Vieną savo pasimatymų atsimenu su šypsena, nors tada verkti norėjosi. Buvau jauna studentukė. Pusbrolis šventė gimtadienį, į kurį pakvietė ir mane. Ten susipažinau su daktaru Mantu. Iš karto pamečiau dėl jo galvą. Kaip ir dar kelios to gimtadienio dalyvės.
Tąkart jaunasis gydytojas į mane visai nekreipė dėmesio – bendravo su kitomis merginomis. Po to gimtadienio vis negalėjau išmesti gydytojo iš galvos. „Susirgau“ juo. Iš pusbrolio sužinojau, kur Mantas dirbo. Nusprendžiau pas jį apsilankyti kaip pacientė. Suvaidinau, jog pasitempiau koją ir dabar vis skauda, šlubčioju. Vizito metu gydytojas nusijuokė, kad aš jam atrodau matyta. Tada man tai nuskambėjo lyg aukso žodžiai. Priminiau, jog dalyvavom mano pusbrolio gimtadienyje. Paskyręs tyrimus, Mantas palinkėjo geros dienos ir paprašė perduoti linkėjimus pusbroliui.
Po visų tyrimų vėl pas jį užsukau, jaunasis gydytojas mane maloniai priėmė. Pasakė, jog esu sveika.
Nenorėjau jo taip paleisti, tad pakviečiau jį išgerti kavos, kaip padėką už puikią apžiūrą ir gydymą. Mantas sutiko. Su nekantrumu laukiau išsvajotojo pasimatymo dienos. Pamenu, kad buvo penktadienis, trylikta. Gal taip nebūčiau tos datos įsiminusi, jei ne mano draugė, kuriai pasipasakojau apie būsimą pasimatymą. O ji buvo be galo prietaringa. Prikalbėjo man, kad sulauksiu bėdos tokią dieną. Niekada tokiais dalykais netikėjau ir tiesiog numojau ranka. Tiek metų pragyvenau penktadienių tryliktų ir nieko nebuvo, todėl kas turėtų nutikti, kad dabar viskas pasikeistų. „Nesąmones kalba“, – pagalvojau ir ruošiausi pasimatymui.
Pagaliau išaušo penktadienis. Kaip įprastai ryte iššokau iš lovos ir nulėkiau po dušu. Mane nuliejo ledinis vanduo. Kad ir kiek sukau čiaupo rankenėles, niekas negelbėjo. Susisukusi į rankšluostį, nuėjau išgerti kavos. Susiruošusi išskubėjau į paskaitas. Išeinant iš namo laiptinės, kelią perbėgo juoda katė. Mintyse nusijuokiau, kad mano draugė tai pamačius išprotėtų ir tyčia nenusispjovusi per kairį petį tris kartus nuėjau į autobuso stotelę. Autobusas vėlavo. Nepavažiavus nė poros stotelių pasigirdo keistas garsas iš variklio skyriaus – vairuotojas pasakė visiems išlipti, kadangi autobusas sugedo. Ilgai pralaukus, pagaliau atvyko kitas autobusas, su kuriuo pasiekiau universitetą. Vėlavau į paskaitą. Už tokią nepagarbą dėstytojas liepė atsistoti prieš auditoriją ir pasakoti, ką žinau tos dienos tema. Kadangi buvau susirūpinusi pasimatymu nelabai ką ir skaičiau. Patyriau fiasko.
Kaip džiaugiausi, kai baigėsi paskaitos ir nulėkiau namo ruoštis pasimatymui. Tikėjausi, kad visos šiandieninės problemos apleido mane ir pasimatymas praeis sklandžiai. Kelis kartus persirengiau, vis netiko drabužiai – norėjau Mantui atrodyti graži. Galiausiai įšokau į džinsus, apsivilkau puošnią bliuskitę ir klasikinį švarkelį. Pasileidau ilgus garbanotus savo plaukus. Išėjus iš laiptinės sutikau kelis kiemo vaikėzus, kurie susirietę juokėsi iš manęs. Pagalvojau, jog tyčia erzina – girdėdavau kaip kitus namo gyventojus terorizuodavo. Nuvažiavau į vietą. Beeinant vėl varstė kreivi žmonių žvilgsniai. Papurenau rankomis plaukus – gal sruoga kur ne taip užkritus.
Tolumoje pamačiau Mantą. Apsidžiaugusi pamojavau ir pradėjau lengvai jo link bėgti. Likus keliems metrams iki jo, už kažko užkliuvau, nebeišlaikiau pusiausvyros ir nukritau ant grindinio. Vaikinas pribėgo mane pakelti. Praplėšiau tik džinsus ties keliu. Gydytojui mane bekeliant nuo žemės pamačiau priežastį, kodėl parvirtau: kai tiek daug kartų persirenginėjau, kažkokiu būdu iš vienos iš mano džinsų klešnių buvo išlindusios pėdkelnės. Pasirodo vieną pėdkelnių galą visą kelią vilkau iki čia, tai štai ko visi juokėsi. Pasidarė neapsakomai gėda. Pėdkelnes greitai susukau ir išmečiau į netoliese buvusią šiukšliadėžę.
Su vaikinu nuėjome į kavinę. Dar skaudėjo kelius, tačiau apsimečiau, kad viskas gerai. Šnekučiavomės, užsisakėme ledų. Pamiršau visus iki tol buvusius nesklandumus, mėgavausi akimirka. Tik staiga išsižiojus moteriškė užkliuvo už kėdės ir išpylė savo kažkokį žalsvą kokteilį ant manęs. Puolė atsiprašinėti ir valyti, tačiau buvo jau vėlu. Kokteilis nubėgo per mano plaukus, veidą, nudažė švarkelį ir bliuskutę. Nuėjau į tualetą, tačiau išvalyti švarkelio su bliuskute nesisekė. Plaukai nuo drėgmės pasišiaušė. Teko nusiplauti visą makiažą.
Mano nelaimei, blakstienas buvau pasidažiusi vandeniui atspariu tušu, pieštuku, o makiažo nuvalymo priemonių neturėjau. Kad ir kiek ploviau su vandeniu ir muilu, vis tiek liko nors ir nelabai ryškios, bet „pandos akys“. Susinervinusi grįžau atgal prie staliuko – buvo akivaizdu, jog pasimatymas baigtas. Abu išėjome iš kavinės. Žmonės kreivai į mudu žiūrėjo. Negana to, sutikome Manto kolegą su žmona. Tiedu paklausė, kas man nutiko. Nebuvo noro pasakoti, norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.
Atrodžiau kaip ragana – pasišiaušę plaukai, pajuodusios akys, dėmėtas švarkelis su bliuskute ir dar suplėšyti džinsai... Paskubomis atsisveikinau ir nukurnėjau į autobusų stotelę. Visą kelią pražliumbiau. Iš Manto nesulaukiau skambučio nei tą, nei kitą dieną. Po kelių savaičių sutikau jį mieste su kompanija (buvo ir mūsų sutiktas jo kolega), tačiau jis tik nusuko akis ir apsimetė, jog manęs nepažįsta.
Tada labai išgyvenau dėl savo tokios nesėkmės ir gėdos, bet dabar tai tiesiog smagus prisiminimas. Bus ką vaikams ir anūkams papasakoti. Juk ne kiekvienam tenka eiti į pasimatymą penktadienį, tryliktą.
L.
