Tik vargu ar tai bus politika, ar aštri publicistika. O dabar moteris save ironiškai vadina „neva autore“, virtuvės žurnaliste: „Esu užkietėjusi rašinėtoja, planuotoja, sąrašų sudarinėtoja, tad jeigu metus tektų pradėti be kalendoriaus, mane ištiktų nervų priepuolis!“
Ir apdairiai nuo jo apsidraudė prieš pat Kalėdas pristačiusi „Beatos kalendorių“ – jau antrą, ką tik iškeptą, su naujų receptų įdaru. Gal jis nuramins nervus ir bus naudingas ne jai vienai?
Meilės raiškos būdas
- Ar galiu jus pavadinti hedoniste?
Kodėl gi ne? Tiesą sakant, šiuolaikinio žmogaus gyvenimas yra hedonistinis. Norime skaniai valgyti, minkštai pasikloti ir užsikloti, visaip kitaip mėgautis gyvenimu. Laukiame, kad mus linksmintų, masažuotų, galvelę glostytų, kad malonumų būtų kuo daugiau...
Nesimaivysiu: ir aš geidžiu jų, nesvarbu, ar tai būtų bendravimo džiaugsmas, ar lėkštės turinys. Tačiau nemanau, kad aukščiausia gyvenimo dorybė yra šie potyriai, ir tyčia jų nesivaikau. Nedaug jiems telieka laiko, turiu sočiai pareigų ir atsakomybės. Taigi mano hedonizmo esmė tokia: laikausi optimistinės gyvenimo filosofijos, stengiuosi mąstyti pozityviai, patirti gerų emocijų.
- Turbūt smaližė buvote nuo mažens: tokie vaikai visą gyvenimą nepamiršta mamos blynų skonio. Kuo kvepėjo jūsų vaikystės Kalėdos?
O, buvau tikra smaližė, ir mano dukra tokia pat! Meistriškai iškrapštydavau saldainius iš dėžutės net nepradariusi šios. Atsimenu, kaip Kalėdoms namuose kepdavome spurgas, žagarėlius, vaflius su kremo įdaru… Dukrelė Izabelė paveldėjo silpnybę saldėsiams ir kitokiems skanėstams, esu priversta ją tramdyti, slėpti saldumynus.
Kai gaminame ką nors drauge su vaikais, turiu sergėti, kad šie pernelyg nekaišiotų pirštelių į tešlą. Abu mano vaikai, Jurgis ir Izabelė, mėgėjai suktis virtuvėje aplink puodus. Visiems vaikams tai patinka, nes kam gi nepatiks terlintis su saldžia tešla!
- Ar tik neraginate moters kaip koks Žanas Žakas Ruso grįžti „Atgal į virtuvę!“, kur ji buvo tiek amžių įkalinta? O gal pernelyg sureikšminate maistą, iš banalaus jo vartojimo padarydama kultą?
Sutinku, maistas mums dabar yra atskira subkultūra, laisvalaikis, hobis, nuotykis. Pasaulis turtingas, nepalyginamai turtingesnis nei buvo prieš šimtmetį. Tik pamanykite, kokiais prabangos dalykais galime mėgautis: švieži egzotiški vaisiai, rafinuočiausi patiekalai iš viso pasaulio, ko tik širdis geidžia... Pamąstau apie visa apimantį vartotojiškumą... Kita vertus, kodėl gi ne? Nesimeldžiu virtuvei, tačiau man patinka geras maistas, mėgstu gaminti. Esu už paprastą ir malonumą teikianti valgį, už namų virtuvę.
- Peršasi mintis, kad gamindama ir vaišindama kitus išreiškiate rūpestį ir meilę. Tik ar tai nėra primityviai „mamiškas“ meilės raiškos būdas?
Taip, man svarbu ne nustebinti ar priblokšti žmones kulinariniais šedevrais, o pamaloninti juos naminiu maistu, pasirūpinti jais. Čia derėtų neperspausti: toks rūpinimasis neretai prasiveržia pertekliumi, priverstiniu maisto grūdimu, ypač būdingu vyresniosios kartos moterims. Pastebėjau tai susipažinusi su britu Tomu, savo vyru. Lietuvoje įprasta stalus nukrauti kalnais gėrybių, kad nebūtų kur šakutės pasidėti, o dar tie močiučių raginimai: „Na, dar kąsnelį, dar vieną gabalėlį…“ O juk esama ir ne tokių žiaurių būdų meilei parodyti!
Ideologijų kova virtuvėje
- Žmones supriešina ne tik ideologija, bet ir požiūris į maistą. Vieni valgome tik tam, kad gyventume, kiti priešingai... Ar tie ir anie pajėgūs suprasti vienas kitą?
