aA
Koks jausmas vyresnėse klasėse suprasti, kad beveik visi tave supantys žmonės – nusikaltėliai, siejami bendros paslapties apie įvykdytus nusikaltimus? Kad kažkada jie žudė žmones ir yra labai nepatenkinti tuo, kiek daug apie juos žinai? Šešiolikmetė Anna Elisabeth Rosmus tiesiog norėjo išsiaiškinti tiesą apie savo miestelio gyvenimą Trečiojo Reicho valdymo metais, tačiau negalėjo nė įsivaizduoti, į kokį pavojų ją pastūmės smalsumas.
Anna Elisabeth Rosmus

Tylus miestelis

Šiandien Bavarijos miestelis Pasau žinomas kaip vieta, kurioje dalį vaikystės praleido Adolfas Hitleris. Miestelyje tekančios upės pakrantėse vaikai mėgo žaisti indėnus ir kaubojus – Hitleris apie tai neretai prisimindavo. O štai prisiminimas apie tai, kaip jis upėje vos nenuskendo, vargu ar buvo vienas mėgstamiausių Hitlerio prisiminimų. Srovė buvo stipri ir greita, vanduo – gana šaltas, o mažasis Adolfas išgyveno per stebuklą – kaimynų berniūkštis sugebėjo jį ištempti į krantą. Vėliau berniukas-gelbėtojas tapo katalikų kunigu.

Vis dėlto neverta guostis mintimi, kad jei tas kaimynų berniūkštis būtų pasielgęs ne taip humaniškai, nebūtų kilęs Antrasis pasaulinis karas, nusinešęs milijonų taikių gyventojų gyvybes. Hitleriui į valdžią iškilti padėjo konkretūs lūkesčiai ir aplinkybės. Nebūtų buvę Hitlerio – būtų atsiradęs kitas toks pat žmogus, tik su kita pavarde.

Aštuntajame dešimtmetyje, kai Pasau mokyklą lankė mergaitė vardu Anna Elizabeth, miestelis buvo ramus, tylus, jo gyventojai taip pat atrodė ramūs ir geraširdžiai. Mokyklinis gyvenimas miestelyje tekėjo panašia vaga, kaip šimtuose kitų Europos miestelių. Kartą, per pamoką išgirdusi, kad Trečiojo Reicho valdymo metais miestelio gyventojai labai nekentė nacių ir kiek galėdami jiems priešinosi, Anna Elisabeth užsidegė idėja parašyti apie šį pasipriešinimą rašinėlį. Mokytoja temą patvirtino, idėja taip pat patiko ir mergaitės tėčiui – mokyklos direktoriui.

„Bjauri mergiotė“ prieš nacius: nė neįsivaizdavo, kokiame pavojuje atsidurs atskleidusi tamsias miestelio paslaptis
© Vida Press

Rašinėliui Anna Elisabeth ruošėsi labai atsakingai. Ji neapsiribojo bendromis frazėmis, bet apėjo kelis žmones, tarp jų ir svarbius miestelio gyvenime asmenis, ir užrašė jų prisiminimus. Vieni jų papasakojo, kad prie nacių miestas tiesiog gyveno kaip visada, beveik nepaliestas politikos. Kiti pasakojo, kaip nepritarė nacionalsocialistų partijos sprendimams ir net juos sabotavo. Interviu su miestelio gyventojais pavyko tiesiog puikiai ir mergaitė nusprendė jį papildyti ištraukomis iš ketvirto-penkto dešimtmečio miesto spaudos.

Tylos siena

Vartydama archyvinius leidinius – numeris po numerio – Anna Elisabeth negalėjo patikėti savo akimis. Ten nuolat buvo minimos jai ir kitiems miestelio gyventojams žinomų žmonių pavardės. Iš surinktų duomenų buvo akivaizdu, kad dauguma gerbiamų miestelio žmonių Hitlerio valdymo metais aktyviai palaikė nacionalsocializmą ir dalyvavo siunčiant į koncentracijos stovyklas apie keturis šimtus kaimynystėje gyvenančių žydų.

