Aušra Cicėnaitė-Uždavinienė keri sodriu balsu, grakščiomis manieromis ir nuoširdžia šypsena. Atrodytų, ši moteris pakyla virš kasdienybės, kad pasinertų į naują vaidmenį scenoje. O kartais jai nereikia nei gėlių, nei plojimų. Pakanka tylos…
Aušra Cicėnaitė
© J.Markevičiaus nuotr.

– Aušra, Muzikinio teatro primadonos gyvenimas, atrodo, turėtų būti prabangus ir rafinuotas: scenoje jūs vilkite puošnius drabužius, esate ryški ir spalvinga. Beje, tokia atrodote ir gyvenime. Ar nepavargstate nuo savo spindesio?

– Teatre turiu būti ryški. Čia reikia vaizdo: gražių suknelių, puošnių detalių, ryškaus makiažo. Sakote, kad esu ryški ir gyvenime? Galbūt, bet tai tik vidinio nusiteikimo atspindys. Jei jo nebūtų, nebūtų ir išorinių spalvų.

Kita vertus, gal kaltas oras. Lietuvoje taip dažnai lyja, o man norisi saulės, šilumos, spalvų, tad jei jų trūksta gamtoje, kompensuoju savo išvaizda. Tiesa, kai ilsiuosi prie jūros ar kaime, ryškumo atsisakau visiškai – priartėju prie gamtos, tampu jos dalimi.

– Jūsų charakteris atitinka plaukų spalvą?

– Visiškai. Dažnai esu nuotaikos žmogus. Tiesa, stengiuosi valdyti savo emocijas. Juk negali gadinti nuotaikos visiems tą dieną sutiktiems žmonėms vien todėl, kad atsikėlei ne ant tos kojos…

– 1998 m. buvote pripažinta geriausia sezono soliste („Fortūnos“ prizas) Kaune už Euridikės vaidmenį J. Ofenbacho operetėje „Orfėjas pragare“. 2002 m. pelnėte Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją geriausiam operetės artistui už Aninos vaidmenį J. Štrauso operetėje „Naktis Venecijoje“. 2008 m. įteiktas „Fortūnos“ prizas už Katarinos vaidmenį K. Porterio miuzikle „Bučiuok mane, Keit“ (rež. Aidas Giniotis). Ir tai ne visi jūsų laimėjimai! Pasiekti aukštumas padėjo nerimstantis būdas?

– Veidmainiaučiau sakydama, kad tik galvoju, kaip atlikti vieną ar kitą vaidmenį. Jei nesiekčiau pripažinimo, nebūčiau aktorė. Juk mano profesijos srityje nepakanka atlikti vaidmenį, nusilenkti ir nueiti nuo scenos. Aš noriu matyti grįžtamąjį ryšį, noriu žinoti, kaip žiūrovai vertina tai, ką jiems duodu, ar jie išgirdo, ar suprato.

Kai esi vertinamas – tai nuostabus jausmas. Tiesa, tai nėra mano gyvenimo tikslas, bet kai jaučiu, kad esu reikalinga, laukiama, mylima, apima nuostabios emocijos. Tuomet suvokiu, kad dainuosiu iki paskutinio atokvėpio – kol galėsiu ir jausiu, kad manęs nori klausytis.

– Tai santykis „duodi – gauni“?

– Taip. Ir scenoje, ir gyvenime.

Tarp Vilniaus ir Kauno

– Gimėte, augote, studijavote Vilniuje, tačiau dirbate Kaune. Esate sakiusi, kad ten ir yra jūsų kūrybinė širdis. Ar nėra sunku plėšytis tarp dviejų miestų, dviejų gyvenimų?

– Pradėjusi dirbti Kaune, maniau, kad tai laikina. Tačiau Kauno muzikinis teatras manęs nepaleido. Kasmet buvo daug vaidmenų, naujų spektaklių. Tai tarsi traukte traukė likti. Viskas buvo įdomu, artima. Čia vysčiausi kaip dainininkė, kaip aktorė. Ir tik dabar, kai beveik dvidešimt metų praleidau Kauno muzikinio teatro scenoje, supratau, kad nė už ką nenoriu jos apleisti. Man čia gera. Manau, niekur kitur netapčiau tuo, kas esu, jei nebūtų likimas atvedęs į Kauną.

– Niekada nebuvo sunku?

