aA
Prozininkė, poetė, žurnalistė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, vienuolikos knygų autorė, pernai išleidusi jautrų, moteriškai šiltą romaną „Baltų užtrauktukų tango“ apie emigrantus Amerikoje. Knygos puslapiuose trumpai, bet fatališkai, plykstelėjusi meilės aistra, autentiška kriminalinė istorija, atviri moterų pašnekesiai laiškuose – visa medžiaga paremta jautriais įspūdžiais, patirtais kelionėje po Ameriką ir skvarbiu rašytojos žvilgsniu.
Prozininkė, poetė, žurnalistė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė
© R.Šemelytės nuotr.

Vilniuje gyvenančiai rašytojai Birutei Jonuškaitei-Augustinienei emigracija ir patriotiškumas – nesuderinami dalykai, nors šiandien ji pripažįstanti, kad jeigu sugrįžtų į praeitį, nebūtų grįžusi iš Kanados. Kodėl? Kultūros žmogus Lietuvoje nereikalingas...

Gimėte Lenkijoje, kokios Jūsų šeimos šaknys? Kokie ryšiai sieja su Lenkija šiuo metu?

Mano tėvas buvo siuvėjo amato išmokęs ūkininkų vaikas. Iš labai gausios – devynių vaikų – šeimos. Po karo vedęs mano motiną sugalvojo, kad ne tik su adata duoną užsidirbs, bet bandys ir ūkininkauti. Siuvėjas buvo geras, ūkininkas – prastas. Motina irgi ūkininkaitė, bet labai meniškos prigimties: audė, siuvinėjo, siuvo, labai skaniai gamino valgį, todėl žmonės kviesdavo ją šeimininkauti per vestuves, šermenis.

Šiuo metu Lenkijoje gyvena mano sesuo, pusseserės, pusbroliai – visa giminė. Ji išsibarsčius po visą šalį. Praktiškai galiu važiuoti skersai išilgai ir visur, gerai pagalvojus, galėčiau gauti nakvynę pas savus giminaičius arba gerus draugus.

Kodėl pasirinkote žurnalistikos studijas?

Man gerai sekėsi rašyti mokyklinius rašinėlius, mane domino tiek lenkų, tiek lietuvių literatūra, rašiau, kūriau mokyklos sienlaikraščiams, vėliau – „Aušrai“ – vieninteliam Lenkijos lietuvių leidiniui. Tuo metu, kai baigiau vidurinę mokyklą – Punsko licėjų – buvo vienam abiturientui skirta vieta (pagal tuometinius valstybių susitarimus) Vilniaus universitete studijuoti lietuvių kalbą arba žurnalistiką.

Apie studijas svajojantys mano klasės draugai rinkosi labai rimtas specialybes: teisę, fiziką, biologiją, inžineriją ir t. t., aš buvau vienintelė, kuri norėjo studijuoti psichologiją arba lenkų literatūrą. Psichologijos negalėjau rinktis, nes žinojau, kad neišlaikysiu matematikos egzamino, vadinasi, liko lenkų literatūra. Kai mokyklos vadovybė pasiūlė žurnalistiką Vilniaus universitete, pagalvojau, kad gal visai bus įdomu. Juk rašyt man patinka.

Tiesą sakant, gailiuosi, kad studijavau žurnalistiką, o ne lietuvių kalbą. Juk išlaikiusi stojamuosius rusų kalbos ir politikos egzaminus Lenkijoje (mus juk turėjo atitinkamai parengti studijoms Sovietų Sąjungoje), atvažiavusi į Vilnių galėjau rinktis. Gal maniau, kad tai bus gana romantiška specialybė – daug kelionių, kasdien nauji žmonės, naujos patirtys...

Dabar galiu pasakyti, kad buvo daug daugiau nei kitose studijose sovietinės propagandos ir veltui iššvaistyto laiko. Na ir jaunimas filologijos kiemeliuose buvo šiek tiek kitoks – man labiau suprantamas, artimesnis. Iš savo kurso iki šiol bendrauju viso labo vos su dviem trim žmonėmis.

Prieš dvidešimt metų išvykote į Kanadą, JAV, kokie buvo kelionės tikslai? Užsienyje gimė ir Jūsų dukra, ar nebuvo sunku keliauti su mažu vaiku?

Mano vyras po studijų gavo paskyrimą į savo gimtąjį miestą – Ukmergę. Iš pradžių jam siūlė visai neblogą darbą ir perspektyvą greitai gauti butą Vilniuje, bet su viena sąlyga: kad neves užsienietės. Mat mes kaip tik buvom padavę pareiškimus. Jis nesutiko manęs išsižadėti ir buvo išsiųstas į Ukmergę. Po poros metų atvažiavau ir aš pas jį... ką gi, visai simpatiškas šis miestelis ir įdomių žmonių ten suradau, draugaujam iki šiol, bet tada jaučiausi kaip didžiausioje tremtyje. Išsikelti į Vilnių nebuvo jokių šansų. Tiksliau... aš jais nepasinaudojau.

Tik dabar, žvelgdama atgalios, susipažinusi su daugybe rašytojų, žinau, kad anuomet jauniems rašytojams nebuvo labai sudėtinga gauti bent vieno kambario butelį. Bet man tada atrodė, kad vienintelis kelias – užsidirbti butą. Todėl išvažiavom į Kanadą, kurioje gyvena mano sesuo, pora metų pavargom ir grįžę nusipirkom trijų kambarių butą Vilniuje. Taigi dabar kartais su šypsena pagalvoju, kad mūsų šeima Tėvynei Lietuvai niekada nebuvo našta: studijų metu stipendiją man mokėjo lenkai (todėl turėjau po studijų grįžti į Lenkiją ir dvejus metus atidirbti), vyras studentaudamas kiekvieną vasarą dirbdavo Sibire, o vėliau – nei paskyros mašinai, nei butui, nei kokioms nors kitoms gėrybėms. Viso labo esam gavę du rankšluosčius su žirgeliais... kokybiški, lig šiol nesusidėvėjo.

O dėl kelionių? Nuo devyniolikos metų keliaudavau traukiniu iš pasienyje esančių Trakiškių į Balstogę, o iš jos – per Gardiną – į Vilnių. Taip penkerius studijų metus. Ką patyriau tose kelionėse – jau esu aprašiusi savo knygose ir dabar nesikartosiu. Studijuodama nemažai aplankiau Sovietų Sąjungos kampelių. Atitekėjusi į Lietuvą ir vėl dardėjau pirmyn atgal. Taigi mūsų dukros augo keliaudamos, sugebėjo miegoti ant lagaminų, ant traukinio, autobuso grindų, ant lėktuvo sėdynių... Aišku, buvo sudėtinga, bet ar sunku? Toks buvo mūsų „čigoniškas“ gyvenimas. Pati baisiausia turbūt buvo kelionė su trijų mėnesių jaunyle iš Monrealio į Maskvą – aprašiau ją apsakyme „Krantas“.

Romane „Baltų užtrauktukų tango“ aprašėte emigrantų istorijas, kiek jos susijusios su Jūsų asmenine patirtimi?

Nežinau, kaip turėčiau apibūdinti tą asmeninę patirtį. Juk kai eini su žmogumi, kuris prieglaudoje slaugo senukus, matai, kaip visa tai vyksta, kaip elgiasi tie „visatos angelai“, tai turbūt tai ir mano patirtis, ne tik tos lietuvaitės, kuri šitaip dirba metai iš metų. Ji tik papasakoja plačiau, daugiau, įvairesnių detalių. Tiesą pasakius, tam, kad suvokčiau, ką reiškia darbas „su gyvenimu“, kai pasilieki visai savaitei viena su senute ar senuku, išbandžiau ir pati.

Žinoma, psichologiškai visai kitaip jautiesi, kai žinai, kad tai tik eksperimentas, kad po poros savaičių sėsi į lėktuvą ir jau būsi kitam Valstijų pakraštyje, kur daug saulės, pasakiška Vakarų pakrantė ir svetingi namai. Tačiau para iš paros būti vien su kad ir labai malonia senute, be jokių kitų užsiėmimų, be draugų, bičiulių, artimųjų – sudėtingas išbandymas.

Apskritai toje knygoje labai daug tiesos, nors tai nėra aprašyti konkrečių mano sutiktų žmonių gyvenimai – daug ko prigalvojau saviems personažams, bet tie, kas gyveno ir gyvena Amerikoje, perskaitę knygą, nepuolė ginčytis ar prieštarauti.

Ar romane vaikino, kuris buvo nuteistas, istorija yra autentiška? Koks jo likimas dabar?

Taip, autentiška, visą Ameriką sukrėtusi istorija, o ypač lietuvaičius, nes visą tą vasarą, kai buvau ten, visuose laikraščiuose buvo minima Lietuva, deja, ne iš gerosios pusės. Aš tik pakeičiau pavardes, vietovardžius, bet visa teismo proceso eiga yra parašyta remiantis to meto spaudoje skelbta informacija. Nežinau, koks dabar to vaikino likimas, kiek klausinėjau bičiulių anapus Atlanto, berods, atlieka bausmę kalėjime. Nežinau, ar jis įrodė, ar ne savo nekaltumą (o gal ir buvo kaltas?), bet faktas, kad buvo teisiamas ne tik už savo nuodėmę, bet ir už pabėgusio ir teisėsaugos nesurasto draugo.

Ar didžiąją dalį emigrantų, besiblaškančių po svetimas šeimas Amerikoje, būtų galima pavadinti prarastąja karta, netekusia namų jaukumo, ryšių su artimaisiais, gyvenimo orientyrų?

Sakyčiau taip: visada išlieka stipriausieji. Silpnus visur visų kontinentų vėjai blaško. Nobelio laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) kalbėdamas apie emigranto dalią, kuri jam atiteko, yra pasakęs: „Tai, ką išgyvenau, ir arklį užmuštų, bet jeigu vis dėlto manęs neužmušė, turėjo sustiprinti.“ Neturiu statistikos, kiek mūsiškių ten atsilaikė, sustiprėjo ir sėkmingai įsikūrė, kiek jų emigracija „užmušė“, ir kiek jų dar vis vargsta, tikisi atrasti save ir savo vietą po saule. Mane domino sudėtingi likimai, todėl apie juos ir rašiau.

Argi kam bus įdomi graži pasaka apie turtingą gydytoją, kuris gyvena prabangiame rajone 600 kvadratinių metrų name su savo žmonele ir dviem vaikučiais, beveik kasdien eina vakarieniauti į vis kitą restoraną, retsykiais priiminėja irgi į save panašius svečius, kurie smalsiai įvertina, ar pakankamai gera vieta, ar prašmatniai įrengtas namas, ar atitinkami automobiliai stovi garaže? Vieno tokio gydytojo paklausiau, kam jam tokie dideli namai, kad kai reikia surasti kurį nors šeimos narį, tai kilometrus laiptais laipteliais sukari.

„Mano padėtis man neleidžia turėti mažesnių – aš žinomas gydytojas.“ Tuštybių mugė visur vienoda. Namų agentai lietuvaičiai viešumoje tokie orūs, tik vizitines dalija, važinėja prabangiausiomis mašinomis (žinoma, pirktomis už banko pinigus), vilki geros kokybės drabužius, o vakarais, naktimis, kai niekas nemato, šoka į kombinezonus ir skuta tų savo nusipirktų namų sienas, dažo, deda grindis – pluša kaip juodadarbiai, kad vėliau, jau su kaklaraiščiu ir baltutėlaičiais marškiniais, tą suremontuotą namą parduotų dvigubai brangiau.

Amerikiečiui tai nesuvokiama, nes jeigu jis moka sukti kranus, tai ir suka, ir nieko daugiau neišmano, o jeigu liežuviu mala kaip agentas, tai sienų nedažys, o darbštūs lietuvaičiai gali ir moka viską ir, žiūrėk, vienas kitas šitaip ir prakunta. Ar jie prarastoji karta? Lietuvai – turbūt taip, nes iš Amerikos, anot vieno lietuvaičio, kaip iš kapinių – niekas negrįžta. O dėl dvasinės savijautos – neįmanoma daryti apibendrinimų, nes tai labai individualus dalykas.

Apie ką dažniausiai kalbėdavo, svajodavo, ilgėdavosi, trokšdavo Amerikoje sutiktos lietuvės, ypač vyresnio amžiaus?

Apie „laisvę“, kai užsidirbusios „tiek, kiek reikia“ (bet nė viena man neįvardijo – kiek reikia) išeis iš slaugomo senelio ar senelės namų ir mėgausis Amerikos privalumais. Apie vaikus ir anūkus, kada juos pamatys, apie keliones. Nemažai buvo ir tokių, kurias užvaldžiusi tik viena svajonė apie senuką, kurį nukaršinę, galėtų tapti jo turtų paveldėtojomis. Tik vieną moterį sutikau, kuri atvažiavo savo vaikams uždirbti pinigų studijoms. Ji buvo kruopščiai apskaičiavus, kiek laiko turės vargti, kad užtektų jų mokslams. Svajojo kuo greičiau tą lažą baigti ir sugrįžti pas savuosius.

Ar emigracijos problema kyla tik dėl ekonominių priežasčių?

Emigracija buvo visais laikais, tik ne tokia ryški, kaip dabar. Natūralu, kad po 50 metų kalėjimo Sovietų Sąjungoje žmonės pajuto poreikį išlėkti, išskristi, būti „už sienos“, ten, kur visada viskas atrodė daug gražiau, įdomiau nei namuose. Nepriklausomybės atgavimo laikas daugeliui buvo lemtingas tiek psichologine, tiek ekonomine prasme.

Visokių buvo ir yra išvykimo priežasčių: dėl sotesnio duonos kąsnio, dėl nevykusių sandorių, prasiskolinimų Lietuvoje, dėl nuolatinių nesėkmių ar dėl noro save atrasti. Atviros sienos jaunimui suteikė galimybę mokytis svetur, o tai reiškia, kad svetur ir šeimos kuriamos. Aišku, jeigu Lietuvoje būtų panašios darbo, gyvenimo sąlygos, kaip, pavyzdžiui, Anglijoje, daug kas, manau, pasiliktų šalia savo artimųjų, bet kol kas kontrastai yra labai dideli ir žmogus, kaip ir kiekvienas Dievo kūrinys, natūraliai renkasi patogesnę gūžtą.

Jeigu šiandien mane kas sugrąžintų į 1991 metus, aš irgi nevažiuočiau iš Toronto į Lietuvą. Ir dar su trijų mėnesių dukrele, Kanados piliete. Bet tada mudviem su vyru atrodė, kad gėda eiti prašytis politinio prieglobsčio, kad reikia būtinai grįžti į atsikuriančią Lietuvą. Mums tada jos labai reikėjo, bet jai mūsų, deja, nereikėjo ir nereikia... Kultūros žmonės lig šiol yra laikomi kažkokiu nesusipratimu: „Nori skursti, tai ir skursk, ir toliau sau rašyk“, – neseniai man pasakė buvęs mano kursiokas, dabar turbūt jau milijonierius, per studijų metus sakinio be gramatinių klaidų taip ir neišmokęs parašyti...

Kaip suvokiate rašytojos misiją šiuolaikiniame pasaulyje? Kokia turi būti knyga, kad ji suteiktų ne tik malonių skaitymo akimirkų, bet ir praplėstų mąstymo lauką?

Nėra jokių misijų. Nemanau, kad, tarkim, koks nors Keruakas (Jack Kerouac), Selindžeris (Jerome David Salinger) ar mūsų Justinas Marcinkevičius rašydamas galvojo apie kokią nors misiją. Tas pats Č. Milošas buvo „padarytas“ politiniu rašytoju, lenkų tautos „pranašu“, kad ir kaip jam tai nepatiko. Gera, sukrečianti kūryba savaime paveikia žmones ir tas poveikis kartais būna toks, kokio pats autorius visai nesitikėjo.

Tai keisti, sudėtingi dalykai. Galbūt juos šiek tiek reguliuoja literatūros kritikai, prisegdami rašytojams tokią ar kitokią etiketę, bet ir jie ne visada pataiko į dešimtuką. Paprastai viskas vyksta spontaniškai ir sunkiai tai paaiškinama, kodėl viena knyga bus paklausi, nors ir prastesnė, o kita to paties autoriaus iš tikrųjų verta dėmesio – visai neskaitoma. Aišku, yra ir žiniasklaida, kuri kartais įpainioja rašytojus į savo mėsmalę, bet čia jau kiti dalykai, susiję su skandalais ir komercija.

O kokia turi būti knyga? Manęs nežavi meistriškai „padarytos“ knygos, kad ir kokios jos „geros“ būtų, visada pasisakau už tą, kuri tikra – iš Dievo, iš visatos sąmonės ar dar iš kur nors kitur atsiradusi autoriaus dėka, bet skaitai ir jauti nesumeluotą kūrinį. Juk kai kam skanus yra ir tepusis riebalų mišinys, bet juk ir nematydami etiketės atskirsite jį nuo tikro kaimiško sviesto.

Ar randate bendrą kalbą su savo kolegomis, ypač jaunąja rašytojų karta?

Man įdomu bendrauti su rašančiu jaunimu, gal todėl jau šeštus metus vadovauju Rašytojų sąjungos organizuojamoms kūrybinėms moksleivių dirbtuvėms „Vasaros akademija“. Į jas atvyksta gabūs, protingi, mąstantys žmonės, turintys daug pozityvaus maištingo užtaiso, su jais nenuobodu, jie dar atviri idėjoms, kitam žmogui.

Šiaip jau rašytojai – vienišiai. Juos smaugia ambicijos, pavydas, kūrybinės negalios. Kiekvienas lindi savo kiaute. Tik su keliais kolegomis sieja artimesnis ryšys. Turbūt taip ir turi būti. Aš ne iš tų žmonių, kurie moka padlaižiauti, turėti naudingų draugų, įsisukti į tam tikrą ratą, nuolatos rodytis viešumoje ten, kur reikia ir kada reikia. Turiu keletą patikimų, gerų bičiulių ir man to gana.

Bėgant metams moteris išgyvena dvasinį virsmą. Kokį pėdsaką laikas paliko Jūsų sieloje? Kaip pasikeitė požiūris į meilę, širdžiai artimą žmogų, vaikus, draugus?

Virsmų buvo ne vienas, bet, ačiū Dievui, jie manęs neišvertė iš kojų... Šeimoje išmokau tylėti. Esu dzūkė, impulsyvus žmogus, anksčiau dėl bet ko „suspirgėdavau“ – žodžiai pralenkdavo išmintį. Dabar moku susitvardyti ir tyloje apsvarstyti, ar iš viso verta burną atverti. Vis dažniau nutariu – ne. Tyla apskritai yra mano nuolatinė palydovė. Ji man patinka. Ypač namuose, kai lieku su savo augalais, sodu, ežeru. Tikras stebuklas yra vanduo – plaukioju šalia esančiame ežerėlyje kiekvieną rytą nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, stebiu, kaip sugrįžta antys, narai, kaip jie suka lizdus, išsiperi, paskui atplaukia pasmaguriauti su visa šeimyna.

Plaukdama šalia jų jaučiu nenusakomą pilnatvę, užmirštu visus rūpesčius, viską, kas skaudina, blaško, ardo, – tarsi įsijungčiau į visatos grandinę – vanduo, paukštis, dumbliai, žuvelės, medžiai, debesys, kartais – vėjas, kartais – lietus, kartais – saulė... Rodos, nėra nei politinio, nei socialinio, nei buitinio chaoso, nėra kvailų TV programų, smurtu mintančių dienraščių, pavydo, konkurencijos... Gal tai savotiškas bėgimas nuo šio pasaulio tuštybės, bet, jeigu tik turiu galimybę nuo jos atsiriboti, tai ir pasinaudoju ta galimybe. Man tikrai įdomiau stebėti vandens čiuožikus nei kažkokius šokių konkursus, šlovės minutes ar moteris, kurios meluoja geriau...

Kita vertus: išmokau apsiginti ir apginti savo vaikus, šeimą, išmokau įveikti savo drovumą. Niekada neįstengiu praeiti pro, pavyzdžiui, akivaizdžiai sukčiaujančias turgaus pardavėjas. Kai litą nusuka nuo kokio nors storo dėdės – dar pusė bėdos, dar galiu ir „nematyti“, bet kai jį atima iš kretančios bobulytės... Gal todėl taip retai turguose ir lankausi... Mano dukros juokauja, kad „mama visur kariauja“... O man vis atrodo, kad kas nors privalo pasakyti, jog „karalius nuogas“.

O meilė? Apie ją rašau visose savo knygose. Meilė yra Dievas, Dievas yra meilė. Meilė yra Siekiamybė. Išmokt mylėti pasaulį, kuriame gyveni, šalia esantį žmogų, išmokt visur įžvelgti bent kruopelytę Dievo – pats sunkiausias menas. Kalbu ne tik apie artimuosius. Mano dukros man, kaip ir kiekvienai mamai, buvo, yra ir bus mano didžiausias turtas. Bet ne mano nuosavybė, su kuria galiu elgtis, kaip išmanau. Aš tik tarpinė grandis, padėjusi joms išeiti į pasaulį, nurodžiusi, tikiuosi, gal ne pačius blogiausius kelius, vis dažniau besimokanti mylėti iš tolo...

Štai taip maniau rašydama pirmą knygą, taip manau ir dabar. Be meilės mes esam tik tuščiavidurės „matrioškos“. Ir tokių, deja, pasaulyje vis daugiau...

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Kaip atrodytų branduolinis karas tarp Rusijos ir NATO: mokslininkai įvardijo šiurpias pasekmes  (34 milijonai aukų per pirmąsias 5 karo valandas) (135)

Lietuvos pašonėje tarp Rusijos ir NATO kyla konfliktas, Kremlius panaudoja branduolinį ginklą –...

Užkalnis rado restoraną, kuris drįsta tiesiog gaminti maistą (99)

Nežinau kaip jums, o man kartais būna nusibodę restoranai, kavinės, užeigos, sriubos studijos,...

Savo kūnu prekiaujantys vyrai narkotikus leidžiasi miesto centre: išleidžiamų sumų skaičiai – bauginantys (94)

„Kodėl jums nepasilikus dar šiek tiek ilgiau su mumis ir nesuvalgius „Chili con carne“; turime...

Mažas taškelis ant kūno – tik katastrofos pradžia: kaip suvaldyti žaibiškai progresuojančią ligą (35)

Meningokokinė infekcija – ūmi bakterinė infekcija, kuria dažniau suserga vaikai iki 5 metų...

Simona Nainė atvirai apie grožio standartus: nesijaučiu, kad turiu prieš kažką atrodyti ledinė (89)

Šou pasaulyje, scenoje ir žmonių dėmesio centre Simona Nainė praleido daugiau nei pusę savo...

Pamojuokite vasarai atsisveikindami: prasideda šalnos (5)

Astronominis ruduo prasidės vėsiais su šalnomis orais . Sinoptikai šalnas žada jau ne tik dirvos...

Gera žinia keliaujantiems: Vilniuje ir Kaune viešuoju transportu galima naudotis nemokamai (146)

Sekmadienį Vilniuje ir Kaune galima nemokamai keliauti viešuoju transportu .

Garsus muzikos prodiuseris Markas Ronsonas prisipažino esąs sapioseksualas

Muzikos prodiuseris sako, kad yra sapioseksualas, praneša people.com. Ketvirtadienį televizijos...

Atvira liepsna užsiplieskusiame name žuvo žmogus

Sekmadienį Vilniaus ugniagesiai gavo pranešimą, kad žmonės mato atvira liepsna degantį namą, o...

Mirė Paris Hilton senelis, viešbučių magnatas Barronas Hiltonas (26)

Savo namuose Los Andžele mirė Barronas Hiltonas, viešbučių magnatas, išplėtęs savo tėvo...