Miestelio gyventojų pasakojimai ir realūs istoriniai įrašai visiškai nesutapo, ir šis kontrastas rašinėlyje „Mano gimtasis miestas Trečiojo Reicho valdymo metais“ badė akis. Tyrimas sukėlė didelį šurmulį, rašinėlis buvo apdovanotas prizu, tačiau dauguma kaimynų nustojo su Anna Elisabeth sveikintis.

Išsiaiškinta tiesa ilgai nedavė merginai ramybės. Sulaukusi dvidešimties metų ji nusprendė sugrįžti prie šios temos ir pasigilinti į karo nusikaltimus. Ji ir vėl ėmėsi klausinėti miestelio gyventojų. Vieni iškart ją išvarydavo, kiti sutikdavo lyg ir draugiškai, bet buvo budrūs ir kalbėjo lyg bandydami teisintis. Treti karą prisiminė labai gerai... Jiems pasisekė po karo sugrįžti į gimtąjį miestą ir pažvelgti į akis tiems, kad juos išdavė gestapininkams. Pastarųjų buvo visų mažiausiai.

Anna Elisabeth atsitrenkė į tylos sieną. Jai nebuvo leidžiama gilintis į miesto archyvus. Jos vengė. Nuo jos slėpė praeities nuotraukas, laikraščius ir visą kitą informaciją. Be to, mergina sulaukė anoniminių grasinimų. Ji suprato, kad prisilietė prie paslapties apie didelio masto baisius nusikaltimus, kurie gali visiems laikams liks paslėpti ir nutylimi, jeigu ji nebaigs savo tyrimo.

Teisingumo vardan Anna Elisabeth buvo pasiryžusi eiti iki galo. Ji padavė į teismą miesto administraciją, siekdama gauti prieigą prie archyvinių dokumentų. Prireikė trejų metų, kad jos rankose atsidurtų reikalingas teismo sprendimas.

„Bjauri mergiotė“ prieš nacius: nė neįsivaizdavo, kokiame pavojuje atsidurs atskleidusi tamsias miestelio paslaptis
© Vida Press

Taip A. Rosmus sužinojo, kad kalba eina ne apie vienetinį žydų išsiuntimą į koncentracijos stovyklą. Administracijos pastangomis šalia miesto buvo pastatytos kelios stovyklos – ne tik žydams, bet ir karo belaisviams, ir tiems, kas buvo laikomi nepatikimais ir turėjo išpirkti savo komunistinę ar antifašistinę praeitį dirbdami priverčiamuosius neapmokamus darbus.

Šiose stovyklose dirbo ne kažkokie atvykėliai naciai, bet miestelio gyventojai. Į šias koncentracijos stovyklas savo kaimynus išsiųsdavo ne kažkokie nepažįstami asmenys, bet gerbiamų Pasau šeimų nariai. Beje, tą faktą, kad vienas iš Pasau kunigų vaikystėje išgelbėjo Hitlerį, taip pat atskleidė A. Rosmus.

Nepaisydama desperatiško, bet paslėpto miesto valdžios atstovų ir su Hitlerio laikų nusikaltimais susijusių šeimų pasipriešinimo, 1983 m. A. Rosmus išleido knygą „Pasipriešinimas ir represijos: Pasau įvykiai. 1933-1939 m.“ Po pirmos knygos ji išleido ir antrą, skirtą miestelio žydų likimams.

Tu čia negyvensi!

Anna Elisabeth Rosmus
Anna Elisabeth Rosmus


Jau po pirmosios knygos pasirodymo grasinimai, kuriuos gaudavo A. Rosmus, ėmė darytis abstraktūs – jai buvo grasinama mirtimi, jei ji nesustos ir neišvyks iš miesto. Jaunoji moteris ilgai negalėjo suprasti, kad miestelio gyventojų reakcija tokia rimta ir grėsminga. Juk ji rašė apie seniai praėjusias dienas.

Bet miesto gyventojai trūks plyš siekė nuslėpti savo nusikaltimus, nors už atskleistą tiesą jų niekas nebūtų baudęs. Tokią agresyvią reakciją greičiausiai sukėlė graužiantis kaltės jausmas. Pasau puikiai žinojo ir prisiminė, kokius baisius dalykus įvykdė. Šie nusikaltimai nebuvo tiesiog „istorija“, jie lyg sunkus akmuo slėgė sąžinę.

