aA
„Tiesiog klaiku: kai kurie žmonės vienaip elgiasi su tavimi, kai esi stora, ir visiškai kitaip – kai nebesi. Arba kai esi išsipusčiusi ir kai atrodai tiesiog įprastai. Nėra ko stebėtis, kad moterys tokios nesaugios. Žinau, kad ir vyrai taip pat. Bet moteris, turėdama po ranka visus šiuolaikinius grožio ginklus, iš tiesų gali per pusvalandį absoliučiai pasikeisti“, - pasakoja Bridžita Džouns savo dienoraštyje.
© AFP/Scanpix

Dalinamės ištraukomis, iš Helen Fielding romano „Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės“, kurį išleido „Alma littera“.

Trečioje knygoje „Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės“ žavioji herojė išgyvena naują etapą. Nors keičiasi jos kūno formos ir drabužių dydžiai, o kova su nesuvokiamai sudėtingais nuotolinio valdymo pulteliais tik įgauna pagreitį, ji išlieka ta pati neįveikiama ir jaudinanti būtybė, kurią prisimename iš ankstesnių romanų. Bridžitai tenka susidoroti su vienišos motinos vaidmeniu, įveikti tviterį, SMS susirašinėjimą ir kitas technologijas, iš naujo atrasti savo seksualumą, net būnant – atsargiai, tuoj bus labai baisūs, pasenę žodžiai! – vidutinio amžiaus.

84–96 psl.

Planas

2012 m. rugsėjo 2 d., sekmadienis
Alkoholio vienetų – 5 (nors geriant mochitą sunku suskaičiuoti – gal 500?)

– Metas, – ištarė Tomas, įpusėjęs ketvirtą mochitą Quo Vadis klube. – Vedamės ją į „Tvirtovę“.
„Tvirtovė“ neseniai tapo neatskiriama Tomo mikrovisatos dalimi. Tai nelegali amerikietiško stiliaus girdykla Hokstone, kurią laiko jo psichoterapijos pacientas.

– Ten jautiesi tarsi neapsakomai gerai surežisuotame muzikiniame vaizdo klipe, – švytinčiomis akimis krykštavo Tomas. – Ten sutiksi visų amžiaus grupių: senų, jaunų, juodų, baltų, hetero- ir homoseksualių. Ten matė Gvinetę! Be to, tai visiškai nauja vieta.

– Oi, tik nereikia, – atsiliepė Talita, – po penkių minučių ta tavo nauja vieta bus visiems nusibodusi.

– Be to, – paklausė Džudė, – kas šiais laikais dar išvis susitikinėja su žmonėmis tikrovėje?

– Bet Džude, ten pilna tikrų, gyvų žmonių. Ir amerikietiško stiliaus muzikinės grupės, ir sofos – galima su žmonėmis kalbėtis, šokti ir glaustytis.

– Kam tau šito reikia, juk galėtum tik spragtelėjęs pele sužinoti, ar tas žmogus išsiskyręs, ar tik gyvena su žmona atskirai, bet turi vaikų, ar labiau mėgsta šokinėti su guma, ar vaikščioti į kiną, ar nedaro rašybos klaidų, ar sugeba ironiškai vartoti tokias frazes kaip LOL arba „mano dama“ ir ar pritaria minčiai, kad pasaulis būtų daug geresnis, jei žemo intelekto žmonėms būtų visai uždrausta daugintis?

– Na, užtat iškart sužinai, kad jis – tai jis, o ne penkiolikos metų senumo jo nuotrauka, – atkirto Tomas.
– Einam, – nusprendė Talita.
Galiausiai taip ir nutarta: ketvirtadienį visi keliaujam į Hokstoną, į „Tvirtovę“.

2012 m. rugsėjo 5 d., trečiadienis


Parašyta scenarijaus veiksmų – 2,5, mėginimų susirasti vaikų auklę – 5, surasta auklių – 0.

9.15 val. vakaro. Katastrofa. Pamiršau paklausti Chlojos, ar galės rytoj vakare prižiūrėti vaikus: pasirodo, ji važiuos žiūrėti, kaip Grehemas dalyvauja Pietų Anglijos taiči pusfinalyje.
– Aš tau mielai padėčiau, Bridžita, bet Grehemui taiči nepaprastai svarbu. Užtat penktadienį rytą tikrai galėsiu nuvežti vaikus į mokyklą, kad tu gautum išsimiegoti.
Ką daryti?

