- Kur tave lengviausiai suranda įkvėpimas?
Dažniausiai jis mane aplanko visai nesitikint. Naktį pabudus iš sapnų ir bandant vėl užmigti galvoje susirezga koks nors vaizdinys, kurį žūtbūt norisi įgyvendinti; pamačius ką nors spalvingą, raštuotą įstringa į atmintį motyvas, kurį interpretuoju savaip. O būna, kad tiesiog užeina ūpas kurti, nors ir neturiu jokio išankstinio vaizdo mintyse, atsisėdi ir imi tuo momentu traukiančias spalvas, raitai ornamentus...
- Kada tavo gyvenime pasirodė indų dekoravimas?
Turiu dar iš mokyklos laikų užsilikusį segtuvą su piešiniais, kurių niekam nerodžiau, nes kažko lyg gėdijausi. Visi mano sąsiuviniai, blonknotai apsiraizgydavo raštais, parduotuvių indų skyriuose praleisdavau daug laiko, ir man visada būdavo svarbu, iš kokio puodelio gerti kavą.
Vėliau, jau studijų metais, viešėjau Amerikoje ir dirbau indų dekoravimo studijoje. Tada, pamenu, studijos savininkei pasakiau: „Norėčiau ir aš Lietuvoje daryti tą patį“. Po kelerių metų, paskatinta savo vyro (jis žinojo ir jautė mano aistrą indų dekoravimui) grįžau prie šios srities. Už tai esu vyrui be galo dėkinga. Jis yra pirmasis ir turbūt pats svarbiausias vertintojas.
Dabar pamenu ir atrodžiusį visai nereikšmingą įvykį. Kai buvau paauglė, mano močiutė gulėjo ligoninėj vienoje palatoje kartu su moterimi, kuri burdavo iš rankos. Kartą mano delnas atsidūrė tos moters rankose. Ji pasižiūrėjo į delną, į mane, geraširdiškai nusišypsojo ir pasakė: „Tau seksis mene“. Tąkart prunkštelėjau, nors mano tėtis plojo rankomis, nes kaip tik lankiau muzikos mokyklą. Jis tikėjosi, jog būsiu muzikantė. Dabar galvoju, kad gal ta moteris buvo teisi?
- Kodėl dekoruoji indus, o ne interjerą ar drabužius?
Norėčiau kasmet pakeisti visus indus savo namuose, nes noriu vis kitokių. Taigi turbūt radau būdą, kaip nuolat matyti ir būti tarp vis naujų indų. Namų interjerui, manau, reikia platesnio žvilgsnio, o drabužių dizainas man iš vis atrodo labai sudėtingas.
- Koks linksmiausias „prisvilęs blynas“ tavo darbe?
Besiruošdama šiųmetei Kaziuko mugei padariau vieną tikrai nevykusį puodelį... Tiesiog piešinys išėjo toks, už kokį man pačiai prieš save buvo gėda. Jis visai neatspindėjo manęs, mano stiliaus, žodžiu, man siaubingai nepatiko. Pasidėjau jį tolėliau, kad nebadytų akių, bet į mugę nusivežiau. Koks paradoksas: jį nupirko patį pirmą!
- Kai dekoruoji indą, įsivaizduoji jo naudotoją, ar savarankišką pačio indo gyvenimą?
Dažniausiai bandau įsivaizduoti žmogų, kuris jį naudos. Tiesą sakant, visą dekoravimo procesą mano mintys tik apie tai ir sklando: koks žmogus jį turės, kaip jam patiks tas indas, kaip jis džiaugsis, ar dažnai naudos. Visada tikiuosi ir dažnai prašau klientų, kad nepasidėtų mano indų į lentyną. Jie sukurti naudoti, džiaugtis kasdien. Na ir kas, jei suduš – įsigysite kitą! Juk tai daiktai. Jie pakeičiami.
- Ką atsakai tiems žmonėms, kurie sako, jog gražiausi indai – balti?
Dėl to nesiginčysiu. Man irgi balti gražūs. Kiekvienas renkasi kas jam priimtina, kas žavu. Be to galima juk turėti kasdieninius ir „išeiginius“ indus.
- Kas nulemia idėją, medžiagas, formą?
Žiūrint, kam dekoruoju. Jei pagal specialų užsakymą, tuomet atsiklausiu, kokios formos puodelio klientas pageidauja. Prašau peržiūrėti mano darbų nuotraukas, kad pasakytų, kas jam gražu, kad suprasčiau, kas klientui patinka, kas žavi. Bet kaip man bebūtų keista, dažnai klientai duoda man visišką kūrybinę laisvę, taigi tuomet viską nulemiu aš pati.
- Ar mados vėjai užklysta į tavo sritį?
Dekoravimo būdas, kurį aš naudoju, yra pakankamai naujas, bent jau Lietuvoje. Vandens pagrindu pagaminti dažai užfiksuojami aukštoje temperatūroje, todėl tampa atsparūs vandeniui. Nežinau, ar tai gali tapti madinga. Laikas parodys.
- Menininkės gyvenime egzistuoja laisvalaikis?
Net susimąsčiau, ką čia vadinti laisvalaikiu... Laisvas laikas nuo ko? Nuo darbo? Ar nuo namų ruošos? Ar nuo vaikų priežiūros? Nežinau... Šiuo metu neskirstau savo laiko į laisvą ir nelaisvą. Visas laikas yra mano.
- Menas ir labdaringa veikla – kaip šie žodžiai susiję tavo akyse?
Meno kūrinius dažniausiai perka turtingi žmonės, nes tik jie gali sau leisti nebūtinybę. O pirkdami juos labdaros organizacijų aukcionuose, jie papildomai gauna ir pasitenkinimo jausmą, kad ne tik nusipirko meno kūrinį, bet ir prisidėjo prie prasmingos veiklos – kažkam padėjo.
- Bet, iš kitos pusės, prie prasmingos veiklos ir pagalbos kitiems prisideda ir kūrėjai?
Taip, aš pati šiemet balandžio 28 d. vyksiančiam labdaringo renginio „Vilties žiedo“ aukcionui padovanojau du puodelius ir cukrinę. Sukūriau juos specialiai, nes šie indai, tiksliau, jų naudojimas – arbatos ar kavos gėrimas – vyksta bendraujant, dažniausiai akis į akį, ramiai, atsipalaidavus. O tokio bendravimo, artumo ir dėmesio reikia mums visiems, o ypač sergantiesiems – tai gydo dvasią.
Dekoruodama šiuos indus daug galvojau apie bendravimo reikšmę mūsų gyvenimuose ir labai tikiuosi, kad puodeliai ir cukrinė neišsiskirs, ras savo vietą kažkieno jaukiuose namuose ir teiks džiaugsmą akims ir sielai.
- Renginyje surinktos lėšos bus skirtos krūties vėžio diagnostikai, ar tavo dovana – ir moteriško solidarumo išraiška?
Renginys ir surinktos lėšos svarbios visos Lietuvos moterims ir jų artimiesiems. Apie krūties vėžį tarsi ir žinome visos, ir žinome nemažai, vyksta renginių ne vienas ir ne du. Tačiau kasdieniame gyvenime apie tai vis dar vengiama kalbėti, tema ir sergančioji dažnai „apeinama ratu“. Tad man tai būdas garsiai pasakyti moterims, jog „man rūpi“.
- Nuo ko labiausiai pavargsti?
Pavargstu dažniausiai nuo buities dalykų, kurie atrodo tokie beprasmiai. Ir dar būna, kad pavargstu nuo žmonių. Kai būna sunku, padeda... viena kita ašara. Pokalbis su artimu žmogumi. Muzika.
- Didžiausia tavo gyvenimo aistra?
Tiesą sakant, užklupote mane ypatingu gyvenimo momentu – dabar turiu tokį jausmą, kad tik pradedu gyventi, pradedu atrasti gyvenimo džiaugsmą. Todėl aistrą jaučiu begalei dalykų: pradedant spalvomis, baigiant jūra (kai stoviu ant kranto). Gal po kokių dešimties metų atsakysiu konkrečiau.
Gyvenimas yra gražus, nes yra begalė dalykų, kurie teikia džiaugsmą ir laimės pojūtį, reikia tik žinoti, ko nori ir to atkakliai siekti. Pastaruoju metu dažnai sau kartoju „gyvenu dabar“. Tai palengvina apsisprendimą daugeliu atvejų ir yra netgi savotiškas lengvas spyris į užpakalį.
