„Kad šeima išlaikytų gerus tarpusavio santykius, svarbu mylėti kito žmogaus trūkumus ne mažiau nei privalumus“, – apie 25 metus trunkančią santuoką sako D. Nausėdienė. Tačiau apie viską nuo pradžių. Diana sutiko pasidalyti savo vaikystės prisiminimais, pažinties su Gitanu istorija ir tuo, kas jai atrodo svarbiausia.

DELFI tęsia interviu su visuomenėje žinomų žmonių žmonomis.

Esate gimusi Klaipėdoje. Papasakokite, prašau, apie savo šeimą, vaikystę, koks ryškiausias vaikystės prisiminimas?

– Gimiau standartinėje inteligentų šeimoje iš keturių asmenų, kurią sudarė tėvai, sesė Loreta ir aš – pagrandukas. Nors buvau miesto ir asfalto vaikas, augau harmonijoje su gamta.

Mama mokė, kad mergaitei nedera elgtis lyg Maugliui: nuolat judėti, kur nors karstytis, lipti sienomis, verstis kūliais ir lėkti toliau su nubalnotais keliais. Ryškiausias vaikystės prisiminimas – raktas ant kaklo, dovanojantis praktiškai neribotą laisvę veikti, ką nori. Svarbu buvo neprisidirbti kieme tokių eibių, kurios pasiektų tėvų ausis.

Mūsų kiemas buvo vaikų traukos centras. Čia buvo patogu žaisti „kvadratą“, „orinį“, „dramblį“, gaudynes ir slėpynes ar išsiruošti tyrinėti geležinkelio, tolimesnių miesto rajonų ir, žinoma, jūros.

Kartą tėčiui, kuris buvo tolimojo plaukiojimo žvejybos laivų kapitonas, papasakojau apie keistą debesų kepurę virš Smiltynės ir lietų, permerkusį mus tuo metu, kai Klaipėdoje buvo visiška giedra. Tėtis žvilgterėjo į šviesų dangų ir staiga pareiškė, kad rytoj ir Klaipėdoje lis. Ir buvo teisus.

Vėliau man paaiškino, kaip iš oro, debesų ir vandenų judėjimo galima nuspėti, kokia bus jūra. Pamokė, kad reikia stebėti saulėlydžius, pažinti debesų formas, vėjų kryptį ir kitus gamtos reiškinius, norint prognozuoti kitos dienos orus. Tai pasirodė man taip naudinga ir įdomu, kad ėmiau nuolat stebėti horizontą, debesis, kaip leidžiasi saulė ir klausinėti, kuo tądien dangus ypatingas.

Diana Nausėdienė

Gebėjimą nuspėti orus tobulinau tol, kol draugės pripažino, kad mano vietinės reikšmės prognozės naudingos ir ėmė jomis pasitikėti labiau, nei bendriniais orų tarnybos pranešimais.

Kitas svarbus tėčio įspėjimas buvo nesielgti instinktyviai maudantis jūroje, kai galinga jūros srovė ima traukti į jūrą. Paprastai žmogus desperatiškai mėgina plaukti tiesiausiu keliu į krantą, ir kovodamas su stichija, praranda jėgas. Reikia plaukti išilgai pakrantės ar bent jau įstrižai, tuomet bangos pačios žymiai greičiau išneša kūną į seklumą.

Kuo domėjotės vaikystėje, kokie Jūsų polinkiai išryškėjo?

– Mano vaikišką energiją buvo bandyta sutramdyti baseine, krepšinio, lengvosios atletikos treniruotėse, muzikos mokykloje, bet padėjo tik gerokai įdomesnė veikla – skaitymas. Ji davė ir teigiamą šalutinį poveikį. Mokykloje tapau pirmūne.

Mamai esu dėkinga už patarimą viską išmokti per pamokas. Net namų darbus įsigudrindavau greitai paruošti per pertraukas tarp pamokų, kad grįžusi namo galėčiau nebesukti dėl jų galvos. Skaičiau kur papuola ir kada papuola, ieškojau įdomių knygų visur.