Negaliu prašyti Tomo, nes jis eina į „Tvirtovę“; tas pats galioja Džudei ir Talitai, be to, Talita nemėgsta vaikų: sako, kad šitą reikalą ji jau atkentėjusi, ir ima savo vaikus tik jei prireikia su kuo nors eiti į labdaros aukcioną.

9.30 val. Paskambinau mamai.
– O, meilute, aš su malonumu, bet rytoj pas mus „Viva“ vakarienė! Kepsime kumpį su kokakola. Dabar visi viską gamina su kokakola!
Sėdžiu susmukusi prie virtuvės stalo, stengdamasi negalvoti, kaip visi kažką išdarinėja su kokakola „Viva“ SPA centre. TAIP NETEISINGA. Iš paskutiniųjų stengiuosi atsigauti kaip moteris, bet dabar atsidūriau visiškam mėšle, nes neturiu... O! O kaipgi Danielis?

Danielis spindinčiais šarvais

2012 m. rugsėjo 2 d., trečiadienis (tęsinys)

– Džouns, velniūkšte, – suurzgė Danielis, atsiliepęs į mano skambutį. – Kuo tu apsirengusi, kokios spalvos tavo kelnaitės ir kaip laikosi mano krikštavaikiai?

Reikia pripažinti, kad Danielis Kliveris, buvęs mano vaikinas ir emocinis užknisinėtojas, buvęs didžiausias Marko priešas, iš tiesų labai stengėsi man padėti po Marko žūties. Ilgus metus negailestingai kovęsi, Biliui gimus juodu pagaliau susitaikė ir Danielis iš tiesų yra mūsų vaikų krikštatėvis.

Negalėtum pasakyti, kad visi sugebėtų įvertinti Danielio pastangas: kai jis aną kartą pasikvietė vaikus paviešėti, pasirodo, tik norėjo padaryti įspūdį kažkokiai merginai – prisigyrė, jog turi krikštavaikių, ir... gana bus paminėti, kad tris valandas pavėlavo nuvežti juos į mokyklą, o kai aš vėliau pasiėmiau Meiblę, jos plaukai buvo supinti į be galo įmantrią kasą ir sudėti į kuodą.

– Meible, kokia nuostabi kasa! – šūktelėjau įsivaizduodama, kaip Danielis prisikvietė į namus Džoną Fridą ir liepė jam pusę aštuntos ryto sušukuoti Meiblę ir padaryti jai makiažą.
– Bokytoja ją supydė, – atsakė Meiblė. – Dadielis sušukavo bad plaukus šakute, – ir pridūrė, – adt jos dar buvo likę klevų sirupo.
– Džouns? Ar tu girdi mane, Džouns?
– Taip, – krūptelėjau.
– Skambini dėl auklės, Džouns?
– Ar galėtum...
– Be jokios abejonės. Kada tau reikia?
Nejaukiai susigūžiau.
– Rytoj?..
Neilgam stojo tyla. Akivaizdu, jog Danielis kažkuo užsiėmęs.
– Rytoj vakare kuo puikiausiai tiks. Aš šiuo metu neturiu kur dėtis, nes mane atstūmė visos moterys, jaunesnės kaip aštuoniasdešimt ketverių – visos iki vienos.
Oiiii.

– Gali būti, kad mes grįšim vėlai, ar nieko?
– Brangioji mano, aš juk naktinis gyvūnas.
– O tu ne... na, sakau, neketini atsivesti kokios manekenės ar...
– Ne, ne, ne, Džouns, aš pats būsiu gero elgesio modelis. Tobulas auklis. Kaip sultys Ludo. Trykšte trykšiu vitaminais. Beje...
– Taip? – įtariai paklausiau.
– Bet rimtai, kokias kelnaites tu mūvi? Šią akimirką? Dideles kaip mamytės? Gražiausias mamytės kelnytes? Rytoj vakare parodysi tėtukui?
Vis dar labai myliu Danielį, nors, suprantama, tikrai ne tiek, kad vėl įsivelčiau į visą šitą jovalą.

Tobulas auklis

2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis
60,5 kg (l. g.), alkoholio vienetų – 4, seksualinių nuotykių per pastaruosius 5 metus – 0, seksualinių nuotykių per pastarąsias 5 valandas – 2, nesmagių seksualinių nuotykių per pastarąsias 5 valandas – 2.

Ir štai išaušo išvykos į „Tvirtovę“ diena. Bilis baisiai susijaudino, sužinojęs, kad ateis Danielis.
– Amanda irgi bus?
– Kas ta Amanda?
– Tokia ponia su dideliais papais, aną kartą ji irgi buvo.
– Ne! – atrėžiau. – Meible, ko tu ieškai?
– Plaukų šepečio, – niūriai atsakė ji.
Vargais negalais pavyko įveikti jų susijaudinimą, išmaudyti ir užmigdyti; tada nuskubėjau ruoštis, kad spėčiau iki Danieliui ateinant.

Nutariau apsimauti džinsus (kažkodėl įžeidžiamai tiesiai pavadintus Not Your Daughter’s Jeans) ir apsivilkti kaubojiškus marškinius: pamaniau, kad tiks prie amerikietiškų motyvų.
Danielis pasirodė pavėlavęs, kaip visad su kostiumu, dabar jau trumpesniais plaukais, bet vis dar pasakiškai žavus, su neatsispiriama šypsena; atnešė visą glėbį vaikams netinkamų žaislų – žaislinių pistoletų, pusnuogių barbių, milžiniškų saldumynų maišelių, spurgų Krispy Kreme – ir įtartinos išvaizdos DVD, kurį laikė pusiau paslėpęs, bet aš nutariau nekreipti į jį dėmesio, nes jau ir taip kosmiškai vėlavau.

– Ehehei, Džouns, – tarė jis. – Tu laikeisi dietos? Jau maniau, kad niekada nebepamatysiu tavęs taip atrodančios.

Tiesiog klaiku: kai kurie žmonės vienaip elgiasi su tavimi, kai esi stora, ir visiškai kitaip – kai nebesi. Arba kai esi išsipusčiusi ir kai atrodai tiesiog įprastai. Nėra ko stebėtis, kad moterys tokios nesaugios. Žinau, kad ir vyrai taip pat. Bet moteris, turėdama po ranka visus šiuolaikinius grožio ginklus, iš tiesų gali per pusvalandį absoliučiai pasikeisti.

Bet ir tada nemano, kad atrodo taip, kaip reikėtų. Kartais atkreipiu dėmesį į gražuoles manekenes plakatuose ir realius žmones, vaikštančius po tais plakatais, ir pamanau, kad tai šiek tiek panašu į gyvenimą planetoje, kurioje visi yra kresni, stori ir žali. Labai retai pasitaiko kitokių – aukštų, liesų ir geltonų. Reklamoms naudojami tik tie aukšti geltonieji, dar pakoregavus nuotraukas, kad jie atrodytų aukštesni ir geltonesni. Ir dėl to visi mažieji kresni žaliukai nuolatos liūdi, nes jie nei aukšti, nei liesi, nei geltoni.

– Džouns? Tu dar neišsikraustei iš galvos? Klausiu, ar tikrai nėra jokios vilties, kad šoktelsim į lovą?
– Taip! – atsiliepiau ir krūptelėdama grįžau į dabartį. – Taip, tikrai jokios. Bet tai nereiškia, jog nesu tau dėkinga už tai, kad pabūsi su vaikais.
Paskubom sudeklamavau nurodymus, dar kartą padėkojau ir šoviau pro duris, kaip feministė iki širdies gelmių pasibaisėjusi sudėtingu Danielio mėginimu mane sublogusią pakabinti, o kaip moteris labai pakylėta.

Tačiau kai atvykau pas Talitą, Tomas pratrūko kvatoti:
– Tu rimtai? Doli Parton?
– Mūsų amžiuje subinė jau nebetinka džinsams, – žvaliai pareiškė Talita, įplaukdama su padėklu mochitų. – Reikia sugalvoti ką nors kita.
– Aš nenoriu atrodyti kaip besijauninanti senė, – atsakiau. – Ar kaip prostitutė.
– Visiškai teisingai, bet seksualumą reikia kaip nors išreikšti. Pabrėžk arba kojas, arba papus. Viena iš dviejų.
– O jei pabrėžus vieną koją ir vieną papą? – pasiūlė Tomas.
Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad aš apsirengiau labai brangią trumpą juodo šilko Talitos tuniką ir apsiaviau be proto aukštakulnius Yves Saint Laurent batus su aulais iki šlaunų.
– Bet aš su jais nepaeinu.

– Aukseli, – atsakė Talita, – vaikščioti tau ir nereikės.
Sėdėdama taksi pradėjau galvoti, kaip Markui būtų patikę ilgaauliai batai.
– Tuoj pat liaukis, – paliepė Tomas, pamatęs mano išraišką. – Jis būtų norėjęs, kad tu linksmai gyventum.

Paskui pradėjau nerimauti dėl vaikų. Talita, kuri pažįsta Danielį nuo „Klausyk, Britanija“ laikų, išsitraukė telefoną ir parašė žinutę:
„Danieli, prašau patvirtinti Bridžitai, kad vaikai ramiausiai miega, o kai tik prabus, tu jai atsiųsi žinutę.“

Atsakymo nebuvo. Mes visi baugščiai sužiurome į telefoną.
– Danielis nerašo žinučių, – staiga prisiminiau aš. Ir kikendama pridūriau: – Jis per senas.
Talita įjungė telefono garsiakalbį ir paskambino.

– Danieli, senas niekše?
– Talita! Mano brangioji! Vien pagalvojęs apie tave staiga nei iš šio, nei iš to be saiko susijaudinau. Ką gi tu veiki šią akimirką ir kokios spalvos kelnaites mūvi?
Hrrrrr. Jis juk prižiūri mano vaikus.
– Aš su Bridžita, – šaltai atsakė ji. – Kaip ten jums sekasi?
– Ką gi, viskas kuo puikiausiai. Vaikai miega kaip šeškai. O aš nelyginant sargas vaikštau palei langus, duris ir koridorius. Elgsiuosi nepriekaištingai.

– Tai gerai.
Ji klaktelėjusi uždarė telefoną.
– Matai? Viskas bus gerai. Baik nerimauti.

Tvirtovė

Ta „Tvirtovė“, pasirodo, buvo įsikūrusi plytiniame sandėlyje su niekuo nepaženklintomis metalo durimis ir kodine spyna. Tomas surinko kodą ir mes su savo beprotiškom pakulnėm nustypčiojom žemyn cementiniais laiptais, kurie taip dvokė, tarsi kažkas būtų ant jų pasisiojęs.

Bet kai įėjome vidun, – nes Tomas buvo įrašęs mus į svečių sąrašą, – pajutau, kaip mane užplūsta beatodairiškas jaudulys. Plytų sienos, palei jas šiaudų kūliai, kuriuos pamačiusi šiek tiek pasigailėjau atsisakiusi Doli Parton įvaizdžio, ir nudrengtos sofos. Kampe grojo grupė ir veikė baras, jame dirbantys jaunikaičiai labai pabrėžė atmosferą: neramiai dairėsi aplink, tarsi laukdami, kol šerifas pririš lauke savo žirgą, įpuls į vidų su kaubojiška skrybėle ir viską čia ištaškys. Meniškoje šviesoje žmones buvo sunku įžiūrėti, bet iš karto buvo matyti, kad ne visi jie paaugliai ir kad patalpoje esama...

– ...labai karštų vyriškių, – sumurmėjo Talita.
– Nagi, bičiule, – paragino mane Tomas. – Lipk ant žirgo!
– Aš per sena! – atsakiau.
– Ir kas? Čia praktiškai aklina tamsa.

– Apie ką aš su jais kalbėsiu? – pliurpiau niekus. – Nieko neišmanau apie populiarią muziką.
– Bridžita, – atsakė Talita, – mes čia susirinkome tam, kad padėtume tau atrasti savo vidinį moterišką seksualumą. Su kalbėjimu tai neturi ničnieko bendro.
Pasijutau, lyg vėl būčiau paauglė: tas pats dvilypis dvejonių ir gausių galimybių jausmas. Tai man priminė vakarėlius, į kuriuos traukdavau būdama šešiolikos ir kuriuose, vos tik tėvai išeidavo, staiga užgesdavo šviesos, visi puldavo ant grindų laižytis su pirmu pasitaikiusiu personažu, su kuriuo vos būdavo spėję kartelį susižvalgyti.

– Pažiūrėk į jį, – paliepė Tomas. – Jis į tave žiūri! Jis į tave žiūri!
– Tomai, užžžsičiauuupk, – sušnypščiau puse lūpų, sukryžiuodama rankas ant krūtinės ir stengdamasi truktelėti tuniką bent kiek žemiau, kad ji siektų batų aulų viršų.
– Bridžita, suimk save į rankas. DARYK KĄ NORS.

Prisiverčiau pažvelgti į kitą patalpos kampą, stengdamasi atrodyti seksualiai mįslinga. Tačiau simpatiškas vyriškis jau buvo pasičiupęs stulbinamą jaunosios kartos atstovę trumputėliais šortais ir nuo peties drimbančiu megztuku.

– Dievetumano, kokia bjaurastis, – tarė Džudė, – juk ji dar praktiškai embrionas.
– Gal aš ir senamadiška, bet tikrai esu skaičiusi Glamour, kad šortai visada turėtų bent iš dalies pridengti vaginą, – sumurmėjo Talita.

Visi gerokai nuliūdome: buvęs pasitikėjimas sugriuvo it kortų namelis.
– O tu Dieve mano. Nejau mes atrodom kaip sukriošusių transvestitų būrelis? – paklausė Tomas.
– Įvyko tai, ko aš jau seniausiai bijojau, – atsakiau. – Mes pavirtome tragiškais kvailais seniais, kurie įtikinėja save, kad vikaras mus įsimylėjęs, nes sutikęs pasisveikino paduodamas ranką.
– Bičiuliai! – įspėjo Talita. – Draudžiu tęsti šią temą.

Talita, Tomas ir Džudė išėjo šokti, o aš suniurusi tupėjau ant šiaudų kūlio mąstydama: „Noriu eiti namo, prisiglausti prie savo vaikučių, klausytis jų tylaus alsavimo ir žinoti, kas aš tokia ir kam esu iš tiesų reikalinga“, be jokios gėdos pridengdama vaikais savo įsitikinimą, kad esu sena ir jau niekam tikusi.

Staiga prie manęs ant šiaudų kūlio prisėdo pora džinsuotų kojų. Užuodžiau VYRIŠKĮ, bičiuliai, kaip pasakytų Talita; jis pasilenkė prie mano plaukų.

– Pašokam?

Pasirodo, tai taip paprasta. Neprireikė kurti jokių planų, galvoti atsakymų – nieko nereikėjo daryti, pakako pažvelgti į jo patrauklias rudas akis ir linktelėti galvą. Jis paėmė man už rankos ir stipriai trūktelėjęs pakėlė nuo šiaudų. Kol ėjome prie šokių aikštelės, laikė mane apkabinęs per juosmenį: turint galvoje mano aukštakulnius ilgaaulius, tai buvo labai pravartu. Laimei, šokis buvo lėtas, kitaip tikrai būčiau nusilaužusi koją. Jam šypsantis akių kampučiuose buvo matyti raukšlelės, o pats tamsoje atrodė panašus į vyrus, kuriuos fotografuoja visureigių reklamose. Vilkėjo odinį švarką. Apkabino mane per juosmenį ir prisitraukė artyn.

Uždėjau ranką jam ant peties ir staiga supratau, apie ką be paliovos kalbėjo Tomas ir Talita. Seksas yra tiesiog seksas.

Mano kūnu pasklido seniausiai pamiršto geidulio srautai, panašiai kaip Frankenšteino pabaisai, prijungtai prie elektros tinklo, tik daug romantiškiau ir juslingiau; nė pati nepajutau, kaip pirštais ėmiau liesti plaukus, gulinčius ant nepažįstamojo apykaklės, ir jo sprando odą. Jis prisitraukė mane dar arčiau, jau visiškai aiškiai leisdamas suprasti, kad į jo planus įeina seksas su kuo nors. Mums lėtai sukantis muzikos ritmu pastebėjau, kaip Tomas ir Talita nustėrę ir susižavėję spokso į mane. Pasijutau kaip keturiolikmetė, kuriai pirmą kartą pavyko nukabinti vaikiną. Be garso pamėginau jiems parodyti, kad nedarytų nieko kvailo, ir pajutau, kaip mano partneris lėtai, neatsispiriamai, Mills&Boon meilės romanų stiliumi lūpomis ieško manųjų.

Ir mes pradėjome bučiuotis. Staiga visiškai išprotėjau. Toks jausmas kaip vairuoti labai greitai važiuojantį automobilį apsiavus aukštakulniais bateliais. Nepaisant ilgų garaže praleistų metų, visos funkcijos veikė kuo puikiausiai. Ką tik jaučiausi visiškai susikausčiusi ir uždara, bet netikėtai visa gynyba žlugo – pala, ką aš darau? O kaipgi vaikai, kaipgi Markas ir kas išvis šitas įžūlus nepažįstamasis?

