aA
Dmitrijus Trockis – chiromantas, kuris nebeužsiima pranašavimais. Beveik prieš 10 metų (tada Dmitrijus gana ilgai praktikavo chiromantiją) jis pamatė ant savo tėvo rankų ženklus, rodančius, kad jis greitai mirs. Netekties baimė tapo stimulu peržvelgti sukauptą patirtį, žinias ir pamėginti pakeisti likimą. Pavyko – linijos ant tėvo delnų pasikeitė, jis iki šiol gyvas, rašo vegetarian.ru.
© Facebook nuotr.

Sveikata, laimingi asmeniniai santykiai, savęs realizavimas – kaip to pasiekti, pasakoja chiromantas Dmitrijus Trockis.

Po to Dmitrijus ėmė tyrinėti tarpusavio ryšius – kaip žmonių mąstymas ir poelgiai veikia tai, kas vyksta jų gyvenime. Per kelerius metus išsirutuliojo tiksli sistema, kuri suteikia galimybę išpainioti bet kokią problemą, keisdami mąstymą, išsiugdydami naujus įpročius Dmitrijaus mokymų dalyviai mokosi kurti likimą pagal savo scenarijų.

Dmitrijaus nuomone, raktas į laimę – nuoširdumas prieš save ir artimus žmones. Atrodo – paprasta, bet daugeliui tenka iš naujo mokytis atvirai reikšti tai, ką jie jaučia būtent dabar.

Apie vegetarystę, sveikatą, santykius ir žmogaus paskirtį Dmitrijus pasakoja leidinio „Vegetarian“ korespondentui.

– Ar seniai esate vegetaras?

– Manau, yra dviejų tipų vegetarystė. Pirmą vadinu „sektantiška“. Kai žmogus pereina prie tokios mitybos todėl, kad tai madinga, „aš ne toks kaip visi“, perskaičiau, kad tai veda į nušvitimą ir pan. Tokioje situacijoje žmogus užmerkia akis prieš savo norus, natūralius kūno poreikius ir valgo ne tai, ko prašo organizmas, o tai, kas madinga. Tokią sektantišką vegetarystę praktikavau maždaug nuo 1999 m. Ir periodiškai atkrisdavau.

Po 2008 m. supratau kitą vegetarystės pusę, kai toks mitybos būdas eina ne iš galvos, o kaip kūno poreikio – taip jis prisitaiko prie tavo minčių, veiksmų, poreikių. Visiškai nereikia savęs riboti, tai vyksta savaime. Ir daugiau nebeatkrentu.

Vienintelę išimtį darau mamai. Kai atvažiuoju pas tėvus į Baltarusiją, mama kepa vištą. Toks jos supratimas: Dima atvažiavo, reikia jį skaniai pamaitinti. Todėl periodiškai man tenka su maldomis dėti į save gabalėlį vištienos. Bet tarp pagarbos tėvams ir savo vegetarystės renkuosi pirma. Ne todėl, kad jie nesuprastų ar nepriimtų mano vegetarystės, jie apie tai nė negalvoja. Tėvai net nežino, kad skaitau paskaitas, vedu mokymus. Jie tik žino, kad Dima Maskvoje kažką veikia, o svarbiausia – nesiskundžia likimu.

Pastebėjau šias tendencijas tarp vegetarų, žaliavalgių – visur tas pats. Yra „sektantiška“ žaliavalgystė ir yra žaliavalgystė, kaip kūno poreikis, tai jau tavo minčių rezultatas.

– Kiek, tavo nuomone, stiprus ryšys tarp to, ką valgai, ir sveikatos? Ar apskritai egzistuoja ryšys tarp vegetarystės ir sveikatos ar tarp žaliavalgystės ir sveikatos?

– Mityba turi įtakos sveikatai, bet kaip konkrečiai paveiks tave, galima tik remiantis patirtimi atsekti. Pavyzdžiui, kelis mėnesius maitiniesi vegetariškai arba žaliavalgiauji, jauti lengvumą, darbus greičiau nudirbi, smegenys kitaip veikia. Taip būna, jeigu natūraliai pereini prie tokios mitybos. O jei tai proto diktuojamas pasirinkimas, tada save smaugi, viduje atsiranda agresija, kuri paskui pasireikš ligomis.