Kai tėvai 21 val. varydavo miegoti, mano stalinė lempa tamsoje kartu su knyga nukeliaudavo po antklode, kad tėvai nematytų šviesos, sklindančios iš vaikų kambario, ir nustotų nerimauti. Savišvieta baigdavosi gilią naktį.

Studijavote siuvinių technologiją Kauno politechnikos institute (KPI). Kodėl nutarėte pasirinkti tokią specialybę?

– Kai atėjo metas rinktis, ką studijuoti, ėmiau rimtai sukti galvą. Mylimiausia buvo matematika, įdomiausia – braižomoji geometrija. Fiziką gerbiau, kaip mokslų mokslą, ugdantį sveiką nuovoką. Literatūroje ne tik nardžiau, bet buvau tiesiog paskendusi ir ištirpusi jos vandenynuose. Labiausiai norėjau tapti gydytoja ir gelbėti žmonių gyvybes, bet supratau, kad nemoku chemijos. Mūsų mokykloje chemijos mokytojai nuolat keitėsi ir, nors vertinimai buvo aukščiausi, mano pasirengimas buvo prastas.

Diana Nausėdienė

Kita alternatyva buvo architektūra, bet supratau, kad negalėsiu ilgai braižyti standartinių „dėžučių“ ir tipinių projektų. Kūrybinės raiškos tarybiniais laikais buvo mažai, tad pasirinkau specialybę, kuri vienijo ir tiksliuosius, ir inžinierinius, ir technologinius mokslus. Įsivaizdavau, kad nuveiksiu kažką apčiuopiamo ir konkretaus – sukursiu rūbus, pagyvinsiančius pilką kasdienybę.

Likimo ironija – vis tiek turėjau laikyti nelemtą chemijos egzaminą. Kas juokingiausia, konkursas į pasirinktą specialybę tais metais buvo gerokai didesnis nei į išsvajotą mediciną. Įstojusi guodžiausi tik tuo, kad bent jau nenugalabysiu kokio nelaimingo ligonio savo neišmanymu.

Kokie buvo studijų metai? Kaip leisdavote laisvalaikį?

– Studijų metai buvo labai įdomūs. Mūsų grupė buvo išskirtinė. Joje susirinko gražios, protingos, organizuotos ir kūrybingos merginos. Įsivaizduokite trisdešimtuką mergiočių, gebančių nurungti kiečiausius KPI vyrukus, net radistus. Kelis kartus šmaikščiomis programomis laimėjome geriausios grupės konkursą ir buvome apdovanotos kelionėmis po plačią šalį.

Keliauti mėgom labai. Kadangi studenčių kišenės buvo nuolat „kiauros“, kartą surezgėme gudrų planą „chuliganą“. Sėdome į traukinį. Kad nereikėtų viešbučių, naktimis važiuodavome, o dienomis vaikščiodavome po miestus: Rygą, Taliną. Po to atgal. Kitą kartą nudardėjome į Sankt Peterburgą, nes negalėjome praleisti unikalios progos susipažinti su mados legendos – Yves Saint Laurent darbais, atvežtais iš Paryžiaus. Nepraleidome progos paklajoti po turtingiausių muziejų ekspozicijas.

Laisvalaikiu Kaune eidavome žiūrėti retų filmų į „Santakos“ kino teatrą, koncertų į Filharmonijos salę, „Žalgirio„krepšinio varžybų į Sporto halę. Šokdavome diskotekose ir dalyvaudavome studentiškuose renginiuose. Atlikinėjome praktikas įvairiuose modelių namuose ir dirbome siuvimo fabrike.

O didžiausia laimė buvo sumedžioti bilietus į Kauno dramos teatrą. Užaugusi ant režisieriaus P. Gaidžio ir Klaipėdos dramos teatro mielių, prisižiūrėjusi įspūdingų legendinių aktorių: V. Paukštės, V. Kanclerio, B. Bratkausko, E. Gaigalaitės, N. Narijauskaitės vaidmenų, brendau jau su J. Vaitkaus ir G. Padegimo spektakliais ir fantastiškai talentingais XX a. Kauno dramos teatro aktoriais.

Papasakokite, prašau, kaip susipažinote su Gitanu. Koks buvo pirmasis įspūdis? Kuo jis Jus sužavėjo?

