Kai sėkmingas neurochirurgas Paulas mirė nuo plaučių vėžio būdamas 37-erių, Liusė tapo našle ir jauna vieniša mama. Tačiau, kaip sako pati, jos santuoka tuomet nenutrūko: meilė, atsidavimas, ištikimybė – visi jos pasižadėjimai vyrui liko tokie pat svarbūs, kaip ir tą dieną, kai jie ištarė vienas kitam „taip“ bangų skalaujamoje jūros pakrantėje. Jis išliko jai toks pat svarbus.
© Shutterstock nuotr.

Kamuojama sielvarto ir nemigos, gedinti žmona sykį aplankė Paulo kapą ir, išsitiesusi ant antkapinės plokštės, pirmą kartą per kelis mėnesius po vyro mirties, užmigo ramiu, giliu miegu. Mylimo vyro, nors ir nepasiekiamo, artumas ją ramino, priminė visus laimingus ir sunkius drauge praleistus metus.

Siekdama pratęsti jautraus, gilaus, savo darbui ir ieškojimams atsidavusio Paulo Kalanithi gyvenimą, Liusė išleido jo taip ir nespėtą pabaigti, iki pat mirties rašytą knygą „Įkvėpti tylą“. Ji šiais metais buvo paskelbta „Goodreads Choice Awards“ geriausia knyga memuarų ir autobiografijų kategorijoje.

Rašyti Paulas pradėjo išgirdęs negailestingą diagnozę. Tuo pat metu ir toliau kasdien gelbėdamas gyvybes, vienas po kito gimstančiuose knygos puslapiuose jis siekė suprasti, kas suteikia gyvenimui prasmę, atrasti būdą susitaikyti su savo mirtingumu, ieškoti ramybės ir įkvėpimo santykiuose su pacientais, artimaisiais ir šeima. Neseniai išleista ir lietuviškai, tikrų emocijų, išgyvenimų ir atradimų kupina knyga tapo pasauliniu bestseleriu, įkvepiančiu tūkstančius.

Paulas ir Liusė susipažino 2003-iaisiais, pradėję studijuoti mediciną. Įgijęs literatūros magistro laipsnį, Paulas ketino šioje srityje apsiginti ir daktaro disertaciją, tačiau nusprendė mokytis medicinos, kaip rašo knygoje, „siekdamas ieškoti atsakymų, kurių nėra knygose – atrasti prasmę kiekvienoje gyvenimo dienoje, net ir mirties akivaizdoje“.

Dirbdami rezidentūroje, jaunavedžiai ligoninėje praleisdavo po 80 valandų per savaitę, o vos atradę laisvą akimirką susikibę už rankų traukdavo į žygius po vaizdingąją Kaliforniją ir kurdavo toli siekiančius ateities planus. Deja, daugeliui jų nebuvo lemta išsipildyti.

Neišvengiama tiesa Liusę ir Paulą užklupo praėjus dešimtmečiui nuo jų pažinties. Atlikus daugybę tyrimų tapo akivaizdu, jog Paulo nugaros skausmai ir staigus svorio kritimas nebuvo ilgų bei sekinančių valandų, praleistų ligoninėje, rezultatas. Tai – pažengęs plaučių vėžys.

20-ųjų vedybų metinių proga pora planavo sugrįžti į Portugaliją, kur praleido medaus mėnesį, tačiau vos sužinoję diagnozę vyko ten nieko nelaukdami. Laikas, praleistas drauge toli nuo namų ir rūpesčių, saldus Porto vynas – visa tai brangūs Liusei likę prisiminimai.

Liga atvėrė naujas pasitikėjimo ir atsidavimo vienas kitu plotmes, Liusė išmoko nuolat stengtis visokeriopai lengvinti Paulo kančią, o jis – atsiduoti jos rūpesčiui, bent sykį ne gelbėti kitus, bet leistis gelbėjamas pats. Tarpusavio ryšį dar labiau sustiprino tėvystė – į šį pasaulį pasibeldusią dukrelę tėvai pasveikino vos trys dienos po to, kai Paulas buvo išleistas iš ligoninės, kur praleido ilgas savaites.

Ir visą šį laiką Paulas rašė. Net ir tuomet, kai dėl chemoterapijos suskeldėjo oda ir rašyti suskirdusiais pirštais tapo be galo skausminga. Liusė rado sidabro siūlais ataustas pirštines, kurias mūvėdamas galėjo beveik be skausmo spaudyti nešiojamojo kompiuterio klavišus. Kai nebepajėgė dirbti ligoninėje, Paulas ėmė rašyti dar entuziastingiau. Rašymas leido jam išlikti naudingam kitiems, kurti, dalintis ir įprasminti jam likusias dienas.

Paskutines Paulo valandas Liusė praleido susirangiusi greta jo ligoninės lovoje, tyliai niūniuodama, kol jo gyvybė užgeso. Visiems palikus palatą, ji dar ilgai laikė jo galvą glėbyje, švelniai bučiuodama. Tarsi staigi lavina suvokimas užplūdo tik užtraukus užuolaidas. Bejėgiškai susmukusi ir raudodama ji kartojo Paulo seseriai, kad negali palikti jo vieno.

