aA
Šiuo metu išgyvename iš tiesų atšiaurų laikotarpį. Tačiau ne tik dėl šalį užklupusio finansinio nesaugumo. Žmogui vien duonos neužtenka. Jam reikia ir kito žmogaus. Tam kitam taip pat reikia mūsų. Tačiau nuo mažens girdėti žodžiai „gyvenk sau“, „būk stiprus, pats viską iškęsk“ kasdien stato storo mūro sieną, už kurios – žmogus, paskendęs vienatvėje, nes išmoko nuo kitų slėpti savo skausmą, savo džiaugsmą, o galiausiai ir save.
Janina Danielienė
Janina Danielienė
© E.Gruiniūtės nuotr.

Bendruomenė, tai, kas turėtų įkvėpti ir pakelti kasdienybės darbams, paremti sunkią valandą – daugeliui tapo tik gražia iliuzija. Būtent apie tai, kas yra bendruomenė, ant kokio pagrindo ji kuriama, apie jos teikiamas dovanas ir keliamus reikalavimus mielai sutiko pasikalbėti Babrungo seniūnijos (Plungės r.) šeimų bendruomenės „Tėviškė“ pirmininkė Janina Danielienė. Beje, ji konkurse „Kaimo spindulys 2007“ nominuota kaimo šviesuoliu.

Sunki liga išmokė klausytis širdies

Šiandien Jodėnų kaimo „Tėviškės“ bendruomenė jungia dvidešimt keturias sodybas. Viena iš jų – Janinos Danielienės. Į ją užsukę svečiai iš įvairių Lietuvos vietovių neretai nustemba, ką išsilavinusi moteris iš didmiesčio veikia tokiame nuošaliame Lietuvos kampelyje, tarp sunkiai suprantama tarme šnekančių užsispyrusių žemaičių? Janina atvirai ir noriai verčia savo gyvenimo istorijos puslapius.

„Gimiau ir užaugau Kaune. Dar prieš išvykdama į Žemaitiją dirbau Kauno kultūros skyriuje. Vieną dieną iš gydytojų išgirsta diagnozė mano gyvenimą pakeitė iš esmės. Vėžys. Šansų, kad išgyvensiu – nėra. Tada nusprendžiau, kad, nepaisant, kiek man liko, tas dienas noriu nugyventi taip, kaip trokšta širdis. Išvažiavau iš miesto ten, kur manęs niekas nepažįsta. Sulysusi ir fiziškai silpna apsigyvenau Želvoje (Ukmergės r.).

Tikriausiai ne vienas tada manė, kad čia ir baigsiu savo gyvenimo kelionę. Su liga kovojau įvairiais būdais: ir vaistažolėmis, ir badavimu. Iš pagrindų pakeičiau gyvenimo būdą: kurį laiką nevalgiau mėsos, stengiausi sveikai gyventi, grūdintis. Pasitelkus tradicinę mediciną ir sveiką gyvenseną pavyko įveikti sunkią ligą“, – prisimena Janina.

Atsigavusi moteris pradėjo mokytojauti, burti jaunimą. O Jodėnų kaime ji apsigyveno visiškai netikėtai – ją čia atvedė pažintis su Edmundu Pakalniškiu, tuometiniu Rokų kaimo (Kauno r.) seniūnu. Žmogumi, kuris netrukus tapo jos vyru. „Prisimenu, kaip vieną dieną jis atvyko čia, į savo tėviškę, parodyti man 120 metų senumo medinę sodybą. Man ji iškart patiko, tad paklausiau, kodėl jis neveda kokios nors moters ir nesugrįžta čia gyventi? Jis nustebo: o jūs eitumėte? Kokia moteris norėtų gyventi tokioje senoje sodyboje?“. Janina norėjo.