– Su Gitanu susipažinome mano geriausios mokyklos laikų draugės Lilijos vestuvėse. Pirmas įspūdis buvo ryžtingo, savimi pasitikinčio, išsilavinusio, tikslų siekiančio, galinčio nuversti kalnus vyro. Tačiau jis tą įspūdį keliais nevykusiais poelgiais ėmė ir susigadino. Mes kartais labai smagiai pasijuokiame juos prisiminę, nes galų gale jam vis dėlto pavyko reabilituotis.

Asistavo jis drąsiai, atkakliai ir protingai. Kaip tikras šachmatininkas galų gale ypatingai meistriškai pasinaudojo labai romantišku ginklu taip, kad aš tiesiog neturėjau jokių galimybių atsilaikyti.

Neatskleisiu paslapties, kas tai buvo. Tik pasakysiu kad jis labai vyriškai pademonstravo ir savo protą, ir subtilumą, ir jausmingumą. Ir sužavėjo.

Kaip vystėsi jūsų santykiai? Kada jau nutarėte tuoktis? Kaip Gitanas Jums pasipiršo?

– Draugavome trejus metus. Aš dirbau Klaipėdoje, o Gitanas – Vilniuje. Važinėjome vienas pas kitą. Apeidavome visus kultūrinius renginius tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje, išmaišėme Vilniaus senamiestį, Trijų Kryžių ir Bekešo kalnus, Užupį.

Abiejų interesų ratas labai buvo platus, kai kur identiškas, kai kur organiškai papildantis vienas kitą. Galėjome diskutuoti įvairiausiais klausimais, klausytis muzikos, kartu bėgti krosą, nusibelsti į turistinį žygį su baidarėmis ir palapinėmis ir iki nukritimo pajūryje žaisti tinklinį. Atrodė, kad kartu galėjome nuveikti absoliučiai viską, kol kartais vaikinui nusibosdavo būti tik teigiamu, tad iškrėsdavo kokią kvailystę.

Natūraliai pribrendome santuokai, o pasipiršo Gitanas netradiciškai. Paprastai vyrai merginoms žada aukso kalnus, o Gitanas paklausė, ar aš pasiryšiu su juo kartu visą gyvenimą vargą vargti. Kaip čia atsisakysi tokio gero pasiūlymo. Aišku, kad sutikau.

Diana ir Gitanas Nausėdos

Kaip auginate savo dukras? Kokias vertybes joms skiepijate? Ar esate griežta mama?

– Mes neauginame savo dukrų, nes jos jau suaugusios. Vertybių joms nebeskiepijame, nes jos jau susiformavusios asmenybės ir savo likimą lemia pačios.

Mes jas brandiname. Aš, kaip mama, esu šalia, jei joms reikia mano patarimo ar pagalbos, galiu atvirai pasakyti, ką manau vienu ar kitu klausimu. Nemanau, kad turiu teisę būti griežta suaugusioms merginoms ir nurodinėti, kokius sprendimus jos turėtų priimti.

Manau, kad jaunas žmogus turi pats kurti savo gyvenimą.

Papasakokite, prašau, apie savo karjerą.

– Pradėjau profesinę veiklą nuo pamainos meistro, technologo darbo. Po to vadovavau vaikiškų rūbų, vėliau – aukščiausios klasės siuvimo atelje. Išvykau į Vokietiją ir kurį laiką ten gyvenau. Grįžusi auginau vaikus, baigiau ekonomikos mokslus ir įsidarbinau globalioje kompanijoje.

Šešerius metus dirbau „H&M Hennes & Mauritz GBC AB“ atstovybėje Vilniuje. Teko gilintis į trikotažo gamybos paslaptis, nuolat keliauti ir kontroliuoti kompanijos užsakymų vykdymą keliose Baltijos regiono šalyse, užsiimti kokybės vadyba, standartų priežiūra.

Vėliau užsiėmiau spalvotyra ir naujos įrangos diegimu atstovybėje, bendradarbiaujant su „Datacolor International Ltd“ (UK).