– Buvo. Tada, kai Kaune lauke scena, o namuose Vilniuje – vyras ir mažas vaikas. Nors ir laikinas atsiskyrimas nuo šeimos, jis vis tiek vargino, nes labai norėjosi vakare, grįžus namo po repeticijos, laiką leisti kartu su savo artimaisiais. Tačiau tekdavo nakvoti Kaune. Tuomet jausdavausi blogai, būdavo tikrai liūdna. Tai labai didelė kaina, kurią sumokėjau eidama savo pašaukimo keliu. Tačiau, kita vertus, užsibuvusi ilgėliau namie, labai pasiilgdavau scenos. Džiaugiuosi ir esu labai dėkinga, kad tą etapą įveikiau padedama savo tėvų, vyro ir anytos.

– Kiek laiko praleidžiate Kaune dabar?

– Kai būna repeticijos – daug. Kai nėra, nuvažiuoju, atidainuoju ir grįžtu namo. Pakeliui galiu pabūti viena su savo mintimis. Ta valanda nuo Vilniaus iki Kauno jau seniai nebėra kančia – tik atgaiva.

Ugdo mažuosius

– Skaitytojams reikėtų pasakyti, kad ir Vilniuje turite darbo – dėstote muzikos mokykloje „Lyra“.

– Taip, prieš kelerius metus sulaukiau pasiūlymo ir sutikau. Kažkada dėsčiau solinį dainavimą Muzikos akademijoje, tad toks darbas man nebuvo naujas.

– Su vaikais dirbti gerokai sunkiau nei su studentais?

– Tikrai sunkiau. Iš pradžių labai bijojau vaikų.

– Kodėl? Juk turite savo suaugusią dukrą.

– Tai labai skirtingi dalykai. Kai atėjo mažų vaikų, iš pradžių sutrikau. Atrodytų, turiu juos mokyti solinio dainavimo, bet štai reikia pradėti nuo žaidimų! Kai pripratau, man ėmė patikti – tikrai smagu. Tačiau iki tol į pamokas eidavau kaip ant adatų.

– Ugdote būsimuosius talentus?

– Visi vaikai muzikalūs: jie gali ir dainuoti, ir šokti. Jiems tai duota iš aukščiau. O štai kaip bus toliau – negali žinoti. Vienam tai tik vystymosi dalis, kitam dainavimas taps gyvenimu.

– Vaikai ateina savo noru ar juos atveda tėvai?

– Dažniausiai vaikai rodo iniciatyvą. Tiesa, kartais tai daro tėvai. Su tokiais vaikais dirbti sunkiau – jie nerodo noro arba jiems būna sunkiau nei kitiems.

– Ar matote savo mokinukuose potencialą?

– Matau. Tiesa, dar anksti galvoti, kuris pasuks muziko keliu, o kuris – ne. Net jeigu jie taps puikūs teisininkai ar verslininkai, muzikinis išsilavinimas nepakenks.

Sakykime, Švedijoje vaikai nuo mažens ugdomi muzika. Suaugę jie puikiai orientuojasi šioje srityje, turi išlavintą skonį, grožio pajautą. Ir visai nesvarbu, kad jie nėra profesionalūs muzikai.

– Pas mus to dar nėra?

– Mūsų jaunimo smegenis užgožė populiarioji muzika – klasikos jie kratosi. Kodėl? Nes nemoka jos klausytis. O juk klasika pakylėja – tik reikia išgirsti, o ne apkrauti savo ir savo vaikų galvas muzikinėmis šiukšlėmis.

Pamilusi klasiką

– Ko klausotės ne darbo metu?

– Tylos. Man ji labai patinka. Tyla – nuostabus poilsis nuo triukšmo pavargusiam žmogui. Štai todėl namuose beveik nejungiu televizoriaus – man to nereikia.

– Kas jus išmokė klausytis klasikinės muzikos?

– Tėvai man atskleidė muziką, bet populiariąją. Tuo metu klausiausi S. Povilaičio ir kitų legendinių atlikėjų, dainavau pati.

O štai klasikinę muziką man atvėrė mokytoja Joana Kepenienė. Ji priėjo prie manęs per „Dainų dainelę“, kurioje tapau laureate, ir pasakė, kad turiu talentą. Kai pasiūlė mokytis solinio dainavimo, nustebau, bet įsiklausiau į jos žodžius ir ėmiau mokytis dainuoti iš naujo. Mudvi lankėmės klasikinės muzikos koncertuose, spektakliuose. Taip man ir atsivėrė klasikinės muzikos grožis.

– Jūsų dukra Elzė Marija Vilniaus universitete studijuoja politikos mokslus. Kodėl ji nepasuko jūsų keliu? Politikos mokslai buvo jos gyvenimo svajonė?

