Trys skir­tin­gi pro­jek­tai ir ne­blės­tan­tis šei­mos no­ras kur­ti švie­ses­nę at­ei­tį – in­ter­ne­ti­nio ver­slo ke­liu žengianti aktyvi alytiškė Ieva Guzė įsi­ti­ki­nu­si, kad jau­nas ver­slas ga­li to­bu­lė­ti ir iš­gy­ven­ti tik ben­dra­dar­biau­da­mas bei gau­da­mas ži­nių iš la­biau pa­ty­ru­sių ver­sli­nin­kų.
© Shutterstock nuotr.

– Ie­va, pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve – ar esa­te gi­mu­si, au­gu­si Aly­tu­je ir iš kur­gi ta ver­slu­mo gys­le­lė?

– Gi­miau, au­gau ir lig šiol gy­ve­nu Aly­tu­je. Il­ges­niam lai­kui bu­vau iš­vy­ku­si tik į Lon­do­ną – ten stu­di­ja­vau in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas. Tie­są sa­kant, Aly­tu­je li­kau tik dėl vy­ro, ku­ris taip pat aly­tiš­kis. Jis la­bai no­rė­jo čia įsi­tvir­tin­ti ir kur­ti at­ei­tį. Ver­slu­mo gys­le­lės, ma­nau, ne­tu­rė­jau ir ne­tu­riu, bet ti­kiuo­si iš­mok­ti. Di­džiau­sia ma­no klai­da ta, kad dir­bu ne dėl pi­ni­gų. Vis dar mo­kau­si, kad ver­sli­nin­kui svar­biau­sia tu­rė­ti pel­ną, o vi­sai ki­ti da­ly­kai tu­ri ei­ti pas­kui. Esu ver­sle, nes vi­suo­met no­riu kur nors da­ly­vau­ti, bū­ti pir­ma, mėgs­tu dė­me­sį ir ne­pri­klau­so­my­bę. Ma­ma juo­kau­ja, kad aš ad­re­na­li­no mė­gė­ja, – kai že­mė, ro­dos, slys­ta iš po ko­jų, tuo­met bū­nu stip­riau­sia ir žva­liau­sia.

– MB „Guz­va“ – kas tai? Esu gir­dė­ju­si, kad šei­mos ver­slas. Ko­dėl ap­skri­tai pa­si­rin­ko­te kur­ti dar­bo vie­tą sau, o ne dirb­ti sam­do­ma dar­buo­to­ja?

– Ne­mo­ku Lie­tu­vo­je dirb­ti sam­do­ma dar­buo­to­ja, nes bu­vau iš­le­pin­ta Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Pir­mo­ji sam­do­mos dar­buo­to­jos pa­tir­tis lau­kė Lon­do­ne. Dar­bas bu­vo ne­kva­li­fi­kuo­tas ir ne­sun­kus, o pi­ni­gai di­de­li. Lie­tu­vo­je rei­kia dirb­ti daug, o pi­ni­gų nie­kam ne­pa­kan­ka.

Ti­kiu, kad mes kar­tu su vy­ru ga­li­me su­kur­ti ge­res­nę dar­bo­vie­tę. Tu­ri­me ki­to­kį po­žiū­rį į ver­slą. Dai­nius stu­di­ja­vo fi­nan­sus ir mar­ke­tin­gą, la­bai daž­nai dis­ku­tuo­da­vo­me apie ver­slą Lie­tu­vo­je. Tiek daug, kad nu­spren­dė­me pa­ban­dy­ti su­kur­ti ką nors sa­vo. Jis eko­no­mis­tas, fi­nan­si­nin­kas ir prak­ti­ko­je la­bai ge­ras par­da­vė­jas, aš kū­ry­bin­ga ir azar­tiš­ka, ko­vin­ga – pui­kus de­ri­nys šei­mos ver­slui. Ži­no­ma, ver­slo re­a­ly­bė vi­sai ki­to­kia, nei ti­kė­jo­mės, su­si­du­ria­me su daug sun­ku­mų, bet ti­kė­ji­mas ge­res­ne at­ei­ti­mi li­ko. Jau­ną ver­slą pa­lai­ko vals­ty­bė: yra daug pui­kių pro­gra­mų nau­jiems, jau­nų žmo­nių su­kur­tiems ver­slams. Sten­gia­mės pa­si­nau­do­ti vi­so­mis pro­gra­mo­mis. Jei­gu ne vals­ty­bės pa­ra­ma mums ir mū­sų ver­slui – bū­tų bu­vę daug sun­kiau.