– Einam į kokią ramesnę vietelę, – sumurmėjo jis. Aišku, tai sąmokslas. Kitaip ko gi būtų kvietęs mane šokti. Jis ketina mane nužudyti, o paskui suvalgyti!
– Man reikia eiti! Tuojau pat!

– Ką?
Persigandusi pažvelgiau į jį. Vidurnaktis. Aš juk Pelenė, man reikia grįžti atgal, prie vaikų lovelių, auklių, nemigos, absoliutaus savo neseksualumo suvokimo, kad galėčiau iki paskutinės gyvenimo dienos tuščiu žvilgsniu spoksoti į savo viengungystę... bet juk tai geriau negu būti nužudytai?
– Baisiausiai atsiprašau! Reikia bėgti. Labai puiku! Dėkui!

– Bėgti? – paklausė jis. – O Dieve. Koks veidas.
Klupdama lėkiau sysiu pradvokusiais laiptais, vis dar jausdamasi įkvėpta jo paskutinių žodžių. „Koks veidas!“ Aš Keitė Mos! Čerilė Koul! Tiesa, atsidūrusi taksi ir pradėjusi aiškinti, kas čia nutiko, netyčia pamačiau savo paklaikusią išraišką, nuo alkoholio išpurtusį veidą ir aplink akis išterliotą blakstienų tušą: tai šiek tiek pakoregavo pradinę koncepciją.

– Jį tikriausiai iki šiol kamuoja nusenusios motinos veido prisiminimas tą akimirką, kai jis nutarė ją nužudyti, nes išdrįso pabučiuoti! – suklykė Tomas.
– O paskui suvalgyti! – iš paskos klykė Talita, ir visi išgriuvo iš juoko.
– Ką tu sau galvojai? – neįstengdama suvaldyti juoko paklausė Džudė. – Jis toks seksualus!
– Viskas gerai, – nuramino Talita, atsikvošėjusi ir stengdamasi elegantiškai įsitaisyti kariu dvokiančiame taksi salone, – aš paėmiau jo telefono numerį.

12.10 val. nakties. Grįžusi patyliukais įsėlinau į namus. Visur tylu ir tamsu. Kur Danielis?

12.20 val. Ant pirštų galiukų nulipau žemyn ir uždegiau šviesą. Kambarys atrodė tarsi po bombos sprogimo. Žaidimų kompiuteris įjungtas, Silvanijos triušiukai išrikiuoti eilute, ant grindų išmėtytos barbės, žaisliniai dinozaurai ir kulkosvaidžiai, pagalvėlės, picos dėžės, Krispy Kreme spurgų maišeliai ir šokolado popierėliai, ant sofos – apversta pustuštė ištirpusių Häagen-Dazs šokoladinių ir karamelinių ledų pakuotė. Naktį vaikai tikriausiai apsivems, tačiau bent jau laiką smagiai praleido. Bet kur Danielis?

Įslinkau į vaikų kambarį. Jie kietai miegojo, iki ausų išsiterlioję šokoladu, alsavo ramiai. Danielio nematyti. Mane pradėjo imti panika.
Įbėgau į svetainę, patikrinau sofą – nieko. Vėl užbėgau aukštyn į savo miegamąjį, atidariau duris ir šūktelėjau. Danielis gulėjo mano lovoje. Pakėlė galvą ir prisimerkęs mėgino tamsoje įžiūrėti mane.
– Dievulėliau, Džouns, – tarė jis. – Ar gali taip būti... nejaugi – ilgaauliai batai? Galiu pažiūrėti iš arčiau?
Jis nusimetė antklodę. Buvo pusnuogis.

– Eikš čia, Džouns, – pakvietė. – Pažadu, nė pirštu tavęs nepaliesiu.
Visas tas derinys – lengvas apgirtimas, susijaudinimas dėl ką tik patirto bučinio, pusnuogis šėtoniškas Danielis prieblandoje – akimirksniu grąžino mane į tuos laikus, kai buvau trisdešimtį peržengusi viengungė. Jau po sekundės kikendama puoliau į lovą su visais ilgaauliais.
– Paklausyk, Džouns, – prakalbo Danielis, – šitie batai tinka tik labai, labai išdykusioms mergaitėms, o ta tavo tunika yra labai, labai paikas daiktelis... – ir vėl akimirksniu sugrįžusi į dabartį prisiminiau... na, iš esmės viską prisiminiau.