Susibūrė ne šokiui, o sveikai gyvensenai

Atvykusi į naują vietą ji ir čia nenurimo. Energinga ir visada kupina idėjų moteris kaime iki tol ramiai gyvenusius žmones, besirūpinančius savo gyvuliais, sumanė suburti į bendruomenę. Ne šokti, ne dainuoti, net ne vaidinti, kaip būdinga kitoms Lietuvos kaimo bendruomenėms, o pažinti vaistažoles bei sveiką gyvenimo būdą. Atrodytų, juk tai populiaru tarp kasdienybės darbų ir oro užterštumo išvargintų miestiečių, retai turinčių galimybę pabėgti nuo miesto, bet ne kaimo žmonių.

„Jau nuo pat pradžių gimė idėja įkurti ekologinį sveikos gyvensenos ūkį, kuriame mokytumėmės viską auginti remdamiesi protėvių patirtimi, nenaudodami jokių cheminių trąšų ar modernios technikos. Taip pat sveikai maitintis, išlaikyti etnografines trobas kartu su joms būdingais senoviniais darželiais, kuriuose augdavo prieskoniniai augalai, žaliuodavo rūtos.

Tam suburti žmones nebuvo lengva. Juk pirmiausia reikėjo jiems įrodyti, kad visa tai turi prasmę ir yra naudinga. Ėmėme rašyti projektus – čia ypač pravertė mano išsilavinimas bei patirtis. Savo bendruomeninę veiklą pradėjome nuo sveikos gyvensenos pamokėlių, kurias mielai sutikdavo vesti įvairūs lektoriai. Po jų paskaitų vėl vienas po kito gimdavo nauji projektai. Vieną dieną seminarą vedė farmacininkė Jadvyga Balvočiūtė. Po šešių valandų paskaitos ji kartu su dalyvėmis – kaimo moterimis išėjo į kiemą gryno oro įkvėpti ir kiek pailsėti.

Po kojomis pamačiusi vaistinių augalų, ji mums ir sako: jūs gi vaistinėje gyvenate, tai kam jums tos karvės ir kiaulės, jei galite vaistažoles auginti. Tiekite jas man arba kitiems, registruokite ekologinį ūkį ir tuo verskitės. Po tokių jos žodžių keletą dienų kaimo moterys gyveno ramiai. Tačiau netrukus susirinko pas mane – klausia, ar tikrai įmanoma iš vaistažolių gyventi. Visi supratome: lengva nebus. Ekologiniame vaistažolių ūkyje visi darbai dirbami tik rankomis, be to, tam dar ir žinių nemažai reikia, o jų tuo metu mes neturėjome. Reikėjo ne tik mokytis, bet ir finansavimo ieškoti“, – prisimena J. Danielienė.

Taip gimė didžiulis projektas „Retų ir vaistinių augalų auginimas Babrunge“. Jį įgyvendinti padėjo itin tuo susidomėję Klaipėdos universiteto darbuotojai. Jodėnų kaime ir apylinkėse buvo surasti 78 skirtingi augalai, iš kurių du įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, aštuoni pripažinti kaip nykstantys. Tokią augalų įvairovę lėmė tai, kad daug pievų čia nebuvo nei dirbamos, nei tręšiamos.

Bendruomenė iš gautų lėšų įkūrė ekspozicinį darželį, kuriuo siekiama mokyti žmones, taip pat rinkti užaugusių augalų sėklas, sodinukus ir dalytis su kitais. Būtent dėl šio projekto nuošali vietovė tapo žinomesnė, o žmonių gyvenimas praturtėjo nauja veikla. 


Svajonių – daug, laiko ir žmonių – mažai

Janina šiai bendruomenei atidavė aštuonerius metus. Nei pirmą dieną nebuvo lengva, nei dabar, tačiau akivaizdūs pokyčiai – tai didžiausias užmokestis už įdėtas pastangas.

„Vieniems vaistažolės tapo pragyvenimo šaltiniu, ypač kaimo jaunimui. O man – tai priemonė burti ir vienyti žmones. Juk rinkdamos jas arba tiesiog eidamos į rengiamus seminarus, kaimo moterys praplečia gyvenimą, jis neapsiriboja tik buitimi ir gyvuliais. Jos daug daugiau bendrauja tarpusavyje, pastebi kitus, išsikalba, padeda viena kitai. Tačiau kaimui labai trūksta išsilavinusių žmonių. Ypač dabar, kai mūsų bendruomenė perėjo į naują etapą.

