su Oskaru Koršunovu“, spontaniškai atsirado mano poezijos knyga „Džuljetos suknelė“.

D. Zelčiūtė: O. Koršunovas yra sielų chirurgas
© Klubas.lt (M.Jurkutės nuotr.)

- Kas, rašant knygą, buvo sunkiausia? Kam, galbūt, prireikė daugiausiai laiko?

- Sunku buvo justi savo bejėgystę, kai tekstu norėjau perteikti kūrybos atmosferą, o stigdavo ar išminties, ar ramybės. Kol rašiau knygą, gyvenau ir savo kasdienį gyvenimą, per visą tą laiką daug kas įvyko, kartais kankino beprasmybės jausmas, nuoskaudos. Tai asmeniniai dalykai... Reikėjo tai perlipti ir vis tiek „likti su teatru“, kad ir kas būtų man pačiai nutikę. Juk savo namų neatsižadama, o teatras yra mano namai. Sunku buvo girdėti kai kurių žmonių „patarimus iš šono“, kaip knyga turėtų ar galėtų atrodyti – žinojau, jog vis tiek padarysiu taip, kaip noriu ir kaip sugebu.

Daugiausiai laiko prireikė ne važinėti į Vilnių (gyvenu Kaune), o tekstams šifruoti. Prirašiau daug bloknotų, užrašų knygelių ir storų sąsiuvinių – repeticijų, spektaklių metu, aptarimų valandomis. Diktofono beveik nenaudojau, viską užsirašinėjau ranka. Rašau tamsoje, pareinu į viešbutį ir matau – rašiau eilutė ant eilutės, niekas neįskaitoma. Pyktis, neviltis...

Ką reiškia „atsėdėti tekstą“, žino kiekvienas didesnės apimties darbus rašantysis. Man reikėjo nepameluoti autentiškos režisieriaus, aktorių kalbos – arba parašyti žodis žodin, arba praleisti, iš viso nerašyti. Knygoje daug teatrinio slengo... Mes juk nekalbame „taisyklingai“, juoba darbo proceso metu. Suprantu, koks vargas su tuo rankraščiu buvo knygos redaktorei Vaivai.

- Ką pati manote apie aktoriaus ir režisieriaus profesiją?

- Labai gerbiu aktorius. Oskaras Koršunovas yra sakęs, jog aktoriaus profesija yra šventa. Kartais man atrodo, kad artistai yra atvykę iš kitos planetos, tokie elfai ar ufonautai, turį unikalų gebėjimą tapti kitu žmogumi. Jie viską mato! Jie viską skenuoja, perpranta, pažįsta. Jie moka būti tūkstančiuose gyvenimų – savo kūnu ir krauju... Ilgainiui jų pačių nebelieka, manau, kad aktoriaus sielą suformuoja ar performuoja jo vaidmenys. Tai savotiškai ir baugi, pavojinga profesija, kai nuolat susiduriama su grėsmėmis arba prarasti save patį, arba prarasti aktorystės gebėjimus.

Režisierius ieško tiesos, kankindamas ir save, ir kitus, trumpindamas arba – pratęsdamas visų, drauge kuriančių, gyvenimus. Tačiau įvyksta spektaklis, ir visas vargas, kančios, juokai, nuovargis, ieškojimai vainikuojami dideliu džiaugsmu. Žinoma, kai spektaklis iš tikrųjų įvyksta, kai lydi sėkmė. O mano aprašomąjį teatrą sėkmė lydi todėl, kad ten darbuojasi itin sąžiningi menininkai – pradedant režisieriumi Oskaru ir baigiant apšvietėju Eugenijum bei visa trupe.

- Ką, kaip šios knygos autorė, galite palinkėti savo skaitytojams ir teatro žiūrovams? 

- Skaitytojams linkiu iš širdies gėrėtis puikiu knygos dailininko Agniaus Tarabildos darbu, taip pat – dar kartą susitikti su spektaklio herojais, žvelgiant į knygoje spausdinamas nuotraukas. O jų tikrai daug. Jomis sutiko pasidalinti puikūs fotografai Dmitrijus Matvejavas, Tomas Ivanauskas, Tomas Lukšys ir kt. Ir, žinoma, tikiuosi, jog mano tekstai bent kiek atskleis Oskaro Koršunovo ir drauge su juo dirbančių žmonių įstabų, maksimalistinį, dažnai fanatiškai beatodairišką, talentingą ir atsidavusį troškimą išreikšti pasaulį teatro kalba.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Iš Venesuelos pabėgęs lietuvis – apie „maisto mafiją“, „Maduro dietą“ ir tikrą baimę (6)

Prieš daugiau nei 70 metų 41-erių Juano Kvedaro seneliai pabėgo iš Lietuvos ir saugesnio bei...

Lyderį praradęs „Liverpool“ krito nuo Bale'o dublio: vėl Čempionų lygos taurę kėlė „Real“ ekipa (372)

Antro kėlinio viduryje aikštėje pasirodęs Garethas Bale'as po kelių minučių iš savo vietų...

37 mln. per 18 min. surinkęs „Monetha“ įkūrėjas: juokuose apie „Lamborghini“ yra tiesos (109)

Godumo ir tuštybės varomi žmonės yra didžiausias kriptovaliutų rinkos vėžys, sako vienas iš...

Tragedija, parodžiusi visą Šaltojo karo baisumą: kaip sovietai numušė keleivinį lainerį (360)

Mintis, kad sovietų naikintuvai galėjo numušti lainerį „Boeing 747“, atrodo šokiruojančiai...

Puotos Daktarų irštvoje: sumušta Džordana, Valinsko šou ir šūviai vietoj fejerverkų (175)

Alkoholiu ir maistu nukrauti stalai, garsiausi Lietuvos nusikaltėliai, pusnuogės moterys, žymiausi...

Įtakingos Lietuvos didikės istorija: kodėl ją pamilę vyrai atleisdavo net išdavystę (23)

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijoje moterų reikšmė politinėje arenoje vis dar...

Ką per vestuves bandė nuslėpti princas Harry ir Meghan Markle? Viską išdavė kūno kalba (6)

Kūno kalbos ekspertas atskleidė , kaip „nervingai“ Harry trynė Meghan ranką savo nykščiu,...

Tėvų išmonė beribė: tarp rečiausių vardų Vaidrius, Džema ir Ripsimėja (187)

Tuo metu, kai vieni tėvai vaikams renka vardą iš giminėje esančių ar šalies populiariausiųjų...

Visi žino Kembridžo kunigaikštienę, bet ar esate matę pirmąją Argentinos ponią? politinio pasaulio stiliaus ikona (26)

Kai į Argentinos prezidento postą buvo išrinktas Mauricio Macri , ši pergalė reiškė...

Skanusis Italijos regionas: tik čia paragausite Paskutinės vakarienės sriubos ir teisingiausių makaronų (7)

Tai nepavyko Romos imperijos legionams, užtat tai padarė italų virtuvės karvedžiai. Jie...