Apskritai vegetaryste sveikatos nepasieksi, bet galima koreguoti. Trumpai tariant, vegetarystė ar kitoks sveikos mitybos tipas praplečia kūno galimybes, jo potencialą, bet nepadaro 100 proc. sveiku.

Mano konsultacijose buvo ir žaliavalgių, ir vegetarų su didžiuliu stažu ir su tokiomis diagnozėmis, kaip kepenų cirozė, onkologija, odos, virškinamojo trakto ligos... Ir aš sąžiningai tokiems žmonėms sakau, kad jei jie valgytų įprastą maistą, seniai būtų mirę. Bet dėl tokio mitybos tipo jie yra gyvi.

– Žodžiu, sveikatos problemos – vienas iš populiariausių klausimų, su kuriuo ateina į tavo paskaitas ir mokymus. Sakai, kad negydai, bet daugelį problemų pavyksta išspręsti. Kaip?

– Kaip priimta Rytuose, akcentuoju ne kūną o sielą. Siela išgydo kūną. O siela – nuoširdus santykis su viskuo, kas gyva, dvasingas santykis. Jei gyvename, klausydami sielos, širdies, žmogus praktiškai neserga. Vienintelė liga – mirtis, bet ir tai senyvo amžiaus. Pagrindinė ligų priežastis – nenuoširdumas. Nenuoširdumas sau, aplinkiniams, darbe, draugams ir tėvams.

– „Būti nuoširdžiam, gyventi klausant širdies“, – dabar tokios rekomendacijos girdimos praktiškai kiekvienoje paskaitoje. Pateik savą šių sąvokų apibrėžimą.

– Būti nuoširdžiam – reiškia visiškai, 100 proc. išgyventi savo jausmus dabartyje. Šią būseną dar galima pavadinti „čia ir dabar“, irgi populiarus apibūdinimas. Nėra nieko blogo ant ko nors įsižeisti ar susierzinti. „Blogai“ prasideda tada, kai nesiejame savęs su susierzinimu, nuoskauda, pykčiu ar netgi su dėkingumu ir pagarba kažkam. Ir pradedame žaisti žaidimą „tai ne aš“. Užuot išreiškus tai, ką jaučiame dabar, imame savo jausmus užvalgyti, tai ir yra didelių problemų pradžia.

Taigi gyventi klausant širdies – būti savo būsenose, savo jausmuose. Vaikystėje mus mokė būti kažkaip nesuvokiamai gerais, o kam ir kaip – niekas to nežino. Įpratome prieš kažką nuolat vaidinti, neišreikšti to, ką iš tiesų jaučiame.

– Dabar užduosiu klausimą, kuris dažnai skamba paskaitose, atsakydamas į tavo pasiūlymą atvirai kalbėti apie savo jausmus. Jei imsiu kalbėti apie tai, ką jaučiu, – o tai gali būti ir įtūžis, ir nuoskauda, ir netgi neapykanta, – nuo manęs visi nusisuks. Na kam norisi girdėti, kad ant jo pyksta ar jaučia jam susierzinimą? Kokia tikimybė, kad toks žmogus atsidurs izoliacijoje, praras ryšį su žmonėmis?

– Pirmas laiptelis – iš tiesų reikia pradėti reikšti viską, ką jauti, kalbėti. Paskui toks žmogus pradeda ne šiaip sakyti žodžius, o iš tiesų suprasti tas būsenas, išgyventi, „suvirškinti“ kiekvieną savo gyvenimo akimirką, kiekvieną sekundėlę. Staiga jis supranta, kad nuolat, nuo ryto iki vakaro išgyvena, pavyzdžiui, tik nuoskaudą – ir tada įsijungia savaiminis šios nuoskaudos atsikratymo mechanizmas. Žmogus savo prigimtimi yra dieviška struktūra, jis supranta, kad nieko gero nuolat gyventi pyktyje ar nuoskaudoje, supranta, kad kažką daro ne taip. Nuo tos akimirkos prasideda jo evoliucija.

Pirmu etapu, kai žmogus pradeda reikšti viską, ką jaučia, o tai, pavyzdžiui, nuoskauda-nuoskauda-nuoskauda, nuo jo nusisuka daugelis žmonių. Tik tai bus ne tie žmonės, kurie jam buvo reikalingi. Antru etapu žmogus suvokia, kad nuoskauda – instrumentas, kuris irgi kažkam reikalingas.

