aA
Utenoje gimusi ir gyvenanti poetė, vertėja Regina Katinaitė-Lumpickienė išleido penkias poezijos knygas, vieną – inscenizacijų lėlių teatrui ir vieną – vertimų. Naujausioji knyga „Paraič nama“ jau antroji, parašyta aukštaičių tarme. Tarmės stilistika, mažažode liaudiška kalbėsena, asmenine pajauta poetė sukūrė mažyčius poetinio teksto stebuklus.
Regina Katinaitė-Lumpickienė
Regina Katinaitė-Lumpickienė
© Z.Baltrušio nuotr.

Už gimtosios aukštaičių uteniškių tarmės pražydinimą iš naujo XXI amžiaus žodžių nušienautose pievose –eilėraščių knygą „Paraič nama“ Regina Katinaitė-Lumpickienė festivalyje „Poezijos pavasaris 2010“ apdovanota savaitraščio „Šeimininkė“ prizu.

Jūsų brolis Alvydas Katinas, Utenos rajono meras, taip pat rašo eilėraščius. Kokioje šeimoje užaugote, kas paskatino, padrąsino rašyti?

Močiutė Uršulė, mamos motina, kūrė eilėraščius, primenančius liaudies dainas. Labai šviesi asmenybė, begalinio gerumo ir tolerancijos, supratingumo, švelnumo žmogus. Turbūt savo gyvenime kito tokio ir nesutikau. Vaikystėje likusi našlaite ji patyrė visas gyvenimo golgotas. Buvo savamokslė, o Kazį Binkį, Salomėją Nėrį, Antaną Miškinį deklamavo atmintinai. Labai mėgo skaityti knygas, žiūrėti kino filmus, spektaklius. Tai močiutės genai, matyt, ir nerimsta mumyse...

Mūsų tėveliai buvo dori, darbštūs, mėgstantys bendrauti žmonės. Džiaugėsi, kad vaikai bando kurti. Be abejo, skatino pagyrimais. Po motinos mirties brolis surado jos kruopščiai surinktus ir išsaugotus mūsų rankraščius, publikacijas periodinėje spaudoje. Tai buvo jos didysis archyvas. Kaskart prisiminus graudulys užgniaužia gerklę...

Prisimenu tėviškę. Tai tėvų, senelių žemė, namai... ir galbūt mano svajonių namai, kurie neišsipildė... Mano vaikystė, jaunystė. Papročiai, prieraišumas, geranoriškas žmonių bendravimas, išmintis, darbštumas, supratingumas... Visos amžinosios, visiems žmonėms bendros vertybės. Kapų kalnelis, kur ilsisi artimieji... Nepaprasto grožio gamta. Vieta, kur atsigauna širdis...

Esate sakiusi, kad tarmiškai lengviau rašyti nei bendrine kalba. Koks Jūsų santykis su gimtąja tarme?

Gimtoji tarmė teka mano gyslomis. Kaip tėvynė, kalba, viltis ir tikėjimas. Ji yra mano šaknys, įaugusios į žemę, ir mano sparnai, pakylėjantys nuo žemės... Ji – mano ryšys su išėjusiais į amžinybę mylimais žmonėmis. Tarmė – tai turtas, kurio neįsigysi, jei neturi. Tad turėdama labai branginu. Gal tai ir dėl to, kad esu ganėtinai archajiškas žmogus. Man svarbu kalbėti taip, kaip kalbėjo mano tėvai ir seneliai. Svarbu, kad taip moka kalbėti mano sūnus ir anūkytė. Svarbu atsinešti žodžių spalvas ir talpumą į kūrybą. Tam turiu galimybių ir kultūriniame darbe – tarme esu vedusi daugybę renginių. Tarme parašiau ir inscenizaciją pagal Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužę“ (1992 m. apdovanota Boriso Dauguviečio premija – red. past.).

Jūsų knyga „Paraič nama“ gretinama su rytietišku haiku. Liaudies kalbėsenoje, jausenoje yra tiek meditacijos, daugiaklodėmis prasmėmis talpių žodžių. Kaip gimė šie trumpi eilėraščiai?

Su metais jie vis trumpėja. Jie tiesiog tokie gimsta. Nebesinori daugiažodžiauti, nors niekada tuo ir nepasižymėjau. Gal to išmokau iš kaimo žmonių. Dainai tekstą parašyti galiu, o ilgesnis eilėraštis, bent jau pastaraisiais metais, aplenkia mane. Esu vertusi vengrų poezijos, apskritai haiku žanras man nesvetimas. Tačiau nieko dirbtinai netaikiau. Kažkada brolis, redaguodamas mano knygą, pasakė, kad aš kaip paukštis – užsimanau ir giedu. O šį kartą man lengviausia giedoti buvo gimtąja tarme...

Ar dar sutinkate mažakalbį išmintingą kaimo žmogų, ar eilėraščiuose kalbantysis tėra tik vaikystės prisiminimų atgarsis?

