Ameriką ji vadina savo namais, o Lietuvą, Alytų – gimtine. Kasmet į gimtinę iš tolimos šalies sugrįžtanti poetė Sandra Avižienytė šiemet gimtajame mieste pristatys jau trečią savo poezijos knygą „Ką vadinom vardais“. Jos eilės alsuoja meile, kurios nestinga ir pačios Sandros gyvenime.
© alytusplius.lt

„Ateidama meilė atsiveda džiaugsmą, neapykantą, pavydą, ilgesį. Kartais ji išeina, bet visi tie kartu atėję jausmai pasilieka amžinai“, - teigė S. Avižienytė.

Moteris svarsto, kad turbūt todėl žmonės ir sako, kad meilė amžina. Ir žiauri, nes su ja kartu kylantys jausmai gali būti labai skaudūs. Būtent meilė prieš daugiau kaip dešimt metų įkvėpė S. Avižienytę parašyti pirmąją savo knygą „Kai akyse suspindi ilgesys“, o liepos 21 d. ji alytiškiams pristato jau trečiąją poezijos knygą „Ką vadinom vardais“.

„Ką vadinom vardais“ – ištrauka iš eilutės. Tai – draugystė, pasitikėjimas, meilė, ryšys tarp žmonių, artumas. Šis rinkinys skirtas asmeniui, kuris įkvėpė mane tuos eilėraščius parašyti. Aš neatsimenu savęs tokios, kokia pradėjau rašyti.

Kiekvienas turime savo šeimas, gyvenimus. Tačiau kartais, kai susiduri su viena ar kita gyvenimiška situacija, prisimeni tą nuoširdų naivų bėgimą į gyvenimą ir tada supranti , kad tuo metu tie dalykai, apie kuriuos kalbėjome ir vadinome vardais, ir buvo tie tikri dalykai, ko trūksta mūsų dabartinėje kasdienybėje, kai esame suaugę, paskendę darbuose“, - pasakojo S. Avižienytė.

Nors alytiškės knygose meilė ne visada džiuginanti, pačios moters gyvenime meilė šiandien spindi. Vos po trečio pasimatymo ištekėjusi už neseniai pažįstamo vyro, taip pat atvykusio į JAV iš Lietuvos, dabar S. Avižienytė su juo augina du vaikus ir teigia dėl savo pasirinkimo nepasigailėjusi, nes jos gyvenime taip jau yra, kad sutinki žmogų ir žinai arba nežinai.

Jau keturioliktus metus Jungtinėse Amerikos valstijose gyvenanti moteris tikino, kad ji turi stiprią intuiciją, kuri dažniausiai jos nenuvilia. Vos sutikusi žmogų, ji žino, kaip su juo klostysis santykiai. O ir laukti Sandra nemėgsta.

„O ko laukti? Reikia gyventi šia akimirka, dabar“, - kalbėjo S. Avižienytė, prisipažinusi, kad kartais spontaniški sprendimai nuvilia, bet dėl jų kaltinti savęs nereikia, nes daug ką lemia nekaip susiklosčiusios aplinkybės.

Spontaniškai, ilgai negalvodama S. Avižienytė prieš keturiolika metų kartu su seserimi išvyko gyventi į Ameriką, nes taip susiklostė aplinkybės. Lietuvoje buvo sudėtinga kartu ir mokytis, ir dirbti.

Buvo gaila palikti namus, bet jos su seserimi prisitaikė prie kitos šalies, buvo jaunos ir jau neįsivaizdavo, kad kas nors gali būti kitaip.

„Tas savarankiškumas ir žinojimas, kad niekas už tave nieko nepadarys, leidžia kitaip pažvelgti į gyvenimą. Bet kad ir kaip būdavo sunku, niekada nebuvo taip, kad galvočiau, kad nušoksiu nuo stogo“, - sakė rašytoja.

Dabar Amerikoje S. Avižienytė augina vaikus, rašo eiles, užsiima labdaringa veikla, lituanistikos mokykloje suaugusiuosius moko lietuvių kalbos.

Ameriką moteris jau vadina savo namais, Lietuvą, Alytų – gimtine. Pasak jos, kartais kiti iš Vilniaus į Alytų parvažiuoja rečiau, nei ji iš Amerikos. Bent kartą į metus alytiškė stengiasi sugrįžti.

„Knyga – kaip vaikas, lauki, bręsti, ruošiesi, renkiesi popierių, viršelį“, - sakė rašytoja, tikinusi, kad rašymas – tai lyg pašnekesiai pačiai su savimi, kai išlieji to, ko jau negali laikyti, pasakai, ko kartais aplinkybės neleidžia pasakyti.

O ar nevilioja rašytojos gyvenimas Alytuje?

„Kodėl gi ne. Pirmiausia reikia darbo, tai jei rasčiau, galiu likti ir dirbti. Nesvarbu, kur tu gyveni, svarbiausia ar gali save toje vietoje realizuoti“, - kalbėjo S. Avižienytė.

Apie draugystę ir kitus dalykus

Mes užsimirštam bėgime,

Iš kur atėjom,

Kas mus nešioja

Ir kas įkvėpia gyvent.

Pasaulio prasmę vis kitaip interpretuojam –

Už gryną pinigą mes laikom tuos,

Kurie mus išveda

Iš nežinios atgal.

Svaiginamės,

Jėgas eikvojam,

Nebranginam

Kas šalimais, kas laukia, kas kartu.

Jausmus

Tarsi skambias stygas tarp pirštų trinam, -

Dažnai akomponuoja tie,

Kuriems net nesvarbu.

Išdžiaustom,

Ištempiam,

Kitus tepliojam,

Ko patys nebegalim sutvarkyt –

Rūdim apaugusi širdis tarytum laikrodis sustoja

Akimirkai.

Ir amžiams sujaukia,

Kas laukia ryt.

Ir jei ne vėjas,

Ne lietus,

Kuris nuplauna purvą,

Ir jei ne saulė,

Kuri prikelia gėles,

Skambėtum kaip tas tuščias skilęs indas,

Savy jau neišlaikantis vandens.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Šokiruojantys viduramžių gydymo metodai (48)

Viduramžių gydytojus Vakarų Europoje galima skirti į dvi labai aiškias kategorijas: kaimo...

Beprotiškai augančio Vilniaus rajono gyventojai šiurpsta nuo blogėjančio gyvenimo (308)

Vieno iš tankiausiai užstatytų Vilniaus miesto kvartalų – Perkūnkiemio – gyventojai mėgina...

Vargo Lietuva: vis labiau griūvantis Vaiko raidos centro stogas apnuogina sistemines bėdas (141)

Vis labiau griūvantis Vaiko raidos centro stogas apnuogina sistemines požiūrio į vaikų psichikos...

VRK neskirs dotacijos Liberalų sąjūdžiui (20)

Partijai padarius šiurkštų finansavimo įstatymo pažeidimą, dotacija neskiriama, sako...

Maskvoje pakeliui į ketvirtfinalį R. Berankis sustabdė karjeros aukštumas šturmuojantį serbą (23)

Rusijos sostinėje Maskvoje vykstančio Teniso profesionalų asociacijos ( ATP ) 250 serijos turnyro...

Kodėl panika dėl belaidžio ryšio saugumo kilo tik dabar? (22)

Pastarosiomis dienomis kilo didelė panika dėl „Wi-Fi” ryšio saugumo – paaiškėjo, kad...

Kelionę aplink pasaulį pradėjęs Vilius: apie dviratininkų džiaugsmus ir vargus Europos keliuose

21 metų keliautojas Vilius Grižas jau kurį mina dviratį tolyn nuo Lietuvos. Daugiau apie vaikino...

Niekam nereikalinga kalytė rado savo pašaukimą: tapo puikia pareigūne

Floridos valstijos Mariono apygardos šerifo tarnyba neseniai įdarbino itin mielą keturkoję...

Suskaičiavo, kas Lietuvoje dirba ilgiau: moterys ar vyrai? (14)

Lietuvoje ir Latvijoje moterys per savo gyvenimą dirba ilgiau negu vyrai. Lietuvoje vyrai...

Kodėl manęs nemyli antra pusė? (9)

Aš nejaučiu meilės. Manęs nevertina. Nesuprantu, kas mus jungia... Ir kodėl mes kartu? Manęs...