– Rodrigo, papasakok savo istoriją: kodėl gyvendamas Argentinoje laisvai kalbi mažos šalies kalba?
– Man nėra svarbu, jog Lietuva yra maža šalis. Mokytis lietuvių kalbos pradėjau ne dėl šalies, o dėl pačios kalbos. Per ją susipažinau su Lietuva ir jos žmonėmis. Pirmą kartą susidūręs su kalba, labai norėjau suprasti, kas yra linksniai. Man tai atrodė labai įdomu, todėl pradėjau mokytis ir po truputį bandyti kalbėti lietuviškai.
Viskas vyko, kaip lietuviai sako, pakopa po pakopos: iš pradžių radau keletą interneto portalų, kuriuose galėjau bendrauti lietuviškai online, susidraugavau su žmonėmis iš Lietuvos. Kalba kartu su savo sunkumais (kalbu ne tik apie linksnius) tapo lyg galvosūkis, kurį nuolatos norėjau spręsti.
Bendraujant su lietuviais internete, kalbos įgūdžiai po truputį gerėjo, todėl kilo labai didelis noras nuvažiuoti į šią šalį ir susipažinti su žmonėmis, kuriuos pažinojau tik virtualioje erdvėje. Norėjau pamatyti, kaip ši maža šalis, iki tol matyta tik nuotraukose, atrodo tikrovėje. Troškau būti apsuptas lietuvių kalbos, todėl nusprendžiau pasinaudoti galimybe ir išvykti mokytis lietuvių kalbos į Vilniaus universitetą beveik metams.
Išlaikiau C1 lygio kalbos egzaminą. Grįžau į Argentiną ir nusprendžiau nebebendrauti lietuviškai, nes žinojau, kad jei bendrausiu su draugais iš Lietuvos, labai norėsiu grįžti vėl, o ar bus galimybė – nežinojau. Tačiau dabar kalbu lietuviškai, nes nenoriu, kad visos jėgos, įdėtos mokantis kalbos, būtų veltui. Kalbą nesunku pamiršti.
– Kaip manai, ar sunki mūsų kalba? Ar bandai tobulinti kalbos žinias, mokaisi jos nuolatos?
– Mokydamasis lietuvių kalbos kiekvieną dieną kalbėdavau „Skype“ su lietuviais ir jau greitai galėjau ganėtinai gerai susikalbėti paprastomis temomis. Kadangi šiuo metu Argentinoje mokau lietuvius lietuvių kalbos, turiu su kuo palyginti patį mokymosi procesą. Čia jie mokosi tik kartą per savaitę ir tik po dvi valandas, o tai yra labai mažai. Kalba mokiniams tampa sunkia užduotimi, kadangi joje nemažai smulkmenų, kurias svarbu įsiminti, kad kalbėtum taisyklingai. Ir, aišku, tai užima nemažai laiko.
Pastaruoju metu dažniausiai neturiu laiko tobulėti, tenka daug laiko skirti studijoms, tačiau turėdamas laisvo laiko dažnai jį išnaudoju lietuvių kalbos mokymuisi. Džiaugiuosi, jog šiuo metu Argentinoje, mano mieste, keliems mėnesiams atvyko trys lietuviai. Su jais nuolatos kalbu lietuviškai, šitaip pakartoju tai, ką jau žinojau bei sužinau daug naujo.
Gramatiką nesunkiai galima pamiršti, todėl kalbėdamas daug mąstau, ar mano pasakyti sakiniai yra gramatiškai taisyklingi. Labai norėčiau išmokti gerai kirčiuoti, bet tam reikia būti Lietuvoje, kadangi čia retai kalbu lietuviškai. Taisyklingą kirčiavimą greitai pamirščiau.
– Kur ir kodėl dažniausiai tenka panaudoti šią kalbą savo gyvenime?
– Kai šnekuosi su draugais facebooke, per pamokas, kurias vedu ir tada, kai retai atvyksta kas nors iš Lietuvos.
– Kokį vaidmenį šiandien Lietuva atlieka tavo gyvenime?
– Man Lietuva ir ypač Vilnius yra antri namai.
– Gal galėtum plačiau papasakoti apie savo veiklą, susijusią su lietuvių kalba? Ką veiki draugijoje?
– Šiuo metu studijuoju, tad tenka daug laiko skirti mokslams. Tačiau taip pat nemažai laiko praleidžiu padėdamas lietuvių bendruomenėje. Jau aštunti metai kievieną šeštadienį (išskyrus laikotarpį, kai buvau Lietuvoje) vedu lietuvių kalbos pamokas. Džiugu, kad atsiranda vis naujų narių, kurie nori mokytis lietuvių kalbos: lietuvių provaikaičiai ar net proprovaikaičiai.
Taip pat padedu išversti, parengti dokumentus norintiems važiuoti mokytis lietuvių kalbos. Taip pat tenka bendradarbiauti su šokių kolektyvais, kurie kartais atvyksta iš Lietuvos į Argentiną.
Buvau susidomėjęs galimybe dirbti vertimų biure Buenos Airėse, ieškojo lietuvių–ispanų kalbų vertėjo. Tačiau nusprendžiau tęsti studijas, nes lietuvių kalbos mokiausi ne dėl ekonominės naudos. Man labiau svarbu būti naudingu lietuvių bendruomenėje, galbūt net reikalingu.
