Susiviję šakomis ir šakelėmis. Niekada vienas kito neišdavę. Mylintys. Legendiniai. Profesoriai Gražina ir Vytautas Landsbergiai gyvenimo keliu drauge eina 56 metus – vienas kitą palaikydami, apglėbdami, paremdami. Lemtis jiems skyrė nemažai išmėginimų, bet jie iššūkius įveikė garbingai, išaugino gražią Landsbergių dinastiją, puoselėja dešimt vaikaičių ir šešis provaikaičius.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

„Kaip supratote susitikę, kad esate vienas kitam skirti?“ – paklausė žymios poros Virginija Majorovienė naujame žurnale „Sveika!“, platinamame spaudos pardavimo vietose ir čia.

Kaip supratote susitikę, kad esate vienas kitam skirti?

Gražina: Nežinau, ar aš buvau jam įdomi. Tuo periodu jis turėjo labai sunkių asmeninių problemų. Buvo iširusi jo šeima, po tokio smūgio aš atsidūriau šalia lyg ir reikalingas žmogus bendravimui.

Vytautas: Kadaise parašiau tokias eiles: „Kas mūsų laukė, tamsiaplauke, / Nė vienas nežinojom, / O tu man patikai. Žinai. / Ir širdimi, ir kojom.“

Judu esate skirtingi, arba Jums, ponia Gražina, teko įsižeminti, prilaikyti tą kylantį aukštyn aitvarą – vyrą, gyvenantį idėjų pasaulyje, filosofą, poetą. Žmogus, parašęs per šimtą knygų, buities turbūt nepastebi?

Gražina: Negaliu pasakyti, kad nereikėjo daug ko nuryti. Tam tikra prasme Vytautas yra apsėstas žmogus. Ir tas apsėdimas galbūt yra jo stiprybė. Jeigu jis turi idėją ir mato, kad ją pateikti yra būtina, jis padarys viską, nesvarbu, esu patenkinta ar ne. Per jo darbus buvo suspenduotas mūsų atostoginis gyvenimas. Mes kukliai vertėmės. Jo alga buvo juokinga, materialiai kūrėmės labai atsargiai. Laimei, mano darbovietė – Operos ir baleto teatras – parūpino kambarėlį pusrūsyje, vėliau suteikė trijų kambarių butą. Pamenu, kaip abu bučiavome grindis.

Vytautas: Pusrūsyje auginome du vaikus. Vienas kampas buvo drėgnas ir supelijęs. Kad nesimatytų pelėsių, užstūmėme pianiną.

Gražina: Grįžau iš tremties, nieko neturėjau. Kai gavau kambarėlį, jaučiausi be galo laiminga. Landsbergis tada atėjo į pirmas mūsų Kūčias, mudu sėdėjome ant grindų. Stalas – iš Sibiro parsivežta kartoninė dėžė, ją užtiesiau pačios siuvinėta staltiese.

Gerbiamas profesoriau, ar giliu sovietmečiu Jūsų neglumino aplinkybė, kad mylimoji yra tremtinė?

Vytautas: Gražinos istorija skaudi. Ją, Kauno konservatorijos pirmo kurso studentę, 1949 metais ištrėmė atskirai nuo tėvelių. Atsidūrė prie Baikalo, tėvai – už 300 kilometrų. Grįžo beveik po devynerių metų. Klausiat, ar nebijojau merginos tremtinės?

Gražina: Kuri nesuteikia jokio stiprumo biografijai, priešingai, minusas sovietinėje sistemoje. Ir jokio turto – grįžau su ta kartonine dėže kaip stoviu. Kaip ir išvežama, ne drabužių ar maisto pasiėmiau, o akordeoną. Prašiau sunkvežimį su tremiamais žmonėmis saugojusių kareivių, kad palauktų: buvo naktis, mano draugė bėgo Laisvės alėja instrumento į kitą miesto galą, į vaikų darželį, nes ten dirbau ir buvau palikusi. Užtruko dvi valandas. Akordeonas tremtyje mane išgelbėjo.

Vytautas: Taip, šis klausimas mane nustebino, kai kažkas nežymiai užsiminė, kad aš, susidėjęs su tremtine ir ją vesdamas apriboju savo karjerą. Pamaniau: apie ką jie kalba? Gražina man tiko, labai džiaugiausi, kad ji sutinka su manimi gyventi, o kitokia ateitis man visai nerūpėjo.

Gražina: Mudu supažindino gera mano draugė – Vytauto žmonos sesuo. Bet kai grįžau iš Sibiro, ji buvo baigusi gyvenimą savižudybe.

Vytautas: Viena iš to meto jaunų žmonių dramų... Gražina mokėsi jau Lietuvos konservatorijoje, įsijungė į mano draugų ratelį. Mano pirmoji žmona ištekėjo už kito, kurį laiką buvau vienas. Paskui atėjau į jos kambarėlį valgyti Kūčių vakarienės ant kartoninės dėžės.

Gražina: Pirmas pirkinys buvo stalas, nes Landsbergiui reikėjo rašyti. Paskui jis atsivežė savo sofkutę.

Vytautas: Vėliau tame kambaryje atsirado vežimėlis mūsų dukrelei Birutei, netrukus gimė Vytukas. Čia turėjo tilpti pianinas, rašomasis stalas, prie jo rašiau straipsnius ir pirmą knygą apie M. K. Čiurlionį „Pavasario sonata“. Skrebendavau naktimis, prie mažos lemputės, kai šeima miega. Už nugaros stovėjo lentyna su knygomis, už jos buvo dar paliktas kampelis sudedamai lovelei. Jaunesnis Gražinos brolis studijavo Vilniaus universitete, glaudėsi pas mus ir kartais prižiūrėdavo vaikus.

Gražina: Gražiausia – mūsų romantiškos atostogos gamtoje. Ilgai neturėjome mašinos, bet turėjome labai gerus kaimynus. Į jų mažiuką zaporožietį tilpdavome mes, keturi, ir jie, trys. Susidedu keptuves, puodus, stiklainius, ir laukiu. Vasarodama virdavau uogienes, konservuodavau grybus. Iš pradžių traukdavome į mano tėviškę, į Anykščius, gyvenome pas žmones mano vaikystės vietose, kartu su vaikais išvaikščiojome Šventosios pakrantes.

Vytautas: Paskui įsigijome mažytę palapinę, baidarę, vasarodavome prie Aiseto ežero. Laimingi laikai, kai nebuvome nei turtingi, nei galingi, bet buvome gražiai užimti, džiaugėmės vienas kitu ir vaikais.

Gražina: Prisikraudavome maisto, mažiesiems uždėdavome gelbėjimosi liemenes ir plaukdavome, ieškodami gražaus kranto išlipti.

Landsbergis meškeriodavo iš baidarės, gamindavome ant laužo, kibirais gerdavome iš ūkininkų nusipirktą pieną. Į mažytę palapinę tilpdavo ir Vytauto duktė Jūratė, ji dažnai vasarodavo su mumis. Kartą Vytauto tėvelis užfundijo mums architektų poilsio stovyklą Preiloje.

Apsidairom ten – nebėra mūsų sūnaus. Puolam prie marių, lakstom išsigandę, gal vaikas įkrito!.. Staiga matom toli toli: trejų metų vyrukas eina kažin kur per laukus miško pakraščiu.

Atostogos – laikas, kai galima kokybiškai pabūti su vaikais. Ar atžaloms skirdavote daug dėmesio?

Gražina: Mes visada buvome drauge. Tai yra laikas, kuris savaime įeina į atmintį, į sąmonę, fiksuoja tai, ką mes vertiname, pastebime. Būdavo, plaukiame, matome gražius vaizdus, tėtis būtinai visa suriša su kokia nors istorija. Per gyvenimą nei vaikams, nei man nenusibodo tėvo klausyti.

Vytautas: Sūnus sako, kad jo gyvenime laimingiausi laikai – tos vasaros prie ežero, kai miegodavome palapinėje, vakarodavome prie laužo.

O dabar ar dažnai pabėgate iš miesto?

Gražina: Mūsų gyvenimas nėra ramus. Tas nerimas, jo priežastys visada glūdi Vytauto širdyje, galvoje, sąmonėje. Jis ieško ir pateisinimo, ir pasipriešinimo, ką galima ar beviltiška pakeisti. Aš net priekaištauju, kad jis nesuorganizuoja atostogų – pailsėtume nuo darbų rutinos. Kartą pati organizavau fantastinę kelionę: nupirkau bilietus ir liepiau sėsti į lėktuvą, nuskridome į Gruziją.

Vytautas: Tada mes su vaikais ėjome per Kaukazo kalnus, iš Teberdos į Suchumį. Prisijungėme prie turistinės grupės, patraukėme karo keliu. Mano vyriausioji duktė Jūratė – užsidegusi alpinistė, o mes tada vos vieną kartą per kalnus perėjome, bet žygis liko giliai atminty.

Gerokai vėliau Gražinos iniciatyva pabuvojome Egipte, Kretoje. Atgaivini sąmonę, papildai istorinių žinių išteklius, lieka prisiminimai. Sovietiniais laikais abiejų keliauti neišleisdavo. Po vieną esame buvę Australijoje pas mano brolį ir seserį, Indijoje, Turkijoje. Užsirašydavau įspūdžius, kartais – eilėmis. Ši būties pusė buvo išskirtinė, ypatinga. Nes šiaip gyvenimas buvo didelė rutina: lėkdavome į darbus pasikeisdami, sukomės, kad vienas kuris būtų namie su vaikais. Kai kas vėliau komentavo, kad Landsbergis – iš poniškos šeimos, – o jis gyveno kaip proletaras.

Gražina: Visas mūsų kūrimosi strategijas imdavau į savo rankas. Kai persikėlėme į šį namą, daug ką pertvarkiau. Jis man sakydavo: „Ar tu ir vėl kažką sugalvojai?“

Vytautas: Gavome leidimą prakirsti angą ir pasidaryti laiptus į rūsį. Ten perkėlėme biblioteką, archyvą. Pražūtis, kiek tų popierių yra! Gražina turėjo vilčių, kad susitvarkysime, ji labai daug energijos įdėjo, įrengė lentynas, šios kaip mat užsipildė. Ji ten kartais nueina, vis tvarko, žūsta.

Pamenu, tėvas atgavo prieš karą Kačerginėje turėtą vasarnamį. Milžiniški darbai atgaivinti apgriuvusį, apipuvusį medinį pastatą! Triūsėme abudu, Gražina buvo vyriausias darbų vykdytojas.

Profesoriau, Jūs mokate kalti plaktuku?

Gražina: Jis net cementą yra maišęs.

Vytautas: Tebestovi mano mūryta ir tinkuota kreiva siena.

Pianistai, nesaugojantys rankų?

Gražina: Aš tai saugodavau, nemėgdavau ravėti, skalbti. Bet kur dėsies: neturėjome skalbimo mašinos, šeima didelė, skalbdavau rankomis.

Vytautas: Kačerginėje vasarą skalbinius nešdavome į Nemuną skalauti. Gražina: Ir Landsbergis iki kelių įbridęs skalaudavo.

Vytautas: Yra nuotraukų – Vilniuje kieme džiaustau vystyklus. O rašydavau bet kur. Vasarodamas turėdavau bloknotą kišenėje: ateina eilės į galvą, straipsnių idėjos, pasižymiu apmatus. Buvau muzikinis kultūrinis publicistas, paskui rašiau mokslinę studiją apie M. K. Čiurlionio kūrybą. Pirmą knygą leisdamas važinėjau į Sankt Peterburgą (tada – Leningradas), ten turėjau gerų pažįstamų rusų menotyrininkų, apsistodavau pas Marką Etkindą, jis taip pat susidomėjęs parašė knygą apie Čiurlionį. Tai jis mane spirte spyrė rašyti disertaciją. 1963 metais pavyko išvažiuoti į Varšuvą, į modernios muzikos festivalį. Gerokai akys prasivėrė. Paskui pradėjau važinėti į Varšuvos konservatorijos archyvus, kur studentas Čiurlionis paliko pėdsakų. Rinkau biografinę medžiagą.

Gražina: O Ručytė panaudodavo Landsbergį kaip aprūpintoją garderobu. Jis turėdavo sąrašą, ką nupirkti. Yra man parvežęs liuksusinį kostiumą. Nežinau, kaip sugebėjo pamatuoti mane, išrinkti taip, kad puikiai tiko. Nupirkdavo ir palaidinių pagal savo skonį, bet tiksliai pataikydavo dydį. Vaikams parveždavo bananų.

Vytautas: Dabar sunku įsivaizduoti, kad tėvas grįžta iš Varšuvos ir atveža kelis bananus apsiausto kišenėje! Arba kišenėje kokią nors ne visai leistiną knygą. Kultūrinis gyvenimas net ir komunistinėje Lenkijoje buvo daug laisvesnis. O aš jau mokėjau lenkų kalbą. Aplankydavau ten gyvenusį poetą Juozą Kėkštą. Bendravau su Varšuvos lietuviais ir lenkų menotyrininkais. Jie man padėdavo įeiti į archyvus, bibliotekas.

Ponia Gražina, esate puiki šeimininkė, skaniai gaminate. Jūsų namai – traukos centras vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams. Per didžiąsias šventes jie renkasi Jūsų namuose. Kiek artimųjų sėdasi už stalo?

Gražina: Likimas man vis pameta sveikatos problemų, ir praėjusieji metai buvo gana sunkūs. Sakiau, nebepajėgsiu visų sukviesti, bet vis tiek per Kūčias pas mus susirinko septyniolika gentainių. Nebuvo tik vyriausiojo šeimos anūko. Turime dešimt vaikaičių, šešis provaikaičius, o kur dar visų antrosios pusės – kartais mūsų būna trisdešimt. Šeimos stalas, kur visi sutelpame, spinduliuoja man ypač brangų energetinį lauką. Labai džiaugiausi, kad nusprendžiau dar čia pabūti, pašeimininkauti. Nes šie namai visiems yra traukos objektas, čia patiriame šilčiausius jausmus.

Vytautas: Kai Gražinos tėvai grįžo iš Sibiro, žavėjausi jos mama – Agnė Ručienė buvo nepaprastai rūpestinga, apie viską nuolat galvojanti. Manau, Gražina iš mamos perėmė rūpestingo šeimininkavimo, šeimos maitinimo, skanių valgių pilniausio stalo tradiciją.

Vytautas Landsbergis – įdomi, daugiabriaunė ir sudėtinga asmenybė. Manytum, kad su tokiu vyru nėra lengva gyventi.

Vytautas: Aš galiu atsakyti, kad tikrai nėra lengva. Ir galima buvo tikėtis geresnio.

Gražina: Tikslas pateisina priemones. Jis nesiblaško dėl atsitiktinių dalykų, aš žinau, ką jis turi saugoti, ginti, globoti. Ir tai yra principinis reikalas. Ar aš sutinku dėl laiko, kurį jis skiria savo siekiui, ar susitvarkau su tuo, čia jau mano problema. Negaliu pasakyti, kad visada esu patenkinta. Norėčiau daugiau su vyru pabendrauti, pakeliauti. Mes beveik neturime atostogų. Tiesa, ilsėjomės Kretoje: nupirkau bilietus, įsodinau į lėktuvą ir išvežiau. Pavyko atsijungti nuo kasdienės aplinkos. Niekas neskambina, niekur nereikia lėkti. O šiaip – įtampa kiekvieną dieną. Kita, jis netausoja savęs. Stebiuosi, iš kur jo ištvermė: jeigu jam reikia, sėdės iki trečios ryto ir dirbs. Ir nesvarbu niekas. Reikia daug valios sėdėti tarp popierių ir kovoti savo kovas.

Sunkumai padaro gyvenimą nelaikiną. Vytautas – įdomus, savo dvasia turtingas žmogus. Jo tikslas yra garbingas. Jeigu gali pasijusti jo padėjėja, galbūt verta tuo didžiuotis?

Vytautas: Yra tam tikri psichologiniai dalykai – apsinuodijimas darbu. Dirbi naktį, kai ramu. Taip įpratau mūsų kambarėlyje: būdavo, Gražina aptvarko, paguldo, užmigdo vaikus, pati turi progą kelias valandas pailsėti, o aš – progą rašyti.

Gražina: Yra toks pusiau pasąmoninis, labai aktyvus, pulsuojantis įsipareigojimas – ką aš ginu, ką saugau. Jo saugos žvilgsnis – lyg širdies tvinksėjimas, jis nuo to turbūt niekada nepabėgs, ar aš purkšiu, ar ne, ar aš patenkinta, ar ne, kad jo nėra šalia.

Kas Jūsų šeimoje taria paskutinį žodį? Kaip sprendžiate konfliktines situacijas?

Gražina: Negaliu pasakyti, kad aš niekada nepurkštauju. Papurkštauju.

Vytautas: Ji turi pagrindo jaustis paliekama be pageidaujamos pagalbos. Natūralu, norėtų, kad skirčiau daugiau laiko buitiniams ir šeimos reikalams. Na, o aš dažniausiai užsiimu pašaliniais, ne šeimos dalykais. Tai moterį turi skaudinti. Atsimenu, kai kilo Iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, mes, inteligentai, posėdžiaudavome kiekvieną naktį iki paryčių – rengėme programas, strategijas. Ir vienas akademikas man prisipažino: „Žinai, žmona iš namų varo.“ Žmonai sunku suprasti, ką mes kasdien veikiame iki ryto.

Gražina: Čia yra apsėdimas. Manau, apsėdimas Landsbergį lydės iki pat... nes jis negali be to gyventi. Ar aš palaikau tą apsėdimą? Aš susitaikau.

*************

Visą jaudinamai šiltą ir atvirą Gražinos ir Vytauto Landsbergių interviu apie šeimos stiprybę, santykių išbandymus ir vertybes skaitykite žurnale mylinčioms save ir gyvenimą „Sveika!“. Šiame naujame leidinyje savo išmintimi, patirtimi, gyvenimo iššūkiais bei nuotykiais dalijasi ir būrys nepaprastų Lietuvos moterų.

Aktorė, rašytoja, Telšių (šiemetės kultūros sostinės) teatro ambasadorė Nijolė Narmontaitė smagiai perbėga mintimis savo profesinį ir asmeninį gyvenimą, dalijasi ateities planais, susitikimų su skaitytojais ir kelionių įspūdžiais, pasakoja nepaprastą savo meilės vyrui istoriją ir apstulbina atskleidusi savo laisvalaikio aistrą!

Žavioji TV laidų vedėja Laima Kybartienė, spinduliuojanti nuoširdumu ir pagarba kiekvienam pašnekovui, kalba apie skaudžias gyvenimo patirtis, asmenines grožio paslaptis, prisipažįsta vis dar auginanti laimės jausmą ir netgi prasitaria, kodėl nesirodo viešumoje su savo paslaptingu draugu.

Žodžio kišenėje neieškanti rašytoja ir jogos mokytoja Eva Tombak, buvusi populiarių žurnalų moterims vyr. redaktorė ir leidėja, trumpai ir šmaikščiai atsako į sukčiausius klausimus, galop, paklausta apie anūkus, nusikvatoja: „Mano vaikai dar nenori turėti vaikų, tad kodėl aš turėčiau norėti būti močiute? Man labai patinka jaustis jauna suaugusių vaikų mama.“

Ne kiekvienam, perkopusiam šešiasdešimt, pavyksta atrodyti dvidešimčia metų jaunesniam, nei pase parašyta. Kodėl vieni žmonės anksti susmunka, o kiti, nors likimas nelepina, įstengia nepasiduoti laikui? Atsakymo į šį klausimą padeda ieškoti dvi jaunatviškos aktorės Doloresa Kazragytė ir Virginija Kochanskytė, atskleidusios savo neblėstančio grožio formulę, – ne apie intervencines metų paliekamų žymių korekcijas jos kalba, o apie savo gyvenimą.

„Šiuo metu jauniausiai mano klubo lankytojai– 44 metai, vyriausiai – 83 m. Kai kurios iš šių moterų sportavo visą gyvenimą ir dabar tęsia, nes nenori prarasti formos, bet yra ir tokių, kurios atėjo pirmą kartą. – Štai suformavau grupę vyresniems kaip 70 metų žmonėms. Viena moteris apgailestavo: „Suprantu, kad mes jau atėjom kiek per vėlai“, o aš iškart atkirtau: „Niekada nebūna per vėlu.“ Ir tai nėra tik žodžiai“, – juokiasi Joana Bartaškienė ir atvirai kalba apie flirto, sekso ir sporto naudą visokio amžiaus moterims. Galop pademonstruoja skaitytojoms aštuonetą jai puikią formą išlaikyti padedančių pratimų!

„Ligos mane visą gyvenimą vejasi, bet aš už jas greitesnė“, – nepaprastą savo išgijimo istoriją pasakoja buvusi gydytoja odontologė Janina Vaizgielienė, 76-erių sveikuolė, intensyviai besirengianti piligriminei 800 km kelionei.

„Pamaniau sau: nebūsiu kokia nors virkautoja. Reikia man gyventi taip, kad būtų įdomu, tada ir vaikams bus įdomiau“, – sako vilnietė Nijolė Marcinkėnienė, nuo savo 48-ojo gimtadienio, kai pirmąkart sėdo ant dviračio, įveikusi per 37 tūkstančius kilometrų.

Vyrams atstovaujantis Algimantas Jucevičius griauna visus stereotipus apie savo bendraamžius. Samanoti prie televizoriaus? Kapstytis darže? Keliauti tik maršrutu „namai–parduotuvė–namai“? Daugiau kaip per pusšimtį metų į kalnus išvedęs ne vieną tūkstantį įspūdžių ištroškusių keliautojų, 74-erių žygeivis iki šiol kiekvieną vasarą bent pusantro mėnesio lanko savo numylėtas viršūnes!

O štai gydytojui urologui prof. Baliui Dainiui labai rūpi vyrų sveikata. Jo teigimu, vyrų sveikata – moterų rankose, tad jos turinčios įtempti ausis, kai jie užsidaro... tualete. Dėl vienos jiems gyvybiškai svarbios priežasties!

Žurnale „Sveika!“ aptariama ir daugiau sveikatos temų. Vienos aktualios visiems, kitos labiau jaudina moteris.

Vilniaus Karoliniškių poliklinikos Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėjas gydytojas Tomas Sinevičius įspėja apie pavojus, kurie gresia pernelyg intensyviai sportuojant. Taip pat aptariami nauji ir tradiciniai būdai venų varikozei gydyti (klasikinės chirurginės, lazerinės operacijos, gydymas medikamentais (venotonikai, kompresinė terapija), skleroterapija).

Kauno klinikų gydytojas endokrinologas Valentinas Matulevičius ir tų pačių klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojas akušeris ginekologas Heraldas Stankevičius atkreipia dėmesį, kad toli gražu ne visais atvejais kūno formų, plaukuotumo, emocinės būklės permainos sietinos su menopauze – hormonų pusiausvyrą gali sutrikdyti ir klastingos ligos, tarp jų sunkiai nustatomas gimdos gleivinės ar antinksčių vėžys!

Rytų medicinos specialistė A. Chomičenkienė aiškina, su kokiomis konkrečiomis emocijomis susiję mūsų vidaus organai, o Vilniaus universiteto Santariškių klinikų gydytoja psichiatrė dr. Aušra Deksnytė atskleidžia psichosomatinių sutrikimų esmę.

Neurochirurgas prof. Gintaras Kaubrys vardija, kodėl aptemsta protas (senatvinę demenciją, pasirodo, sukelia ne senatvė, o kitos, ne vien su ja susijusios, priežastys!). Beje, neurologų teigimu, nieko tragiška, jei nuėję į kambarį pamirštame, ko atėjome, – sunerimti reikėtų tada, jei atėję į kambarį staiga suprastume, kad nežinome, kur esame ir kaip čia atsidūrėme. Juk atmintis trumpam gali sutrikti ir prastai miegojus, todėl žurnale „Sveika!“ sužinosite, kodėl nesiseka užmigti, ir išmoksite kvėpavimo pratimų, kurie veikia kaip migdomieji.

Tačiau suaugusiems žmonėms, kad ir kokio amžiaus jie būtų, sveika kartais ir nepamiegoti, tad psichologas Andrius Kaluginas pataria, kaip prisitaikyti prie fiziologinių pokyčių ir toliau mėgautis intymiu gyvenimu, kurio kokybė, reikia pripažinti, stipriai susijusi su moters pasitikėjimu savimi, o šis – su gera savijauta ir išvaizda.

Tik ar tikrai kūno dulksna su deimantais, veido kaukės su 24 karatų auksu, šveitikliai su gintaru, plazmoliftingas išgelbės grožį? Kurios naujausios procedūros vertos dėmesio, aptaria plastikos chirurgas Renaldas Vaičiūnas ir kosmetologė Indra Chakimova. O dvi šaunios, optimizmu trykštančios moterys, 57-erių Svetlana ir 66-erių Alfreda, demonstruoja, kaip akimirksniu atjaunėti tiesiog pakeitus įvaizdį.

Žolininkė Jadvyga Balvočiūtė dalijasi žolelių receptais gerai savijautai palaikyti, o šalia pateikiamas arbatos pasaulio gidas ir lengva dieta nuo raukšlių.

Restorano „Bel Ami“ šefas Taurius Gedvilas su dietiste Renata Malinauskiene pristato bendrą projektą „Lieknėk protingai“, kurio esmė – atsikratyti svorio pertekliaus valgant skanų maistą, nevengiant ir mėsos.

Beje, apie mėsą. „Nėra vieno cheminio elemento ar maistinės medžiagos, kuri sukeltų vieną ar kitą ligą, o gal stebuklingai išgydytų. Egzistuoja tik visuma. Kaip galime genus suaktyvinti, taip galime ir prislopinti, pasirinkę organizmui palankią mitybą ir valgymo kultūrą“, – teigia sveikatai palankaus maisto technologė Raminta Bogušienė ir aptaria visus mėsos naudos bei žalos niuansus. Šašlykų mėgėjams ypač verta suklusti!

Kaip ir visiems verta atkreipti dėmesį į savo aplinkos spalvas. Kokios spalvos gerina savijautą, o kokios ją blogina, atskleidžia biomedicinos prof. dr. Rasa Bacevičienė.

Apie žurnalą

Žurnalas „Sveika!“ nuo pirmojo iki paskutinio puslapio subalansuotas toms, kurios, pasiekusios gyvenimo pusiaukelę, ieško supratimo, palaikymo ir įkvėpimo tikėti ateitimi.

Yra dalykų, kuriuos, labai panorėjusios, galime pakeisti: gyvenimo būdą, darbą, aprangos stilių, įvaizdį. Vyrą – į kitą arba buvimą vienai. Ir atvirkščiai: galėtų kai kas likti amžinai – jaunystė, lygi oda, sveikas kūnas, guvus protas... Deja. Kai kurie gyvenimo dėsniai nekeičiami ir neskundžiami. Tiesiog taip yra, ir taškas. Tačiau net juodžiausia juoda tampa kita spalva, paliesta tikėjimo ateitimi spindulėlio. Kieta valia – galingesnė už nuožmiausias ligas.

Karščiausia svajonė ištrina amžiaus ribas. Mylimo žmogaus parama pakylėja iki aukščiausių tikslų. Nuoširdus pokalbis atpalaiduoja. Bendri ieškojimai – suartina.

„Draugaukime!“ – kviečia žurnalo „Sveika!“ komanda, nuoširdžiai pasiryžusi padėti moteriai jaustis laimingai nepriklausomai nuo amžiaus.

Kuo leidinys „Sveika!“ skiriasi nuo kitų tokio pobūdžio leidinių? Jokių memento mori, jokių gąsdinimų, isteriškų padūsavimų, kad jaunystė baigėsi, – moterys skatinamos ramiai priimti neišvengiamus senėjimo procesus, tačiau daryti viską, kad jie netemdytų gyvenimo džiaugsmo. Net sudėtingiausia informacija žurnale pateikiama paprastai ir suprantamai, įtaigiu, šiltu tonu – tarsi būtų susėdusios pakalbėti dvi artimos draugės.

Žurnale „Sveika!“ gausu geros savijautos patarimų, svarbios sveikatos informacijos ir tokių nuostabių, įkvepiančių istorijų, kad susigėdę nuleis akis net tie, kurie gyvenimą buvo pratę dalyti į iki 50 ir po!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

JAV Europoje žarstysis pinigais: kam atiteks šimtai milijonų dolerių? (86)

Baltijos šalims iš kitų metų biudžeto jau skyrusios 100 milijonų dolerių, JAV skirs antra tiek...

Tūkstančiams grės nemalonumai, jeigu pamirš susimokėti per sausį (127)

Turbūt vienas iš nemaloniausių dalykų yra susirgti ir tik apsilankius pas gydytoją sužinoti, kad...

Atviras Jakilaičio interviu: mane gali pulti visi, man net ūpas pakilęs (4)

Kai kuriems žmonėms per visą gyvenimą nenutinka tiek, kiek Edmundui Jakilaičiui nutiko per...

Rimvydas Valatka. Pinigingas kryžiuotis iš Naisių (128)

Ateis pinigingi kryžiuočiai ir išpirks šventą mūsų žemelę, miškus ir upelius. Prieš...

Dėl dvylikamečio susikibo JAV ir Sovietų Sąjunga: berniukas atsisakė grįžti namo  „tėvas tik prieš mirtį pripažino, kad padarė klaidą“ (282)

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje apie Vladimirą Polovčaką skelbė beveik visos...

Vieni bankrutuoja, kiti bėga svetur (136)

Nors praėjusiais metais ne viename regione daugėjo darbuotojų, Darbo birža pranešė apie...

Net geriausieji prisipažįsta: mokytojų trūksta taip, kad tenka susimąstyti apie išlikimą (91)

„Ieškodami mokytojų, verčiamės sunkiai. Privalome išlaikyti savo licėjaus lygį, todėl...

Buvusi Jasaičio žmona Vaida prabilo apie jo santykius su Oksana: neįleidžia į namus, keičia spynas (739)

Vaidos Klizaitės-Jasaitienės ir Simo Jasaičio santykiai truko septynerius metus, tačiau, anot jos,...

Interjero dizaino pasaka Amsterdame: viešnagė čia prilygsta nuotykiui stebuklų šalyje (2)

Yra vietų, kur menas tampa gyvenimu, o gyvenimas – menu. Viena iš tokių stebuklingų vietų –...

„Lietuvos ryto“ jaunimas triumfavo Eurolygos jaunimo atrankos turnyre jaunieji žalgiriečiai – treti (22)

Vilniaus „Lietuvos rytas“ turi daug žadančią pamainą. Sostinės ekipos talentai laimėjo Kaune...