В 1990 m. Michaelas Verhoevenas įvėptas A. Rasmus istorijos sukūrė filmą „Bjauri mergiotė“ („Das schreckliche Mädchen“). Filmas sukėlė daug triukšmo, ypač dėl to, kad buvo paremtas tikrais įvykiais. Po filmo A. Rosmus gyvenimas gimtajame mieste tapo sunkiai pakeliamas. Kentėjo ne tik Anna Elisabeth, bet ir visa jos šeima. A. Rosmus gana ilgai kentėjo, bet po vieno iš rimčiausių grasinimų neištvėrė.

1994 m. A. Rosmus su dukromis išvyko į JAV. Čia ji pagaliau galėjo be baimės dirbti kaip istorikė. Tautiečių neapykanta jos nepasiekė per Atlantą. Nuo 1996 iki 2015 m. ji paskelbė didelį kiekį straipsnių ir tyrimų. Juose aprašė ne tik nacizmo istoriją Europoje, bet ir asmeninę patirtį, ką jai teko ištverti susidūrus su pasipriešinimu žmonių, nenorinčių pripažinti siaubingos tiesos apie savo šeimas.

Ji išjudino tokius baisius praeities šešėlius, kaip išžaginimai ir incestas esesininkų ir nacių šeimose, ir už tai Vokietijoje jos imta dar labiau nekęsti.

Ši istorija neturi nei laimingos, nei liūdnos pabaigos.

Anna Elisabeth Rosmus vis dar gyva ir tebedirba. Pagal jos istoriją sukurti jau penki filmai, keturi iš jų – dokumentiniai. Ji gavo daugybę premijų ir apdovanojimų. Ir, tikėtina, dar nemažai jų jos laukia ateityje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(110 žmonių įvertino)
4.0455

Top naujienos

Iš Alytaus mero – nerimą keliančios žinios: mūsų vyrai po truputį krenta (273)

Alytaus meras Nerijus Cesiulis ir toliau aktyviai informuoja žmones apie situaciją gaisro...

Po slapto STT tyrimo – kaltinimai garsiam verslininkui: dovanų maišelyje – butelis alkoholinio gėrimo ir vokelis (69)

Lietuvos transporto ir logistikos paslaugų bendrovių grupės „ Transekspedicija “ generalinis...

Skvernelis: aš esu priešlaikinių rinkimų šalininkas (189)

Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja trys ugniagesių gelbėtojų grandys – vieni pavaldūs...

Kelionė į Keniją šeimai neapsiėjo be nuotykių: batai iš padangų, akistata su medžiojančia liūte ir pasikeitęs vaikų elgesys (31)

Jei dar visai neseniai motinystė siejosi su dvejų metų namų rutina, tai šiandien vis daugiau...

Čempionų lyga: svarbi „Inter“ pergalė, Messi ir Mertenso pasiekimai bei nuostabus „Liverpool“ įvartis

UEFA Čempionų lygoje trečiadienio vakarą baigėsi grupių varžybų pirmasis ratas.

JAV bombonešių skrydžiai virš Lietuvos ir Estijos: šį kartą rusams paspendė spąstus (630)

Trečiadienio popietę virš Lietuvos jau antrą kartą šiais metais pasirodė JAV strateginis...

Lietuvą dar palepins šiluma: savaitės pabaigoje termometrų stulpeliai vėl kils (1)

Šiandien Lietuvos orus lems aukštesnio slėgio sritis. Lietaus nenumatoma, tačiau debesų bus gana...

Dar viena pergalė: pajėgų kroatą palaužęs Maslobojevas užsitikrino pasaulio čempionato medalį (38)

Savo pergalingą žygį WAKO pasaulio kikbokso čempionate Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) pratęsė...

Užkalnis. Ši vyriausybė klyno nesugebėtų užsisegti (382)

Žiūrim, ką turim. Alytuje tai dega, tai smilksta, tai rūksta senos padangos, gyventojai...

Mantas Stonkus paviešino savo susirašinėjimą su Alytaus meru: jis galėtų būti neblogas komikas (83)

Praėjusią savaitę vienoje Alytaus padangų perdirbimo gamykloje kilęs gaisras tapo rimta...