Nuoskauda gali tapti spyriu į sėdynę siekiant kažkokio tikslo. Jeigu žmogus sako, kad nejaučia nuoskaudos, jis neskatina savęs vystytis ir, savaime suprantama, nieko nepasiekia. Žiūrėjau rankas ir bendravau su keliais tūkstančiais sveikų, sėkmingų žmonių ir pamačiau įdomų dėsningumą – jie gyvena klausydami širdies. Jeigu jie įsižeidžia, daro tai labai nuoširdžiai, gali net antausį skelti. Ir būtent tokiems žmonėms būna labai trumpas laikotarpis tarp noro ir jo išsipildymo. Tai ir reiškia išgyventi „čia ir dabar“ akimirką, apie kurią tiek daug rašo ir kalba.

– Žinoma, mes įpratome neigiamus jausmus laikyti savyje, o reikšti – tik pozityvius, taip įprasta. Bet panašu, kad skirtumo nėra, nebūna pozityvių ir negatyvių jausmų, kiekvienas turi kažkokią prasmę?

– Pozityviais vadiname jausmus, kurie traukia mus į tikslą, jie kaip magnetas – sutrumpina intervalą tarp tavęs ir to, ko nori. O negatyvūs jausmai – su sąlyga, kad juos išgyvename ir reiškiame – spyris, kuris stumteli į tikslą. Taigi nuoširdų žmogų visada traukia ir pastumia. Bet kai nustojame reikšti negatyvą, lygiai tiek prarandame gebėjimą iš tiesų reikšti pozityvą. O tada kelias tarp manęs ir to, ko noriu, stipriai pailgėja. Taigi jei jūsų norai nesipildo, reikia savęs paklausti: ką aš jaučiu, kur sau meluoju, prieš ką vaidinu padorų ir gerą?

Apskritai svarbiausia, ką stengiuosi paaiškinti savo paskaitose ir mokymuose, – tai, kad galima nesirgti, galima gyventi pasiturimai, turėti harmoningus santykius, jeigu 100 proc. išgyvensime viską, kas su mumis vyksta.

„Atsipalaidavusiai moteriai norisi dovanoti dovanas ir kurti eiles.“

– Antroje problemų, dėl kurių į tave kreipiasi, reitingo vietoje – asmeninis gyvenimas. Kodėl tiek daug žmonių, kuriems nesusiklosto santykiai?

– Pirma priežastis – nebrandumas. Psichologinis, dvasinis, sielos nebrandumas. Jis skatina poreikį atitikti kažkokias taisykles, rėmus. Nebrandus žmogus visada turi į kažką lygiuotis. Kažkas lygiuojasi į tai, ką pasakė tėvai: „Tau jau 20 metų, o tu dar netekėjusi... tekėti reikia už turtingo...“. Kažkas lygiuojasi į draugus – lygina save su jais ir nori neatsilikti. Taip ir įvyksta santuokos ne iš meilės, o dėl kažkokių kitų priežasčių, nebrandi tėvystė ir motinystė...

Brandus žmogus vadovaujasi tik savo vidiniu pasauliu, tuo, kas jam šią akimirką reikalinga. Jis niekam neįrodinėja, kad yra pasiturintis – tiek materialiai, tiek dvasiškai. Nesipuikuoja automobiliais, butais, pinigais... Tik vaikai visada sako: „O mano tėtis stipresnis...“ „O man padovanojo mašinytę...“ Vaikai taip elgiasi.

– Bet ką daryti, jei du nebrandūs žmonės jau sukūrė santykius? Saugoti juos ar skirtis? Ieškoti savęs, o paskui iš naujo kurti santykius?

– Jei susiėjo du nebrandūs žmonės, ne bėda, jie gauna patirties. Iš tiesų nesvarbu – liks jie kartu ar išsiskirs. Yra scenarijų, kai du nebrandūs žmonės lieka kartu ir tik dėl to tampa brandžiais. Pasitaiko priešingai – subręsti galima tik išsiskyrus, taip padariniai bus mažiausi ir jiems patiems, ir jų vaikams. Čia nėra universalios formulės. Bet kokiu atveju, tokiuose santykiuose du nebrandūs žmonės išmoks to, ko neišmoko anksčiau savo šeimose.
Svarbiausia, kad visiems mums vadovauja Kūrėjo ranka. Absoliutus pasitikėjimas praėjus kiek laiko rodo – kad ir kas vakar mums nutiko, viskas į gera.

