Tarp saviškių tikrai nesu uždara. Priešingai. Daugelis mane pažįsta kaip nenustygstančią, plepią, rankom mosikuojančią kvatoklę. Iki šiol neišmokau susitvardyti, kai suima juokas. Ypač vidury spektaklio, susirinkimo ar kokioj oficialioj vietoj. Iš savo giminės ir šeimos aš labiausiai einu į viešumą, nors viešumas mane glumina. Tėvai, seneliai, sesuo – dailininkai. Jų darbas matomas, o patys lieka šešėlyje.
Jei sutinki dirbti televizijoje, turi suvokti, kad viešumo neišvengsi. Mano gyvenime buvo sunkaus laukimo laikotarpis, kai tik skaičiau knygas ir stebėjau, kaip vaidina kolegos. Užplūdus pasiūlymams, darbas pritraukia darbą. Man labai patinka dirbti teatre ir televizijoje, garsinti, dubliuoti filmus, laidas, patinka ir tos blondinės – vien praktinė nauda kokia: po metų darbo kuriant šį vaidmenį pradėjau greičiau įsiminti tekstus. Puikus trenažas! Susėdam su Inga, pažvelgiam į tekstą ir pradedam improvizuodamos vaidinti.
Vis dėlto įdomi aktorė neišvengs populiarumo...
Populiarumas – kaip galimybė darbuotis, sutikti dar įdomesnių žmonių – gerai. Bet kai tave nuolat atpažįsta ir stebi, trikdo. Į televiziją ėjau tik todėl, kad laida „Keistuolių pasaulis“ buvo skirta vaikams. Tik ką studijas baigusiai aktorei – puiki patirtis. Aidas Giniotis pasiūlė ir suteikė laisvę patiems kurti tekstus, situacijas, jas vaidinti. Į „Dviračio šou“ ėjau dėl charakterinio personažo ir dėl to, kad tai – humoro laida.
Perukas, ryškus makiažas nutolina nuo tikrojo veido. Net jei gatvėje kas atpažįsta, to neparodo. Nemaniau, kad blondinės virs reiškiniu. Vaidmuo geras tuo, kad iki soties išsimaivau, mažiau bereikia maivytis gyvenime. O jei žiūrovams yra juokinga, linksma, jei jie atsipalaiduoja, apskritai smagu. Labai patinka vaidinti vaikams, suteikti mažyliams džiaugsmo.
Be teatro, visada dar ką nors dirbau. Vedžiau laidas radijo stotyje „M-1“, „Užupio radijuje“. Su aktore Monika Bičiūnaite Mokytojų namuose – teatro studiją, dainavau Bernardinų bažnyčios chore „Langas“. Kai susilaukiau sūnaus, daugelio darbų atsisakiau.
Ar nebūna graudu dėl to, kad esate sukūrusi stiprių teatro vaidmenų, o Jus labiau žino kaip „Dviračio šou“ blondinę?
Save laikau teatro aktore, nors be galo traukia kinas, nedaug dar teko jo paragauti. Man patinka televizijos virtuvė, „Dviračio šou“ komanda. Su Inga esam skirtingos, bet tai tik padeda kartu dirbti. Pabuvusi televizijoje, supratau, kad nesu šou atstovė. Pramogų sfera – ne man. Darbas „veža“, o visa kita... Taigi nelabai žinau, kaip elgtis. Susitaikai. Kaip moteris, aš iki šiol neišmokau priimti komplimentų. Mane tai glumina, giriama jaučiuosi kvailai. Svarbiau pačiai suvokti, ką darai, kaip dirbi.
Ar suklysiu sakydama, kad šiuo masinio „piaro darymosi“ laikotarpiu esate netradiciškai kukli, net drovi?
Nelaikau savęs tokia, gal tik kai kuriose situacijose. Paauglystėje buvau kompleksuota, užsisklendusi. Galėdavau užsidaryti ir savaitę neišeiti iš namų. Aktorės specialybę pasirinkau sąmoningai, kad būčiau priversta suktis tarp žmonių. Vilniaus universitetas rinko aktorių-filologų kursą „Keistuolių teatrui“. Pamaniau, įdomu. Scenoje esu drąsi, pagauna kūrybinis azartas, o kasdienybė... Na, profesija reikalauja pasitempti. Pagal tai, kiek esu rodoma, stebima, sau per daug leidžiu nepaisyti taisyklių, nebūti „reikiamos formos“, ignoruoti tam tikrus televizijos žmogaus stereotipus. Stebiuosi moterimis, kurios nepasigrimavusios į gatvę žingsnio nežengia, net į baseiną išsiruošusios pasidažo.