Nemanau, kad įmanoma ir teisinga visus padalyti į dvi priešiškas stovyklas ideologiniu šūkiu pasirinkus nuvalkiotą posakį „Gyvename ne tam kad valgytume, valgome, kad gyventume!“ Tai tik dalis tiesos, svarbu yra saikas ir sveikas protas, supratimas, kad maistas – tai kultūros, gyvenimo, švenčių dalis, malonumo šaltinis. Kaip ir kitus malonumus, maistą dera vartoti saikingai. Šiai ar taip, gyvenime geram maistui visada atsiras vietos. Netikiu tais, kurie tarsi gindamiesi dievagojasi, jog gyvena ne tam, kad valgytų.
- O aš įtariai stebiu žaliavalgius… Ar tik šie žmonės, perdėm susirūpinę sveikata ir maistu, dėl to neketina ropštis atgal į medžius? Kas tai – nauja mada ar atavizmas, t. y. atsigimimas į protėvius?
O man smagu, kad Lietuvą žaibiškai apskrieja tam tikros mados ir srovės. Prieš kelerius metus, paniškai bijodami slaptų nuodingų ingredientų, puldavome prie ekologiškų prekių, o dabar susižavėjome žaliavalgyste. Esu ragavusi „žalių“ patiekalų, lankiausi tokiuose restoranuose, tačiau manau, kad turint šeimą taip maitintis beveik neįmanoma, nebent tam skirsi visą dieną.
- Viena patyrusi pašnekovė tvirtino, kad žmonės niekada nesusikalbės, nes vieni rūpinasi tik pilvu, o kiti – dvasia. O gal dialogas vis dėlto įmanomas?
Daugelis mūsų esame linkę rūšiuoti žmones: geri ir blogi, stori ir ploni, gražūs ir negražūs, turtingi ir vargšai... Vengiu tokių supriešinimų ir nesutinku, kad vieniems rūpi tik pilvas, o kiti gyvi vien dvasia. Ar tas, kuris rūpinasi pilvu, negali pasirūpinti ir savo dvasia? Visi mes mėgėjai badyti į kitą pirštu, klijuoti etiketes, ir man tai nėra svetima, tačiau iš visų jėgų stengiuosi to išvengti. Sunkiau matyti visumą. Derėtų mokytis pagarbos kito pasirinkimui, mažiau kištis į kitų gyvenimus.
- Vis dėlto ką draugiškai patartumėte žmogui, sudorojančiam savo vakarienę vienumoje priešais televizorių?
Kuo greičiausiai jį išjungti! Kramsnoti žiūrint televizorių – gundantis dalykas, negaliu prisiekti, kad pati to nesu dariusi, tačiau nei sau, nei vaikams to nebeleidžiu. Blogiausia, kad nepajunti, ko ir kiek suvalgei – tai tarsi pilti vandenį į statinę be dugno. Nelengva atsisakyti šio ydingo įpročio, kaip ir skaityti valgant, bet stengiuosi...
- O ką patartumėte moksleivio, pietaujančio traškučiais ir kokakola, labai užsiėmusiai mamytei?
Gal ir aš kada nors tapsiu tokių moksleivių mama? Kaip sakoma – niekada neatsižadėk lazdos ir terbos, o šiais laikais dar čipsų ir kokakolos… Nuolat kalu vaikams, kad geriausias gėrimas – vanduo, užkandis – obuoliukas, tačiau ir pati kartais užsimanau ko nors nesveiko... Tiesiog nereikėtų tuo piktnaudžiauti kasdien, nėra prastų produktų, yra tik netinkami jų kiekiai.
- Turite avantiūristės gyslelę. Jūsų interneto parduotuvės produkcija labai jau neįprasta, kad ir ta prijuostė „Marius“ . Tai būdas pakvailioti ar praturėti?
Na, tikrai ne praturtėti. Prieš porą metų pajutau stiprų akstiną sukurti savo prijuosčių kolekciją ir jį įgyvendinau. Visos prijuostės iš Lietuvoje austų audinių gražios, spalvotos, visos man brangios, todėl pavadintos draugų vardais: juk tai geriau nei ruda prijuostė, žalia, raudona... Prijuostė – ne tik mano uniforma, ji geriausia draugė virtuvėje, taigi turi vardą.
Populiariausias iš menų
- Mano kaimynė, geniali, bet veik niekam nežinoma kulinarė, prisipažino, kad vos pakirdusi ryte dar lovoje ima kurti receptus, o paskui šoka virtuvėn patikrinti, ar vaizduotė jos neapgavo. Supratau, kad kulinarija – tikras menas, populiariausias tarp menų, nors ir vienadienis, be išliekamosios vertės... Jūs žinoma menininkė. Ar šiame kūrybos bare įmanoma išsisemti?
Išsisemti galima bet kurioje veikloje. Kartais jaučiu įkvėpimo, laiko, energijos, naujų idėjų trūkumą, tačiau į paniką nepuolu. Štai po Naujųjų nebebus mano laidos, bet tai nebuvo televizijos prodiuserių sprendimas. Nenoriu perspausti, negaliu kepti laidų bet kaip. Jų pagaminta jau 17, taigi džiaugiuosi pertrauka ir galimybe prisėsti prie kitos naujos knygos, tiesą sakant, man net nagai jau niežti... Geriau mažiau, užtat kokybiškai!
