Pradėkime nuo geografijos. Iš kur, kaip ir kodėl tu atsidūrei Lietuvoje?

Savo gimtąją Pietų Afrikos Respubliką (PAR) norėjau palikti nuo vaikystės. Jau būdama gal penkerių metų sakiau, kad noriu važiuoti į Ameriką. Tad prieš penkerius metus, kai man sukako aštuoniolika, pasakiau tėvams: „Viskas, man metas jus palikti“.

Tiesiog nuo vaikystės svajojau dainuoti. O JAV ar Didžiojoje Britanijoje, maniau, tą padaryti gerokai lengviau nei PAR. Kadangi gauti JAV vizą man pasirodė gana sunku, iškeliavau į Londoną, kuriame ketverius metus ir gyvenau.

Žinojai, kur Londone apsistosi, ką veiksi?

Žinojau, kur gyvensiu pirmąsias tris dienas, ir viskas. Apie tai, ką dirbsiu, būdama PAR ničnieko nežinojau – maniau, tiesiog nuvyksiu į Angliją ir viskas išsispręs savaime. Visai nesusimąsčiau apie tai, kad man gali ir nepasisekti. Dabar pati pagalvoju, kokia drąsi ir ryžtinga aš tuomet buvau. Nuvykus į Londoną kai kuriais momentais iš tiesų buvo sunku.

Dirbti padavėja ar ko nors panašaus nenorėjau – ne tam palikau šeimą. Domino rimtesnis darbas kad ir kokioje nors įstaigoje, ir dainavimas. Kalbos barjero nebuvo – anglų kalba mano gimtoji, bet trūko amžiaus ir patirties. Žodžiu, to rimtesnio darbo ieškojau labai ilgai. Užtai jau antrą savaitę klube sutikau savo būsimą vyrą, lietuvį Andrių! O tai ir yra svarbiausia.

Iki tol buvai girdėjusi apie Lietuvą?

Na, lyg ir buvau girdėjusi, kad kažkur Europoje yra tokia šalis. Kažkuo man ji asocijavosi su Lenkija. Bet daugiau apie Lietuvą sužinojau tik iš Andriaus. O netrukus čia ir apsilankiau, tik iki praėjusių metų mano viešnagės Lietuvoje neužtrukdavo ilgai.

Kuo gi lietuviai vyrai geresni už visus kitus, kad pasirinkai būtent tokį?

Manau, viską nulemia meilė – juk negali rinktis, ką pamilsi. Negaliu teigti, kad lietuviai kažkuo geresni (ar blogesni) už anglus ar afrikiečius – gerų ir blogų žmonių yra visur.

Jūsų vestuvės buvo lietuviškos, angliškos ar dar kokios nors?

Galima sakyti, kad vestuvių apskritai nebuvo. Žiedus sumainėme Kauno civilinės metrikacijos skyriuje po trejų draugystės metų. Ten buvome tik mes su Andriumi ir du liudytojai. Tačiau planuojame iškelti ir rimtesnes vestuves, kur dalyvautų ir Andriaus, ir mano šeimos. Tik nieko konkretaus dar nežinome. Tikiuosi, kad tos iškilmingos vestuvės vyks PAR, bet atskirą šventę tektų daryti ir Lietuvoje. O kas man svarbiausia – pagaliau susituokti katalikų bažnyčioje.

Kaip manai, jeigu būtum likusi PAR, koks dabar būtų tavo gyvenimas?

Manau, vis tiek dainuočiau. Juk to visą laiką iš širdies norėjau. Bet PAR visa tai daug sunkiau pasiekiama, yra nemažai visokių trikdžių arba tam reikia daug pinigų.

O PAR ne tokia šalis, kur moterims dera sėdėti namie ir auginti vaikus?

Ten gyvena daug įvairių tautų žmonių, yra kelios valstybinės kalbos, o ir požiūris į moteris skirtingas. Yra ir vakarietiškų pažiūrų žmonių – pavyzdžiui, PAR taip pat leidžiamas žurnalas SHAPE, kurio turinys panašus į jūsiškį. Aš jį kartais pavartydavau, o mano Afrikoje likusi sesuo ir dabar jį skaito. Tačiau PAR tikrai yra nemažai šeimų, kur moterys laikomos žemesnėmis už vyrus: na, kokie ten mokslai, karjera, tegul tos moterys tvarko namus ir gamina maistą. Mano šeima irgi gana konservatyvi. Visi namų ūkio darbai tenka mamai, tėtis nebent kokią vinį įkala.

Bet per prievartą tavęs nebūtų ištekinę?

Panašių dalykų PAR kartais pasitaiko. Bet aš ir mano jaunesnė sesuo esame gana stiprios, turime savo nuomonę ir sugebame ją apginti. Iš pradžių man buvo nelengva ir dėl noro tapti dainininke. Mano mama – uoli katalikė – norėjo, kad aš dainuočiau gospelo stiliaus muziką ir sakė: „Negi eisi ant scenos trumpa suknele...“ Bet dabar mama mane palaiko.

Gal prie tavo noro siekti tikslo prisideda Zodiako ženklas?