– Šiuo me­tu jū­sų šei­ma dir­ba prie tri­jų pro­jek­tų: elek­tro­ni­nės dra­bu­žių par­duo­tu­vės Evas­ty­le.lt, taip pat Sto­gaiS­to­gai.lt ir Stak­liup­re­ky­ba.lt. Kaip pa­vyks­ta su­de­rin­ti vi­siš­kai skir­tin­gas ver­slo sri­tis?

– Vi­sų tri­jų pro­jek­tų es­mė ta pa­ti – pre­ky­ba in­ter­ne­tu. Mus la­bai do­mi­na in­ter­ne­ti­nė erd­vė ir at­ei­ty­je ža­da­me su­kur­ti dar dau­giau pro­jek­tų. Daug žmo­nių ste­bi­si, kad dir­ba­me to­kiu bū­du – kiek­vie­nas su sa­vo pro­jek­tais. Vis daž­niau gir­džiu kri­ti­kos, kad gal­būt ge­riau abiem dirb­ti prie vie­no pro­jek­to. Dai­nius tu­ri il­ga­me­tę sto­go dan­gų pre­ky­bos pa­tir­tį, jo pro­jek­tai šiuo me­tu sėk­min­ges­ni fi­nan­siš­kai. Ta­čiau dir­bant su sta­ty­bi­nė­mis me­džia­go­mis su­si­du­ria­ma su se­zo­niš­ku­mu, bū­tų ide­a­lu, jei tam tu­rė­tu­me at­ra­mą. Ti­ki­mės, kad at­ei­ty­je šis projektas bus ta at­ra­ma.

– Šei­mos ver­sle pa­si­skirs­tė­te pa­rei­go­mis – už ką at­sa­kin­ga Jūs, už ką – Jū­sų vy­ras? Gal­būt ir ki­tus šei­mos na­rius esa­te įtrau­kę į veik­lą?

– Mū­sų įmo­nė or­ga­ni­zuo­ja­ma ho­lok­ra­ti­jos mo­de­liu, čia ne­eg­zis­tuo­ja hie­rar­chi­ja, mes dir­ba­me kaip ko­man­da. Ho­lok­ra­ti­jos prin­ci­pas Lie­tu­vo­je kol kas nau­jo­vė ir ide­a­liai tin­ka di­des­nėms įmo­nėms. Ne­kan­triai lau­kia­me, ka­da pra­si­plė­si­me ir ga­lė­si­me iš­ban­dy­ti šį mo­de­lį su di­des­ne ko­man­da. Kol kas esa­me jau­nas ir ma­žas ver­slas, džiu­gu, kad tiek iš ar­ti­mų­jų, tiek iš pa­žįs­ta­mų su­lau­kia­me su­si­do­mė­ji­mo kaip darb­da­viai. De­ja, su­kur­ti pa­pil­do­mą dar­bo vie­tą net ir nau­do­jan­tis sub­si­di­jo­mis mums vis dar iš­šū­kis.

– Pa­kal­bė­ki­me apie „Evas­ty­le“ pro­jek­tą – jis atsira­do­, sie­kiant mo­te­rims pa­siū­ly­ti di­des­nių dy­džių rū­bų? Ko­kia bu­vo šio pro­jek­to is­to­ri­ja?

