„Sveiki, aš esu Vilius. Man 25 metai. Paprastai aš dirbu darbe, bet dabar yra toks nepaprastas metas, kai aš atostogauju.
Žmonės sako, kad gera pradžia pusė darbo. Laimei, jog tai taikoma tik darbui, o ne atostogoms. Štai po gerų pirmų dienelių, aš visai nejaučiau, kad jau būtų praėję pusė atostogų. O pradžia buvo tikrai gera. Argi gali būti blogas laiko praleidimas trijų dienų žygis baidarėmis Šalčios upe?
Rašydamas laišką, labai norėčiau išsiversti be banalių frazių, kad išvyka baidarėmis buvo „nereali“, „faina“ ir t.t. Tai – savaime suprantama. Nes kai oras įkaitęs iki 30 C, o aplink pasakiški kraštovaizdžiai, tai kitaip ir būt negali! Nepaisant šių mano paminėtų „banalių“ dalykų, keliaudamas dėmesį koncentravau dar ir į spalvingas asmenybes, plaukiančias kartu su manimi. O jų tarp 25-ių turistų išryškėjo tikrai ne viena.
Štai, kad ir tokia juodaplaukė gražuolė. Ji ramiausiai baidarėje lakavosi nagus, o jos vaikinas „tik“ iš visų jėgų mosikavo irklais. Na žinot, upė pasitaikė tokia „truputį“ sraunoka, „šiek tiek“ vingiuota ir su „keliais“ užvirtusiais medžiais.
Aš, mano baidarės porininkė ir dauguma žygyje dalyvavusių žmonių, pirmą kelionės dieną, o tai buvo ne tokia jau ir vėsi Mindaugo karūnavimo diena, net nepajutom, jog buvo karšta. Išvartų (tiksliau užvartų) upėje buvo tiek, kad kas kokia 15 min. tekdavo šokti iš baidarės ir ją perkelti per kokį visą upę užtvėrusį rąstigalį. Tačiau ant gražuolės rūbų net lašelis nebuvo užkritęs. Jos bičas tikriausiai yra koks nors džiovytas Švarcnegeris, kuriam vieni juokai per medį permesti baidarę, su joje sėdinčia mergina.
Buvo ir daugiau visokių veikėjų. Pavyzdžiui kitas vaikinas vietoje gražuolės į baidarę pasiėmė šunį. Spėju, kad šiam jaunuoliui kelionė buvo kur kas lengvesnė nei tam džiovytam Švarcnegeriui… Visi kelionės dalyviai su šuneliu greitai susidraugavo. Lordas tikriausiai būtų tapęs kompanijos siela, tačiau turėjo rimtų konkurentų. Vienas toks – tai žmogus kelionės metu pramintas „44-u“, nes jis savo marškinėlių numerį „14“, žalia lipnia juosta kažkodėl buvo pakeitęs į „44“. Keturiasdešimt ketvirtas žinojo daug anekdotų ir mielai jais dalindavosi vakare prie laužo.
Tik negalvokite, kad plaukiau su banda kažkokių alkoholikų ar upių chuliganų. Mano kompanijos daugumą sudarė žmonės, turintys mokslinius laipsnius, tokius kaip: doc. dr., ar net prof. habil. dr. Tik aš ir dar keletas asmenų, buvo eiliniai, magistrantūrą baigę žmogeliai.
Kaip matot, kelionėj netrūko nieko: nei ekstremalių situacijų, nei linksmų žmonių, nei gero oro…
Grįžęs iš žygio, pajutau, kad man ima trūkti gamtos, irklų ir vandens. Netrūko tik karšto oro ir... vyšnių. Taigi, neilgai svarstęs, nusprendžiau pakeisti dislokacijos vietą. Išsikrausčiau į kaimą prie ežero. Kiek tik oras leido, kiekvieną dieną sąžiningai imdavau į rankas irklus ir atlikdavau irstymosi valtimi bei maudymosi ritualą. Kartais netgi žuvis įtraukdavau (tiksliau traukdavau) į šį reikalą. Esu užkietėjęs nuogalius, todėl propaguodavau šias idėjas Dzūkijoj, tik gaila, kad jomis nedaug kas užsikrėtė, nes manęs niekas nematydavo.
Leisdamas dieneles kaime tapau dar ir naujos religijos išpažinėju – vyšnaitu. Jų skynimo ir valgymo ritualą atlikdavau taip pat sąžiningai, kaip ir irklavimo ar maudymosi. Galvojau, kad esu išskirtinis, bet vėliau pastebėjau, kad vyšnaizmas tapo n-tąja Lietuvos religija po krepšinio. Pasirodo, ne aš vienas ruošiau uogienės atsargas žiemai.
Nors laišką rašiau būtuoju laiku, bet drąsiai tą patį galėjau daryti ir esamuoju, nes linksmybės vis dar tęsiasi! Aš vis dar maudausi ežere, vis dar matau juodas vyšnias ant žalio medžio ir užsimerkęs prieš savo akis…“
2006 m. liepa
***
Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai ir laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!