– Dima, ar sutinki su požiūriu, kad santykiuose moteris tam tikra prasme pripildo, įkvepia vyrą?

– Sutinku. Moteris iš tiesų įkvepianti būtybė. Tik tam, kad kažką įkvėptų – vyrą, vaikus, – jai nereikia ničnieko daryti. Atsipalaidavusi moteris vien tokiu reginiu akį džiugina. Savo atsipalaidavimu ji paliečia tokias vyriškos sielos vidines stygas, kad norisi jai pagroti, padainuoti, nupiešti, atnešti pinigų, ką nors padovanoti. O įsitempusi moteris panaši į kamuolinį žaibą, kai niekada nežinai, į kurią pusę ji pasuks ir kur sprogs. Nuo jos norisi tik viena – pabėgti!

– Tačiau dabar matome priešingą vaizdą. Būtent moterys sudaro didžiąją daugumą seminarų, mokymų, paskaitų auditorijos. Jos visą laiką ieško – ką dar galime savyje pagerinti, patobulinti...

– Mano chiromanto darbo statistika rodo, kad daugumos šiuolaikinių moterų delne yra ženklų kompleksas, kurį paskaitose vadinu „Aš pats“ arba „Aš pati“. Moteriškumas visais laikais buvo romumo, pasitikėjimo, atvirumo sinonimas. O moterims, kurios ateina į paskaitas, mokymus, seminarus, užsiima joga, joms būtent su šiomis charakterio savybėmis bėda. Jos turi priešingą bruožą – kontrolė, valdymas, „aš pati galiu tai pasiimti“.

Ir kuo daugiau žmoguje, – nesvarbu, kokios lyties, – šito „Aš“, noro manipuliuoti ir kontroliuoti, tuo stipriau Visata suduoda smūgį šitam „Aš“ ligomis, skolomis, paskolomis, vienatvės baime ir vienatve, sergančiais vaikais, vyrais alkoholikais.

Moterys – ieškančios būtybės, tik jos ieško to, ką Dievas joms davė nuo gimimo. Visišką atvirumą. Sutinku su meistrais, kurie sako – moteriai, norint pažinti Dievą, reikia tiesiog atsipalaiduoti.

Nekontroliuoti, nes bet kokia kontrolė sukuria įtampą, ir tada reikia ieškoti būdo ją nuimti – per jogą, per meditaciją. Bet moteris iš prigimties atsipalaidavusi būtybė. Štai vyrui net norint suteikti moteriai malonumą, pradėti vaikus, reikia sukurti įtampą. Jo vaidmuo – ieškoti, įgyti, kontroliuoti, būti atsakingam.

– O ką daryti su rekomendacijomis – ilgi sijonai, mantros, vyro klausyti... Nepadės?

– Vyrą, kaip ir moterį, reikia tiesiog mylėti. Kai myli, viskas eina iš vieno vidinio šaltinio, iš to Dievo, kuris yra kiekviename. Bet ką nors daryti specialiai, reiškia daryti klausant proto, gudraujant. Nesu prieš džinsus ar ilgus sijonus, aš už vidinį suvokimą, kam to reikia. Kai tai daroma savaime, puiku, bet aš dažnai sutinku moterų, kurios po mokymų specialiai velkasi ilgus sijonus, nustoja naudoti kosmetiką, bijo paprieštarauti vyrui – ir taip patenka į dar didesnį kalėjimą, į savo proto pinkles, dar labiau susipainioja. Ir tada pradeda bambėti ant likimo – kodėl viską darau, kaip moko vedų autoriai, o laimės nėra? Vargas dėl proto. Todėl aš už tai, kad viskas turi būti savo laiku ir eiti iš širdies, o ne iš galvos.

– Tema, iš kurios šiuo metu uždirbami didžiuliai pinigai – pašaukimas. Turbūt kas antras trokšta rasti savo vietą, misiją. Tau, kaip chiromantui, irgi nuolat užduoda šį klausimą. Tad kaip gi rasti jį, pašaukimą?