Aš – Ožiaragis. Beje, po šiuo ženklu gimę ir abu mano tėvai. Gal tai ir kažką reiškia – Ožiaragiai laikomi stipriais, racionaliais, užsispyrusiais žmonėmis, ir mes paprastai tokie būname.

Ar norėjai tapti ir televizijos laidos vedėja?

Svajojau būti dainininke, na, dar aktore, o apie darbą televizijoje nesusimąstydavau. Bet esu patenkinta, kad jį gavau. Tai suteikia naujos patirties, naujų galimybių, ir apskritai smagu.

Dabar jautiesi labiau dainininke ar TV laidos „Kakadu“ vedėja?

Dainininke, tai tiesiog mano širdyje. Nors šiuo metu dainavimui ir darbui televizijoje tenka skirti maždaug po tiek pat savo laiko. Šiek tiek apmaudu, kad vis dar nesu išleidusi savo dainų albumo, bet ties tuo dirbu. Štai šią savaitę laukia ir keli laidos filmavimai, kurie kaip tyčia vyks lauke, ir dainos įrašinėjimas, o aš smarkiai peršalusi, turiu temperatūros. Bet dirbti vis tiek reikia. Tokiais momentais net susimąstau, kaip gera tiems, kurie susirgę gali gulėti lovoje ir neiti į darbą. Bet tokios nuotaikos greitai praeina.

Ar sunku buvo pradėti vesti TV laidą?

Taip, pirmą savaitę buvo baisu. Nežinojau, ką ir kaip daryti, nuolat jaučiau įtampą. Bet šiuo metu lyg ir viskas tvarkoje. Tiesa, man reikėtų taisyklingiau šnekėti lietuviškai – pati suprantu, kad kalbu su ryškiu akcentu, ir stengiuosi jo atsikratyti.

O tau pačiai įdomūs laidos siužetai apie tai, kaip gyvena Lietuvos įžymybės?

Kartais būna, kad kokiu nors įvykiu tikrai susidomiu: „Nejaugi taip išties galėjo nutikti!?“ Manau, kiekvienam žmogui įdomu išgirsti gandų.

Apie tave girdėjau gandą, kad esi nėščia...

Nesuprantu, kaip spaudoje gali be jokio pagrindo atsirasti tokia informacija. Galiu jums užtikrinti, kad aš nesilaukiu.

Laidoje būni apsirengusi „princesiškomis“ suknelėmis. Ar tau tai patinka?

Taip, turbūt kiekvienai būtų įdomu ir smagu pasimaivyti su tokiomis suknelėmis. Bet po kurio laiko, ko gero, įprasiu, o jeigu teks taip pasifilmuoti ilgiau, tai gal imsiu ilgėtis džinsų bei marškinėlių.

O kaip rengiesi kasdien?

Mėgstu įvairius drabužius. Galbūt artimiausias man funky stilius – įvairios skrybėlės, gobtuvai, kiti aksesuarai. Bet patinka ir suknelės. Apskritai svarbu, kad drabužiai būtų patogūs. Patinka ir aukštakulniai, bet tik tuomet, jei jais avėdama gerai jaučiuosi. Dauguma mano drabužių atkeliavę iš Londono, bet nesu blogai nusiteikusi ir prieš lietuviškas drabužių parduotuves.

Ar tau įtinka Lietuvos kosmetikos parduotuvių asortimentas?

Mano tamsiai odai tinkančios dekoratyvinės kosmetikos čia nėra. Ją perku Londone, dėl to kartais kyla nepatogumų. O Lietuvoje pirkti kremai, šampūnai, nagų lakas man tinka ir kol kas jais nusivilti neteko. Išbandau tai, ką man pareklamuoja draugės lietuvės.

Ar sportuoji?

Taip, sportuoti man patinka. Patebėjau, kad priaugau riebaliukų ant nugaros, ties mentėmis. Turbūt taip nutiko todėl, kad PAR ne vienus metus lankiau plaukimą, o dabar to nebedarau. Taip pat mokausi šokti pas choreografą Šarūną Kirdeikį.

O kaip maistas? Nepasiilgsti afrikietiškų patiekalų?

Mėgstu įvairovę. Man tikrai skanūs ir lietuviški nacionaliniai patiekalai. Stengiuosi valgyti 5–6 kartus per dieną po nedaug, tik, suprantama, tai ne visada pavyksta. Tam tinka sriuba, taip pat dribsniai, košė (pavyzdžiui, mėgstu ruduosius ryžius). Bet kartais užsimanau ir suvalgau kokio nors greito, nesveiko maisto. Manau, jeigu to nori ir pavalgiusi gerai jautiesi, nieko blogo nenutiks. Tačiau labai pasiilgstu savo mamos bei močiutės gaminamo maisto, taip pat indiškų kario prieskonių.

Tiesa, girdėjau, kad esi ne afrikietė, o indė?

PAR gyvena daug indų – na, panašiai kaip Lietuvoje rusų. Taigi aš ir esu indė, nors gimiau PAR. Iš Indijos ten atkeliavo mano močiutė. Ir mano odos spalva, veido bruožai – labiau indiški nei afrikietiški.

O tavo vardas indiškas?