– Šis pro­jek­tas at­si­ra­do eks­prom­tu. Dė­viu di­des­nio dy­džio dra­bu­žius ir daž­niau­siai juos pirk­da­vau už­sie­ny­je, nes Lie­tu­vo­je tin­kan­čių ar pa­tin­kan­čių ne­ras­da­vau. Tai­gi su­si­sie­kiau su mėgs­ta­mų pre­kių žen­klų ga­min­to­jais ir už­si­sa­kiau jų pro­duk­tų. Su­si­kū­riau in­ter­ne­ti­nę par­duo­tu­vę. Dar prieš tai apie dve­jus me­tus in­ten­sy­viai lan­kiau įvai­rius se­mi­na­rus ir mo­ky­mus ver­slu­mo te­mo­mis. Tiek tuo­met bu­vo, tiek da­bar yra daug įvai­rių pui­kių pro­gra­mų, ska­ti­nan­čių jau­ni­mą kur­ti ver­slus. Nau­jos ga­li­my­bės ir pa­ra­ma pa­dė­jo ap­si­spręs­ti im­tis šei­mos ver­slo. Kū­rė­me daug įvai­rių ver­slo pla­nų, skai­čia­vo­me, ty­rė­me rin­ką, ieš­ko­jo­me pa­ra­mos, do­mė­jo­mės ver­slo stei­gi­mo ga­li­my­bė­mis Lie­tu­vo­je, mez­gė­me kon­tak­tus. Prieš šį projektą ban­dė­me įgy­ven­din­ti skir­tin­gus pro­jek­tus – jie ne­pa­vy­ko ar pri­trū­ko sėk­mės, pa­lan­kių ap­lin­ky­bių pra­dė­ti.

– Sve­tai­nė­je ra­šo­te, jog nuo­lat ke­liau­ja­te, to­dėl ir klien­tėms siū­lo­te pro­duk­tų iš įvai­rių ša­lių, kur drie­kė­si Jū­sų ke­lio­nių marš­ru­tai. Ke­lio­nės ma­lo­nu­mas ar dar­bo da­lis?

– Ma­no tė­vai gy­ve­na Lon­do­ne, se­suo Pa­ry­žiu­je – tai ma­dos sos­ti­nės, ku­rio­se ap­lan­kau sa­vo ar­ti­muo­sius. Lon­do­nas ide­a­liau­sia vie­ta ap­si­pirk­ti. Įle­kiu į par­duo­tu­vę, o iš­ei­nu tik kai per­so­na­las pa­pra­šo, prieš pat ją už­da­rant. Dai­nius taip pat daug ke­liau­ja, nes ben­drau­ja su ga­min­to­jais Če­ki­jo­je, Len­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je. Ieš­ko­me nau­jų ga­min­to­jų, do­mi­mės jais, to­dėl ir lan­ko­mės ki­to­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se.

Tik­rą po­il­si­nę ke­lio­nę tu­rė­jo­me prieš pen­ke­rius me­tus. Ke­liau­ja­me daug, ta­čiau dau­giau dar­bo rei­ka­lais. Yra bu­vę to­kių si­tu­a­ci­jų, kai nuo ry­to kar­tu lan­kė­mės tarp­tau­ti­nė­se sta­ty­bi­nių me­džia­gų pa­ro­do­se, o va­ka­re dar ke­tu­rias va­lan­das nar­šiau po iš­par­duo­tu­ves ar bu­ti­kus ieš­ko­da­ma pro­duk­tų. Dai­nius juo­kau­ja, kad ga­lė­čiau gy­ven­ti par­duo­tu­vė­se.

– Kiek me­tų šiam kū­di­kiui – ar jau­čia­tės stip­riai mil­ži­niš­ko­je pa­si­rin­ki­mų erd­vė­je?