Iš mylinčios žmonos tapti gedinčia našle Liusei buvo nesuvokiama užduotis. Pirmosiomis dienomis ji save apgaudinėjo, stengdamasi ir toliau rūpintis Paulu net ir po jo mirties: kai laidotuves rengusi įmonė paprašė atvežti jo drabužius, Liusė, visų pirma, apsirengė jais pati, stengdamasi juos sušildyti, pripildyti prisiminimų apie save, apie juodu, kad iškeliauti jos mylimajam būtų lengviau. O kelnių kišenėje paslėpė jųdviejų dukrelės kojinaičių porą. Nešant Paulo karstą, ji ėjo greta, įsitikinusi, kad nors negali laikyti jo rankos, bet lydės jį iki paskutinės akimirkos, jam neteks išeiti vienam. Ilgus mėnesius ji, apsirengusi jo drabužiais, ištisas naktis plačiai atmerktomis akimis žiūrėdavo į lubas negalėdama užmigti, galvą padėjusi ant pagalvės, ant kurios mirė jos vyras.

Išleisti Paulo iki paskutinės akimirkos taip karštai rašytą knygą – tai dar vienas Liusės būdas padėti jam, pasirūpinti juo, ištesėti jam tąsyk pajūryje duotą pažadą. Išleisdama šią knygą, ji leido Paului gyventi toliau, kitų žmonių namuose ir mintyse, kalbėtis su jais, diskutuoti ir kartu ieškoti atsakymų.

Atsidėkodamas Paulas pagaliau leido toliau gyventi ir Liusei – nors jos miegamajame vis dar saugomi jo mėgstamiausi drabužiai ir knygos, tačiau šiandien tai – jau tik Liusės ir jųdviejų dukrelės namai, jos mokosi juose gyventi dviese.

Jauku joms ir aplankius Paulo kapą: nors nuo mažens Liusė žinojo, jog kapo negalima liesti ar juolab ant jo vaikščioti, bet su Paulu – viskas kitaip. Visai kaip tuomet, kai Liusei buvo įprasta įsitaisyti šalia Paulo, taip šiandien jai jauku sėdėti prie jo kapo su draugais, stebėti ten saulėlydį, nupilti alaus ant žemės jam ir matyti tarp gėlių ropinėjančią jų vienmetę mergytę. Tai pamažu tampa jų vieta.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po dramatiško finišo atsikvėpęs Šaras: dabar visa Europa žino, kad „Žalgiris“ – aukščiausias lygis specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (246)

Šarūnas Jasikevičius didžiuojasi tuo, ką Kauno „Žalgiriui“ pavyko nuveikti tiek šį...

Linksmybės „Žalgirio“ rūbinėje: daina kapitonui, vakarėlio planai ir lažybos dėl futbolo specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (6)

„Jau mačiau, kaip lietuviai moka linksmintis, todėl esu tikras, kad bus geras vakarėlis“, –...

Po „Žalgirio“ smūgio – negailestinga kritika CSKA: pasakyti du žodžius? Itoudis vėl pratrūko (72)

„Pralaimėjimas yra pralaimėjimas. Tai – apmaudu ir nemalonu. Bet atsilikti 20 taškų buvo...

Orai: po lietaus plūstels vasariškas karštis (2)

Šią savaitę šalyje ir toliau išsilaikys maloniai šilti orai. Savaitei įpusėjus pradžiugs tie,...

Trileris Eurolygos finale: „Real“ nukarūnavo Eurolygos čempionus MVP – Dončičius (116)

Sekmadienio vakarą Belgrado „Štark“ arenoje vykusiame didžiajame Eurolygos finale stipriausio...

Miestiečiai brandžiame amžiuje nėrė į kaimo verslą ir nepasigailėjo (21)

Kada nors nusibelsti iš savosios Dzūkijos į kitame Lietuvos pakraštyje, Molėtų rajono Medeikių...

Planas sustabdyti Kremlių Baltijos šalyse: kuo gali praversti „Uber“ pavyzdys (717)

Staigaus Rusijos puolimo metu JAV ir sąjungininkų pajėgos Baltijos šalyse būtų greitai...

Baltos vestuvių ceremonijos varnos: parodė, kaip nereikėtų rengtis į karališką puotą (55)

Kvietimai į karališkas vestuves buvo išsiųsti dar kovo mėnesį, tačiau kai kurie svečiai vis...

„Žalgirį“ geresniu už CSKA pavadinęs Jasikevičius: šitie vyrai – daugiau nei fantastiški (197)

Kauno „Žalgiris“ išgyveno Maskvos CSKA šturmą ir pirmą kartą Eurolygos istorijoje iškovojo...

Stančikas: pati opozicija nenorėjo komisijos (12)

Neįveikę valdančiųjų pasipriešinimo sudaryti žemės ūkio komisiją, konservatoriai paskelbė...