Senieji kaimo žmonės kaip kalbėjo, taip ir kalba tarmiškai. O ir jaunimas, ypač tas, kuris netoli nuo Aukštaitijos nukeliavęs, nenusigręžė nuo tarmės. Apskritai aukštaičiai daug tarmiškų žodžių įpina ir į bendrinę kalbą. O jau kaip kirčiuoja, kaip balsius ne vietoj ilgina ir trumpina, visi žinome. Aš pati irgi taip darau, jei nekontroliuoju savo kalbos. Tik, va, kad senųjų kaimo žmonių vis mažyn ir mažyn. O kapų kalnelyje – daugyn...

Kodėl kilo sumanymas prie knygos pridėti kompaktinę plokštelę? (Bandau spėti: šią knygą reikia ne tik skaityti mintyse, bet ir balsu, ją reikia girdėti...)

Populiariai užrašyti tarmiškus žodžius nėra paprasta, o perskaityti – juo labiau. Todėl norėjau, kad žmonės girdėtų taisyklingą tarmišką kirčiavimą, kad eilėraštis skambėtų taip, kaip aš pati jį jaučiu ir girdžiu. Ir kad tarmę primiršusiam ar su ja tik susipažįstančiam mano kūrinėliai netaptų nežinomų žodžių stabarais. Ir kad nereikėtų vertėjo į bendrinę kalbą. Būsiu nekukli – moku savo gimtąją tarmę, tai kodėl negaliu jos populiarinti tokiu būdu?.. Beje, viename „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje, vartydama mano pirmąją tarmiškų eilėraščių knygą „Gegutes abrūsėliai“, man šią idėją pasiūlė poetė Elena Karnauskaitė.

Ar šiai knygai patikėta ir švietėjiška, kalbos puoselėjimo misija?

Pasaulis vis labiau atviras, kalbos niveliuojasi, o tarmėms išnykimas gresia dar greičiau. Labai tikiuosi, kad ši knyga turi ir švietėjišką misiją. Tikiuosi, kad tarmės pastaruoju metu tarsi išgyvena renesansą. Susitikimuose, įvairiuose renginiuose žmonės prašo paskaityti būtent tarmiškų eilių. Gimnazijose vyksta tarmių pamokos, ne kartą jose dalyvavau. Vaikai patys kuria tarme.

Drauge su laikraščio „Utenos diena“ redaktoriumi Vytautu Ridiku šiame laikraštyje įkūrėme skyrelį „Paraič nama“ (paskolinau savo knygos pavadinimą), kuriame spausdinama aukštaičių uteniškių tarme rašančių žmonių kūryba. Manau, kad tai svarbus žingsnis tarmei įtvirtinti ir jai populiarinti.

„Šeimininkė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Premjero patarėjas dėl Narkevičiaus skandalo: aš pasakysiu, ko galbūt neturėčiau (29)

Premjeras pirmadienį interviu DELFI pareiškė, kad diskusijų dėl susisiekimo ministro Jaroslavo...

Pasipiktino aikštelių apmokestinimu šalia prekybos centrų: gerai neapsižiūrėjus galima gauti baudą (84)

Į DELFI redakciją kreipęsis vilnietis Eugenijus pasakojo pastaruoju metu susidūręs su nauja,...

Profesorius Stukas viską išklojo apie raugintus kopūstus: nuo šiol į juos žiūrėsite visiškai kitaip (4)

Rauginimas – ilgų metų patikrintas būdas išlaikyti tinkamas vartoti daržoves ilgesnį...

Fausta Marija Leščiauskaitė. Storos ir laimingos – o gal plius dydžio modeliai skatina nutukimą? (95)

Modeliai, neatitinkantys stereotipinio įsivaizdavimo apie tai, kaip turi atrodyti modelis, ir kaip...

Tyrimų komisija imsis Pranckiečio: nuo dabar viskas bus dar įdomiau Graužinienė liudyti nesutiko  (100)

Trečiadienį parlamentinį tyrimą dėl Seimo narės Irinos Rozovos atliekantis Seimo Nacionalinio...

Galutinai naikinamos atliekų šachtos: pasipiktinę žmonės grasina šiukšles krauti laiptinėje ir išlaužti spynas (341)

Smarvė , musės, žiurkės ir šiukšlių krūvos – tokia dažno vilniečio, kurio daugiabutyje...

Lietuvis papasakojo, kaip statomi tiltai: svarbu ne tik praktiškumas (4)

Šiuo metu projektuojami ir statomi tiltai Lietuvoje – pavyzdys to, kaip dera modernios...

Šią japonų paslaptį nuo šiol žinosite ir jūs: mielinės bandelės, kurios minkštos išlieka ir po kelių dienų

Jei dar manote, kad mielinė tešla – ne jūsų nosiai, išbandykite šį receptą. Tinklaraščio...

Pavojingi Putino žingsniai: naujos Rusijos ambicijos – didelio konflikto pradžia (186)

Gynybos ekspertas Ianas Brzezinskis teigia skeptiškai vertinantis Rusijos galimybes prisijungti...

Žala ir Jurgelėnas apie Dakarą: skaičiavome kilometrus, kol galėsime važiuoti į namus (1)

Pirmąją Dakaro dieną visus nustebinęs Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno ekipažas džiaugėsi,...