– Ne, dukra apsisprendė tik dvyliktoje klasėje. Iš dvidešimties galimų mokymosi vietų ji tenurodė vieną ir – įstojo. Labai dėl jos džiaugiuosi.

Tačiau mano dukra taip pat turi ir puikų balsą, gerą klausą. Kartu su mano vyru jie nuolat sėdėdavo teatro salėje, klausėsi mano atliekamų vaidmenų. Elzė visus juos žinojo, taip pat ir mano scenos partnerių tekstus. Su ja važiuodama į Kauną, garsiai kartodavau savo partiją, o Elzė sakydavo ir dainuodavo kitų veikėjų žodžius, dar ir mane pataisydavo.

Suaugusi ji tikrai galėjo pasukti muzikės keliu, bet nepasuko, o aš jos neverčiau. Tegul renkasi tą gyvenimo kelią, kuriuo pati nori eiti.

– Taip kalbate, nes vaikystėje pati buvote verčiama?

– Vaikystėje labai norėjau groti fortepijonu, bet tėvai vertė lankyti akordeono būrelį. Mokytoja man atrodė labai bjauri. Mačiau, kaip kitiems vaikams ji atidaužydavo nagus ir nutampydavo nosis. Laimei, man to patirti neteko, tačiau įspūdis liko negeras. Grįždavau namo su drąsiu pareiškimu, kad daugiau nebeisiu į akordeono būrelį. Tačiau tėvai kaskart vis įkalbindavo tęsti mokslus.

– Grojote gerai?

– Taip. Net koncertuose dalyvaudavau. Vis dėlto nemeilė buvo stipresnė. Net šiandien kreivai žiūriu į ant spintos namuose gulintį akordeoną.

– Galėtumėte pagroti?

– Galėčiau, jei nusikirpčiau nagus. Kažkiek dar prisimenu.

– Šeima ir dabar dažnai lankosi jūsų spektakliuose? Giria jūsų darbą?

– Taip, lankosi dažnai. Ir komplimentų pasako. Malonu.

Menų sintezė

– Ar prisimenate pirmąją savo vaidmenį? Scenos baimę?

– Prisimenu viską ir labai gerai. Tai Cerlina iš V. A. Mocarto operos „Don Žuanas“. Buvau naivi kaimietė mergaitė, kurią suviliojo Don Žuanas. Graži muzika, fantastiški duetai... Taip įsigyvendavau į vaidmenį, kad jaučiausi Cerlina ir buvau iš tikrųjų įsimylėjusi Don Žuaną. Kaskart drebėdavau eidama į sceną – toks jaudinantis man atrodė spektaklis.

– Tai buvo pirmoji rimta opera?

– Taip. Čia man reikėjo dainuoti ir tiek. O štai kiti vaidmenys, pavyzdžiui, Deizi P. Abrahamo operetėje „Balius Savojoj“, pareikalavo ne tik dainavimo – turėjau kalbėti, šokti ir vaidinti vienu metu. Viską reikėjo išmokti pačiai, nes Muzikos akademijoje to beveik nebuvome mokomi. Mane paruošė kaip operos dainininkę, bet ne operečių ar miuziklų aktorę.

– Kuo sudėtingas atrodė Deizi vaidmuo?

– Turėjau vaidinti šiuolaikinę damą – su cigarete rankoje, daug kalbančią, šokančią, judančią. Turėjau parodyti viską, ką galiu. O galėjau tikrai daug – noras darė savo.

– Kaip jums pavyksta scenoje būti tokiai aktyviai?

– Visada buvau gerai fiziškai pasiruošusi. Kažkada net norėjau tapti sportininke, o ne dainininke ar aktore. Tačiau mokytoja mane atkalbėjo. Prisimenu jos žodžius: „Jei turi talentą muzikai, vienareikšmiškai rinkis ją, o ne sportą.“ Taip ir padariau.

– Ar prisimenate visų atliktų vaidmenų tekstus, melodijas?

– Prisimenu. Žinoma, reikėtų pasikartoti, tačiau atlikčiau. Viskas saugoma atminties stalčiukuose, iš kurių bet kada gali išsitraukti reikiamą tekstą.

– Kaip įsimenate tiek muzikinio teksto?