Iki šiol gyvenome iš mažų projektėlių, kurie buvo tarsi tam tikras pavyzdys žmonėms, jog galima gauti lėšų ne tik iš valdžios, kad sumanytas idėjas įmanoma įgyvendinti ir tuo užkrėsti bei užimti vaikus. Tačiau šiuo metu jau ateina didesnės lėšos iš Europos Sąjungos fondų. Kad jas pavyktų efektyviai panaudoti taip, kad kiekvienam kaime gyvenančiam žmogui būtų naudinga, reikia jaunų, užsienio kalbą, ekonomiką, vadybą išmanančių ir pinigų vertę žinančių žmonių.

Nors pirmą kartą jau bus galima už administracinį darbą mokėti atlyginimą, to nebuvo galima daryti anksčiau, nes paprasčiausiai nepakako lėšų, vis dėlto tiems, kurie to imsis, teks nemažai atiduoti jėgų, įdėti savanoriško visuomeninio darbo. Taigi ateities planai aiškūs, bet sudėtingi – surasti žmonių, iniciatorių, kurie pajėgtų pavežti tą vežimą ir užtikrinti projektų tęstinumą, numatydami viską penkeriems ar net dešimčiai metų į priekį. Juk be lyderio nebus nieko, tačiau jis turi būti atsidavęs ir sumanus.

Aš galiu būti tik konsultantė, tik patarti, visam kitam tiesiog jau nebepakanka jėgų“, – teigia moteris ir netrukus atskleidžia dar keletą svajonių, kurių išsipildymo sieks artimiausiu metu: pasimokyti žemdirbystės tiesų, parengti turistinio mašruto programą, kad galėtų į sodybą atvykusiems svečiams surengti informatyvią ekskursiją po retų ir vaistinių augalų kolekciją, parengti paskaitų ciklus, o svarbiausia – užbaigti pradėtą knygą apie Lietuvos bendruomenių šviesuolius.

Tiesa, vasarą dėl darbų gausos viso to padaryti neįmanoma, tad svajonių išsipildymo metas turėtų būti žiema. 

Vardan bendruomenės vienas daro, kitas – kantriai tyli

Už tai, kad visus šiuos metus galėjo save realizuoti bendruomenėje, Janina visada liks dėkinga savo vyrui Edmundui Pakalniškiui. Jis kantriai ją veždavo į renginius arba laukdavo sugrįžtančios vėlais vakarais. Dar dabar moteris su širdgėla prisimena, kad būtent tuo metu, kai jis rūpindavosi gyvuliais, ji rašydavo kokį projektą ar organizuodavo renginį.

Kažin ar kitas vyras jo vietoje, parėjęs iš laukų ir neradęs paruoštos vakarienės, galėtų tai suprasti ir nieko nereikalauti. Jis suprato. Jeigu ne ši jo auka, šiandien bendruomenė būtų kitokia. Jie abu dirbo vardan jos, nors ir skirtingai – vienas aktyviai reikšdamasis, kitas – suteikdamas begalinę laisvę, kantriai mylėdamas ir laukdamas. Vyro mirtis J. Danielienei buvo nepakeliama. Po jos viskas tapo tarsi svetima.

Palūžusi fiziškai ir dvasiškai bei negalėdama su tuo susitaikyti, moteris metus apleido visus darbus ir išvyko padėti dukrai auginti anūkų.

„Skaudama širdimi palikau visą ekologinį ūkį ir jame augančias vaistažoles. Per tuos metus visa tai, kam buvo paaukota tiek jėgų ir laiko, galėjo sunykti negrįžtamai. Tačiau kaimo bendruomenė jau tada suprato, koks milžiniškas turtas yra ši retų augalų kolekcija, koks trapus ir kaip sunkiai išsaugomas. Jo neįmanoma padėti saugiai į seifą, perkelti į kitą žemę, nes ji būtinai turi būti ekologiška, niekada netręšta, o ekspoziciją prižiūrintis žmogus – išmanyti visą šį darbą. Kaip tik tada ir išryškėjo bendruomenė, jos brandumas. Tik kaimo moterų rūpesčio ir darbo dėka visa tai išliko“, – teigia J. Danielienė.

