„Ateidama meilė atsiveda džiaugsmą, neapykantą, pavydą, ilgesį. Kartais ji išeina, bet visi tie kartu atėję jausmai pasilieka amžinai“, - teigė S. Avižienytė.
Moteris svarsto, kad turbūt todėl žmonės ir sako, kad meilė amžina. Ir žiauri, nes su ja kartu kylantys jausmai gali būti labai skaudūs. Būtent meilė prieš daugiau kaip dešimt metų įkvėpė S. Avižienytę parašyti pirmąją savo knygą „Kai akyse suspindi ilgesys“, o liepos 21 d. ji alytiškiams pristato jau trečiąją poezijos knygą „Ką vadinom vardais“.
„Ką vadinom vardais“ – ištrauka iš eilutės. Tai – draugystė, pasitikėjimas, meilė, ryšys tarp žmonių, artumas. Šis rinkinys skirtas asmeniui, kuris įkvėpė mane tuos eilėraščius parašyti. Aš neatsimenu savęs tokios, kokia pradėjau rašyti.
Kiekvienas turime savo šeimas, gyvenimus. Tačiau kartais, kai susiduri su viena ar kita gyvenimiška situacija, prisimeni tą nuoširdų naivų bėgimą į gyvenimą ir tada supranti , kad tuo metu tie dalykai, apie kuriuos kalbėjome ir vadinome vardais, ir buvo tie tikri dalykai, ko trūksta mūsų dabartinėje kasdienybėje, kai esame suaugę, paskendę darbuose“, - pasakojo S. Avižienytė.
Nors alytiškės knygose meilė ne visada džiuginanti, pačios moters gyvenime meilė šiandien spindi. Vos po trečio pasimatymo ištekėjusi už neseniai pažįstamo vyro, taip pat atvykusio į JAV iš Lietuvos, dabar S. Avižienytė su juo augina du vaikus ir teigia dėl savo pasirinkimo nepasigailėjusi, nes jos gyvenime taip jau yra, kad sutinki žmogų ir žinai arba nežinai.
Jau keturioliktus metus Jungtinėse Amerikos valstijose gyvenanti moteris tikino, kad ji turi stiprią intuiciją, kuri dažniausiai jos nenuvilia. Vos sutikusi žmogų, ji žino, kaip su juo klostysis santykiai. O ir laukti Sandra nemėgsta.
„O ko laukti? Reikia gyventi šia akimirka, dabar“, - kalbėjo S. Avižienytė, prisipažinusi, kad kartais spontaniški sprendimai nuvilia, bet dėl jų kaltinti savęs nereikia, nes daug ką lemia nekaip susiklosčiusios aplinkybės.
Spontaniškai, ilgai negalvodama S. Avižienytė prieš keturiolika metų kartu su seserimi išvyko gyventi į Ameriką, nes taip susiklostė aplinkybės. Lietuvoje buvo sudėtinga kartu ir mokytis, ir dirbti.
Buvo gaila palikti namus, bet jos su seserimi prisitaikė prie kitos šalies, buvo jaunos ir jau neįsivaizdavo, kad kas nors gali būti kitaip.
„Tas savarankiškumas ir žinojimas, kad niekas už tave nieko nepadarys, leidžia kitaip pažvelgti į gyvenimą. Bet kad ir kaip būdavo sunku, niekada nebuvo taip, kad galvočiau, kad nušoksiu nuo stogo“, - sakė rašytoja.
Dabar Amerikoje S. Avižienytė augina vaikus, rašo eiles, užsiima labdaringa veikla, lituanistikos mokykloje suaugusiuosius moko lietuvių kalbos.
Ameriką moteris jau vadina savo namais, Lietuvą, Alytų – gimtine. Pasak jos, kartais kiti iš Vilniaus į Alytų parvažiuoja rečiau, nei ji iš Amerikos. Bent kartą į metus alytiškė stengiasi sugrįžti.
„Knyga – kaip vaikas, lauki, bręsti, ruošiesi, renkiesi popierių, viršelį“, - sakė rašytoja, tikinusi, kad rašymas – tai lyg pašnekesiai pačiai su savimi, kai išlieji to, ko jau negali laikyti, pasakai, ko kartais aplinkybės neleidžia pasakyti.
O ar nevilioja rašytojos gyvenimas Alytuje?
„Kodėl gi ne. Pirmiausia reikia darbo, tai jei rasčiau, galiu likti ir dirbti. Nesvarbu, kur tu gyveni, svarbiausia ar gali save toje vietoje realizuoti“, - kalbėjo S. Avižienytė.
Apie draugystę ir kitus dalykus
Mes užsimirštam bėgime,
Iš kur atėjom,
Kas mus nešioja
Ir kas įkvėpia gyvent.
Pasaulio prasmę vis kitaip interpretuojam –
Už gryną pinigą mes laikom tuos,
Kurie mus išveda
Iš nežinios atgal.
Svaiginamės,
Jėgas eikvojam,
Nebranginam
Kas šalimais, kas laukia, kas kartu.
Jausmus
Tarsi skambias stygas tarp pirštų trinam, -
Dažnai akomponuoja tie,
Kuriems net nesvarbu.
Išdžiaustom,
Ištempiam,
Kitus tepliojam,
Ko patys nebegalim sutvarkyt –
Rūdim apaugusi širdis tarytum laikrodis sustoja
Akimirkai.
Ir amžiams sujaukia,
Kas laukia ryt.
Ir jei ne vėjas,
Ne lietus,
Kuris nuplauna purvą,
Ir jei ne saulė,
Kuri prikelia gėles,
Skambėtum kaip tas tuščias skilęs indas,
Savy jau neišlaikantis vandens.