– Kuo daugiau mokausi, tuo greičiau jį įsimenu. Dabar man tai nekelia sunkumų. Kūriniai skirtingi, sudėtingi, tačiau juos įsimenu. Ir ne tik savo vaidmenis. Prisimenu ir scenos partnerių tekstus. Naktį tarsi įsijungia juostelė, kartojanti dieną išmoktą tekstą, orkestro atliktas melodijas, partnerių vaidmenis.

– Visi vaidmenys artimi, malonūs? Ar teko kokį nors kurti per prievartą?

– Kiekvienas vaidmuo – kaip myluota, lepinta, auginta ir labai branginta gėlė. Jie visi skirtingi, tačiau visi savotiškai brangūs, artimi. O per prievartą nieko nedainuoju. Jei nematau, kad „užsikabinsiu“, nesiimu to vaidmens.

– Tokių vaidmenų buvo daug?

– Dabar prisimenu tik vieną. Atsisakiau jo. Tuomet režisierius pasakė, kad jei vaidmuo neatrodo priimtinas, geriau jo atsisakyti. Taip ir padariau. Vietoj jo gavau kitą vaidmenį – jis vėliau buvo apdovanotas „Fortūnos“ prizu.

– Kokių turite pomėgių?

– Labai mėgstu kalnus. Anksčiau tai buvo didžiulė mano aistra. Juk kopti į kalnus – sunku, trūksta oro, sekina fiziškai, tačiau vaizdas, kurį pamatai nuo viršūnės, atperka visas kančias. Taip pat mėgstu žvejoti. Gamta, grynas oras...

Anksčiau daug megzdavau, veldavau. Mokėdavau tai puikiai daryti. Daug visko pridarydavau ir išdovanodavau draugams.

Mėgstu ir kulinarinius eksperimentus. Nuolat susigalvoju ką nors egzotiško. Ir taip nuo mokyklos laikų! Turiu storą sąsiuvinį su įvairiausiais receptais, jį nuolat papildau naujais. Juos būtinai išbandau laukdama svečių. O jei į svečius vykstu pati, iškepu pyragą.

– Tik gaminate ar dar ir valgote?

– Valgau. Tiesa, prieš spektaklius negaliu sau leisti riešutų, šokolado, pieno, gazuoto mineralinio vandens, varškės, šampano... O kai spektaklis ar koncertas praeina, valgau ir geriu viską.

– Ar turite svajonę, kurios dar neįgyvendinote?

– Taip, mėgstu greitį, tad mielai sudalyvaučiau lenktynėse.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Brandos egzaminus šimtukais prieš kelerius metus išlaikę studentai: tie pasiekimai nelabai ką reiškia (18)

Nyderlandai, Škotija, Anglija – tai tik kelios kryptys, kurias įvardijo šįmet šimtukais...

Kaimynus sukiršino vaizdo stebėjimo kameros (125)

Keturbučio namo kieme įtaisytos vaizdo stebėjimo kameros įplieskė konfliktą tarp kaimynų.

Prezidento rinkimai: trys svarbiausi kandidatai turi priežasčių tylėti (679)

Likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų populiariausiais kandidatais išlieka asmenys, kurie...

Užkalnis: pasveikinkim tuos, kas ne emigrantai (278)

Niekada nelaikiau, ir dabar nelaikau savęs emigrantu todėl, kad emigracija lietuvių kalboje yra...

Gerasis cholesterolis: ar jis tikrai apsaugo širdį? (2)

Tradiciškai manoma, kad didelio tankio lipoproteinų (DTL) cholesterolis , vadinamas geruoju, yra...

Atlikėja Sia atsidūrė dėmesio centre: pasirodė be veidą dengiančio peruko

Muzikos hitų atlikėja Sia gali pasigirti ne tik sėkme karjeroje, bet ir kuriant unikalų...

Ir jaunučiai Europos čempionate liks be medalių – ketvirtfinalyje pralaimėta kroatams (181)

Europos jaunučių iki 16-os metų čempionate Lietuvos rinktinė traiškė varžovus keliasdešimties...

Ištyrė, į kuriuos automobilius ilgapirščiai nesidairo – savininkai visus susigrąžina (11)

Galbūt sunku tuo patikėti, tačiau Jungtinėse Valstijose vienu mažiausių pranešimų apie...

Putinas vyks į Austrijos diplomatijos vadovės vestuves (45)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pakeliui į derybas su Vokietijos kanclere rugpjūčio...

Psichologas paaiškino, kaip išgelbėti santykius užstrigus užburtame rate (5)

Prastais tarpusavio santykiais dažniausiai skundžiasi poros, patekusios į vadinamuosius užburtus...