Dabar moters rūpestis – surasti šios ekspozicijos paveldėtoją.

„Jį reikia ruošti jau dabar. Šią vasarą, rengdama įvairias stovyklas jaunimui ir jį ugdydama, bandžiau įžvelgti, kas galėtų tęsti tą darbą. Iš atskirų ūkininkų susibūręs kooperatyvas „Tėviškės žolynai“ kaip ekonominis vienetas tik superka ir realizuoja vaistažoles. Tačiau jiems visai nerūpi, kaip ši žemė yra tvarkoma. Jiems svarbu, kad švarioje žemėje užaugintas augalas yra tinkamai paruoštas ir jiems pateiktas.

O man, kaip šios vietos ūkininkei, – kad tai, ką svajojome čia įgyvendinti, nenutrūktų, o plėtotųsi: kad ir toliau ši vieta būtų ekologinio švietimo centras, kad vyktų stovyklos, atvažiuotų ekskursijos. Galiausiai, kad tai, ko išmokau per aštuonerius bendruomenės metus ir penkerius vaistažolių projekto metus, galėčiau perduoti kitiems, o nenusineščiau su savimi į amžinybę. Juk nė vienas nežino tos dienos, kada iškeliaus.“ 

Bendruomenėje nesvarbių nėra

Kartą grįžusi į savo sodybą Janina rado moteris, valančias jos langus. Šios tiesiog pastebėjo, kad ji per darbus neturi tam laiko.

„Kai žmonės supranta, kuo gali padėti vienas kitam ir mielai tai daro, – tai jau yra bendruomenė. Stebint kitas Lietuvos bendruomenes, kartais tikrai sunku suvokti, kodėl kyla ginčas, ar nesumokėjęs nario mokesčio žmogus yra bendruomenės narys, ar gali naudotis jo rezultatais. Visiškai nesutinku su tokiu skirstymu. Juk bendruomenei priklauso visi gyvenantys toje vietovėje, nepaisant sumokėto mokesčio ar susirinkimų lankymo.

Kartais žmogus iš tiesų negali susimokėti, dėl asmeninių priežasčių lankyti susirinkimų. Tačiau, nepaisant to, jis vis tiek yra bendruomenės narys. Gal ne toks aktyvus kaip kiti, bet ne mažiau svarbus. Juk kiekvienas žmogus reikšmingas ir skirtingai ją praturtina. Kartais kitam reikia duoti šiek tiek daugiau laiko, kad iš tiesų atsiskleistų. Bendruomenė taip pat labai svarbi, kad žmonės turėtų ir išsakytų savo nuomonę, o kiti ją išklausytų ir nekritikuotų. To labai pasigendu mūsiškėje.

Kartais girdžiu tam tikrus atgarsius, o kai visi susiburiame bendram pokalbiui, kai reikia išsiaiškinti, išsikalbėti, išgirsti tą patį: viskas gerai. Tiesa, yra viena moteris, kuri tikrai pasako, gal kiek aštriai, tačiau jos žodžiuose daug tiesos. Todėl dažnai į tai atkreipiu kitų narių dėmesį, skatindama ir juos reikšti savo nuomonę. Tokiu būdu lengviau prieinama prie išvados, kad bendruomenė yra ne darbo kolektyvas, kuriam vadovas turi griežtai duoti nurodymus, ir tikrai ne grupė žmonių, kuri sprendžia turtinius ar kitus klausimus.

Bendruomenė yra santykiai. Jei ką nors sakydamas bandysi kaip kirviu kirsti ar vieną bent kiek sumenkinsi, o kito nepastebėsi, ir galbūt pradėsi žmones skirstyti pagal turtinę padėtį: vienas turtingas, kitas vargšas, tai gal jo mums net nereikia, nes jis apskritai gal nieko nesugebės, – iškyla rimtas pavojus normaliam bendruomenės gyvavimui.

