Pirmą kartą savo biologinę mamą išvydau tuomet, kai man buvo maždaug 10 metų. Savo tėčio taip niekada ir nemačiau. Įvairių socialinių darbuotojų ir globėjų žiniomis, brolių ar seserų aš neturėjau, per BBC programą „Split Up In Care: Life Without Siblings“ („Išskirti globos namuose: gyvenimas be brolių ir seserų“) pasakojo Ashley Johnas – Baptiste`as, kurio istoriją perspausdino svetainė theguardian.com. Tačiau įpusėjęs trečią dešimtį metų, kartą per socialinę žiniasklaidą gavau žinutę, kuri pakeitė mano gyvenimą. Maždaug dešimčia metų už mane vyresnis nepažįstamasis mane susirado, kad pasakytų, jog yra mano brolis. Jėzau...
Galiausiai mes pasikalbėjome telefonu ir išsiaiškinome, kad jis nėra šimtaprocentinis mano brolis – mes turėjome tik tą patį tėvą. Retkarčiais kūdikystėje jis mane prižiūrėdavo, kol dar nebuvau atiduotas į globos namus. Jis taip pat sakė, kad turiu dar mažiausiai tris brolius ar seseris. Turbūt labiausiai pribloškė tai, kad jis gyveno Pietų Bermondsyje – toje pačioje Londono dalyje, kaip ir aš.
Ar mes kada nors prasilenkėme gatvėje? Ar kada nors buvome įlipę į tą patį autobusą ar užėję į tą pačią parduotuvę?
Nors žinia apie brolio egzistavimą iš esmės buvo maloni, vis dar negaliu pamiršti to šoko ir sumišimo, kai perskaičiau jo pačią pirmąją žinutę. Netikėtas nepažįstamo žmogaus laiškas socialiniame tinkle „Facebook“ jaukė ir taip suskaldytą mano tapatybę ir kėlė bangą klausimų, kas aš esu ir iš kur atėjau.
Tuo metu, kai mes pradėjome bendrauti, aš sėkmingai kūriau savarankišką gyvenimą. Buvau baigęs mokslus ir neseniai pradėjęs žurnalisto karjerą BBC. Turėjau gerų draugų ir žinojau, kuria kryptimi man reikia eiti, bet ta žinutė viską sujaukė. Nepaisant to, viską stengiausi laikyti savo viduje.
Nors jo atsiradimas man buvo labai reikšmingas įvykis, mes niekada nesusitikome akis į akį. Kelias savaites susirašinėjome, aš aplankiau jo „Facebook“ profilį, bet užmegzti artimos draugystės nesiekėme. Metai bėgo be jokio kontakto – kol prasidėjo pirmasis COVID karantinas.
2020 metų balandžio mėnesį mano partnerė pagimdė mūsų pirmąjį vaiką. Pagaliau pats sukūriau savo šeimą. Po mėnesio ar daugiau grįžome į ligoninę patikrinti kūdikio sveikatos. Mūsų palengvėjimui, su juo viskas buvo gerai.
Tačiau mums išeinant, lauke prie pastato pastebėjau vieną vyrą. Mūsų žvilgsniai susmigo vienas į kitą. Turbūt keista, bet aš jį iš karto atpažinau. Tai buvo mano brolis, kuris prieš visus tuos metus buvo su manimi susisiekęs. Jis atrodė lygiai taip pat, kaip ir savo profilio nuotraukoje.
Aš šūktelėjau jo vardą ir, laimei, jis mane taip pat atpažino. Stovėjome ten, prie ligoninės, šnekučiuodamiesi. Laikas buvo tarsi sustojęs. Tą akimirką atrodė, kad pažinojome vienas kitą visą gyvenimą. Nebuvo nieko keista. Jei ką, viskas atrodė pernelyg normalu. Jis sakė, kad ligoninėje lankė savo sergančią mamą. Parodžiau jam savo kūdikį, kartu nusifotografavome ir net susitarėme netolimoje ateityje pabendrauti glaudžiau.
Tačiau nuo to karto dar nebuvome susitikę.
Po šio susitikimo ilgą laiką mane kamavo klausimai apie mano praeitį. Kodėl socialiniai darbuotojai ir globėjai man tvirtino, kad buvau vienintelis vaikas? Kaip gali būti, kad niekas iš globos pareigūnų nežinojo, jog turiu brolių ar seserų? Ar vaikų teisių tarnyboms apskritai rūpi jų globojamų vaikų šeimos istorijos ir ar jos stengiasi jas sužinoti?
Tas susitikimas ir žinia, kad turiu kitų brolių ir seserų, mane giliai sujaudino. Tas faktas, kad turiu brolių ar seserų, reiškia, jog galiu jausti paguodą, kad yra ir kitų žmonių, kuriems įtakos turėjo mano neegzistuojančio tėvo sprendimai. Nors asmeniškai aš jų nepažįstu ir galbūt niekada nepažinosiu, jie man atstoja sąlyčio tašką bandant suvokti savo praeitį ir tapatybę. Žinojimas, kad jie egzistuoja, man suteikia jausmą, kad esu dalis kažko didesnio, nei aš pats.
Dabar turiu savo brolio nuotrauką. Savo dukrelės dėdės nuotrauką.
Šiuo gyvenimo momentu man daugiau negu pakanka žinoti, kad jie yra gyvi ir sveiki.