– Anksčiau, kai taip masiškai nesidomėjo joga, ezoterika, magija, buvo tam tikras rankų tipas ir atitinkamai – mąstymo proceso, žmonių tipažai. Buvo lengva išskaičiuoti: va tu – kalvis, o tu – valdytojas, tas jūrininkas, o šitas – rašytojas. Dabar viskas susimaišė ir 999 atvejais iš 1000 matau vadinamąjį mišrų rankų tipą, kuriose galima pamatyti truputį rašytojo, truputį keliautojo, psichologo ir pan. Tokiam žmogui labai sunku susiorientuoti, ką gi jam veikti.

Galiu patarti tik viena – norint rasti savo tikrąjį pašaukimą, gyvenimo veiklą, reikia tapti nuoširdžiam, maksimaliai išvalyti komunikacijas su giminaičiais, su sutuoktiniu, su vaikais, su draugais, su kolegomis ir kitais svarbiais žmonėmis. Kuo švaresnės ir nuoširdesnės šios komunikacijos, tuo aiškiau žmogus mato savo vietą šiame pasaulyje.

Kuo daugiau melo, nenuoširdumo, tuo stipresnis kaltės jausmas. Toks kaltės jausmas gimdo pseudopaieškas, pseudopaieškos pritraukia pseudoguru, pseudoknygas ir pan. Paskui žmonės ir laksto iš fakulteto į fakultetą, iš mokymų į mokymus!

O kuo daugiau švaros ir nuoširdumo, tuo aiškiau žmogus mato savo vietą šiame gyvenime.

– Kaip manai, kodėl pastaraisiais metais taip padidėjo interesas viskam, kas susiję su ezoterika?

– Ezoterika – mokslas, kuris suteikia galimybę manipuliuoti, kontroliuoti. Sudaro iliuziją, kad viską kontroliuoju Aš, ne Dievas. Didėja egoizmas, didėja paklausa ir ezoterinių mokslų, kurie suteikia galių valdyti ne tik materiją, bet ir žmogaus sielą.

Esmė, kad mažai kas nori būti tuo, kuo iš tikrųjų yra. Niekas nenori būti sūnumi ar dukterimi, vyru ar žmona, mama ar tėvu... Visi nori iš karto vaidinti Dievo vaidmenį. O yra laidų, kurios pila žibalo į ugnį, rodo, kaip visa tai gali būti gražu – kaip lengva pabendrauti su mirusių giminaičių sielomis, kaip rasti lobį, kaip nieko nedaryti ir gyventi kaip inkstui taukuose. Tik niekas nerodo kitos pusės – kuo tenka mokėti žmonėms, kurie tai praktikuoja. Sveikata, artimaisiais, sėkme, laime! Bet apie tai nekalbama.

– Beje, paskaitose sakei, kad tau dažnai rašo, prašydami išmokyti, kaip tapti magu, ekstrasensu...

– Daugybė žmonių rašo, kad nori padėti žmonėms. Tik padėti jų supratimu – toks ypatingas pasaulis, kuriame visi šoks pagal jų dūdelę, ir darys tai, ką jie lieps. Televizijoje, internete pasakoja, kad padėti žmonėms – reiškia gydyti, pranašauti likimą, sakyti kažkokius gražius žodžius. O būti žmogumi niekas nemoko. Jei iš tiesų nori padėti – išmesk nuorūką į šiukšliadėžę, o ne po kojomis, užleisk vietą metro, atidaryk duris, eik per gatvę degant žaliai šviesai. Elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavim elgtųsi – apie tai dar Kristus kalbėjo. Bet tai neįdomu, nepopuliaru, nes neduoda dėmesio.

– Dima, o kodėl pradėjai skaityti paskaitas ir vesti mokymus?

– Tai vienintelis dalykas, kurį man šiuo metu patinka daryti. Jei man suteiks egoistinio pasitenkinimo gaminimas kažkam, tą pačią akimirką tapsiu virėju. Tiesa, jaunystėje jau norėjau mokytis virėju, bet dėl regėjimo manęs nepriėmė. Žodžiu, tai vienintelis dalykas, ką šiuo metu galiu daryti.

