- Prieš uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionatą Turkijoje kiek kuklinaisi ir atsargiai kalbėjai apie medalį. Ar pati viršijai savo lūkesčius, ar varžovės nesugebėjo visko parodyti?
Maniau, kad varžovės atrodys stipriau. Bet štai ką reiškia vienerios varžybos, kuriose visoms reikia parodyti maksimalų rezultatą. Bet dabar žiauriai džiaugiuosi, svarbu tik, kad neprisnūsčiau ant laurų. Tiesą sakant, nusivyliau keliomis varžovėmis, nes jų rezultatai iki čempionato buvo tikrai geri, bet jame varžovės nesugebėjo jų pakartoti.
- Ar šią pergalę galima būtų įvardyti kaip paraišką, kad iš olimpinių žaidynių Londone taip pat grįši su medaliu?
Olimpinėse žaidynėse yra septynios rungtys. Be to, visos stipriausios varžovės suvažiuos ir bus itin gerai pasiruošusios. Taigi man reikia būti atsargiai. Mano tikslas šiuo metu - likti sveikai ir išlaikyti gerą formą. Nenoriu nieko prisižadėti, nenoriu, jei nepavyktų, nieko nuvilti. Aš pati save moku paspausti, todėl visai nenoriu dar jausti spaudimo iš visų žmonių. Nors jo, kaip sakant, neišvengsi.
- Pernai Kūno kultūros akademijoje baigei treniravimo sistemų magistrantūrą, o prieš kelerius metus žinias tobulinai ir Amerikoje. Negi ketini baigti sportininkės karjerą?
Amerikoje gilinau kineziologijos – mokslo apie kūno judesius - žinias. Po studijų nežinojau, ką daryti su gautu diplomu – nesijaučiau stipri vienoje kurioje nors srityje. Todėl nusprendžiau toliau kaupi žinias, kad galėčiau panaudoti dirbdama trenere.
Tačiau iki Londono olimpiados apie darbą negalvosiu, o paskui gal jau reikėtų pradėti? Manau, kad iki trisdešimt trejų ketverių protingai treniruodamasi, nenuvargindama organizmo, galėčiau sportuoti. Tačiau jei nėra gerų rezultatų, pradeda trūkti motyvacijos. Be to, nuo trisdešimties metų organizmas pradeda senti. Skamba nekaip, bet tokia realybė.
- Kokia senatvė! Juk vos prieš metus Prancūzijoje per tą patį čempionatą, kuriame šiemet iškovojai bronzą, daugelis varžovių tavęs nė neatpažino, visi tik ir gyrė, kad atrodei penkeriais metais jaunesnė...
Daug kas sakė, kad esu pasikeitusi, labai sulieknėjusi. Rusai gyrė, kad skrajoju lyg ant sparnų. Kai rutulį stumdžiau, buvau tikrai stambesnė. Grįžusi į daugiakovę po truputį atsikračiau septynių kilogramų. Treneris Aleksas Stanislovaitis įtikino, kad daugiakovėje padariau dar ne viską, ką galiu. O ir man pačiai norėjosi grįžti, nes rutulio stūmimas sekėsi sunkiai. Be to, žinojau, kad jei noriu šioje sporto šakoje būti tarp pirmųjų, turiu ir atrodyti kaip rutulininkė. Lyg ir suvokiau, kad dėl rezultatų reikėtų viską aukoti, bet viduje taip nesinorėjo...
- Profesionaliame sportas traumos neišvengiamos. Ar šiemet jų patyrei?
Neturėjau jokių traumų, kurias reikėtų gydyti, tačiau gydytojai rekomendavo apsilankyti sanatorijoje, atlikti įvairių procedūrų, kad kūnas galėtų maksimaliai atsipalaiduoti, pailsėti prieš naują treniruočių etapą. Sportininkai nėra robotai - pavargsta ir jų organizmas.
- Jėgas bandei atgauti Druskininkuose. Kokios procedūros labiausiai patiko?
Buvo labai naudinga čia pailsėti. Skyrė įvairūs viso kūno masažus mineralines vonias, purvo vonias, gintaro aroma terapiją, mineralinio vandens baseinai, taip pat ir mineralinio vandens, kurio sudėtyje daug kalio ir magnio, reikalingo organizmo atstatymui, gėrimas. Ypač patiko gintaro aromaterapija, kurios metu pavyko maksimaliai atsipalaiduoti
- Treniruojiesi dėl medalių?
Medaliai - įrodymas, ko esi pasiekęs. Man jie brangūs, nes žinau, kiek kainavo pastangų, treniruočių. Anksčiau važiuodama į varžybas svajodavau apie bet kokį medalį – kad tik atsistočiau ant nugalėtojų pakylos. Dabar vis dažniau norisi tik nugalėti. Keičiasi mąstymas... Tačiau sportuojant man malonus ir pats procesas. Mėgaujuosi juo.
- Prieš įvairius čempionatus tenka išlieti devynis prakaitus, kad įgytumei reikiamą formą. Ar po jų nekyla mintis pasitraukti?
Per daugelį metų taip pripranti prie fizinio krūvio, kad net kelios dienelės be jo sukelia skausmą tiesiogine šio žodžio prasme. Tada ir kėdė nepatogi, ir lova per kieta. Matyt, esu priklausoma nuo sporto.
Amerikoje praleidau penkerius su puse metų. Daug... Kai ten gyvenau, sakydavau, liksiu visam laikui tik tuo atveju, jei sutiksiu labai artimą žmogų. Bet pajutau, kad man ten trūksta poilsio, dar ir traumos, ligos prisidėjo... Ir dabar prisimenu, kad grįžau po vienos sunkumų kilnojimo treniruotės ir sau pasakiau: „Atsibodo. Važiuosiu namo.“ Ir ta mintis man nusėdo galvoje. Netikėtai greitai susikroviau lagaminus ir parlėkiau į Lietuvą.
- Jei neklystu, esi tikinti ir prieš kiekvieną startą prašai Dievo palaimos. Savaitgalį švęsime Velykas. Ar tavo šeima turi kokių specialių papročių?
Tikėjimas - mano gyvenimo dalis. Dievas kiekvieną myli. Prieš varžybas visada prašau Jo. Kartais pasikliauti vien savimi labai sunku.
O ypatingų papročių neturime. Kaip ir visi marginame kiaušinius, tikriname kieno tvirčiausias, aišku, apsilankome mišiose.