Bendruomeninėje organizacijoje ir pačioje bendruomenėje negali būti jokios prievartos, jokių užgauliojimų ar nuvertinimo, rūšiavimo. Yra tiesiog laukimas. Vesti žmogų į bendruomenę laukiant, kol jis supras, kaip reikėtų elgtis bendruomenės labui. Tačiau negalima kelti sąlygų, jo atmesti. Privalu leisti žmogui daryti taip, kaip jis geba, ir džiaugtis jo darbu. Gal iš pradžių išeis kreivai, bet taip juk ir mokomės“, – tvirtina J. Danielienė. 

Dažnai gražią idėją numarina abejingumas ar pirma dvejonė: „Ar tikrai pavyks?“. Sumanę ką nors, kas mums atrodo nepaprastai didinga ir nauja, netrukus nuleidžiame rankas, – pamatėme, kad neturime būtinų priemonių, kad nepažįstame padėti galinčių žmonių, o galiausiai apsidairę pamatome, kad vieninteliai degame šia vizija. Tačiau Janinos Danielienės pavyzdys rodo, kad pačios svarbiausios priemonės darbui nuveikti glūdi mumyse – tai kantrybė, darbštumas, tikėjimas tuo, ką darai.

Net reikalingiausi žmonės, galintys padėti nuveikti darbus, esame mes patys, ir nesvarbu, kur esame ir su kuo, tačiau svarbu, kad tvirtai tikime tuo, ką darome, ir saugome tai savo širdyje. Geri pavyzdžiai užkrečia ir įkvepia. Juk „kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis padeda įgyvendinti šį troškimą“ (Paulo Coelho).

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Oficialu: Klaipėdoje nuo COVID-19 pasveiko šeši pacientai papildyta 20:44 val.  (315)

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas socialiniame tinkle Facebook pasidalino džiugia...

Koronavirusu susirgusi Seimo darbuotoja atsisako pateikti savo kontaktus ir maršrutus papildyta Gaižausko komentaru (1262)

Karantino sąlygomis gyvenančioje Lietuvoje – precedento neturintis skandalas. Nors įstatymas...

Pirmadienį šalyje nustatyti dar 7 užsikrėtimo atvejai iš viso šalyje užfiksuotas 491 atvejis (188)

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šiandien, atlikus tyrimus, Lietuvoje patvirtinti...

Traukiantis šilumai sulauksime sniego ir plikledžio (3)

Antradienio naktį Lietuvos padangėje praplauks nedidelis debesų sūkurys. Vietomis, daugiausia...

Vyrui diagnozavo COVID-19, bet pakartotinai netiria: už kelių dienų į darbą, bet virusą dar gali nešioti (117)

40-metis Andrius (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – aut. past.) iš Austrijos, į kurią buvo...

Generalinis komisaras: nubausti už saviizoliacijos pažeidimus patys dar negalime (117)

Šalyje prasidėjus trečiajai karantino savaitei, Lietuvos policija vis dar neturi įstatyminio...

Baltarusiai valdžios sprendimų dėl koronaviruso nelaukia – patys imasi veiksmų (69)

Medikai iš viso pasaulio, įskaitant ir sveikatos priežiūros profesionalus iš Baltarusijos, dėl...

Profesorius papasakojo, kokios apsaugos nuo virusų priemonės yra efektyviausios (77)

COVID-19 pandemijos akivaizdoje susiduriame su asmens apsauginių priemonių trūkumu. Jų...

Italijoje auga nuo koronaviruso mirusių žmonių skaičius, bet užsikrečia vis mažiau pasaulyje jau mirė daugiau nei 35 tūkst. žmonių (93)

Italijoje per pastarąją parą nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19) mirė dar 812 žmonių, o...

Malinauskas: buvau asmeniškai Verygos patikintas, kad reagentų nepritrūks (231)

Buvęs premjero patarėjas bei Visuomenės informavimo grupės vadovas dėl koronaviruso Skirmantas...

|Maža didelių žinių kaina