Kaip dabar pačiai atrodo tie putlučiai skruostukai, dėl kurių krimtotės būdama paauglė?
Tie skruostukai jau visam gyvenimui. Seniai pasinaudojau jais kaip pranašumu. Amžinas paauglystės sindromas nėra manęs palikęs. Įstrigo spektaklio „Haroldas ir Modė“ – nuo šio mano teatras prasidėjo, o gerokai vėliau pagrindinio vaidmens kūrėja Nijolė Gelžinytė tapo mano kurso vadove – frazė: „Šiandien – banalybė, rytoj – išmintis“. Arba atvirkščiai. Scenoje išlošia tas, kuris savo kompleksus paverčia privalumais. Tam tikrais vidiniais ir išoriniais duomenimis stengiuosi užsimaskuoti. O gal išlošiu? Norėčiau būti kitokia, bet kai neišeina, minusus paverčiu pliusais.
Jūsų veikla tiesiogiai susijusi su energijos pasidalijimu. Atsiduodamas žiūrovui, nuoširdus aktorius jos apdairiai nedozuoja, kartais tiesiog išsisemia. Ar jaučiate būtinybę pabėgti nuo aplinkos, nuo žmonių, kad grįžtumėte į save?
Po didelių renginių ar premjerinių spektaklių, kai salės pilnos ir žiūrovai imlūs, pasijunti išsunkta, nors publikos energija kompensuoja. Atidavimo-grąžinimo ritualui reikia susikaupti. Būsena, kai nelabai norisi eiti, būti tarp žmonių, kam nors skambinti ar ką nors veikti. Turėjau atostogų. Rengiausi vykti į Indiją, sureikšminau tą kelionę, bet sutrukdė rūpesčiai dėl sveikatos. Kadangi visi manė, jog esu toli nuo Lietuvos, dvi savaites niekas netrukdė. Nieko neveikiau, buvau namie su vaiku, mudu tuo mėgavomės.
Kokia mama esate?
Mylinti, atlaidi. Savo sūnui esu draugė. Šarūnui Rapolui – pusseptintų metų. Turiu ieškoti kompromiso tarp vaiko ir darbo. Jei dirbi, nukenčia sūnus. Jei būni su juo, kai ko atsisakai darbe. Darbas man niekada nebuvo svarbesnis už vaiką. Noriu jam būti įdomi, turėti savo pasaulį, vėl prisiminti mokyklos laikus, kad galėčiau atsakyti į užduodamus klausimus. Šarūnas eis į pirmą klasę. Jis trokšta žinių, o mano atsakymai formuoja jo pasaulio supratimą.
Atsainus elgesys turėtų nemalonių padarinių. Labai gražiai piešia. Atsikelia ryte ir sako: „Man reikia piešti.“ Ir porą valandų sėdi palinkęs prie popieriaus lapo. Sakė: „Iš pradžių būsiu dainininkas, o kai pasensiu ir man bus 20 metų, – dailininkas.“ Bet, pažiūrėjęs paskutinį spektaklį, požiūrį pakeitė: „Mama, būsiu aktorius. Dainuosiu kaip jūs su tėte, o laisvalaikiu piešiu.“
Jūsų tėvas Mikalojus Povilas Vilutis – vienas garsiausių Lietuvos grafikų, seneliai, mama ir sesuo – dailininkai. Kaip čia viena atsiskyrėte – kitokia šaka šeimos medyje? Gal stipresnė buvo vaikų literatūros rašytojos Aldonos Liobytės, Jūsų močiutės sesers, šaknis?
Ir aš mėgau marginti popieriaus lapus, – tėvai ir mokytojai sakė, kad turiu gabumų piešti. Atsimenu save vartančią ne vaikiškas knygutes, o dailės albumus. Butas nuo grindų iki lubų – vien knygos. Nuo Goyos ir Boscho paveikslų prasidėdavo naktiniai košmarai. Ta Aldutė, kuri buvo iki mokyklos (labai gera, artistiška, jokių rūpesčių mamai dėl jos nekildavo), ir paauglė – skirtingos. Būdami jauni, mano tėvai linksmai gyveno. Aplinka bohemiška, pas mus nuolat viešėdavo svečių. Neturėjau kompleksų. Paprašo, stojuosi ant kėdės ir dainuoju, deklamuoju, vaidinu.