Jis yra pusiau airiškas, pusiau graikiškas, žodžiu, europietiškas. Esu radusi ne vieną šio vardo reikšmę. Tai ir „dievų pergalė“, ir „stipri kaip meška“.

Man indai asocijuojasi su joga, meditacija...

Tai labiau būdinga indams, išpažįstantiems induizmą. O mano tėvai – krikščionys. Tad jų meditacija vyksta bažnyčioje.

Ar tau labai nepatinka lietuviškas oras?

Šiemet mane nustebino tai, kad atšalo taip staiga – nė nespėjau tam nusiteikti. Pernai buvo baisu, kai teko kažkur eiti, o lauke buvo -14 °C. Atrodė, kad mirsiu. Labai tikiuosi, kad šią žiemą neteks patirti to jausmo. PAR irgi būna žiema, bet tada paprastai būna +15–17 °C.

Kokios žvaigždės tau patinka?

Kas apskritai yra tos žvaigždės? Manau, kad būtum žvaigžde, reikia daug ir ilgai dirbti, aukotis. Taigi tikros žvaigždės – Madonna, Michaelas Jacksonas, krepšininkas Michaelas Jordanas ir pan. O gražiai atrodyti, neblogai padainuoti, sušmėžuoti per televiziją negana. Būna, ir mane kartais pavadina žvaigžde, bet aš tokia nesu – aš tik žinomas žmogus.

Iš lietuviškų muzikos atlikėjų man patinka SEL dėl savo originalaus skambesio, G&G SINDIKATAS – už tai, kad jie drąsūs, kuria tai, kas jiems patinka, ir žino, ką nori savo muzika pasakyti. Dar gerbiu dainininkę Eveliną Anusauskaitę – ją pažįstu ir matau, kaip rimtai ji dirba, užmiršusi vakarėlius ir panašius dalykus. Taip pat gerbiu Andrių Mamontovą.

O kokia lietuvė tau graži išoriškai?

Lietuvoje labai daug gražių panelių. Įžymybė, kuri pirma ateina į galvą – Giedrė Rusytė. Ji tikrai žavi ir moteriška. Man nepatinka anoreksiškai liesos merginos.

O su kolegomis iš „Kelio į žvaigždes 3“ dabar bendrauji?

Šiek tiek pabendrauju su Anatolijumi. Dar teko kalbėtis su Valdu. Bus ir mūsų visų susitikimas, ir tuomet, žinoma, normaliai bendrausime. Bet kažin kokių draugysčių neužmezgėme. Šiaip dabar mano geriausi draugai – lietuviai.

Ar esi patenkinta, kad dalyvavai tame realybės šou?

Kartais dėl to ir pasigailiu – tokiuose šou viskas vyksta labai greitai, ten daug dirbtinumo, pats ne kažin ką gali sukurti. O kartais galvoju, kad gerai, jog viskas taip susiklostė. Toks realybės šou įžymybių iš žmonių nepadaro, bet tai labai neblogas startas, norint kažko siekti. Tik po to labai sunku, jei nori atrodyti kitaip, nei žmonės tave įsivaizduoja iš realybės šou.

Kaip apskritai ten patekai?

Prieš šį šou buvau atvykusi į Lietuvą (be vyro, apsistojau pas jo tėvus). Čia buvau susipažinusi su vienu prodiuseriu, kartu įrašinėjome dainą. Tas prodiuseris vis ragino mane eiti į realybės šou. Aš dar ginčijausi, nes buvau nusiteikusi išgarsėti įprastu būdu, bet vis dėlto nusileidau.

Ir toliau čia gyvensi?

Manau, taip. Norime su vyru Lietuvoje įsigyti namą ir bent kartais čia pabūti. Bet ar Vilniuje, ar Kaune bus tas namas, negaliu pasakyti – tam dar reikia nemažai uždirbti. Tiesa, neseniai pirkome namą Londone. Ir dabar vyras ten gyvena.

Kada pastarąjį kartą matėtės?

Savaitgalį prieš porą dienų. Ilgiausia pertrauka, kai nesimatėme, buvo maždaug pora mėnesių – tiek ištverti buvo žiauriai sunku. Stengiamės susitikti bent kartą per mėnesį – arba jis lekia čia, arba aš – ten. Laimė, visa tai per Kalėdas turėtų užsibaigti – jis planuoja atvykti į Lietuvą ilgam laikui.

Mano tradicinis klausimas – ar skaitai apie save komentarus internete?

Kai tik jų atsirado, skaitydavau. Neigiami komentarai slėgdavo. Tuomet sau sakydavau, kad kitus šmeižia tik žmonės, kurie neturi ko įdomaus gyvenime nuveikti, tik sėdi prie kompiuterio ir rašinėja, pavyzdžiui: „Beždžione, važiuok atgal į Afriką“. O dabar juos skaityti neturiu laiko, net ir savo elektroninio pašto dėžutę pasitikrinu nebent pirmą valandą nakties. Dabar mano gyvenimo ritmas tikrai intensyvus. Tiesa, Londone, kai grįždavau namo po 10 val. darbo dienos baisiai pavargusi, būdavo dar sunkiau.