Muziejuje stengiamasi atkurti sąlygas, tuo metu buvusias kalėjime. Jame yra tokių eksponatų, kaip plakimo stulpas, kankinimų kėdė, kojų traiškytuvas bei kiti kankinimų įrankiai. Kai kas gali nejaukiai pasijusti vien įžengdamas į kalėjimą, mat prie įėjimo svečius pasitinka aimanuojantis į narvą uždarytas „žmogus“.
Muziejus buvo įkurtas buvusio „Clink“ kalėjimo - bene seniausio vyrų ir seniausio moterų kalėjimo Anglijoje, patalpose. Žmonės jose buvo kalinami nuo Tiudorų dinastijos pradžios iki 1780 metų. Sakoma, kad net Šekspyrui yra tekę lankyti šiame kalėjime uždarytą buvusį mokyklos draugą.
Manoma, kad kalėjimui vardas suteiktas dėl grandinių, pančių, antrankių ir skląsčių, naudotų šiame kalėjime, žvangėjimo (angl. clinking). Taip pat dėl šio kalėjimo gimė frazė „In the Clink“, reiškianti „būti cypėje“.
Jau nuo 860 m. vienokia ar kitokia forma veikė kalėjimas, priklausęs Vinčesterio vyskupui , nors tuomet tai tikriausiai tebuvo viena kamera kunigų seminarijoje, rašo www.bbc.co.uk.
1076 m. arkivyskupas sukūrė bausmių sąrašėlį - tai plakimas lazdomis, užrakinimas vienutėje bei duona ir vanduo tyloje. Išsiplėtus patalpoms, rykščių ragaudavo ne tik kunigai. 1144 m. pasibaigus statyboms, buvo įrengti du atskiri kalėjimai – vienas skirtas vyrams, o kitas moterims.
Anuometiniam vyskupui tai turėjo būti geras pajamų šaltinis, nes maždaug tuo metu pradėta drausti viešnamius, todėl buvo sumokama nemažai baudų ir į kalėjimus patekdavo daug kekšių bei jų lankytojų. Viešnamiai buvo uždarinėjami, vėl atidarinėjami, todėl „Clink“ kalėjime nusidėjusiųjų niekuomet netrūko.
Gyvenimas „Clink“ kalėjime
Su kaliniais buvo elgiamasi labai prastai. Tie, kurie turėjo pinigų ar draugų laisvėje, galėjo susimokėti kalintojams, kad jų gyvenimas bent kiek palengvėtų. Kalėjimo prižiūrėtojams tuomet buvo mokami labai nedideli atlyginimai, todėl jie prasimanydavo būdų pinigams gauti.
Pavyzdžiui, nuomodavo kambarius, lovas, patalynę, žvakes ir degalus tiems, kurie tai galėjo sau leisti, o už maistą ir gėrimus buvo prašoma dukart daugiau nei laisvėje. Prižiūrėtojai priimdavo pinigus už tai, kad kaliniui būtų uždėti lengvesni antrankiai ar apskritai antrankiai nebūtų dedami.
Už tam tikrą užmokestį prasižengėliams buvo leidžiama išeiti laukan prašyti išmaldos ar netgi dirbti. Viešnamių šeimininkėms būdavo leidžiama ir kalėjime laikyti viešnamį, tik didžioji dalis uždirbamų pinigų atitekdavo kalintojams.
Skurdesni kaliniai turėjo maldauti iškišę rankas pro grotas, kurios buvo atgręžtos į gatvę bei pardavinėti viską, ką jie turi – taip pat ir drabužius – kad nusipirktų maisto.
Gyvenimas kalėjime buvo labai sunkus, o žiaurumai jame buvo kasdienybė. Apkumščiavimai ir apsispardymai čia nieko nebestebino. Prižiūrėtojai neretai uždėdavo kaliniams antrankius ir apkaustus, kad šie negalėtų miegoti ar būtų paralyžiuoti.
Kai kurie kaliniai už nuodėmes būdavo priversti autis metalinius batus. Nieko tokio, jei ne faktas, kad tuos batus prižiūrėtojai pastatydavo ant žarijų, į vidų pripildavo vandens ir laukdavo, kol šis užvirs. Kalinys, aišku, nesulaukdavo, kol jo pėdos išvirs - mirdavo iš skausmo.
Leistinų kankinimų sąraše buvo kankinimų suolas, kaulų laužimas rate ar traiškymas po dideliais svarmenimis.
1352 m. pasikeitus įstatymams, kreditoriai įgijo galimybę pasiųsti savo skolininkus į cypę. Šiems reikėdavo ne tik mokėti kreditoriams, bet taip pat ir prižiūrėtojams, todėl kalinimas trukdavo kiek įmanoma ilgiau, kad būtų galima išmelžti kuo daugiau pinigų.
1450 m. riaušininkai, protestavę prieš Darbininkų statutą, nusiaubė Vinčesterio rūmus, tačiau maištas buvo nuslopintas, o rūmai atstatyti kartu su kalėjimu.
Naujojoje panardinamoje gėdos kėdėje ant upės kranto ties kalėjimu buvo baudžiami mušeikos, prasto alaus gamintojai ir duonkepiai, pardavinėjantys per mažus ar blogus duonos kepalus. Kartais prasikaltusieji buvo verčiami sėdėti prie savo krautuvėlių durų į komodą panašioje gėdos kėdėje.
Karališkasis teisingumas
1485 m. vyskupams karalius Henrikas VII buvo nurodęs kaltinti šventikus už ištvirkavimą, neištikimybę ir kraujomaišą, todėl atsirado dar vienas neišsenkantis pinigų šaltinis.
1530 m. Henrikas VIII įteisino moterų, nužudžiusių savo vyrus, virinimą aliejuje. Dažniausiai jos būdavo pririšamos prie kuolo ir įmetamos į karštą aliejų, nors budelis savo pasirinkimu jas galėdavo įmesti į dar šaltą aliejų ir lėtai virti... Taip bausdavo ir pasileidėles. Priklausomai nuo pasileidimo lygio, moterys dar būdavo įspraudžiamos į metalines „kelnaites“, kurios iki kraujo nubraižydavo klubus, ir privalėdavo visą dieną stovėti.
Marijos I laikais (ji tapo karaliene 1553 m), „Clink“ kalėjime buvo kalinami protestantai. Jie būdavo marinami badu, statomi prie gėdos stulpų ir kankinami trinkose, o badu nemirusiems kaliniams vėliau būdavo įvykdoma mirties bausmė.
1649 m. Vinčesterio rūmai buvo parduoti nekilnojamo turto prekiautojui, todėl buvo padalinti į parduotuves, gyvenamąsias patalpas ir dažyklas. Buvo nutiestas atskiras kelias į „Clink“ kalėjimą, kuris tuomet buvo naudojamas tik skolininkams kalinti. Narvas buvo laikinai pašalintas, nes mokesčių mokėtojai skundėsi brangiu jo išlaikymu, bet plakimo stulpas liko vietoje ir buvo aktyviai naudojamas.
Iki 1707 m. nei narvas, nei stulpas, nei trinkos nebuvo naudojami dėl didelių išlaikymo kaštų, o 1732 m. kalėjime tebuvo du registruoti kaliniai. Vėliau buvo pradėtas naudoti laikinasis kalėjimas, nes anas buvo per daug apgriuvęs. 1780 m. kalėjimą sudegino riaušininkai ir jis niekada nebebuvo atstatytas.