– Kodėl padedi lietuviams bendruomenėje, jei už tai negauni jokio atlygio?
– Nemanau, kad negaunu atlygio, man atlygis – moralinis, jei jaučiu, kad manęs reikia, aš galiu padėti. Šiek tiek liūdna, kai mokiniai pradeda galvoti, jog į pamokas turi ateiti dėl manęs, o ne dėl to, kad ko nors išmoktų.
– Kaip manai, ko labiausiai trūksta lietuvių bendruomenėms, esančioms Argentinoje?
– Trūksta žmonių iniciatyvumo. Pavyzdžiui, Berisso mieste įsikūrusios draugijos „Nemunas“ pirmininkas Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis daug savo laiko skiria bendruomenei. Jis – daug kam tarsi pavyzdys, koks turėtų būti geras bendruomenės vadovas.
Manau, kad yra jaunimo, kuriam kiti dalykai yra svarbesni. Tačiau džiaugiuosi matydamas tiek jaunų žmonių, kurių tik seneliai ar proseneliai gyveno Lietuvoje, aktyviai ir nuoširdžiai dalyvaujančių bendruomenės veikloje. Vis daugėja norinčių lietuvių kalbos pasimokyti ir geriau pažinti savo šaknis.
– O kaip manai, ar reikia skatinti jaunus žmones dalyvauti draugijos veikloje?
– Sužinojus apie savo kilmę, gali atsitikti dvejopai: tas, kurį tėvai verčia eiti į lietuvių draugiją, vėliau gali nebenorėti ten ateiti. Gali nutikti ir atvirkščiai. O kartais net ir suaugęs gali netikėtai save atrasti, suprasti savo kilmės svarbą, nuėjęs susitikti su kitais ten pat išeivijoje gyvenančiais lietuviais.
– Kiek kartų teko būti Lietuvoje?
– Lietuvoje teko būti tris kartus: pirmą kartą, kai mokiausi lietuvių kalbos universitete 2009–2010 metais, vėliau, 2012 metais savaitę buvau Užsienio reikalų ministerijos organizuotame seminare, skirtame lietuvių kalbos mokytojams užsienyje. Trečią kartą Lietuvą aplankyti turėjau galimybę ir šiais metais – teko dalyvauti Švietimo ir mokslo ministerijos seminare, skirtame užsienio lietuvių kalbos mokyklėlių vadovams.
– Kas buvo įsimintiniausia atvažiavus į Lietuvą? Kuo skiriasi šių dviejų šalių – Argentinos ir Lietuvos – kultūros?
– Ne vieną kartą teko girdėti, jog lietuviai – šaltesni už argentiniečius, tačiau aš su tuo nesutinku. Argentinoje pasisveikinant ir atsisveikinant pasibučiuojama į skruostą, priešingai nei Lietuvoje, tačiau tai yra mažas skirtumas. Labiausiai man patiko, jog lietuviai tvarkingi bei pagarbūs. Nustebau pamatęs, jog tiek pėstieji, tiek vairuotojai stropiai laikosi eismo taisyklių, o autobusai nevėluoja.
Gera buvo matyti tvarkingas gatves, kuriose beveik nėra šiukšlių. Galbūt dėl to iš pradžių labai norėjau būti toks kaip lietuviai, bet supratau, kad būdamas ne savimi, daug ko nepastebėsi. Aš daug gestikuliuoju rankomis, mano net eisena kitokia. Visi mes skirtingi.
– Koks lietuvių maistas tau patiko labiausiai?
– Šioji mano patirtis – dvejopa: vos atvykus į Lietuvą, maistas atrodė begalo skanus, norėjosi visko paragauti. Pradėjau valgyti net ir tuos produktus, kurių anksčiau nemėgau. Ilgainiui maistas pradėjo atrodyti vienodas, be ryškesnių skirtumų. Tuo metu, gyvendamas Lietuvoje, ėmiau ilgėtis gero jautienos kepsnio.
Nepaisant to, jeigu kas nors iš užsieniečių paklaustų, ką rekomenduočiau paragauti iš lietuviškos virtuvės, neišvengiamai paminėčiau juodą duoną su sūriu, rūkytą žuvį, žemaitiškus blynus, varškės sūrelius ar bandeles su šonine. Kalbant apie gėrimus, Argentinoje sunku rasti gero alaus, kitaip nei Lietuvoje, labiausiai man patiko baltas alus su citrina.
– Viename interviu minėjai, kad sieksi Lietuvos pilietybės, kaip sekasi siekti šio tikslo? Ar dar vis tebesieki Lietuvos pilietybės?
– Daug darau nematomo ir neapčiuopiamo Lietuvos labui. Lietuvos pilietybė man būtų didelė dovana.
– Ar pasiilgai Lietuvos?
– Be abejo, kad pasiilgau. Nors Lietuvoje kelioms dienoms buvau visai neseniai, tačiau tai labai trumpas laikas, kad ilgesys sumažėtų. Žinoma, tai ilgesį šiek tiek nuramino, bet tik šiek tiek.
– Ko palinkėtum visiems lietuviams, gyvenantiems Lietuvoje bei užsienyje?
– Palinkėčiau niekada neprarasti drąsos kovoti už savo svajones.