Mokykloje viskas pasikeitė. Labai tikėjau tėvais. Gyvenome prie Spaudos rūmų, o tėčio dirbtuvė – Pilies gatvėje. Jis eidavo ten pėsčias. Kai pradėjau mokytis Salomėjos Nėries mokykloje, mudu dažnai kulniuodavome pėstute. Kalbėdavomės apie Dievą, būtį ir nebūtį, tėtis keldavo filosofinius klausimus, abu ieškodavom atsakymų. Paauglystėje daug skaičiau. Gyvenau ne realybėje, o knygų pasaulyje. Jei patinka knyga, nesiliauju skaityti tris dienas, apsimetu, kad sergu, neinu į mokyklą. Tėvai nebuvo griežti. Jų pačių gyvenimas sovietiniais laikais klojosi nelengvai. Būdavo net taip: gauna užsakymą, tris paras be poilsio dirba, o mes su sese darom, kas patinka – miegam su drabužiais, kada norim atsigulam, kada norim atsikeliam.
Tėvai auklėjo mane meile ir supratimu. Sakydavo: „Spręsk pati, ko nori.“ „Noriu šiąnakt nemiegoti namie.“ – „Žiūrėk, kas tau geriau.“ Galėjau daryti bet ką, bet nedariau. Kartais norėdavau, kad man ko nors neleistų, būtų griežti – kaip kitų mergaičių tėvai. Kai nuėjau į pirmą klasę, pastebėjau, kad yra tam tikra tvarka, dienotvarkė, normos, taisyklės. Iš to, ką mokykloje išgirdau, turėjau suprasti, kad mano namuose daug kas yra neteisinga, ne taip kaip pas visus.
Pasakiau sau, kad niekada nebūsiu dailininkė, dirbsiu normalų darbą, šeštą vakaro grįšiu namo, tvarkysiuos, griežtai gyvensiu. Ir visai nustojau piešti. Buvau įsimylėjusi savo literatūros mokytoją. Esu pavadinta močiutės sesers Aldonos Liobytės garbei, ji užaugino mano tėvą, nes Emilija Liobytė mirė jauna. Taigi norėjau būti bibliotekininke, literatūros mokytoja. Tačiau sumaniau studijuoti anglų kalbą. Išlaikiau visus egzaminus, o į paskutinį nenuėjau. Viskas pasirodė per daug elementaru ir dėsninga. Tėvams pamelavau, kad neįstojau, ir leidau sau pagyventi laisvai.
Sakėte, kad gerai sutariate su tėčiu. O su mama?
Labai ją myliu, bet nemoku to reikiamai parodyti, gal net per daug naudojuosi mamos gerumu. Nežinau, ką be jos daryčiau. Nesu pritaikyta buičiai, nors gyvenimas priverčia. Seniau žiūrėdavau į savo tėvus ir mąstydavau: „Kaip jie išgyvena?“ Atrodė tokie pažeidžiami, juos bet kas gali nuskriausti. Nepraktiški. Visai nemoka verstis. Pinigų yra – išleidžia, nėra – ką padarysi. Ginčydavausi su tėvu, rėkaudavau ant mamos, bet vos išgirsdavau ką nors negera apie juos sakant, norėdavau kibti į atlapus, prikulti apšnekėtoją.
Sakydavau: „Kai užsidirbsiu pinigų, pasamdysiu sargybinį, kad saugotų mano mamą ir tėvą.“ O paskui supratau: „Reikia savimi susirūpinti. Juk aš niekuo nesiskiriu nuo jų. Jei savimi pasirūpinsiu, ir jiems bus lengviau.“ Mamai esu labai dėkinga. Romantiška ir naivi kaip paauglė. Visa buitis gulė ant jos pečių. Atsisakė savo kūrybinių ambicijų, kad tėvas galėtų laisvai kurti. Aukojosi dėl šeimos, dėl mūsų su Emilija, o dabar ir dėl mano vaiko. Būčiau laiminga, kad sūnus mylėtų mane taip, kaip mes su sese mylim savo tėvus.
Ar niekada nesijautėte esanti jų šešėlyje?
Sovietmečiu dailininko profesija ir gyvenimo būdas nelabai vertinti. Tėvo darbų, kai baigė studijas, nepriėmė į jokias parodas. Kad jis žymus, net kalbos nebuvo. Bet man tėvas – įdomi asmenybė. Gaila, kad neturiu daugiau laiko su juo pabūti. Kaip vaikystėje: sėdim iki nakties ir kalbamės. Vasarą abu išvažiuojam į gamtą. Einam pėsti, plaukiam valtimi, užsikuriam laužą.