– Esa­me jau­ni ver­sli­nin­kai, su­kū­rę la­bai jau­ną ver­slą, – lap­kri­tį švę­si­me ant­ruo­sius me­tus. Ne­si­jau­čia­me stip­riai, da­ro­me daug klai­dų, bū­na be ga­lo sun­kių si­tu­a­ci­jų ir die­nų. Esu dė­kin­ga la­biau pa­ty­ru­siems ver­sli­nin­kams, ku­rie mus kon­sul­tuo­ja ir drą­si­na, mo­ko. Aly­tu­je ge­ra da­ry­ti ver­slą, nes čia vi­si sa­vi, jau­čia­mas la­bai di­de­lis pa­lai­ky­mas. Ypač no­riu pa­dė­ko­ti Aly­taus kraš­to ver­sli­nin­kų aso­cia­ci­jai, ku­ri mus daž­nai kon­sul­tuo­ja. Pa­žįs­ta­me, nau­do­jo­mės ir ki­tų kon­sul­ta­ci­nių cen­trų pa­slau­go­mis: Ver­slo kon­sul­ta­ci­nio cen­tro, „Ver­slo fa­nų“, Kau­no ver­sli­nin­kų na­mais. Džiau­gia­mės, jog to­kių ini­cia­ty­vų Aly­tu­je tik dau­gė­ja. Ma­no nuo­mo­ne, jau­nas ver­slas, ku­ria­mas jau­nų žmo­nių, ga­li to­bu­lė­ti ir iš­gy­ven­ti tik ben­dra­dar­biau­da­mas bei gau­da­mas ži­nių iš la­biau pa­ty­ru­sių ver­sli­nin­kų.

– Kas sun­kiau­sia, o kas leng­viau­sia jū­sų kas­die­ny­bė­je?

– Mū­sų ver­slo pra­džia sun­ki, net ne­įvar­dy­si­me, kas yra leng­viau­sia, – vis­kas at­ro­do la­bai su­dė­tin­ga. La­biau pa­ty­rę ver­sli­nin­kai ra­mi­na, kad ver­slo pra­džia vi­suo­met sun­ki, ta­čiau ta pa­tir­tis, ku­rią įgy­ja­me, vė­liau at­si­pirks.

– Žmo­nės mū­sų mies­tą kar­tais lin­kę tie­siog nu­ra­šy­ti, va­din­ti pro­vin­ci­ja ir teig­ti, jog čia gy­ven­ti sun­ku, o ki­ti – jog ir ne­įma­no­ma, rei­kia bėg­ti į di­des­nius mies­tus. Ko­dėl jūs sa­vo at­ei­tį ku­ria­te čia, ar jums Aly­tu­je ge­ra?

– Mū­sų si­tu­a­ci­ja la­bai skir­tin­ga: aš Aly­tu­je ne­tu­riu dėl ko pa­si­lik­ti, nes tė­vai ir se­suo už­sie­ny­je, o die­du­kai iš­ke­lia­vę ana­pi­lin. Jei­gu ne Dai­nius, abe­jo­ju, ar čia gy­ven­čiau. Esu sva­jo­to­ja, man vi­sos Lie­tu­vos kaip rin­kos ne­pa­kan­ka, no­rė­čiau ver­slą vys­ty­ti ne tik Aly­tu­je, iš­si­plės­ti po vi­są Lie­tu­vą, o di­džiau­sia mū­sų sva­jo­nė plės­tis į už­sie­nį.

Dai­nius Aly­tų la­bai my­li, čia gy­ve­na jo ma­ma, mo­čiu­tės, pus­bro­liai, pus­se­se­rės. Di­džiau­sias ti­kė­ji­mas Aly­tu­mi ir per­spek­ty­va dirb­ti, gy­ven­ti čia mū­sų šei­mo­je at­ei­na iš Dai­niaus. Ka­dan­gi Aly­tu­je gy­ven­da­ma ne­si­jau­čiu blo­gai ir esa­me šei­ma, ku­ria­me sa­vo at­ei­tį čia.

Lie­tu­va to­kia ma­žy­tė, la­bai leng­­vas ir grei­tas su­si­sie­ki­mas – gy­ven­da­ma Aly­tu­je ga­liu va­ži­nė­ti tiek į Kau­ną, tiek į Vil­nių. Did­mies­čiuo­se lan­ko­mės la­bai daž­nai: da­ly­vau­ju įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, su­si­ti­ki­muo­se, net­gi spė­ju su­de­rin­ti mū­sų die­no­tvarkę su stu­di­jo­mis Vil­niu­je, Ma­dos aka­de­mi­jo­je.