- Regis, tiktai Isabelei Aljendi pavyko parašyti tikrai menišką kulinarinį romaną. Gal Beata Nicholson rezga panašius planus?
Isabelė Aljendė yra viena mano mėgstamiausių rašytojų. Ne, nepasitikiu savo kaip rašytojos jėgomis, neketinu rašyti romano, tegu ir kulinarinio, nors pabandyti labai maga... Gal kada nors tam sukaupsiu drąsos.
- Vis raginate piliečius būti labdaringus, pasirūpinti ne tik savo stalu. Nejau tikite, kad labdara išlygins, juolab išgelbės neteisingą pasaulį?
Išgelbės, jei matysime toliau savo nosies, jei kiekvienam rūpės ne tik jo kiemas, jei kiekvienas padarys tiek, kiek gali padaryti. Nėra paprasta pradėti ką nors, žengti žingsnį, ištiesti ranką, tapti savanoriu. Džiaugiuosi, kad pasinaudodama savo žinomumu galiu paskleisti žinią, paraginti prisijungti.
- Ką manote apie Lietuvos žiniasklaidą, TV? Čia turėtumėte pasiraukyti, kad ir ką atsakytumėte.
Mūsų žiniasklaida neturtinga, todėl sunku ją lyginti su Didžiosios Britanijos, tačiau žurnalai Lietuvoje kokybiški, gražūs ir įdomūs. TV gausu autorinių laidų, gerų filmų, taigi nesiraukysiu.
- Pasirinkote ne aštrią publicistiką, o minkštesnę – virtuvės žurnalistės – duoną...
Nesu sutverta aštriai publicistikai, ne toks būdas, ne tokia karma. Nematau savęs ir tarp politikos ar ekonomikos apžvalgininkų. Jaučiuosi savo rogėse, man artimos namų, maisto temos, man patinka bendrauti, myliu žmones... Bet galbūt po dešimties metų norėsiu pasukti kita linkme?
- Kiek galėtumėte išbūti negyvenamoje saloje? Neabejoju, kad pramistumėte ten net netapusi žaliavalge, bet kiek tvertumėte bendravimo badą?
Nežinau, niekada nebuvau išvykusi kur nors viena. Labai retai lieku viena, tad negyvenamoje saloje man vargu ar patiktų… Tiesą sakant, net šiurpas nukrečia apie tai pagalvojus! Tačiau gal ir įdomu būtų išsiruošti kur nors kaip vienišai ledi.
- „Išleidusi kalendorių išsiruošiau į turnė tarsi Ala Pugačiova...“ Patraukiate save per dantį, bet ar visada suprantate anglišką humorą?
Anglai labai mėgsta juoktis ir juokauti. Geras humoro jausmas – neabejotinai aukšto intelekto požymis.
- O dabar desertas: kiek romantikos, Beata, išlieka apsitrynus santuokoje?
Tiek, kiek pats jos išlaikai. Tiesa, šeimyniniai rūpesčiai, vaikai, šuo, buitis kartais pakiša koją... Romantikai, švelnumui, atidumui būtina skirti laiko.
- Esate, nepasėda, zujate tarp Vilniaus ir Londono. O atstumu gyvenančios poros, anot psichologų, išlaiko ir sielų distanciją, todėl niekada taip ir nepaliečia kai kurių problemų. O gal jie klysta?
Klysta. Ar jie atsižvelgė į tokį dalyką kaip sielų artumas? Nėra teisinga tikėtis, kad sutuoktinis atstos tau visą pasaulį, kad jūsų ryšys apims viską nuo a iki z. Santuoka – tai dviejų žmonių sąjunga, partnerystė su meile ir pagarba, mokėjimas būti kartu kiekvienam leidžiant būti savimi.
- Iš mūsų pokalbio aiškėja, kad dėl karjeros moteriai atsisakius virtuvės nukentėjo visa visuomenė, o labiausiai vaikai: juk visų pirma liežuvio galiuku jie pažįsta pasaulį. Koks skurdus ir beskonis jis atsiveria tiems, kurie priversti tenkintis pusgaminiais! Taigi švelnus jūsų kvietimas „Atgal virtuvę!“ panašus į šilkinę revoliuciją... O ko niekada nedarytumėte?
Niekada nenuleisčiau rankų. Esu optimistė, manyje nuolat burzgia variklis, kurį kartais tenka nutildyti, kad būtų išgirstas proto balsas. Bažnyčios, kurią lankome Londone, vikaro pamokslai labai įkvepiantys. Paskutinį apie tai, kaip nugyventi gyvenimą teisingai, įsiminiau: verčiau pralaimėti kažką darant nei apsidrausti nuo nesėkmės sėdint ir aimanuojant.