Labai ilgai pagaudavau save galvojant, kad šiame gyvenime aš – žmogus Niekas. Visiškai nieko nemoku – nei piešti, nei dainuoti, nei šokti, rankomis namuose nieko nemoku nudirbti. Bet juk kažką turiu turėti. Ir tuo „kažkuo“ pasirodė gebėjimas tiesiog išklausyti žmogų.

Pasirodo, jei išklausai žmogų nuo iki, jo gyvenime ima dėtis įdomūs, lemtingi dalykai. Kažkas pagyja, kažkas sulaukia sėkmės, sėkmingai veda ir išteka. Ir aš pradėjau klausyti. Paskui atėjo supratimas, kad kai žmogus išsikalba, tada gali kalbėti tu. Ir kad ir ką pasakytum, tai išgirs. Iš principo, du dalykai. Šį procesą kol kas pavadinome mokymais.

– Ar yra problemų, kurių neįmanoma išspręsti?

– Yra dvi žmogiškos savybės, kurias labai sunku įveikti. Tai tingumas ir bukumas. Jeigu jums gyvenime kažkas nesiseka, žiūrėkite pirmą punktą – ar aš netingiu? Jei sąžiningai sau atsakote, kad ne, netingiu, žiūrėkite antrą punktą – ar nesu bukas? Bukumas – ne intelekto koeficiento lygis, bukumas – kai žmogus laiko save atskirtu nuo kitų ir nesieja savo funkcionavimo su sociumo funkcionavimu.

Bukam žmogui atrodo, kad šiame pasaulyje yra kažkoks Aš, atskirtas nuo visų ir nuo visko. Tai pašalinama pabendravus su išmintingais žmonėmis, per išmintingą literatūrą, žingsnis po žingsnio.
Svarbiausia atsiminti, kad mes patys renkamės – sirgti ar nesirgti, būti laimingiems ar nelaimingiems. Ir jei žmogus tvirtai apsisprendė tapti laimingu, visas problemas galima išspręsti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po protesto akcijos mokytojai lieka ŠMM: nuotaikos dabar kitos (1245)

Prieš protesto akciją ministerijoje budintys mokytojai su ašaromis akyse kalbėjo, kad nuotaika...

Kuria naują tvarką: nepatenkinti gydytojų darbu galės reikalauti pinigų (130)

Sveikatos apsaugos ministerijos siūlomas „žalos be kaltės“ modelis pacientams leistų...

Sprendžiama, ką daryti dėl plynųjų kirtimų gražiausiose Lietuvos vietose (21)

Vos prieš kelis mėnesius aktyvūs visuomenės nariai, gamtosaugininkai ir miškų gynėjai...

Orai: lietų ir šlapdribą pakeis sniego pusnys (32)

Pirmadienį orus lems ciklonas keliaujantis nuo Atlanto vandenyno . Dangumi plauks niūrūs,...

Taupyklės ir sankcijos: kaip subyrėjo rublio ir naftos kainų ryšys (122)

Pastarąjį kartą žaliavinės naftos kainos staigiai smigo žemyn 2015 metų pabaigoje, patraukdamos...

Jurga Klimaitė-Riebling nusivylė šventiniu Vilniumi: žinau, kodėl sostinės eglutė gavo į skudurus (16)

Šiemet kalėdinis laikotarpis daugeliui lietuvių sukėlė ne tik džiugias emocijas, bet ir...

Didelė dalis nežino, kad yra alergiški kasdien vartojamiems produktams: Unikauskas siūlo pasitikrinti patiems (8)

Tam tikru momentu savo gyvenime kiekvienas žmogus gali patirti jautrumą maistu, LRT TELEVIZIJOS...

Skvernelis nepanoro LVŽS frakcijos narių priimti į vyriausybę (146)

Nors ir nedidelė tikimybė, kaip parodė balsavimas Seime, bet, jeigu daugiausia konservatorių...

Psichologines bėdas pripažinęs Suttonas – apie santykius su Adomaičiu ir „Instagram“ žinutes (23)

Rungtynėse Europos taurėje ir su Panevėžio „Lietkabeliu“ prastai pasirodęs Dominique‘as...

Lūžis parduotuvių lentynose: lietuviški obuoliai brangesni už bananus (150)

Šį rudenį parduotuvių lentynose pakankamai daug permainų, kurios stebina. Kinta tiek kainos, tiek...