2006 m. „H&M“ nusprendė atsisakyti atstovybės Lietuvoje. Tuo metu kompanija turėjo 1345 parduotuves 24 pasaulio šalyse, pardavimų apimtys siekė 80 mlrd. SEK, kompanijos užsakymus vykdė 20 gamybos atstovybių.

Ko išmokote dirbdama didelėje tarptautinėje įmonėje? Kuo užsiimate dabar?

– „H&M“ įgijau tarpkultūrinės komunikacijos patirties ir susidomėjau globalizacijos procesais. Ieškoti atsakymų ėmiau teorinėje literatūroje ir moksliniuose tyrimuose. Nuo 2007 m. autorinių sutarčių pagrindu ėmiausi konsultacinės veiklos dalykinio etiketo ir dalykinės išvaizdos klausimais. Sukaupiau bendradarbiavimo patirtį su įvairiais partneriais.

Be to, tapau Tarptautinės verslo mokyklos prie Vilniaus universiteto dėstytoja, ėmiau dėstyti tarptautinį protokolą. Prireikė gilinti ne tik tarpkultūrinės komunikacijos, protokolo, bet ir pokyčių valdymo, tarptautinių derybų, sociologijos, organizacinės elgsenos ir vadybos ypatumų globalioje rinkoje žinias.

Plėčiau akiratį paskaitose, konferencijose, seminaruose ir mokymuose, kuriuos organizavo ir vedė Lietuvos akademinės institucijos bei lektoriai iš viso pasaulio pvz. JAV, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Italijos, Izraelio ar Kinijos. Turiu tikslą, kad sukauptos žinios moksline, mokomąja ar lengvesne forma pagaliau sugultų į praktinę, aiškią sudėtingų šiuolaikinių sąryšių analizę, suprantamą ir naudingą kiekvienam gyvenančiam globaliame pasaulyje.

Kokie Jūsų pomėgiai? Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Labai mėgstu plaukioti jūroje ir slidinėti. Ypatingas jausmas apima kalnuose. Svetimuose kraštuose tiesiog ištirpstu vietos kultūroje lyg savoje. Mano laisvalaikis yra skirtas visoms pažinimo formoms.

Studijavote drabužių dizainą, ar dabar domitės mada?

– Mada yra daugialypis organizmas, kurio pagrindinėse gyvybinėse arterijose teko padirbėti, todėl mano domėjimasis nekrypsta tik į naujausių kolekcijų pristatymus. Mane greičiau domina mados pramonės formuotojų problemos, įtakingiausių mados leidinių transformacijos ir naujų veiklos formų apraiškos.

Žinau, kaip veikia globali ar vietinė mados pramonė, kokie aukšti reikalavimai yra keliami aukštosios mados kūrėjams. Lenkiu galvą prieš kūrybinį atskirų kūrėjų genijų, ypač ilgalaikį. Smagu, kai pradžiugina originalieji, jaunieji, kurie gali sužibėti visai netikėtai.

Na, o mano favoritai – stilingieji, nes jie turi savasties stuburą ir ieško vizualinių prasmių. Tiksliau sakant estetikos ir individualumo sintezės. Pasaulis man gražus tol, kol jis įvairus ir spalvingas.

Kas Jums gyvenime yra svarbiausia? Ar yra kažkokia taisyklė, kurios laikotės, ar posakis, kuriuo vadovaujatės?

– Svarbiausias yra Žmogus. Iš to, kaip jis suvokia savo gyvenimo prasmę kyla bendruomenės ir valstybės gerovė bei jos tvarumas.

Man asmeniškai svarbiausia mano šeima. Ir mylimi artimieji žmonės.

Gitanas Nausėda su žmona

Kiek metų jau esate susituokę su Gitanu? Kaip Jums atrodo, kas yra svarbiausia šeimoje? Kaip išlaikyti gerus tarpusavio santykius?

– Santuokoje esame 25 metus. Kad šeima išlaikytų gerus tarpusavio santykius, svarbu mylėti kito žmogaus trūkumus ne mažiau nei privalumus. Jokia paslaptis, kad tik abipusė, o ne vienpusė meilė verčia abu atsinaujinti ir tobulėti.

Mylėti pačiam ir būti mylimam iki senatvės yra gražiausia, kas gali atsitikti šioje žemėje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt