aA
Vaikšto tekintojo žingsniais, o veidas – inteligento. Kuria rimtą poeziją ir veda idiotiškus televizijos šou. Vizitinėje kortelėje parašyta „direktorius“, o povyza – bedarbio poeto. Tai Alvydas Šlepikas, dar jaunas žmogus, o jau pražilęs.
Alvydas Šlepikas
© A.Solomino nuotr.

Išleido dvi eilėraščių knygas, novelių rinkinį, režisavo ne vieną spektaklį, teatre sukūrė keliolika vaidmenų. Dainų autorius, humoro šou vedėjas, serialo „Nekviesta meilė“ režisierius, aktorius. Dažnai slepiasi už serialų titrų kaip režisierius ir scenaristų vadovas.

- Ar tiesa, Alvydai, kad buvote šaltkalviu, tekintoju?

Teko. Dirbau „Elfoje“ baigęs Vilniuje technikos mokyklą.

- Sunku net patikėti. Tiesa, mūsų fotografui pozavote pro sukąstus dantis, nusišypsojote tik pagyrus, kad nuotraukoje gražiai atrodys dryžuoti Jūsų marškinėliai. Patikinote: „Kainavo tik 17 litų!“ Televizijos žmonėms tai nebūdinga.

Matyt, vis dar esu tekintojas. Ne, cecho viršininku nebūčiau tapęs, nes „Elfos“ jau nebėra. Pusė mano klasės draugų, pabaigę Videniškių aštuonmetę, mokėsi Veprių kaimo profesinėje technikos mokykloje, kur buvo rengiami traktorininkai. Taigi nesu išskirtinis.

- Šaltkalvis, poetas, aktorius, redaktorius, režisierius, scenaristas, televizijos šou vedėjas…Kas gi iš tikrųjų Jūs esate?

Šlepikas iš Videniškių (juokiasi). Jų apylinkėse ši pavardė nereta. Videniškės – mažas Aukštaitijos miestelis Molėtų rajone, niekuo neypatingas, nebent didžiulėmis liepomis ir klevais, baltais jazminais. Vaikystės laikas buvo ten labai šviesus ir geras. Mano tėvai – paprasti žmonės, mama kultūros namuose dirbo valytoja, tėtis – kolūkyje.

Pokariu, kad išvengtų sovietų armijos, jis slapstėsi miške. Pusė Videniškių vyrų tuomet sėdėjo miškuose nenumanydami, kuo jiems tai pasibaigs. Laimei, dauguma buvo amnestuoti. Sovietmečiu nieko apie tai nežinojau, vėliau senelė prasitarė puse lūpų. Kartą iš savo literatūros mokytojo, dabar Seimo nario, gavau Bernardo Brazdžionio eilių tomelį ir parsinešiau į namus. Tėvas, pamatęs jį pas mane, liepė grąžinti mokytojui. Nieko neaiškindamas. Mano tėvas nebuvo didvyris, prieš valdžią neburnojo. Tylėjo, kad apsaugotų mus, artimuosius. Tačiau Sąjūdžiui prasidėjus nebenusėdėjo, dalyvaudavo visur, stovėjo Baltijos kelyje.

- Jaunas tekintojas iš Videniškių pirmu mėginimu įstoja mokytis prestižinės aktorystės sostinėje...

Kas čia ypatinga? Vaidinau nuo mažens, mokykloje. Viena mergina, dabar ji mano žmona, sužinojo stojimo į Konservatoriją sąlygas ir paakino mane. Nuėjęs pasiklausiau už durų, pretendentai skaitė eiles – et, ir aš galiu, gal net geriau. Mūsų grupės vadovais buvo Dalia Tamulevičiūtė, Rimas Tuminas. O tas „blatas“ pernelyg sureikšmintas tarp negabių žmonių. Mano kursiokas buvo Andrius Bialobžeskis. Ar jį priėmė dėl to, kad jis K.Kymantaitės anūkas? Andrius – puikus aktorius.

- Tačiau Jūs, Alvydai, įgijęs aktoriaus bei dramos režisieriaus specialybes, pasukote į literatūrą,

Taip, įsidarbinau savaitraščio „Literatūra ir menas“ skyriaus redaktoriumi. Paskui laimėjęs konkursą ketverius metus dirbau vyriausiuoju redaktoriumi, pakeičiau Vladą Braziūną, atrodo, 1994–1998 metais.

- Priklausote poetų kartai, pasižymėjusiai almanachu „Svetimi“. Nesijautėte svetimas tarp literatų?

Nesijaučiau. Literatūra ir teatras nėra nutolę. Literatui nereikia išeiti ypatingų mokslų, kitaip nei, tarkim, kompozitoriui ar dailininkui. Dirbu vis tą patį: rašau, vaidinu, režisuoju.

- Kaip tai suderinate?

Nereikia derinti, visa dera savaime. Reikia parašyti scenarijų – rašau, reikia pastatyti spektaklį – statau. Manau, kad bet kokio meno pagrindas yra poezija. Visada rašau eiles, net kai tarsi nerašau. Tam nereikia atsisėsti, pasiimti popieriaus lapą ir priimti poeto pozą.

- Rašote apie kaimą. Dabar tai nemadinga.

Kaimo žmonės yra ryškesni, nes visi yra vieni kitų akivaizdoje, visų gyvenimai matomi. Pradėjęs rašyti noveles jau turėjau personažų prototipus, galų gale norėjau jiems padėkoti už laiką, kurį greta jų teko pragyventi. Taip, senokai gyvenu Vilniuje. Nesvarbu, miestietis esi ar kaimietis, nesvarbu, kur gyveni, svarbu, kad esi gyvas, tikras.

Mano proza laikoma tradicine, netgi kaimietiška, tačiau labiau pasitikiu Juozu Apučiu, o šis pasakė apie jaunuosius autorius, taip pat apie mane bei Kęstą Navaką: šitie rašo visiškai kitaip, netradiciškai. Nuo savęs pridurčiau, kad kiekvienas žmogus individualus tiek, kiek individuali jo kalba, pirštų atspaudai, veidas. Originalumas šiais laikais tik tiek ir įmanomas. Jei rašai nuoširdžiai, suvokdamas, ką darai, gali tikėtis išsiskirti iš kitų.

- Nesate revoliucionierius ar chuliganas. Toks rimtas aukštaitis tylenis. Primenu Jūsų žodžius: „Nenoriu nei tradicijų laužyti, nei šaudyti siužetų, nei prieš ką nors kovoti. Nenoriu nieko priblokšti draskydamas kalbą panašiai kaip hipopotamas drabsto savo mėšlą, žymėdamas teritoriją, neva jam priklausančią. Poezijos teritorija yra bendra, kaip bendra mums lietuvių kalba. Čia vietos užteks visiems, turintiems individualų balsą, net tik toks balsas yra…“ Priminkite.

Tikras, jei neklystu (šypsosi). Didžioji dalis netikros, nevykusios literatūros gimsta iš nepasitikėjimo savimi, gyvenimu, patirtimi. Nepasitikima tradicija, kurią neva laužai. Bėda ta, kad tokie nė nepažįsta tradicijos.

- Nejau nenorite niekam įspirti, pastatyti į vietą, pamokyti? Kumščius turite tekintojo.

Nenoriu. Tiesą sakant, neišvengiamai laužai ką nors ir iš naujo kuri. Bet kam garsiai rėkti apie tai? Tarp tradicijos laužymo ar pratęsimo nėra ryškios ribos, kartais sunku pasakyti, laužai tradiciją ar tęsi.

- Įstrigo Jūsų žodžiai, ištarti, rodos, prieš penketą metų: „Viliuosi, kad tai, kas asmeniška, yra visuotina. Knyga leidžiama ne sau pasigrožėti, tačiau viliuosi, kad mano asmeniškumas, perskaitytas kito žmogaus, gal taps ir jam nesvetimas, primins asmenines patirtis“ Ar vis dar rašote tokias knygas?

Vieną turėčiau pristatyti leidyk­lai rugpjūtį. Dar neparašiau, bet parašysiu.

Nesu tradicinis rašytojas, bet ir postmodernistu savęs nelaikau. XXI amžiuje gyvendamas negali būti neveikiamas XX amžiaus prancūzų romano ar S.Beketo. Kuri ne iš tik savęs, o iš visų patirčių, kurios į tave sukrinta. Nebeatskiri, ar čia iš tavo paties gyvenimo, ar iš V.Bložės poezijos. Svarbu yra kalbos alsavimas ir sakinys. Dažnai žmonės nemoka sakinio parašyti, nors ir turi ką pasakyti.

Svarbu stiliaus pojūtis – literatūroje nieko daugiau ir nėra. Tai galima pavadinti ir tokiu banaliu žodžiu kaip grožis. Jis ir skiria kūrybą nuo šiaip teksto, kelia pasigėrėjimą, džiaugsmą, pilnatvę. Perskaitai, ir pasišiaušia plaukai, sujuda pamatai: taip geba rašyti Andrejus Platonovas, Solženicynas. Tai rašytojai, įvaldę nebe stilių, o pačią kalbos substanciją. Aukščiausias lygis: atrodytų, jiems neegzistuoja jokios gramatikos taisyklės. Man tokie yra ir Juozas Aputis, Šatrijos Ragana.

- O jaunieji kolegos?

Nenoriu išskirti nė vieno – patinka, nepatinka. Vertinti kitus – nedėkingas užsiėmimas. Na, verčiamas pasakysiu, kad labai geras Renatos Šerelytės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“, taip pat dauguma Herkaus Kunčiaus romanų. Man labai artimi Aidas Marčėnas, Kęstas Navakas, patinka Marius Ivaškevičius, Laura Sintija Černiauskaitė. Tačiau tokio santykio su kalba, kaip A.Platonovo, deja, lietuviai nėra pasiekę, gal tik Vytautas Bložė kiek priartėjęs.

- Gilinatės į aukštas materijas, o kuriate ir televizijos serialus. Sakykit atvirai – ar tai Jums tik pragyvenimo šaltinis?

Tai mano amatas. Tikiuosi, esu neblogas amatininkas. Nelaukiu įkvėpimo, nepaisau nuotaikų. Reikia parašyti, ir rašau. Reikia pastatyti spektaklį, ir statau. Darbas, kaip ir visi kiti. Tiesa, jau senokai pats nerašau scenarijų. Vadovauju tiems, kurie rašo, tai daro daug žmonių. Prašom, mano vizitinė kortelė…

Čia aktorius A. Šlepikas netikėtai persikūnija į solidų poną ir įteikia juodą vizitinę, kur baltu ant juodo parašyta: „Alvydas Šlepikas. Kūrybos direktorius. „Metrovideo“. Tačiau elekt­roninis paštas prasideda „slepas@…“ Ar čia juoktis, ar nusilenkti?

- Atleiskit, kas tas Šlepas?

Taip mane šaukia bičiuliai. Yra ir televizijos personažas tokia pravarde…

- „Humoras padeda nepasiusti nuo perdėto aukštaitiško rimtumo“? Jūsų žodžiai.

Daug dalykų yra juokingi iš esmės, bet nebūtina to prikišamai rodyti. Man patinka, kai humoras iškart nepastebimas, nebado akių.

- Vadinasi, vadovaujate kitų kūrybai? Keistas postas poetui. Kadaise skundėtės, kad mūsų autoriai nemoka dorai istorijos papasakoti, todėl ir nėra tautinio kino. O gera istorija turi turėti gerą pradžią, pabaigą ir gerą vidurį…

Tai pasakiau ne aš, o Kurtas Vonegutas. Kaip suprantu, tai akmenėlis lietuviškų serialų pusėn?

- Tiktai domiuosi, ar mano pamėgti „Nemylimi"ir „Svetimi“ turės tęsinį. Mano paaugliai žiūrėjo jį akis pakabinę. Ir aš prisėsdavau šalia stebėdamasi, kad nekaltos merginos čia vis miršta, žūsta, prasigeria... Deja, ilga istorija su gera pradžia bei pakenčiamu viduriu pasibaigė labai blogai: paskutinėje serijoje visi herojai buvo labai taikliai, be pasigailėjimo iššaudyti. Kaip supratau, tęsinio nebebus?

(Smagiai juokiasi). Šio serialo scenarijų rašė Edvinas Kalėda, o aš jį prižiūrėjau, galbūt ne visai tinkamai. Matyt, veikėjai užkniso autorių juodai.

Serialus suprantu visiškai kitaip. Jų veikėjams nebūtina nuolat kažką veikti, juolab šaudytis. Tai nėra romanas, serialas yra kitaip mielas bei reikalingas. Štai grįžta namo pavargęs pilietis, galbūt stokojantis pinigų. Aštuonios valandos vakaro, ir personažai ateina pas jį į namus kaip šeimos nariai, pasakoja apie savo gyvenimą, paguodžia, pabūna iki devynių. Tai savotiška terapija.

- Serialų kūrimas, numanau, panašesnis į beprotybę...

Tai nėra vien tavo paties kūryba. Kaip ir spektaklis, tai nėra asmeniškas reikalas, o kolektyvinis triūsas, priklausantis nuo daugelio dalykų: paklausos, užsakovo, kuris sprendžia, ko reikia žmonėms… Ne, juo negaliu abejoti, kitaip negalėčiau prisidėti prie filmo kūrimo.
Tai labai greitas darbas kūrybine prasme, ne kiekvienam įkandamas. Tarsi bėgimas: šiandien nufilmuota, ryt – rodoma, poryt – užmiršta. Negali sustoti ir pagalvoti, tačiau gali išmėginti įvairias kūrybines priemones. Susiduri su daugybe žmonių, kurie tave pakrauna.

- Liko keli tradiciniai klausimėliai. Ką veikiate laisvalaikiu? Lošiate kazino, geriate, važinėjate dideliu greičiu? O gal „šapalus žūvate“? Jūsų dėka žinau, kad Aukštaitijoje vis dar gyva ši nuostabi veiksmažodžio forma, reiškianti ir žvejybą, ir žūtį.

Šapalų nežūvu… Rašau. Neturiu laisvalaikio, nes rašau ir laisvu laiku. Kitaip sakant, esu nuolat laisvas.

- Esate laisvas žmogus be laisvalaikio?

Taip, nes man gyvenime labai pasisekė. Galiu užsiimti tuo, kuo noriu. Na, gal ne visais šimtu procentų.

- Kitas klausimėlis…

Taip, esu vedęs ir turiu vaikų (šypsosi). Žmona – ta pati mergina, paskatinusi stoti į aktorinį. O mūsų vaikai nenori, kad apie juos kalbėčiau.

- Neminėsim jų vardų nei pavardžių…

Galiu patikinti, kad visų jų pavardės tokios pat kaip mano (kvatoja).

- Ar jūsų vaikai skaito knygas?

Jie aštuoniolikmečiai, taigi negaliu jų versti. Skaito, bet ne tiek, kiek norėčiau. Suprantu, negali visi skaityti tiek, kiek aš. Man natūralu kiekvieną dieną pradėti nuo skaitymo ir skaitymu ją užbaigti. Jei to nedarau, parandu kažką svarbaus. Jaučiu diskomfortą.

- Esate priklausomas nuo knygų? Ar nepaskaitęs tampate piktas?

Piktu netampu, nes vis tiek randu tam laiko. Serialą kartais filmuojame po12 valandų per parą, tačiau jei labai nori… Skaitau, beje, lėtai ir ilgai. Nenoriu to daryti greitai. Kažkur mačiau reklamą „Greito skaitymo kursai“. Beprasmybė. Kam tokių reikia?

- Greito maisto laikai. Mačiau, merginos kviečiamos į seminarą „Kaip greitai patikti vyrams“, kaina – 88 litai.

Šarlatanizmas (kvatoja).

- Ir paskutinis klausimas. Ar vakar skaitėte prieš miegą, gerbiamasai? O šįryt?

Sakiau jums, šiąnakt grįžau iš Kauno, kur vakar vakare vaidinau spektaklyje „Mažvydas“. O ryte paskambinote Jūs.

- Žmona, spėju, mato Jus rečiau nei žiūrovai ar aktoriai. Suprantu, kad esate jai dėkingas už teisingai parinktą išsilavinimą. Gal dar už kažką?

Už tai, kad gyvena su manim.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Seimas pritarė kontroversiškam siūlymui: įteisintas reikšmingos žalos vaiko sveikatai kriterijus papildyta (60)

Nepaisydamas neigiamos Vyriausybės išvados Seimas pritarė Ramūno Karbauskio siūlymui, kad vaikas...

Ir Skvernelis, ir Karbauskis turi priekaištų Rokui Masiuliui – tik ne dėl Vaitkaus atleidimo (317)

Premjeras Saulius Skvernelis kartoja nesvarstantis susisiekimo ministro Roko Masiulio likimo ir...

Gyvai / DELFI TV Gyvai: pokalbis su „valstiečių“ kritikos sulaukusiu susisiekimo ministru Roku Masiuliu (9)

DELFI Gyvai eteryje – pokalbis su susisiekimo ministru Roku Masiuliu, atleidusiu Klaipėdos...

Įspėja vilniečius: sostinė netrukus bus užsnigta kelyje Kaunas–Klaipėda itin sudėtingos eismo sąlygos (74)

Socialinio tinklo „ Twitter “ puslapyje „Vilnius gyvai“ sostinės gyventojai įspėjami, kad...

Iš JAV – perspėjimas Rusijai: karinio kišimosi netoleruos (40)

JAV nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas pirmadienį perspėjo, kad Vašingtonas...

Nesupranta net ekspertai: kruizinis laivas išplaukė tiesiai į artėjančią audrą „laivų kapinių“ link (36)

Norvegų pareigūnai pradėjo tyrimą, siekdami išsiaiškinti, kodėl kruizinis laivas „Viking...

Vaitkus dėl atleidimo kreipėsi į teismą papildyta 10:29 (452)

Arvydas Vaitkus dėl atleidimo iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD) generalinio...

Naujas tyrimas parodė, kad prieš 13 tūkst. metų Žemėje įvyko pražūtinga nelaimė (71)

Prieš 12800 metų Žemėje įvyko staigus klimato atšalimas, sukėlęs daugelio didelių gyvūnų...

Vilniaus „Akropolyje“ netrukus vėl atsidarys „Maxima“: didesnės parduotuvės Lietuva nebus mačiusi (23)

„ Maxima “ skelbia, Vilniaus prekybos ir pramogų centre „Akropolis“ įsikūrusi...

Patvirtino: neblaiviems vairuotojams teisė vairuoti galės grįžti anksčiau su viena sąlyga (46)

Seimas priėmė Administracinių nusižengimų kodekso pataisas, kuriomis nuspęsta nuo 2020 m....