– Ne­ga­liu ne­pa­klaus­ti – vi­sai ne­se­niai vy­ko Aly­taus vai­kų glo­bos na­mų glo­bo­ti­nių krikš­ty­nos, ta­po­te vie­no vai­ko krikš­to tė­ve­liais. Ko­dėl nu­spren­dė­te pri­im­ti šią pa­rei­gą, ką jums tai reiš­kia?

– Esa­me ti­kin­tys žmo­nės, aš ypač ti­kiu do­va­no­mis iš aukš­čiau. Mū­sų krikš­ta­sū­nis ir yra ta do­va­na. La­bai džiau­gia­mės, kad tu­rė­jo­me ga­li­my­bę tap­ti krikš­ta­tė­viais. Vi­si vai­kai mū­sų tau­tos at­ei­tis. Kaip mes su jais el­gia­mės, ko­kius žo­džius jiems sa­ko­me, ką mes jiems duo­da­me, to­kią at­ei­tį ir už­si­au­gin­si­me. Jei­gu vi­si Aly­taus, Lie­tu­vos vai­kai bus lai­min­gi, ver­tins ne­ma­te­ria­lius da­ly­kus, ti­kės žmo­giš­ku­mu ir ge­rais dar­bais – mū­sų vi­sų at­ei­tis bus gra­ži. Bū­ti krikš­ta­tė­viais tė­ra ma­žas žings­nis link tos gra­žes­nės at­ei­ties. Tai bu­vo pui­ki pra­džia su­si­dė­lio­ti pri­ori­te­tus. Ma­nau, di­džiau­sias žmo­gaus pri­ori­te­tas tu­ri bū­ti ne ver­slas ar dar­bas, o vai­kai.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Prorusiški separatistai rado naują taikinį: pasakoja kraupią istoriją apie Lietuvos karius (609)

Lietuvių kariai Ukrainoje išprievartavo mažametes mergaites, o vietos pareigūnams atsisakius...

Banko akibrokštas: liepia algą pervesti į jo sąskaitą, kitaip pakels palūkanas (140)

Bankų klientai turėtų labai atidžiai skaityti pasirašomų sutarčių sąlygas ir ne visada...

S. Skvernelis apie G. Palucko komentarus dėl Astravo AE: panašu į Kremliaus ruporą papildyta 09.21 (39)

Premjeras Saulius Skvernelis sako, kad vieši Socialdemokratų partijos lyderio Gintauto Palucko...

Partijų reitinge pirmauja konservatoriai (109)

Opoziciniai konservatoriai šiuo metu turi didžiausią visuomenės palaikymą, o valdantieji...

Vilniuje pabiro konteineriai su vištomis dėl įvykio apsunkintas eismas (43)

Vilniuje Geležinio Vilko ir Ukmergės gatvių sankirtoje iš sunkiasvorio automobilio iškrito...

Ieškoma dingusi be žinios pavėžėjimo paslaugas teikianti Andžela Markevičienė (18)

Vilniaus policija ieško dingusios be žinios Andželos Markevičienės. Moteris rugsėjo 20 d....

Orai: pagaliau galėsime mėgautis rudeniu (11)

Antroje savaitės pusėje pamažu įvyks permainos. Ketvirtadienis dar nieko naujo neatneš, o nuo...

Tragedija pasibaigęs susidūrimas atvėrė labai skaudžią Lietuvos problemą (9)

Pastovūs laukinių žvėrių ir vairuotojų susidūrimai verčia susimąstyti apie tai, kad galbūt...

Pasaulį sugraudinusios šokėjos gyvenimas apsivertė: kelias iki šypsenos buvo ilgas ir skausmingas

Projekte „ Britain 's Got Talent “ su šokėjų grupe „Merseygirls“ pasirodžiusi Julia...

Vokietijos specialistų naudotų automobilių ataskaita: „Ford Mondeo“ po 100 tūkst. kilometrų (16)

DELFI su žurnalu „ Auto Bild Lietuva“ tęsia straipsnių seriją, kuriais kviečia skaitytojus...