Dabar ne kalbėjimas, o buvimas kartu svarbu. Ką jaučiu, tikiuosi, jaučia ir jis. Beje, daugiau pasakojau apie tėčio giminę. Bet šauni ir mamos. Močiutė buvo darželio auklėtoja, senelis – Operos ir baleto teatro vyriausiasis sukirpėjas. Miglotai prisimenu, kaip, būdama maža, slapstydavausi tarp šio teatro kostiumų. Viena mamos sesė – balerina, kita – choreografė. Jos visos trys tokios žavios, energingos, kupinos gyvenimo džiaugsmo!
Ar tėvelis yra nupiešęs dukroms knygą?
Yra padovanojęs man ir sūnui savo pieštų žaisliukų, pakabinamų marionečių. Sumaniau parašyti linksmą knygą vaikams apie savo tėvą ir giminę. Darbo daug, yra dalykų, kuriuos norėčiau nuveikti. Pavyzdžiui, sukurti pjesę – apie jį ir ją. Parašyti scenarijų pagal vieną knygą. Bet, norint rašyti, reikia atsiriboti, o man dar svarbu uždirbti duonai.
Ar augote žinodama, kad neturite priklausyti nuo vyro?
Apie tai nemąsčiau. Nežinau, ar man lemta būti aktore. Gal šiek tiek įgimta? Mano senelė Emilija Liobytė vaidino „Vaidilos“ teatre. Pasak tėčio, ji buvo lyg ne šio pasaulio gyventoja, skraidžiojo padebesiais, o aš labai į ją panaši. Man svarbus kūrybinis procesas. Ir tai nebūtinai susiję su aktoryste. Kai turiu laiko, rašau vaikui dienoraštį. Jei siunčiu linkėjimą konkrečiam žmogui, galiu visą dieną formuluoti frazę. Patiko mintis: „Rašymas yra labai lengvas dalykas: tiesiog sėdi sau pasirėmęs alkūnėmis prieš baltą popieriaus lapą, kol pradeda iš kaktos varvėti kraujas.“
Kadangi sąmoningai nusprendžiau, kad kol kas esu aktorė, turiu nukreipti save šiam darbui. Mėgstu tą jautrumo būseną, kai imu kurti naują vaidmenį: kitaip stebi aplinką, žmones, save. Lakėja fantazija, aštresnė tampa mintis. Neseniai pajutau azartą – einu į sceną ir sakau sau: „Kaip šiandien, dėsi pravalą ar nustebinsi?“ Nežinai, kokios tavo ribos ir kur tavo „lubos“. Scena yra ta vieta, kur gali save nustebinti.
Vaidmenimis atsiskleidžiate kaip moterų psichologijos žinovė. Spektaklyje „Juodvarnis“ Jūsų Una tokia tikroviška, kad imi tikėti, jog kadaise aktorei buvo artimas Lolitos sindromas. Nebijote savo patirties sujungti su veikėjos? Ar kada buvote įsimylėjusi gerokai vyresnį dėdę?
(Juokiasi.) Darbą su Jonu Vaitkum ir Vladu Bagdonu priimu kaip dovaną. Nežinau, kaip režisierius vertina mano darbą, bet aš, kurdama Unos vaidmenį, nusprendžiau, kad man trūksta valios ir temperamento. Seniai smerkiu save už tai. Vėliau pamaniau: yra du žmonės, kurie šnekasi apie tai, kaip būtų, jei būtų panašiai nutikę jiems – Vladui Bagdonui ir Aldonai Vilutytei. Kodėl Una negali būti tokia kaip aš – nelabai valinga, nelabai temperamentinga?
Kurdama šį vaidmenį galvojau: koks skirtumas – ar tau dešimt, dvylika, ar trisdešimt treji metai? Pojūtis, kai įsimyli, panašus. Ir pametimo būsena ta pati, nesvarbu – tave palieka dienai ar metams, išeina vyras ar draugas. Į tokį drabužį šioje pjesėje įvilkti žmogiški jausmai. Kiekvienas iš mūsų yra tai išgyvenęs. Tuštuma, kai jautiesi nereikalinga arba kai nori susigrąžinti ir jauti, kad beviltiška. Arba... kad šalia manęs sėdi man skirtas žmogus.
Ar esate mėginusi susigrąžinti mylimą žmogų?
Niekada nekovoju dėl vyro. Nekoketuoju, neflirtuoju su tuo, kurį myliu. Regis, visa labai moteriška ir būdinga, bet flirtas ar viliojimas yra apgaudinėjimas, kada nors paaiškės tiesa. Pasitikiu tik intuicija ir likimu. Bus taip, kaip lemta.
Daugiau - spausdintiniame „Moters“ žurnale.