– Aaaaaa! Negaliu! Baisiausiai atsiprašau. Labai puiku! – supliurpiau žaibu šokdama iš lovos.
Danielis trumpam sustingo, paskui prapliupo juokais.
– Džouns, Džouns, Džouns, tu vis tokia pat visiška beprotė.

Palaukiau už durų, kol jis atsikėlė ir apsirengė, paskui puoliau atsiprašinėti ir dėkoti už tai, kad pasirūpino vaikais, ir staiga vėl taip susipainiojau ir susijaudinau, kad vos neužšokau ant jo kaip koks gyvulys. Staiga suskambo jo mobilusis.
– Atsiprašau, atsiprašau, – pasakė jis į telefoną. – Ne, mano gražuole, tiesiog baisiai užsisėdėjau darbe, klausyk, aš ir pats žinau, PO VELNIŲ! – Danielis susierzino. – Paklausyk! Jėzusmarija! Juk sakiau, kad bus pristatymas. Taip, tai be galo svarbu projektui, ir... Na gerai, gerai, grįšiu po penkiolikos minučių, taip... taip... mmm... ilgiuosi tavo dangiškų akių šviesos...
„Dangiškų akių šviesos?“

– ...nekantrauju pulti į...
Lengviau atsidususi, kad sugebėjau neįklimpti į senas problemas, vargais negalais išgrūdau jį pro duris ir įtempusi jėgas nusitraukiau Talitos ilgaaulius. Šiek tiek aptvarkiau kambarį, kad Chlojai ryt iš pat ryto nekiltų pagunda mesti darbo, ir išsitiesiau tuščioje lovoje.

12.55 val. Užtat dabar jaučiuosi sužadinta ir nerami. Tarsi per vieną vakarą iš tuščios išdžiūvusios dykumos, kurioje nematyti nė vieno Vyriškio, būčiau persikėlusi į tirščiausius, vyrų knibždančius brūzgynus.

Bus daugiau

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Anglijoje nužudyta ir išniekinta 14-metė lietuvė dar spėjo atsiprašyti tėvų už susidėjimą su netinkama kompanija (2)

Vulverhamptone, Anglijoje , išžagintos, nužudytos ir išniekintos keturiolikmetės iš Lietuvos...

Netikėta: prieš šventes pigiausi maisto produktai šiemet pigesni (68)

Kainų palyginimo portalo „ Pricer.lt “ atliktas kainų tyrimas rodo, kad lapkričio mėnesį...

Į Lietuvą atkeliauja sniegas ir tikra žiema (56)

Sinoptikė Izolda Marcinonienė laidoje „DELFI Diena“ teigė, kad savaitgalį džiaugsimės...

Teisėsaugai – smūgis: teisėjai suabejojo, ar dėl 6 žmonių žūties nuteisė kaltą asmenį (35)

Net šešias gyvybes nusinešio gaisro sostinės Žirmūnų mikrorajono daugiabutyje byla pakrypo...

Profesionalus fotografas į policijos automobilius žvilgtelėjo kitaip – tokių jų dar nematėte (2)

Policijos tarnybinius automobilius matome kasdien. Tačiau ne kasdien pro savo fotoaparato ieškiklį...

Vitas Vasiliauskas: pajamų nelygybės klausimas kitąmet tik aštrės (217)

Vyriausybės vykdoma mokesčių ir viešojo sektoriaus politika neprisideda prie pajamų nelygybės...

Miunchene – itin gausios „Žalgirio“ gerbėjų gretos specialiai Krepšinis.lt iš Miuncheno (34)

Penktadienio vakaro Eurolygos rungtynėse Miuncheno „Audi Dome“ arenoje tikrai ryškiai bus galima...

Masinė avarija Vilniuje: paralyžiuota Geležinio Vilko gatvė (133)

Penktadienį sostinėje, piko metu, Geležinio Vilko gatvėje, link Gerosios Vilties žiedo, įvyko...

Baškienė apie nusivylimus politikoje: tokie dalykai Seime mane liūdina (145)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) narė, Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja...