1642 m. vunderkindas B. Pascalis sukūrė pirmąjį skaičiuotuvą. Tuo metu vaikinui buvo 18 metų. Šį aparatą, be jokių žmogaus intelekto pastangų galėjusį atlikti įvairias sudėtingas aritmetines užduotis, B. Pascalis kūrė savo tėvui, kuris tuo metu dirbo mokesčių rinkėju.
Įrankis, pavadintas „Paskalina“, buvo sudarytas iš specialių, tarpusavyje susijusių ratelių ir galėjo sudėti bei atimti skaičius, taip pat juos dalinti ir dauginti – visai kaip šiandien mūsų naudojamuose skaičiuotuvuose.
Jaunasis išradėjas B. Pascalis sukūrė 50 tokios skaičiavimo mašinos prototipų, nuolat ją tobulino. Netrukus Prancūzijos karalius Liudvikas XIV suteikė patentą B. Pascalio išradimui. Šiandien skirtinguose Europos muziejuose dar galima apžiūrėti pirmąsias B. Pascalio skaičiavimo mašinas, devynios iš jų yra išlikusios.
1968 m. B. Pascalio garbei pavadinta viena iš programavimo kalbų.
Kokia knyga laikoma sėkmingiausia Ispanijoje po „Don Kichoto“
1964 m. Barselonoje gimęs Carlosas Ruizas Zafonas lankė katalikišką Šv. Ignoto mokyklą, įsikūrusią gotikos stiliaus pilyje. Raudonų plytų pastatas su daugybe bokštelių ir mistiškais koridoriais jau tada įkvėpė būsimą rašytoją pasakoti istorijas.
C. R. Zafonas debiutavo 1993 m. knyga vaikams „Rūko kunigaikštis“, kur parduota 150 tūkst. egzempliorių tiražu ir apdovanota Ispanijos vaikų literatūros premija.
Romanas „Vėjo šešėlis“ yra penkta C. R. Zafono knyga apie paslapčių kupiną pokario Barseloną. Pasirodžiusi 2001 m., ji iš pradžių nesulaukė jokio dėmesio, bet vėliau gana greitai tapo bestseleriu. C. R. Zafonas buvo pripažintas didžiausių metų literatūros atradimu.
Dabar „Vėjo šešėlis“ laikoma pačia sėkmingiausia ispano knyga po Miguelio de Cervanteso „Don Kichoto“. Ji išversta į maždaug 40 kalbų, jos parduodama milijonai tiražų. O pasakojimas prasideda, kai dešimtmetį Danielį tėvas nusiveda į užmirštų knygų biblioteką, kur berniukas išsirenka knygą, įtraukiančią mažai žinomas, paslaptingas istorijas.
F. Busoni – vienas kontroversiškiausių XX a. muzikų
Atrodo ne vienas XX a. muzikas nėra pelnęs tiek audringų ir prieštaringų vertinimų, kaip Ferruccio Busoni. Amžiaus pradžioje spaudoje nuolat virė aistros dėl jo pedagoginės ir muzikologinės veiklos, dėl F. Busoni, kaip kompozitoriaus, ir ypač dėl F. Busoni, kaip pianisto, pasirodymų.
Vieniems jis buvo dievas, kiti laikė jį sausu, racionaliu, ekstravagantišku virtuozu.
Nuomonės apie F. Busoni kūrybą ir jo, kaip muzikologo, veiklą taip pat buvo visiškai skirtingos. Apie jį kalbėjo kaip apie didį, originalų, Gustavo Mahlerio ar Claude`o Debussy masto kompozitorių. Jį vadino „muzikinio jaunimo dvasiniu vadu“, „XX a. stipriausiu, visa aprėpiančiu protu“.
Tuo pat metu oponentai F. Busoni kūriniuose ir teoriniuose darbuose nematė nieko, išskyrus, jų žodžiais tariant, painiavą ir beprasmybę, nesąmones bei neraštingus diletanto bandymus.
Kuo paaiškinami tokie skirtingi vertinimai? Kartą Heinrichas Heine yra pasakęs: „Norint įžiebti kitiems neapykantą ar meilę, reikia pačiam turėti savyje ugnį.“ F. Busoni ugnis, atrodo, kėsinosi sudeginti kai kurias nusistovėjusias, patogias nuostatas.
